Prano Lapės studija

Prano Lapės (1921-2010) studijoje lankiausi visai negalvodamas apie jokį jos aprašymą. Tiesiog situacija buvo tokia - maždaug mėnesį (tai buvo gruodis) prieš dailininko mirtį, tarpininkaujant P.Lapės bičiuliui Romualdui Lankauskui (jų tapybose iš tiesų esama kažkokios bendrystės) lankiausi namuose ir dariau interviu. Pokalbis buvo labai sėkmingas. Aš nemoku imti interviu (visgi gero klausimo suformulavimas yra tikras mokslas ir Dievo dovana), tačiau intelektualus, sąmojingas ir atviras pašnekovas viską sudėliojo į vietas. Man beliko viską paversti tekstu ir duoti redakcijai. Vieno kultūrinio savaitraščio darbuotojai jį priėmė, tačiau neskubėjo publikuoti. Sausio mėnesį P.Lapė mirė. Interviu tame laikraštyje taip ir nebuvo išspausdintas... Paskui tas pokalbis buvo paskelbtas vienoje interneto svetainėje [http://www.menoduobe.com/2010/01/tapydamas-esu-kaip-kolumbas-pokalbis-su-dailininku-pranu-lape-apie-mena/] ir pakartotas ant popieriaus Naujojoje Romuvoje. Būtent dėl šio žurnalo - dėl iliustracijų jam, grįžau į P.Lapės namus ir studiją ankstyvą (jau saulėtą, bet dar snieguotą) pavasarį.

Būtina paminėti kelias P.Lapės studijos ypatybes:

1. Ji yra (na, buvo - laikas juk yra sutartinis dalykas) dailininko namuose Vilniuje, Tilto gatvėje. Tiesiog reikėdavo atidaryti stiklines duris ir, žiūrėk, tu jau čia.
2. P.Lapė paskutinėmis savo gyvenimo dienomis nebematė. Buvo praradęs dienos šviesą (kitos šviesos, žinoma - ne). Dailininkui tai, be abejo, tragedija.
3. Lietuvoje šeimos nesukūrusį P.Lapę globojo, jam padėjo ir kuo tikriausia šviesa (ir buitine, ir kitokia) buvo jo sesuo. Tai jos dėka studija tokia steriliai švari - tartum chirurginė operacinė.

P.Lapės studija jo bute - tai pats šviesiausias, dieną - saulės nutviekstas kambarys.

Stiklinės durys skiria studiją nuo svetainės, miegamojo ir virtuvės. Drobiniai ritiniai (kaip kokia Japonija! - o tašistams, gestistams ir action painting atstovams - tai kuo tikriausiais Eldorado) - Prano Lapės tapyba.

 
Lankydamasis P.Lapės studijoje, fotografavau dailininko darbus publikavimui. Sesuo rodė viską, kas įmanoma. P.Lapė - tai piešinio - linijos ir dėmės, suvaldyto atsitiktinumo meistras.

Štai - kuo tikriausia kinetika. Judesys, gyvybė ir kaulas (kaip sakytų kažkas iš senųjų kinų) -

2001 m.

1991 m.

1990 m.

1982 m.

1992 m.

1992 m.

1991 m.

1992 m.

O štai čia vienas iš P.Lapės monochromų. Dailininkas eksperimentavo su viskuo - kompozicija, spalva, išraiška, net medžiaga (pavyzdžiui - barstė, tepė, liejo, spaudė ir taip toliau). Veiksmas ir energija!

  
Kita vertus, kaip ir dera tikram - doram ir profesionaliam [ :) ] abstrakcionistui, P.Lapė turėjo gerus akademinius pagrindus (čia akmenėlis į tūlo statistinio lietuviško analfabeto daržą, kuris, matydamas abstrakciją, kaip ožys šalia naujų vartų sako: "Aš irgi taip padaryčiau" - nepadarytum, brangusis, nepadarytum...).

Viena studijos siena su ankstyvais portretais ir brandžiomis kompozicijomis. 

P.Lapė buvo ne tik linijos ir dėmės, bet ir spalvos virtuozu. Kažkodėl man ausyse skamba smuikai ir violončelės. 
6-ojo dešimtmečio moterys:

Aukščiau esančio portreto antroji pusė.

Štai - kokios moterys. Koks piešinys ir kokia tapyba!

O čia "konceptualus" darbas iš prieškambario. Tie, kas prisimena vieno rusų socrealisto paveikslą - "Leninas dirba" (ar kažkaip panašiai - kompozicija vaizduojanti Iljičių savo darbo kabinete, skaitantį knygą), tie pagaus visą kampą ir cinką. Ta būtybė po paklode - mumija pavirtęs demagogas ir niekšas.

Bet šiaip P.Lapės stichija - abstrakcija. Čia jis darė ir akrobatiką, ir žongliravo, ir dainavo, ir tiesiog liejo savo jausmus ir emocijas. Buvo laisvas kaip vėjas...

  

Aukščiau esantys, sukurti (ir) atspaudus audeklus. Žemiau - kietus paviršius.

Štai - atspaudas nuo nertos servetėlės -

Nugarinė pusė -

Čia - ir tepimas, ir liejimas, ir atspausta servetėlė, ir drobė (iš 1996-ųjų):

O čia, ant molberto - amerikietiškasis laikotarpis. Vanduo ir oras, pusiau- abstrakcijos:

Ach, kokie potėpiai!

Štai čia, ant grindų - Sausio-13-ai skirta kompozicija, sukurta tuoj po įvykių (buvo Valstijose, bet širdimi ir siela - Vilniuje). P.Lapė buvo kūryba kovojantis dailininkas...

Su Nukryžiuotojo motyvu.
Tiesą sakant, plastiškai ir formaliai - tai galbūt ne pats stipriausias P.Lapės darbas (kita vertus - šio dailininko kūriniai - tapyba, ypatingai ne fotogeniški). Bet tai jo personalinė ir pilietinė pozicija.

Studijos grindys. Kaip pati tapyba...

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno Muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbines vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalinti asmeninėmis savo erdvėmis.Lietuvių kalbos žodyne paminėtos net keturios žodžio studija reikšmės. Tai ir „skulptoriaus ar tapytojo dirbtuvė“, ir „meno įstaiga artistams ar dailininkams mokytis“, ir „specialiai įrengta patalpa televizijos ir radijo laidoms ar kino filmams kurti“, ir „mokslo veiklas, traktatas, nagrinėjimas“. Mūsiškiame tyrime stengsimės koncentruotis į pirmąją reikšmę – vietą, kurioje dirba menininkas.

2010-2014 m.