2015 m. gruodžio 18 d., penktadienis

Bžostovskio koplytėlė arba farmacininkės kabinetas

Pradžioje noriu pasakyti, kad kartais gyvenimo aplinkybės susidėsto taip, jog atsitiktinumas pasirodo kaip iš anksto nulemta ar suplanuota būsena. Štai tamsiomis gruodžio dienomis "blūdinėdamas" Vilniaus gatvelėmis, dairiausi į elektros lempomis apšviestus langus ir mąsčiau, kad tamsa mums padovanoja unikalias progas pamatyti senuosius interjerus bei jų detales - lipdinius, freskas, kandeliabrus, abažūrus. Stabtelėjau ties Bžostovskių rūmais tam, kad įsižiūrėčiau į vieno iš kambarių polichromuotą cilindrinį skliautą, o moteris, ėjusi pro šalį paklausė:
- Jūs gal norite patekti vidun?
- Norėčiau, tik kad nelabai ten galima.
- Kodėl negalima? Čia juk vaistinė, o ten - vaistinės vedėjos kabinetas.
Paslaptingoji ponia įvedė mane vidun... Kol dviem žavingoms vaistininkėms aiškinau, kad atėjau čia ne vaistų, o architektūros, dailės ir istorijos pažiūrėti, manoji globėja tarėsi dėl audiencijos. Farmacininkių vyresnioji įsileido savo erdvėn be jokių nepasitenkinimų. Ir viso mano trumpo vizito metu vis klausinėjo: "Tikiuosi, kad netrukdau jums fotografuoti?". Dar pasiguodė, kad šiuos rūmus, kaip ir ne vieną Vilniaus pastatą labai norėtų "priglobti" visokie įtartino plauko veikėjai, kaip taisyklė, globojami garbiosios miesto savivaldybės. Bet čia jau kita istorija...

Vaizdas į pirmojo Bžostovskių rūmų aukšto skliautus per langą. Domininkonų g. 18/2
Vaistinės vedėjos kabinetas funkcionuoja buvusioje paties Povilo Ksavero Bžostovskio (Paweł Ksawery Brzostowski, 1739-1827)  - kunigo (Vilniaus katedros kanauninko) ir valstybės veikėjo (LDK raštininko, referendoriaus), garsiosios Pavlovo/Paulavo/Povilavos respublikos įkūrėjo koplyčioje. Nes Povilas Ksaveras čia įsikūrė 1760 metais - kuomet buvo jaunas ir kupinas jėgų. Farmacininkė papasakojo, bet ši legenda nuo seno sklando siaurose Vilniaus gatvelėse, ankštuose jo kiemuose, kad koplyčioje jaunasis dvasininkas ne tik melsdavosi, bet ir pliekdavo kortomis ant lyg tam skirto altoriaus stalelio. Nieko nuostabaus! Kortomis anais laikais lošdavo visi - ir seni ir jauni, ir damos, ir džentelemenai (tą ypatingai plačiai ir kandžiai savo laiškuose yra aprašęs Georgas Forsteris - kuriam Vilniuje bei Lietuvoje apskritai niekas nepatiko, ne tik kortos). Televizijos, interneto anuomet nebuvo. Muzikavimo, piešimo, eilių deklamavimo tradicijos mūsuose nei dabar, nei tada nebuvo ypatingai puoselėjamos... Tad likdavo tik kortos...

Ir skliautai, ir sienos apipinti gebenėmis, besivijančiomis ant ištapytų pinučių.
Vieta koplyčios altoriui - su barokiniu baldakimu.
Kita vertus reikia pagalvoti, jog rokokiniai konsoliniai stalai, stalai-konsolės (marmuriniai stalviršiai, auksinė skojelės) kažkuo taip pat primena altoriaus mensą. Tad gyvendamas XVIII amžiuje gali supainioti kortų stalelį su aukojimo vieta.
Inskripcija virš durų, ženklinanti, kad ši erdvė ištapyta 1763 metais, Poviliui Ksaverui (PAULUS XAVERIUS COMES BRZOSTOWSKI) einant garbingas Vilniaus katedros kanauninko pareigas.
Aukšiau - giminės herbas "Balnakilpė" (Strzemię)
Skliauto viršuje - voratinkius primenantys rokailės ornamentai
Bet čia gal tik gražus anekdotas - štrichas paties Povilo Ksavero Bžostovskio biografijoje. Galima pakelti akis į cilindrinio skliauto viršų, dairytis aplink ir stebėtis, jog ištapymai maloniai primena gaivių pavasario vėjelių (kokio Zefyro) glamonėjamą altaną kur nors užmiestyje. Kad ir tame pačiame Merkinės dvare. Vis tik be galo smagu leisti laiką (ypač tamsiais žiemos vakarais) tokioje erdvėje - savotiškame gamtos perkėlime į urbanistinę aplinką. Už lango trinksi karietos ir vežimai (XVIII amžiuje), ministrų ir studentų automobiliai (XXI amžiaus pradžioje - ministrai ir studentai paminėti neatsitiktinai, nes juk visai šalia - ir Prezidentūra, ir Universitetas), o viduje - amžinas pavasaris. Pagalvojau, kad juk viskas egzistuoja specialiai (čia vėl pamąstymai apie atsitiktinumus ir kitokius determinizmus). Tokia gamtinė aplinka sienų tapyboje (al secco technika) tiesiogiai koreliuoja su Žanu Žaku (Jean-Jacques Rousseau) ir jo propaguotos "Atgal į gamtą" ideologijos (inspiravusios ir Didžiąją revoliuciją, ir hipių judėjimą). Kita vertus, kai 1754 metais Rousseau išleido savo garsiuosius "Samprotavimus apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus" ar dar po kelių metų (1762 m. - Povilas Ksaveras jau gyveno savo rūmuose Universiteto gatvėje) - "Apie visuomenės sutartį", Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasininko galvoje akumuliavosi valstiečių valstybėlės - utopinės visuomenės, fiziokratizmo oazės idėja. 1769-1795 metais ji įgavo realius kontūrus.
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad skeptiškai ar bent atsargiai žiūriu į tokias "idealias visuomenes", "laisvų" valstiečių ir ūkininkų respublikas, valdomas nediskutuotino (ir tikrai nerinkto) Prezidento - paties dvaro savininko. Direktyvų ir nurodymų būdu sutvarkytas viešasis ir net privatusis Pavlovo respublikos piliečių gyvenimas anaiptol nebuvo nei laisvas, nei demokratiškas. Viskas juk pakluso institucionalizuotiems galios mechanizmams...
Dar pačiai pabaigai pastebėčiau, kad pats Povilas Ksaveras 1760 metais parengė farmacinį vadovėlį - Lekarstwa dla wygody gospodarzy w Pawłowie mieszkających („Vaistai Povilavoje gyvenančių ūkininkų patogumui“) [daugiau - http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-povilas-ksaveras-bzostovskis-ir-povilavos-respublika-582-331224] - tad tai, kad rūmų koplyčia virto vaistinės vedėjos kabinetu irgi nėra atsitiktinumas.

Ach, gebenės...
Ach, ach gebenės!

2015 m. lapkričio 9 d., pirmadienis

Simnas: balta-raudona-pilka

Pats svarbiausias ir iškiliausias (visomis prasmėmis) dalykas šlovingame Simno mieste (čia šiek tiek hiperbolizuojame), be abejo, yra bažnyčia. Titulas jos be galo garbingas - Švenčiausios Mergelės Ėmimo Dangun bažnyčia. Ir jeigu nemeluoja faktografija (sakysime - Jonas Totoraitis) - tai viena, tiksliau - pati-pati seniausia bažnyčia Sūduvoje. (Tiesą sakant, tiek Sūduvos, tiek Užnemunės, tiek Suvalkijos pavadinimai šioms buvusioms Dykrų žemėms kažkodėl neatrodo įtikinami - vieni jų praradę prasmę dėl laikų slinkties, kiti geografiškai reliatyvūs, dar kiti - administraciškai neamžini). Bažnyčios ir miestelio atsiradimą reikia sieti su Dykrų kolonizacija - kuomet kryžiuočių-baltų kovose apleistos teritorijos vėl buvo iš naujo "atrandamos". Įsivaizduokime - 1521 metais Tenočtitlaną - actekų imperijos sostinę sugriovė konkistadorai, 1532 metais Peru pakrantėje išsilaipino Francisco Pizarro vedami užkariautojai, o Lietuvoje panašūs naujų žemių ieškotojai taip pat brovėsi į vakarus. Tik ne per jūras-marias, o miškus-girias.

Simno bažnyčia - vienas ankstyviausių Renesanso paminklų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, buvo pastatyta 1520 metais. Jos fundatoriumi buvo garbusis ponas Jonas Zaberezinskis (1480-1538), tuometinis Naugarduko vaivada, netrukus (1522 m.) tapęs Lietuvos didžiuoju maršalka, dar vėliau - Trakų vaivada. Jonas buvo sūnumi to Jono, kuriam maišto metu galvą nukirto liūdnai pagarsėjęs Mykolas Glinskis - gabus, ambicingas savimyla. O ir bažnyčios statymo laikotarpis nebuvo lengvas - tuo metu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė karaivo ne patį sėkmingiausią (švelniai tariant) eilinį karą su Maskva (vadinamąjį 1512-1522 metų karą), kurio metu buvo prarastas Smolenskas (1514 m.), o priešiško Rytų kaimyno kariuomenė veikė ne taip toli nuo etninės Lietuvos ir net paties Vilniaus.

Tad toks tas bažnyčios atsiradimo kontekstas. Gal neatsitiktinai ji stovi ant kalnelio ir primena seną gerą mūrinę tvirtovę. 

Ypatingai geras vaizdas yra iš pietvakarių...
... ir šiaurės vakarų. Būtent čia labai aiškiai juntamas tvirtovinis šios šventovės pobūdis. Ar bent dvasia.
Galbūt neįspūdingiausias yra vaizdas iš šiaurės vakarų. 
Nors kita vertus, čia - toje trisienėje apsidėje labai aiškiai regima dar gyvybinga gotikinė tradicija (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje tik buvo statoma). Net ir elipsines arkų formas galima laikyti tam tikru (manieristiniu) kompromisu tarp gotikos (atstovaujamos smailėjančios arkos) ir renesanso (su savo pusapskrite arka kaip idealu).
Tokia tad yra toji Simno bažnyčia - renesansinė, bet su dar gyvais, netgi labai gyvybingais gotikiniais bruožais. Reikia pastebėti, jog dalį to, ką priskirtume tikrajam lietuviškajam Renesansui, statinys įgavo ne iš karto. Prisidėjo čia ir vėlyvasis Renesansas, ir barokas, ir klasicizmas, bei jų perstatymai...

Na, bet žvelgiant į šoninius fasadus, bažnyčios renesansiškumu abejoti negalima.
Visų pirma dėl to pasaulietinio pobūdžio. Monumentalios šoninių ir centrinės navų (turime baziliką - tokią netipišką mūsiškei gotikai ir artimesnę renesansui erdvinę struktūrą) langų arkos ir, savo ruožtu, centrinės navos langus aprėminančios papildomos arkos (lyg arkadų užuomina) kuria itališkųjų palazzo atmosferą.
Va - arkos, arkutės, arkados. Ir profiliuoti karnizai - 




Ką jau kalbėti apie Zakristiją - priestatą (manieringai kuriantį lotyniškojo kryžiaus plano iliuziją) su orderiniais elementais (gotikinius kontraforsus čia pakeitę renesansiniai toskaniškojo orderio piliastrai) ir, svarbiausia - ATIKU.   + Pusapskritės arkos. 
Tai ir yra Renesansas.

Štai - koks tipiškas renesansinis grožis. 

Biforinės - sudvigubintos pusapskritės arkutės, skaidymas stačiakampiais, apskritos nišos, piliastrai. Ir proporcijos, nustatytos remiantis Euklidu bei Pitagoru. 
O čia kontrastas tarp klasicizmo (priestatas primajame plane) ir renesansinės stilistikos (giliau - toji Zakristija). Skirtumas tarp Renesanso ir Neoklasicizmo - kaip tarp žaliuojančio medžio ir sausuolio. Vienas vitališkas, kitas - akademiškas. 
Atkreiptinas dėmesys ir į cokolinę dalį. Bažnyčios apatinė dalis mūryta naudojant ir plytas, ir lauko riedulius. Apskritai, manytina, kad XVI amžiuje ji iš viso galėjo būti netinkuota - toks irgi gotikinis rudimentas. 
Kažkur tarp gotikinio vertikalizmo ir renesansinio monumentalizmo yra įsiterpęs vienas iš flankuojančių (tartum skirtas gynybai) bokštelių. 



Panašiais bruožais pasižymi ir kadaise dominavęs vakarinio fasado bokštas. Analogų galima aptikti ir gotikoje - kad ir Vytauto bažnyčia Kaune, ir (ypač daug) - XVII amžiaus pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanse (tuomet klestėjusiame visame didelės valstybės plote): nuo Šiaulių iki Slanimo.

Štai - kaip viršun ropščiasi gotikiniai (bet renesansiškai supaprastinti) kontraforsai.
Vakariniame fasade (viename iš bokšto tarpnių) dominuoja pusapskrite (Renesansas) arka vainikuojamas langas - gotikinės tradicijos atodūsis. 

Pats bokštas buvo sumenkintas (tai yra - sumažintas) tik 1874 metais. Kita vertus, taip statinys įgavo sarmatiškojo santūrumo, netgi niaurumo. Kur jau čia renesansinės linksmybės po maskvietiškųjų sugriovimų Tvano laikotarpiu ar Napoleono antplūdžio metu (tuomet bažnyčia naudota kaip ūkinis statinys). 
Keletas žvilgsnių į detales - gotikinį-renesansinį mix'ą.

Laiptuotas kontraforsas (gotikos reliktas)
Pusapkritis langelis ir dominuojanti sienos plokštuma - iš Renesanso. Bet arkos briaunos "nuėmimas" - gotikinis veiksmas. 
Portalas su pusapskritėmis arkomis ir apskritomis nišomis. 
Bet komponavimas - gotiškai asimetriškas! 
Graži biforinė - "sudvigubinta" (renesansinė) niša.

O šonus remia gotikiniai kontraforsai.
Dominuoja renesansiškai baltos (net švytinčios) sienos!
Tą baltumo ir viso kito kontrastą pabrėžė ryškius drabužius dėvintys darbininkai, po pietų pertraukėlės išlindę kažkur iš po krūmų prie savo darbų. 


Vaizdas kaip iš ankstyvųjų Italijos Renesanso tapytojų freskų. Net darbininkų pozos yra iš ten!



Kita vertus - Simno bažnyčia kontrastuoja (savo baltumu) su visa aplinka. Tuo įsitikinti galima tolstant nuo šventovės.


Senasis Simnas - medinis (natūraliai pilkas arba dažytas) ir mūrinis, iškilęs jau XIX amžiaus gale, Tarpukaryje. Pastarasis Simnas - kaip reta raudonas (su visais įmanomais plytų atspalviais). Tame ir kontrasto - tarp balto ir raudono, esmė...



Miestelio aikštė. Sekmadieniškai tyli.
Šiek tiek fasadų ir "skersgatvių".





Kažko laukiantis pilietis. Tokių (laukiančių Godot) pilni Lietuvos miesteliai...


Didžioji šių namų dalis priklausė žydų pirkliams ir amatininkams.
Natūralu, kad ir sinagoga yra raudona. Vėlgi - visų įmanomų atspalvių.
Tad toks kontrastas - tarp magnatiškojo Renesanso ir žydiškojo miestelio...


Du nameliai Vytauto gatvėje. Kairėje - buvusi Perečanskio batų krautuvė (XX a. 4 dešimtmetyje) ir Gamskienės alinė (dešinėje, tuo pačiu laikotarpiu). http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-01-romualdas-juknelevicius-simno-zydu-katastrofa/94678


Vėlgi - miestelis.



Važiuojant iš Simno į Vilnių (per Alytų), tipiškuose molinguose Užnemunės laukuose - Mergalaukyje, galima išvysti I pasaulinio karo kapinaites. 

Sulaidoti čia 1915 metų pirmąjį pusmetį, Vokietijos ofenzyvos metu  žuvę vokiečių ir rusų kariai - apie 400 jų.
Ernsto Wurches (+ 1915 8 23) kapas. Jo bičiulis rašytojas Walteris Flexas parašė romaną apie šį vyrą - tiksliau - pasakojimą apie draugystę ir žmogiškumą Der Wanderer zwischen beiden Welten ("Klajoklis tarp dviejų pasaulių"), išleistą 1916 metais 70000 egzempliorių tiražu. Tai bene populiariausias Didžiojo karo vokiškas romanas apie karą. Kitais metais (1917) Saremos saloje buvo palaidotas ir pats nuo patirtų sužeidimų miręs autorius. Jo palaikai 1941 m. taps perlaidoti Karaliaučiuje, tam, kad 1945 m. išnyktų be pėdsakų... 
Ernst Wurche, žuvęs prie Simno [iš https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Ernst_Wurche_1915.jpg]



Toks tas Simnas - su balta Renesanso bažnyčia, raudonais žydų namukais ir pilkais kareivių kapais.