2016 m. gruodžio 12 d., pirmadienis

Žmogiškoji-nežmoniškoji gotika

Bent jau Lietuvoje - senojoje, gerojoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystė gotikos stilius dailėje (šios yra likę visai menkai) bei architektūroje (pastarosios yra ir labai įvairios) pasižymi ypatingu prieštaringumu. Tie prieštaravimai matosi architektūros santykyje su žmogumi. Šioje vietoje pavyzdžiu galėtume pasitelkti gotikiniam mąstymui būdingą simbolizmą - juk net ir didžiosios gotikinės katedros kur nors Prancūzijoje ar Anglijoje ženklino savo kontūrais (lotyniškojo kryžiaus planas) bei siluetais (trijų navų bazilika kaip Švenčiausios Trejybės paslapties įkūnijimas) Dievo, virtusio Žmogumi - Jėzaus Kristaus idėją. 

Bet nereikia kabinti taip giliai (tiksliau - aukštai - juk tai būdinga mistiškajam gotikos spiritualizmui)! Nereikia ir žvelgti labai toli.  Pakelkime akis į Vytauto statytosios Vilniaus Aukštutinės pilies mūrus - tai, kas išlikę iš jų... 

Rytinėje Gedimino kalno dalyje iki šiol stūkso rezidencinių rūmų griuvėsiai. Tai buvo trijų aukštų statinys, tačiau iki mūsų dienų išliko tik du žemesnieji aukštai. Pasižiūrėkime į šio statinio rytinę dalį - šis išlikęs fasadas nuostabiai primena akmeninį (nes daugiausiai iš granitinių riedulių ir mūrytos šios storos - 5 metrus siekiančios sienos) veidą - su dviem didelėm akim ir didele burna. Milžino galva - savotiškas Gedimino sapnuoto Geležinio vilko ar paties Vytauto Didžiojo portretas (o mes dar bandome įsivaizduoti, kaip atrodė šio valdovo portretas!). 

Vaizdas į rezidencinius rūmus nuo kalno papėdės (nuo senojo Vilnios perkaso).
Matome dvi šio gotikinio statinio akis.
Dvi langų arkos - akys, o tas latakas besikaupiančiam vandeniui nutekėti - ilgas iškalbingajam liežuviui...

Vaizdas į Aukštutinę pilį iš toliau - nuo buvusios Kreivosios pilies.
Rūmai tartum iš kalno išaugusi galva... 

Rūmų "veidas" iš arti.
Dvi elipsinėmis arkomis dengtos langų (akių) angos ir buvusi "burna", kylanti viršun smailėjančios arkos dėka.
Vaizdas į kitą kalną - buvusįjį Kreivąjį miestą iš to akmeninio veido pozicijų.
Juk būtent tie medžiai, teikiantys šiems Vilniaus kalnams atšiaurumo ir kuria Lietuvos metraščiams būdingą mistikos nuotaiką, primenančią miesto įkūrimą Gedimino laikais... Taip juk turėjo būti. 

Įsivaizduokime - kaip tokiuose rūmuose gyveno didieji kunigaikščiai. Kad ir tas pats Vytautas. Arba Skirgaila. Labai įsivaizduoti ir nereikia. Tereikia užmesti akį į vidines šių rūmų erdves. Dabar jose viešpatauja katinai - pasak Alfredo Bumblausko, naminiai gyvūnai, Lietuvoje XIII amžiuje dar negyvenę. 

Įėjimas į pirmąjį aukštą, saugomas ištikimųjų sargybinių - tegul ir ne Vytauto karaimų ar totorių.

Pirmasis aukštas buvo be langų. Vadinamoji patalpa g (pagal Napoleoną Kitkauską) - viduryje stūkso atraminis stulpas, rėmęs skliautus ir kartu sustiprinęs atramines antrojo aukšto jėgas.
Manoma, kad pirmojo aukšto lubos buvo dengtos skliautais, čia nebuvo langų (tik šiaurinėje patalpoje buvo vienas nedidelis švieslangis), patalpoje b būta įrengto hipokaustinio šildymo.
Manytina, kad tai buvo visgi ūkinės paskirties patalpos - sandėliai, virtuvė...

Vakarinis fasadas su viršuje matomomis antrojo aukšto perdangų liekanomis.
Čia būta dviejų navų erdvės - minėtieji langai-akys būtent ten ir yra - rytinėje sienoje.
Antrajame aukšte galėjo būti reprezentacinė erdvė - su kokiu nors sostu ir panašiai, o gyventa - trečiajame aukšte (ten turėjo būti ir šilčiausia).
Rytinė rūmų siena, žvelgianti į buvusiąją Kreivąją pilį.
Čia galima pacituoti, kad ir Martyno Belskio "Lenkijos kronikas" apie 1390 metais Vytauto vedamų kryžiuočių vilnietiškąjį puolimą:
"Paskui apsupo Žemutinę pilį, kurią padegė samdyti išdavikai, ir ten sudegė 14000 žmonių, kiti buvo išžudyti. Ten ir karaliaus /Jogailos/ brolis Karigaila, kai bėgo iš ugnies, buvo sučiuptas ir nukirsdintas. Aukštutinę pilį gerai gynė mikalojus Moškožovskis iš Lenkijos, nors ir neturėjo pakankamai jėgų apsiginti; jiems, kad labiau bijotų, buvo rodoma ant baslio pamauta Karigailos galva, tačiau mūsiškiai to nepaisė ir toliau narsiai gynė pilį. Net skyles, kurias buvo padarę šaudydami iš pabūklų į miestą, nuolat užtaisydavo kuo galėjo - tai mėšlu, tai žeme" [Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, Vilnius, 2001, p. 39].
Regisi, kad Vytautas iš šios savo paties iš dalies organizuotos apsiausties pasimokė - būtent jam įsitvirtinus soste, Aukštutinė pilis iš medinės tapo mūrine. 

Šaltą žiemos dieną (juo labiau naktį) nereikia nieko per daug ir įsivaizduoti - koks malonumas gyventi tokiame akmens urve šaltuoju metų laiku. Šalta ir tamsu. Tegul ir kūrenasi hipokaustai, tegul ir blyški lapkričio-vasario šviesa smelkiasi per nedidelius neaišku kuo dengtus rūmų langus, tegul ir rūksta deglai ar žvakės, aliejinės lempelės. Galbūt viduje tos erdvės buvo apkaltos medžiu? - bent taip spekuliuoti būtų galima remiantis Ghilllebertu de Lannoy ("Paskui /1413-1414 m/ atvykau į Lietuvos sostinę Vilnių, kurioje yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinto akmenimis, žeme ir mūru. Viduje ji visa padaryta iš medžio. <...> Pilyje ir jos kieme paprastai esti minėtas kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas, Jis ten turi savo dvarą ir savo būstinę" ["Dvi Žilibero de Lanua kelionės į Lietuvą", Kraštas ir žmonės, Vilnius, 1983, p. 49]. Kaip čia nesusirgsi asketiškųjų Vytauto arba Jogailos vietoje, kaip čia neprasigersi būdamas aistringojo Skirgailos kailyje?

Po vienos žiemos, kad ir tokioje rezidencijoje Vytautas ir negalėjo rašyti kitokio laiško didžiajam Ordino magistrui (1427 metų kovo 17 dieną):
"Taip pat trečiadienį jau suėjo trys savaitės, kai mes susirgome, bet su Dievo pagalba dabar mums geriau, tai mes jau vaikštome, stovime ir sėdime, tik dar mes šiek tiek nuo vidinio karščio kenčiame. Taip pat mūsų mylima šviesiausioji namų ponia dar serga, bet iš Viešpaties Dievo mes ir jos pagerėjimo tikimės" [Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, p. 18-19]. Gyvenant tokiame ketverių-penkerių metrų storio akmens sienų šulinyje, ne tik gripu ar reumatu galima chroniškai sirgti, bet ir kažkuo rimčiau (o ir valdovų amžius). 

Štai jums ir simboliškasis gotikos antropomorfizmas, štai jums ir nežmogiškosios buitinio gotikos gyvenimo sąlygos!...


2016 m. gruodžio 11 d., sekmadienis

Vilnietiškasis sovietinės Rusijos miestas

Net nežinau, kaip geriau yra vadinti šį rajoną...
Tai buvęs senojo Vilniaus priemiestis, esantis pačiame buvusiojo Naujamiesčio paribyje (šis, „naujo“ miesto rajonas, dabar regisi nenatūralia, sąlygiškai jauna senojo miesto dalimi - panašiai kaip jaunesne už save bandanti atrodyti sena dama). Vieta, esanti savotiškame „Bermudų trikampyje“ – tarp Naugarduko ir T. Ševčenkos gatvių. Vieta, zona, teritorija, priklausanti tam „tikrajam“ („senajam“) miestui, bet kartu ir už jo ribų. Visai šalia. Pačiame paribyje. Iki 1941-ųjų tai buvo tikrasis vilnietiškasis žydų-proletarų priemiestis, savotiškas lietuviškosios Jeruzalės archetipas – tokių judėjiškųjų miestelių (paprastų savo paprastais žmonėmis) visoje Litoje įsikūnijimas. Aukštumoje (lyginant su Senamiesčiu), savotiškoje plokštikalnėje gyvenę proletarai kūrėsi medinėse trobelėse, kai kurias iš jų verta vadinti kuo tikriausiomis lūšnomis.
Bet po „Antrojo pasaulinio“, po „Didžiojo Tėvynės“ čia prasidėjo esminiai pokyčiai – medines bakužes pakeitė plytiniai-blokiniai daugiabučiai. Chronologiškai tai – septintasis dešimtmetis. Ir plius-minus abipus jo. Šio rajono istorija yra neatsiejama nuo 1957 metais būtent čia įkurtos Vilniaus grąžtų gamyklos (priklausiusios LTSR LOT Staklių ir įrankių pramonės valdybai). Savo klestėjimo laikais – 7-9 dešimtmečiais čia dirbo keli tūkstančiai (konkrečiai – 2278) žmonių. Pati gamykla šioje vietoje gyvavo iki 2016 metų. Natūralu, kad darbininkams reikėjo kažkur gyventi, tad sparčiai besiplėtusios įmonės interesus atitiko šalia statomi penkiaaukščiai (baltos silikatinės plytos, maži kambariai...) tipiškos „chruščiovkės arba vėlyvieji (kalbame apie paskutiniuosius sekretoriaus Nikitos ir galbūt pirmuosius Leonido Brežnevo valdymo metus) jų pakaitalai – patys pirmieji blokiniai daugiabučiai.

Pačioje šio rajono pašonėje, tiesiog mesdamas šešėlį, čia stūkso ir buvęs Radiotechninių matavimo priemonių gamyklos („pašto dėžutės nr. 555“) kompleksas (atsiradęs čia dar 1934 metais pastatytos radiotechnikos gamyklos „Elektrit“ vietoje). Abu šie industriniai gargarai yra žymūs tuo, kad Nepriklausomybės priešaušryje, sovietinės „perestroikos“ ir tautinio Atgimimo metu juose dirbo ypatingai daug prosovietiškai-prokomunistiškai nusiteikusių veikėjų. Tai turbūt natūralu, - kadangi šiose dviejose gamyklose dirbo iš visos Sovietų Sąjungos suvažiavę žmonės. Jie bijojo ir permainų, ir nesuvokė laisvos Lietuvos idėjos, ir panašiai. Būtet šie piliečiai, jų vaikai bei anūkai iki šiol gyvena Naugarduko, T. Ševčenkos, Vytenio, Statybininkų gatvių rajone. Tad vien dėl šios priežasties šią vietą būtų galima vadinti Sovietiniu miestu. Rusėniškuoju miestu jis taip pat vadintinas ir dėl gatvių pavadinimų – Naugardukas juk yra baltarusiškos istorijos ir tapatybės dalis (nesvarbu, kad šios gatvės pavadinimas atsiradęs blogai išvertus slaviškąją Naujamiesčio sąvoką), o Tarasas Ševčenka – ukrainiečių literatūros klasikas (ir dar daugiau). Šalia - Smolensko (dėl kurio taip nuožmiai kariiauti su maskvėnais prieš pusę tūkstantmečio)... Tad trys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautos yra savotiškai įprasmintos net tokiu pavidalu. 

Bet vis tik šią Vilniaus vietą norėtųsi pavadinti sovietinės Rusijos miestu (be jokių vertinimų ir antrinių reikšmių). Nes tai yra lėmęs gyvenimo būdas (būdingas vietai) ir ypač toji chruščiovinė architektūra, tokia tipiška sovietinės Rusijos landšaftui (kas tuo netiki, tegu nuvažiuoja į Pskovą, Lipecką, Samarą ir kitus europinės ar azijinės Rusijos miestus). Tai rajonas, kuriame tvinkčioja slaviškasis komunos pojūtis (su bendrai gliaudomomis saulėgrąžomis, visuotinai lošiamu domino bei iki šiol rūkomomis pigiomis , dabar kontrabandinėmis cigaretėmis), stagnacinio sovietizmo urbanizmas, ir keistai melancholiška, link depresijos, o gal budistinio nušvitimo kreipianti dvasia...

Birželio 23-osios gatvės perspektyva. Kairėje - posūkis į Statybininkų gatvę ir grąžtų gamyklos fragmentas.
Toji pati gatvė - vaizdas atsigręžus.
Kaip degtukų dėžutės sustatyti namai kelia melancholiją, nenumaldomai peraugančią į depresiją. Totalitarinėje sistemoje tokiais - tvarkingai išrikiuotais ir unifikuotais - norėta padaryti ir žmones. 


Tipiška šios Vilniaus dalies tarpuvartė.

Griaunama grąžtų gamykla (vaizdas nuo Statybininkų gatvės). 

Vieni iš vartų į nebeegzistuojančią gamyklą. Vietoje ATSARGIAI RANKOMIS NESTUMTI galėtų būti kažkas iš Dantės Inferno, kad ir "Pape satan, pape satan aleppe" arba "Praraskite viltį visi, čia įėję"...

Simboliška, kad prieš tuos vartus yra elektros transformatorinė (zvimbianti kiaurą parą savo pragarišku įkyrumu) su kitokio pobūdžio rašmenimis. Pire jos nuolat būriuojasi |viltį praradę" (iš tiesų juos masina šalia esantys šiukšlių konteineriai) - ant pakopų net paminkštinimai atsisėdimui yra. Pagalvojau, kad turbūt ne viens iš tų viltį praradusių dirbo kadaise kažkuriame iš šio rajono fabrikų. 

Už daugiabučio - Vytenio gatvė ir buvusio "pašto jaščiko / petiorkos" siluetas...

Vienas iš senųjų - turbūt prieškarinių pastatų.

Viso šio rajono "kultūriniu" epicentru laikyčiau asfaltuotą aikštę - sporto (krepšinio) aikštyną.
Šiltuoju metų laiku čia būriuojasi vietiniai - rusiškai kalbančios tetutės raudonu violetu dažytais plaukais ir vešliais ūsais panosėse, pilvoti "diedai" ir sportiški vaikinai treninguotomis kojomis. Dialogai ir polilogai vyksta slaviškomis kalbomis, o tamsesniu paros metu laisvai galima "užsidirbti galvon" - neviltis čia yra tampriai susiraizgiusi su agresija...

Būtent tokia architektūra kelia asociacijas su bet kuriuo iš Rusijos miestų, įgavusių tokią atmosferą sovietinėje epochoje.
Įspūdį dar labiau sustiprina augmenija - liepos ir ypač populiarūs topoliai. 

Ant šią aikštę kadaise supusios metalo tinklo tvoros likučių - lesyklėlė. Regis, kad šis rajonas yra kaip niekur kitur Vilniuje "paukštingas" - įvairiausio plauko (plunksnų) inkilų ir lesyklų čia yra ypatingai daug. 

Sovietinę realybę ypatingai atgaivina vis dar išlikusi karvelidė.

Kultūringieji balandžiai arba karveliai.

Įrankis karveliams danguje ganyti.

Du "necivilizuotieji" balandžiai ant balkono turėklų.
Apskritai - langai ir balkonai, nepasikeitę šioje miesto dalyje nuo "komunalkių" laikų, yra kaip niekur tapybiški, skulptūriški ir instaliatyvūs. 

"Trusikų" ir paklodžių "stalaktitai. Statybininkų gatvė.

Tas pats tolimesniu planu.

Langai, balkonai, blokų siūlės - akys, ausys ir randai.
Šaldytuvas už lango

Kalėdų žvaigždė ir senų laikų "ferankos" - visokie barbarizmai ypač tinka šios vietos deskripcijoms.

Balkono papuošimai iš medinių "padėklų"
Šalia namų vis dar egzistuoja kuo tikriausi liaudiško žemės meno pavyzdžiai - 

Plytgalių ornamentika...

... paprastumo SPA

Popieriniai karpiniai vaikų darželio languose. Tradicija, skaičiuojanti ne vieną dešimtmetį.
Įdomu, kad būtent šiame rajone - Vytenio gatvėje veikia ir Vilniaus miesto krizių centro įstaiga (konkrečiai - visą parą veikianti paramos moterims ir šeimai tarnyba)... Bet nėra šis rajonas visiškai depresyvus ir vien tik sovietiškas. Tarp to industrinio atšiaurumo, tarp totalitarinėje sistemoje groteskiškai suvokto modernizmo grimasų slepiasi dvasingojo Budos veidas...

Buda Statybininkų gatvės virtuvėje...

Durys į amžinybę (išeiti ar įeiti?) griaunamoje grąžtų gamykloje...

2016 m. gruodžio 9 d., penktadienis

Varpinės akmenys, arba bokštas šlapiųjų marškinėlių konkurse

Apskritasis, ritinio pavidalo apatinis Vilniaus katedros varpinės tarpsnis nėra pats seniausias. Giliau, požemiuose, yra keturkampio statinio, mūryto gal dar kokiame XIII amžiuje liekanų (tai baltiškuoju-venediškuoju būdu jungtų plytų sienos). Toji apvalioji dalis stilistiškai priskirtina gotikai (ankstyvajam jos etapui) ir atsiradusi XIV amžiuje. Tuomet tai buvo gynybinis bokštas, po krikšto įgavęs taurią varpinės bokšto misiją. Manytina,kad 1522 metais (ar maždaug apie tą metą) visa tai buvo nutinkuota (dar reikia pridurti, kad per keletą amžių atsirado ir trys aštuoniakampiai tarpsniai, galop - tik XIX amžiuje, dabar matoma stogo konstrukcija). Tokia tad trumpoji šio bokšto istorija.
O moralas ir impresija slypi tame, kad drėgnomis - lietingomis arba sniegingomis (gal labiau šlapdribingomis) dienomis (bei naktimis), kuomet vandenys sudrėkina šio statinio šonus, jo apvaliojoje dalyje labai aiškiai išryškėja akmeninis šio statinio mūras. Nesinori pasirodyti nešvankiu, tačiau visas šis reikalas primena šlapius marškinėlius ant nuogo moters (na, gerai - ir vyro...) kūno, kuomet sudrėkęs audinys nuostabiai išryškina torso reljefą - tos visus šonkaulius, klubus ir ypatingai krūtis. Tad ir Varpinė yra ne kas kita, o akmeninis torsas su balto tinko marškinėliais ("maike" - pasakytume buitiškai). 

Kaip ten bebūtų, tačiau iš akmens riedulių (natūralių granito luitų) sumūrytas statinys - visa tai vyko Algirdo, Jogailos, Skirgailos ar Vytauto laikais, yra vienas iš nedaugelio to meto statinių Lietuvoje. O ir tokia statybinė medžiaga tuo metu nebuvo labai dažna. 
Tiems, kam šlapių marškinėlių ir varpinės lyginimo idėja atrodo pernelyg vulgari, būtų galima priminti, kad ir "šlapiųjų klosčių" madą (tiksliau - stilistiką) gotikinėje skulptūroje. Audinių raukšlės, draperijos ten apgaubdavo vaizduojamus kūnus ir išryškindavo jų įmantrias formas.

Vis tik negali nežavėti ankstyvųjų gotikos meistrų (o gal atvykusių kur nors iš netolimųjų rusėniškųjų kraštų?) precizika, tas nelygių akmenų lygiavimas. Matyti, kad šiame - antrajame apvaliosios dalies tarpsnyje yra sudėliota bene 15 akmeninių "rentinių" - ratų. 



2016 m. gruodžio 2 d., penktadienis

Vilniaus šventieji, arba 12 barokinių skulptūrų

Vilnius yra šventųjų, valkatų ir "paprastų" gyventojų miestas. Tie paprastieji, žinoma, visuomet sudarė, sudaro ir sudarys daugumą. Paprastumas šiuo atveju reiškia elementarias žmogiškas savybes, kuriose yra ir gero, ir blogio. Valkatos (o ir visokie "bomžai", recidyvistai, vagys, plėšikai ir šiaip smurtautojai) yra jeigu ne aktyvaus, tai bent jau pasyvaus blogio infekcijos nešiotojai. Šventieji, savaime aišku, yra jų priešingybės.
Sudėtingas ir netgi keista yra apibrėžinėti šventumo kategoriją. Primityvokai galima tarti, kad šventumas yra tapatus gerumui. Šventas - reiškia geras. Ir atvirkščiai. Šventųjų fenomenas egzistuoja katalikų bei ortodoksų bendruomenėse. Tai, kad Vilnius yra pirmiausia yra katališkųjų bažnyčių miestas (ir kadaise buvo katalikiškųjų karalių sostine), lemia aplinkybę, skatinančią ieškoti šventųjų lotyniškųjų apeigų šventovių aplinkoje. Juolab, kad Bažnyčia yra labai aiškiai formalizavusi ir institucionalizavusi visą šį reikalą. 
Kaip yra nuodingai ironiškai pastebėjęs vienas "grafioras" ant sienos, žvelgiančios tiesiai į Aušros vartus - katalikiškųjų piligrimų Meką, "gerumą išrado bažnyčia". Lygiai taip pat galima tarti, jog ir šventumas yra Bažnyčios išradimas (ar labiau atradimas?). 


Asmeniškai galvoju, kad šventumas turi šiokių tokių komiškumo apraiškų. Aišku, nesu nei teologas, nei dar labiau ir ypatingai praktikuojantis tikintysis, tad nesiginčiju, jog maniškė nuomonė yra spekuliavimas neaprėpiamumu (nes juk paprastai esame linkę atmesti tai, ko nepajėgiame suvokti). Vis tik Vilniaus bažnyčiose esantys šventųjų atvaizdai teikia peno apmąstymams, kad kokie šventi tie vyrai ir moterys buvo, jie pirmiausia buvo žmonėmis. Tad net šventajame esama paprastų žmogiškųjų savybių. Vilniaus menininkai, vaizdavę šventuosius, puikiai tą žinojo ir jautė. (Kita vertus - ar gali ką nors apie šventumą spręsti netikintis žmogus? - Žinoma, kad ne, nes jeigu netiki niekuo ar kažkuo, tai ir šventumas atrodys kaip kokia "glupstwa").

Apžiūrinėjau būtent barokinius Vilniaus šventuosius ir konkrečiai - skulptūrinius jų atvaizdus. Priežastis labai paprasta. Miestas tiesiog tvinkčioja baroku. Skulptūros, sukurtos šiuo veržiu, dinamišku, juslingu ir emocionaliu stiliumi gausiai nusėdusios vilnietiškose šventovėse.

Beliko tik vaikščioti po bažnyčias ir susidėlioti asmeninį įspūdingiausių katalikų šventųjų dvyliktuką (tiek juk metuose yra mėnesių, tiek yra apaštalų). 

Kelias natūraliai prasidėjo nuo Visų Šventųjų bažnyčios. Ne tik dėl tos priežasties, jog tai viena pirmųjų barokinių bažnyčių visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet vien dėl savo titulatūros - kažkodėl regisi, kad Visų šventųjų bažnyčioje jų (tų šventųjų) turi būti be galo, tiesiog be proto daug. Panašiai ir yra. Įspūdingas vien bendras altorių skaičius - jų kadaise būta net aštuoniolika (dabar irgi viršija dešimtį). Tik tie šventieji turi mažai ką bendro su XVII amžiaus trečiuoju dešimtmečiu (kuomet statyta bažnyčia), jų kilmė - rokokinė (kas labai aiškiai matyti liepsnojančioje plastikoje), iš XVIII amžiaus vidurio (autoriumi laikomas Efraimas Šelis).

Vienas įspūdingiausių toje šventųjų kompanijoje - jaunas vyrukas su kankinio palme dešinėje rankoje ir kardu galvoje, stovintis ant rokokinės sakyklos stogelio.

Tai šventasis Angelas Karmelitas (1185-1225) - gimęs Jeruzalėje, su broliu dvyniu priėmęs krikščionybę ir gyvenęs su atsiskyrėliais Karmelio kalne. Karmelitų ordino vyresnybės Angelas buvo pasiųstas į Siciliją kovoti su katarais, ten vienas iš jų, vardu Berengarijus pamaldų metu Likatos Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje jį ir užkapojo kardu (beje, mirštantis šventasis išprašė tikinčiųjų atleisti savo žudikui). 

Visų Šventųjų bažnyčioje įspūdį padarė dvi šventos moterys. Keleriopas efektas - čia veikia ir dramatizmas (tik pažvelkime, kaip neramiai plazda žvakiškos draperijos), ir natūralizmas - atrodo, kad skulptorius, lipdęs šias figūras, žvelgė į XVIII amžiaus Vilniaus moteris - raukšlėtas, suvargusias, mačiusias ir karų, ir marų, ir badų...

Prie antrojo pilioriaus kairėje (žvelgiant nuo įėjimo) stovi ši moteris - pagal savo drabužius (galvos apdangalą) ir atributus (knygą), tai yra ne kas kita, o pati šv. Ona - Mergelės Marijos motina. Priešingoje altoriaus pusėje stovi vyriškis (šv. Joachimas). 

Šios skulptūros "giminaitė" (gal net visomis prasmėmis) yra taip pat moteriškosios šventosios figūra kitoje bažnyčios pusėje - prie pirmojo pilioriaus dešinėje.

Viršutiniame šio altoriaus tarpsnyje vaizduojamas prisikėlęs Jėzus Kristus. Tikėtina, kad ši šventoji gali būti Mergelė Marija (Išganytojo Motina) arba šv. Marija Magdalietė. Vėlgi žaviai glumina gyvenimiški šios moters - tartum daug patyrusios bei iškentėjusios (o ir kenčiančios) bruožai. 

Žingsniuokime toliau - link katališkiškųjų pamokslininkų - domininkonų - Šv. Dvasios bažnyčios. XVIII amžiaus viduryje rekonstruotoje bažnyčioje šventųjų skulptūros (didžiosios dalies autorius - Franz Ignatius Hoferr) liepsnoja savo kūnais, sielomis ir pamaldumu. Joje vieno šoninio (esančio šiaurinėje navoje) altoriaus šonuose stovi dvi žavios šventosios moterys (tebūnie man atleista už šiokį tokį pasaulietiškąjį vulgarumą, tačiau jos tikrai žavios!). 

Štai viena iš jų - šv. Barbora.

Šv. Barbora (nukankinta šios eilutės rašymo išvakarėse - 306 metų gruodžio 6 dieną) rankoje laiko liturginę taurę (kieliką), o prie jos kojų - kankinystės simbolis - bokštas (panašus į šachmatų figūrą), kuriame ir buvo "mylinčio" tėvo Dioskūro nukankinta šį mergelė. 
Ypatingai impozantiškų barokinių šventųjų skulptūrų žinoma reikia ieškoti baroko perle - Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje Antakalnyje. Čia jų iš tiesų yra daug. Tad išsirinkau du - vieną vyrą, kitą - moterį. Įdomu, kad juos abu sieja įspūdingi batai, pasiūti pagal XVII amžiaus antrosios pusės mados reikalavimus.

Šv. Viktoras Mauras yra žavus savo sėdėjimo poza (visiškai kaip mūsų laikais - koja ant kojos), ginklu - ta kuoka su nešvankiai nulinkusiu bumbulu ir tauriu veidu. Batai - nuostabūs, smailėjantys (bet nusklembtais pačiais galais) ir aukštais barokiniais kulnais.
Pats šventasis (pretorionų gvardijos narys) buvo nukankintas 303 metais (manytina, kad tai įvyko Milane), kuomet savo rankomis sunaikino keletą pagoniškų stabų. 



Lyg ir nebesinori kartoti tos legendos, kad skulptorius Giovanni Pietro Perti (Peretti), vaizduodamas Mariją Magdalietę, kliovėsi savo žmonos grožiu ir kitokiomis kūniškomis bei dvasiškomis jos savybėmis. Kaip ir ne vieną padavimą, tai galima paneigti arba juo tikėti. 

Katalikiškoje tradicijoje šv. Marija Magdalietė yra suvokiama kaip atgailaujanti ištvirkėlė (tiesiai, šviesiai - prostitutė), tad ši laibakojė dama (net suknelės draperijos nepaslepia kojų ilgumo) ilgu kaklu taip pat galbūt yra apsirengusi šios profesijos atstovių apdaru. Įdomu tuomet pamąstyti - ar italų skulptoriaus žmonai nebuvo sudėtinga savęs suvokti kaip parduodamą moterį?
Kairėje šventoji indelį su kvapniais aliejais - fariziejaus Simono namuose Jėzui ji plovė kojas ir tepė jas mira, nuėmus Išganytoją nuo kryžiaus, ji taip pat plovė jo kūną. 
Iš tiesų - kai kurių šventųjų atvaizdai daro įspūdį vien jau savo atributais. Štai, kad ir šv. Simonas (Kananitas arba Zelotas) su savo nukankinimo įrankiu pjūklu. Kažkur Kaukaze, Juodosios jūros pakrantėje jis buvo perpjautas. 

Įdomu, kad prie kairiojo pilioriaus stovinti šventojo skulptūra (vėlgi rokokiškai liepsnojanti, kaip ir daugelis jos "giminaičių") glaudžiasi prie masyvios voliutos, primenančios kontraboso (muzikinio instrumento) korpusą. Net taip literatūriškai, iliustratyviai galime kalbėti apie Vilniaus baroko mokyklos muzikalumą. 

Daug, iš tiesų daug šventųjų esama ir vienoje didžiausių Vilniaus bažnyčių - tituluojamoje Šv. Jonų (Krikštytojo ir Evangelisto) vardu. 

Ilgai svarsčiau - kuris iš šventųjų čia yra įspūdingiausias (bent man asmeniškai). pastovėjęs prie didžiojo altoriaus, galop pasukau link Studentų mažosios kongregacijos (Šventųjų Angelų Sargų, Šv. Onos) koplyčios. Joje stovi įspūdingas Šv. Viktoro altorius, 1864 metais atkeltas į šią bažnyčią iš Pranciškonų bažnyčios. 

Kairėje - šv. Laurynas, dešinėje - šv. Florijonas.
Įspūdį daro ir auksu žibantys aksesuarai, ir putnūs šventųjų veidukai (tikrai neprimenantys asketų ar kareivių), ir įmantriai gestikuliuojančios figūros.
Vis tik iš šių dviejų šaunių šventųjų visų pirma rinkčiausi Florijoną - man patinka auksiškai perteiktas vanduo...

Kita vertus - šv. Laurynas irgi yra nuostabus. Šventasis, gyvenęs 225-258 metais, buvo nukankintas (iškeptas, sudegintas) Romoje ant grotelių, kurias šioji skulptūra išdidžiai ir laiko. Tad nenuostabu, jog jis globoja virėjus-kepėjus, tuos pačius ugniagesius, o taip pat bibliotekininkus. 

Monumentaliai nuostabus yra prie šventojo Florijono kojų stovintis namelis su pro langus besiveržiančiais ugnies liežuviais.
Šv. Jonų bažnyčia, nepaisant jos nuniokojimų, yra kupina gyvybės. O tą gyvybę kuria ne kas kita, kaip šventieji. Tiksliau - jų atvaizdai. Prie ketvirtosios dešinės kolonos centrinės navos pusėje kukliai rankomis gestikuliuoja šv. Aleksas (anksčiau pjedestale būta užrašo S. Alexus). Šio šventojo atributais yra elgetos "darbo įrankiai" - lėkštė, šaukštas, dubenėlis. Po II pasaulinio karo bažnyčią uždarius, jos interjeras buvo gerokai nuniokotas. 1964 metų "Jono bažnyčioje esančių meno vertybių registravimo akte" minima, kad abi šventojo galūnės yra nulaužtos. Galbūt tuomet (ar dar anksčiau) prarasti ir tie daiktai (jeigu jie iš viso buvo). 

Šv. Aleksas gyveno IV-V amžių sandūroje (miręs 417 m.). Buvo kuo tikriausias romietis - gimęs Romos patricijų šeimoje. Pirmąją vedybinę naktį atidavė santuokinį žiedą žmonai ir iškeliavo į Aziją. Po keliolikos metų grįžo namo ir dar tiek pat incognito gyveno savo tėvų namuose (kiekvieną dieną klausydamas ištikimai laukiančios žmonos raudų). Šv. Aleksas yra laikomas keliautojų ir elgetų patronu. Matyt, kad jėzuitų akademijos studentams (kaip ir dabartiniam akademiniam jaunimui) su jų ateities perspektyvomis šio šventojo teikiama globa buvo aktuali. 
Šv. Aleksas koja yra prispaudęs vaikiško pavidalo būtybę užrištomis akimis. Matyt tai nuodėmės ir nežinojimo personifikacija...

Įdomu, kad toji būtybė šventojo prispaudimu yra visai patenkinta - palaimingai šypsosi, veidas giedras (tegul ir su valkčiu ant akių). Dar verta patyrinėti, kaip sumodeliuotos to vaikelio rankos - vienos pirštai it dešrelės, kita keistai, deformuotai užlenkta - tačiau bendram išraiškingumo efektui tai netrukdo , priešingai - padeda!


Susidaro toks įspūdis, kad Karolio Podčašinskio 1827-1828 metais gerokai "numelioruota" Šv. Jonų bažnyčia visą XIX amžių (kaip ir Vilniaus katedra) buvo savotiška kitų, carinės valdžios uždarinėjamų šventyklų priebėga.
Štai Šv. Barboros (auksakalių cecho) koplyčioje yra eksponuojamos 4 evangelistų figūros, perkeltos kokiais 1859 metais iš Augustinų (Švč. Mergelės Marijos Ramintojos) bažnyčios.

Štai, vienas iš evangelistų -

Barzdotas ir vieną iš savo atributų - Naująjį Testamentą laikantis evangelistas (kažkuris iš jų - galbūt Morkus?) tartum šoka (keistai išskėtęs rankas, užlenkęs kojas) ir tuo bando savo tiesomis bei tikėjimu bando įtikinti kitus.  
Dailės kūriniai iš vilnietiškosios Augustinų bažnyčios yra išsklaidyti plačiai, tačiau didelė jų dalis būtent buvo paskirta Šv. Jonų bažnyčiai ir Katedrai. Panašus likimas ištiko ir analogišką karmą (pavertimą stačiatikių cerkve) išgyveno ir Šv. Kazimiero bažnyčia. 
Vilniaus katedros išorės kolonadose (tiek pietinėje, tiek šiaurinėje) gestikuliuoja barokiniai šventieji nuo Šv. Kazimiero didžiojo (kunigaikščiai) ir šoninių altorių (statulos sukurtos tarp 1754-1768 metų). 

Man asmeniškai įspūdį daro šis sunkiai nustatomas jėzuitų šventasis iš šiaurinės Katedros kolonados - 

Barzdotas vyras (gal pats šv. Ignotas Lojola?)  gestikuliuoja it pamokslaudamas ir norėdamas atverti Tiesą. 
Tai galėtų būti vienas iš daugelio jėzuitų misionierių, kurie sklido po visą pasaulį XVII-XVIII amžiais, platindami katalikybę tarp kitų krikščioniškųjų ir nekrikščioniškųjų konfesijų. 

Ypač sukrečiančios yra šio šventojo akys - negyvai, tuščiai žvelgiančios į aplinką. Jos yra sumodeliuotos be akių obuolių. Galima sakyti, kad taip baroko skulptorius, sekdamas kokiu nors Berniniu, siekė didesnio išraiškingumo, o galbūt taip įvaizdintas konkretus kankinystės faktas? Štai, pavyzdžiui, šventasis Andriejus Bobola - lenkų tautybės Abiejų Tautų Respublikos šventasis 1657 metais Pinske (dabartinė Baltarusija) buvo nužudytas lupant jam odą, nupjaunant nosį ir lūpas, išduriant vieną akį, per sprande padarytą skylę ištraukiant liežuvį...
Tad toks asmeninis katališkųjų šventųjų "dvyliktukas". Tiesą sakant, buvo pakankamai keblu rinktis - tose pačiose ir Visų Šventųjų, ir Šv. Teresės, ir Šv. Jonų, ir Šv. Kotrynos (į kurią sunku patekti be bilieto) ar juo labiau Šv. Petro ir Paulaisu bažnyčiose esama daugybė lygiai taip pat įspūdingų ir žavingų (kažkokiais aspektais), nepakartojamų šventųjų atvaizdų. Belieka vaikščioti ir juos pamatyti...