2020 m. vasario 28 d., penktadienis

Falas kaip laikrodis. Apie Gedimino bokštą ir jo teiktą naudą

Tikiuosi, kad tie, kurie yra skaitę Umberto Eco "Il nome della rossa" (lietuviškai tai, žinoma, būtų tiesiog "Rožės vardas"), prisimena didžiulio statinio, pavadinto Buveine, aprašą...

"Jis buvo aštuonkampis, tačiau iš tolo atrodė keturkampis (tobula Dievo Miesto tvirtybės ir neprieinamumo išraiška), <...>. Žvelgiant iš apačios, kartais atrodė, jog į dangų kyla vientisa uola, vienos spalvos ir materijos, kuri, pasiekusi jai skirtą aukštį, staiga virsta donžonu ir bokštu (darbas milžinų, artimai sugyvenusių ir su žeme, ir su dangumi). Trys langų eilės bylojo apie triaukštį vertikalųjį pastato ritmą, ir tuo būdu tai, kas buvo fiziškasis žemės kvadratas, tapo dvasiškuoju dangaus trikampiu. <...> Ir nėra žmogaus, kuris neįžvelgtų čia nuostabios santarvės tiekos šventų skaičių, kurių kiekviename slypi subtiliausia dvasinė prasmė. Aštuoni - kiekvieno keturkampio tobulybės skaičius, keturi - Evangelijų skaičius, <...>." [U. Eko, Rožės vardas, vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius" Alna, 1991, p. 16]. 

Gedimino bokštas ryte. 2016 metų rugpjūtis
Visuomet praeidamas pro Gedimino kalną ir žvelgdamas į Auštutinėje pilyje vis dar besistiebiantį Gedimino bokštą - beveik išnykusių korpusų bei bokštų atžvilgiu jis taip pat atrodo donžonu (tik statė jį ne kokie ten milžinai, o visai nedidelio ūgio Vytautas Didysis - manau, jog suradę valdovo palaikus, tuo galėsime be didesnių diskusijų įsitikinti).

Žinoma, žvelgdamas į Gedimino bokštą, visuomet pamenu ir Ričardo Gavelio žodžius, pasakytus personažo lūpomis dar paauglystėje skaitytame ir sąmonę bei pasąmonę geroką supurčiusiame "Vilniaus pokeryje":

"... Vienišas bokštas, išniręs iš apžėlusių kalno šlaitų - Vilniaus falinis simbolis. Jis išduoda visas paslaptis. Simbolinis Vilniaus phallos: trumpas, bukas ir bejėgis. Seniai nebegalįs sudirgti pseudogalybės organas. Raudonas triaukštis bokštas, falinis NIEKAS, begėdiškai rodomas visiems, Vilniaus bejėgiškumo įvaizdis. Iškastruoto miesto, iškastruotos Lietuvos didysis ženklas, kemšamas į visus atvirukus, visus fotoalbumus, visus turistinius prospektus. Iškrypėliškos begėdystės ženklas: savo negalią derėtų slėpti, nepripažinti, bent apsimesti dar šį tą sugebant. Bet miestas jau seniai prarado viską - net savigarbą. Čia liko tik melas, absurdas ir baimė" [R. Gavelis, Vilniaus pokeris, Vilnius: Vaga, 1989, p. 58]. 

Šioje vietoje pastebėčiau tik kelis dalykus. Visų pirma, slapta nuo tėvų skaityta Gavelio knyga, naminis jos egzempliorius buvo sąmoningai ar netyčia (vis tik mušė paskutiniuosius kanukiškojo sovietmečio metus) buvo įrištas žemyn galva.. It koks Šventas Petras ant kryžiaus. Atvertus celofonuotą, vyriškojo kapšo linijomis susiraukšlėjusį viršelį, tekdavo prasta spaustuvine kokybe pasižymėjusį, tamsybinėse miglose skendintį ir geltonu popieriumi jau tuomet išblukusį tekstą versti į skaitymui tinkamą padėtį... Ir taip, Gavelis buvo absoliučiai teisus - nuskutus tuos apžėlusius kalno šlaitus, depiliavus anuos klevus ir uosius, Bokštas kaip miesto bei valstybės bejėgiškumo simbolis išryškėjo visomis raudonšonėmis savo formomis.

Ibid
 Bet kalba čia ne apie tai.

Vaikščiojant pro Bokštą įvairiais metų laikais ir skirtingomis valandomis, akis norom-nenorom atkreipdavo dėmesį į daugiau arba mažiau apšviestas statinio sienas. Jų, priminsiu, išaugusio iš granitiškai pilko ir keturkampio cokolio, yra lygiai aštuonios. Tiek pat, kiek Eco aprašytoje Buveinėje. Ir lygiai tiek pat, kiek Bokšto pastatymo laikais egzistavo valandų. Turimos aštuonios liturginės valandos. Nekalbėsime čia apie jų simboliką, bet vėlgi priminsime, jog tas pats Eco, savo ruožtu, besirėmęs Édouardo Schneiderio knyga "Benediktinų valandos" (Les heures bénédictines, Paris: Grasset, 1925) yra pateikęs jų struktūrą ir sudėtį:
  1. Aušrinė (Vigiliae). Tarp 2.30 ir 3.00 nakties.
  2. Rytmetinė ("Matutinumas"). Tarp 5.00 ir 6.00 ryto, baigiasi dienai auštant.
  3. Pirmoji. Apie 7.30, prieš pat aušrą.
  4. Trečioji. Apie 9.00
  5. Šeštoji. Pusiaudienis.
  6. Devintoji. Tarp 2.00 ir 3.00 po pietų.
  7. Mišparai. Apie 4.30, prieš pat saulėlydį.
  8. Naktinė. Apie 6.00 [E. Eko, ten pat, p. 8]. 
Ten pat ir tas pats Eco dar yra nurodęs, jog kanoninės valandos (jų trukmė bei fiksuojamas laikas) kisdavo priklausomai nuo vietos ir metų laiko (tad sakykime, Šiaurės Italijoje kokį nors lapkritį valandos būdavo dėliojamos vienaip, o Šiaurinėje Sarmatijoje - kitaip...). 

Žvelgiant į bokštą iš palydovo, lėktuvo ar p[aukščio skrydžio, matosi, jog jo briaunos (ne sienos) yra orientuotos pagal pasaulio šalis. Tartum kompaso rodyklės jos rodo šiaurę-pietus, rytus-vakarus bei kitas kryptis.
Taigi, ką tuo norėta pasakyti? Ir prie ko čia Tas Bokštas?

Aštuonios šio statinio sienos tartum saulės laikrodžio rodyklės sukasi ir rodo jeigu ne pasaulietines 12, tai aštuonias liturgines valandas. (Beje, prisiminus, jog boktas, kaip ir visa Aukštutinė pilis vis tik - Gotikos, ne tik Vytauto Didžiojo, kūdikis, - tas mūrų tiesimas į spindulius - lyg besideginanti mauduolė Palangoje tai darytų..., - irgi neatrodo toks jau atsitiktinis...).

Tai mums gal yra neaktualu. Bet anais - visuotiniais laikrodžių nebuvimo laikais, kuomet galėdavai kliautis tik Rotušės ar Katedros varpų malone, bei Pilies gyventojo malonybe, toks virš Miesto iškilusio bokšto altruizmas gal vis tik buvo pamatuotas...

Ir tuo įsitikinti galima vaikščiojant aplink Kalną bei stebint, kaip saulėtą dieną skirtingais metų laikais, įvairiausiu paros metu žvaigždė apšviečia skirtingas Gedimino bokšto sienas.

Bokštas žvelgiant į jį iš pietų. 2018 metų balandžio 3 dieną, apie 12 val.
Bokštas žvelgiant iš šiaurės vakarų. 2018 metų kovo 4 dieną, apie 12 val.
 
Bokštas žvelgiant iš šiaurės. 2017 metų kovo 8 dieną, apie 8 valandą ryto
Bokštas iš pietų. 2016 metų rugpjūčio 22 dieną, apie 8 valandą ryto.
R. Gavelis buvo visiškai teisus. Tas falinis organizmas iš tiesų regisi kaip pseudogalybės organas, bet jau anuomet, savo atsiradimo valandomis, jis puikiai galėjo skaičiuoti įstabųjį laiką, kuris anuomet, kapsėdavo ne tik lašais, tiksėdavo ne tik mechaninėmis rodyklėmis, bet ir sukdavosi šviesotamsos ritmu.

2020 m. vasario 26 d., trečiadienis

Trys figūros ir trys amžiaus tarpsniai. Arba kaip susikurti asmeninį demoną

Regis, kad neturime išlikusių (jeigu tokie ir buvo) nei Matteo Castello, nei Constante Tencallos  (ar juo labiau Jacopo - mažiausiai žinomo iš jų) autoportretų, sukurtų, kad ir pieštukais ant popieriaus, aliejiniais dažais ant drobės... Tokių (bent jau antruoju atveju) galėjo tiesiog ir nebūti, nes abu šie žmonės (pavardės tiesiai-šviesiai liudija, kad susiję su Italija) buvo architektais, skulptoriais, net akmentašiais (abejotina, jog savo rankomis, ypač Matteo, būtų brūžinę kokį nors marmuro ar smiltainio luitą - gal daugiau prižiūrėjo, vadovavo). Pamiršusiems galima priminti, kad septynioliktojo šimtmečio pirmojoje pusėje šie du vyrai - giminaičiai (Constante bei Jacopo buvo Matteo sūnėnais) dirbo Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Zigmanto ir Vladislovo dvaruose. Konkrečiu atveju - Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Dar konkrečiau - tai jie sukūrė (dėdė gal pradėjo, jo ne visai tiesioginės atžalos, bet bet kokiu atveju - įpėdiniai, baigė) Šv. Kazimiero koplyčią.
Renesanso ir Baroko menuose (net nepasakosiu, kaip studijų metais Akademijoje egzamine pradėjau garsiai samprotauti apie renesansinius Koplyčios bruožus - dėstytoja manęs anuomet nesuprato, o aš tik vėliau suvokiau, jog egzamine samprotauti griežtai draudžiama - ten reikia atsakinėti - it kokius žirnius beriant) dailininkai ir menininkai savo autoportretus (ypač jeigu kalbame apie dvaro "kūrybą") tiesiog įpindavo į kuriamas kompozicijas. Pradedant Giotto, nebaigiant Michelangelo (kuris save pasivaizdavo kaip Šv. Baltramiejų  nulupta "skūra" vatikaniškoje Siksto koplyčioje), pratęsiant El Greco.
Tad žvelgiant į Šv. Kazimiero koplyčią, jos išorę (nes vidų su neblogu užmoju sudirbo - it kokie Vilniaus plėtotojai - Zolotarenkos kazokai), verta atkreipti dėmesį į tai, dėl ko ypač buvo vertinamas Tencalla - t. y.  visus tuos "akmens darbus". Kažkodėl įtariu, jog Matteo indėlis yra bendroji architektūrinė kompozicija, kurią realizavo ir detalizavo būtent Constante. Beje, šoje vietoje dar reikėtų pridurti ir pridėti pastarojo jaunesnįjį (berods) brolį Jacopo. Jo indėlis arba minimalus, arba finalinis... Nes šis, savąjį ego nustumdamas šalin, padėdamas giliau ir toliau, padėjo savo vyresnėliui.

Žvelgiant į Šv. Kzimiero koplyčią, akivaizdu, kad vienu iš kompozicinių akcentų "dirba" herbinis kartušas ir laužytame plafone įkomponuota fundacinė lenta su visokiais titulais, retorinėmis figūromis ir kitomi barokinei retorikai privalomomis figūromis. Visa tai sukomponuota po organiškai tektonišku arkiniu langu a la Andrea Palladio
Šioje kompozicijoje aiškiai išsiskiria (išsipreparuoja - lyg patys, lyg savaime, chirurginiu skalpeliu) trys lygmenys. Apatinis-Vidurinis-Aukštutinis. Apatinis - ai tas, atsiprašant, subinės pavidalo elementas, po kuriuo į mus spokso barzdotas veidas. Tokie anais laikais be jokių įžeidimų buvo vadinami maskaronais. Vidurinis arba Vidurinysis - tai tas, kur joja Raitelis ir sklendžia Erelis. Herbinis kartušas. Virš jo dvi riebios voliutos subtiliai dengia, remia, slepia putnų veidą. Dar aukščiau - Viršutinis lygmuo. Jšį užantsauduoja kronšteinas arba modiljonas. Voliuotos pavidalo segmentas, iš kurio išauga dar vienas veidas. Jauniausias toje trijų lygių kategorijoje. 


Šešiolikto amžiaus gale - septynioliktojo pradžioje demoniškai besivaipančio veido kaukė buvo ypatingai populiari. Ir ne tik šiaurinėje Sarmatijoje, Hiperborėjų kraštuose, bet ir Arkadijoje.

Barzdotas veidas po rubensiškų formų figūra. tai tas vadinamasis "maskaronas". Figūra, atkeliavusi iš Antikos. Susijusi su satyrais ir kitokiais laukiniais žmonėmis. Pažvelime į šio makaroninio maskarono kaktą - ji raukšlėta kaip gerai įmetėjusio personažo...
Jeigu pažvelgtume į šio teksto pavadinimą/antraštę, suprastume, jog tai kažkuo panašu į demonus.  Tikrai, glumina, žvelgiant į nacionalinio šventojo mauzoliejų, matyti tokį piktą, pagoniškai laukinį veidą. Bet, beje, antikinėje Graikijoje, bent jau Sokrato lūpose šis žodis asocijavosi ne su kokiomis piktosiomis /dvasiomis/, bet su moralinio pasirinkimo iššūkiais, vidiniais balsais ir iššūkiais. Kita vertus - Šventojo Kazimiero atveju, jo vidinėse, dvasinėse kovose, tai gal buvo pakankamai aktualu. Ar ne?
Tad ką bandome įrodyti šiuo pastebėjimu?
Ogi tą, jog kažkuris iš Šv. Kazimiero koplyčią kūrusių meistrų - Matteo, Constane ar Jacopo, - užfiksavo visus tris, visas tris ir šiek tiek skirtingas (bent jau veido bruožais - jaunas - brandesnis - vyriausias) generacijas. 

Bet pažvelkime - virš šo barzodoto senio -demono, satyro - palaispniui kyla du veidai. Vienas jaunesnis, kitas - vaikiškesnis. 



Šioje vietoje prisiminkime anų laikų vizualinį hitą - Ticiano sukurtą "Išminties alegoriją" (kokie 1550-1565 m.), vaizduojančią tris amžiaus stadijas - tokias pačias kaip iį Šv, Kazimiero pietinio fasado atveju - t.y. jaunystė-branda-senatvė, bet ir tris giminaičius (prieš laikrodžio rodyklę) - patį Tiziano Vecelli, jo sūnų Orazio ir sūnėną Marco Vecellio. Čia alegoriškai, simboliškai ir metaforiškai, kaip ir vėlesnės Šv. Kazimiero koplyčios ikonografinės programos atveju, galime pamatyti ir daugiau schemų - minumum Praeities, Davarties, Ateities "hieroglifus". Manytina, kad tą patį įmanu įžiūrėti Vilniaus artefakto atveju.
Taigi, fundacinėje Šv. Kazimiero plokštėje keliant akis viršun matyti trys amžiaus tarpsniai - Senatvė/branda, Jaunystė /o gal branda vis tik čia?/, Vaikystė. 1-2-3. Mitologiniu aspektu tai, neabejotinai - satyrai ir demonai. Personalizuotai - galbūt Matteo Castello (vyriausias ir brandžiausias), toliau - jo sūnėnai - Constante (jaunas ir įmitęs vaikinas), pastarojo brolis - Jacopo (jauniausias ir tyriausias).

Taigi - hierarchinė piramidė - senatvė-jaunystė-vaikystė. Žvelgiant iš apačios viršun. Tartum iliustruojant, kad Šventojo Kazimiero skaistumas ir pamaldumas jį jaunino kylant maldomis ir praktikomis Dangun...
 
Toliau intrepretuojant ir fantazuojant, ir žvelgiant į rytinį Koplyčios fasadą - žiūrintį link dabar atsatytos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos, pamatytume, jog čia tartum parašas arba signatūra išlieka tik pats jauniausias, aukščiausias veidas, tegiantis, jog visą Šv. Kazimiero koplyčios apipavidalino estafetę vis tik pabaigė jauniausias iš minėtosios Triados - Jacopo Tencalla. Nes tas pats veidas sušmėžuoja ir pietiniame, ir rytiniame fasaduose. Tuose pačiuose lygmenyse...
Taigi - tik barokiškai užantspauduokime.
Prie ko čia kažkokie demonai?
Ogi tuo, jog pasitelkdamas antikinę figūrą, ikonografinį "maskarono" (pasižiūrėkime, ką tai reiškia žodynuose) tipažą kažkuris iš ankstyvojo Baroko meistrų - italų Lietuvoje, Vilniuje, akmenyje, gotlandiškame smiltainyje išsikalė savo veidą. Froidiška prasme - su visomis super ego ir libido charakteristikomis. Barokiškai žvelgiant - tie kūniški, tiesiog demoniški veidai ir figūros tiesiog išgrynindavo, pabrėždavo (naudojant Baroko taip  mėgstamą antonimo figūrą) pagrindinio objekto - šiuo atveju Šv. Kazimiero šventumą.
Kita vertus, bent jau pietiniame Koplyčios fasade, trijose žmogiškų veidų kaukėse (kitokių ten ir nėra), mes matome ne tik tris amžiaus tarpsnius, bet ir tris civilizacijos, kultūringumo pakopas (et, nesu aš doras semiotikas ir nesugebu sunarstyti viso šio pasakojimo greimišku iešmu), galop - remianti analogijomis, bandykime įsivaizduoti, jog tokiu būdu save įsiamžino trys šią Koplyčią visą  septynioliktojo amžiaus pirmąją pusę statę italų meistrai - Matteo Castello, Constante Tencalli ir šio brolis Jacopo...

2020 m. vasario 25 d., antradienis

Ona arba ANNA. Apie gotikinę kaligrafiją


Ona buvo Marijos motina. Marija Betliejuje pagimdė Jėzų. Tokia būtų trumpa genealoginė linijytė...
Šv. Ona Lietuvoje buvo žinoma ir gerbiama dar keturioliktajame šimtmetyje. Geriausias to pavyzdys – Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje anuomet stovėjusi mūrinė (!) bažnyčia. Gal ne bažnyčia, labiau bažnytėlė – tuo galima įsitikinti ir mūsų dienomis, žvelgiant į atkurtą tos krikščionių šventovės kontūrą. Įsivaizduokime – aplink daugybė medinių trobesių, šalia aukštas kalnas su mūriniais įtvirtinimais. Ir ji – raudonų plytų su vietomis sušmėžuojančiais lauko akmenimis.
Tai, kad ši šventoji buvo garbinama Lietuvoje, neturėtų stebinti kliaunantis vien jau tuo faktu, jog pirmoji Vytauto žmona – ta pati, kuri išvadavo savo sutuoktinį iš Krėvos pilies (o juk galėjo, pasinaudodama proga, pasižvalgyti ir kitos kandidatūros...) buvo Ona. Vokiškuose ar lotyniškuose tekstuose jos vardas būtų rašomas šiek tiek ilgesne forma – Anna.
O dabar paeikime kelis šimtus žingsnių nuo senosios Šv. Onos bažnyčios ir pasižiūrėkime į kokiu šimtmečiu vėliau – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikais pastatytą Šv. Onos bažnyčią.
„Gotikinės architektūros šedevras“, – taip kalbama apie šį statinį.
Belieka pritariamai linkčioti galva dar priduriant, jog tai yra ne tik gotikinės architektūros, bet ir kaligrafijos perlas.
Kodėl?
Ogi todėl, kad architektūrinėmis priemonėmis (tomis arkomis, nerviūromis, piliastrais ir kitais elementais) bei medžiagomis (vėlgi toji pati banalioji profilinė plyta ir trisdešimt trys jos atmainos) yra puikiai išrašytos A raidės.

Raidė A (kartu su S) yra įrašyta ir bažnyčios duryse, įrengtose XX amžiaus pradžioje ir naudojant stilizuotą gotikinį šriftą. Beje, vienas iš Šv. Onos atributų ir yra durys.
A raides mes galime pamatyti vaikščiodami aplink statinį (kiek tai leidžia galimybės ir Bernardinų vienuolyno sienos) ir stebėdami tiek jo pagrindinį fasadą, tiek šoninius, ir net „galą“ – apsidę. A raidėmis yra nusagstytos visos sienos. Nuo viršaus iki apačios. Pati smailėjanti arka veikia kaip A raidė. Bet statytojai čia dar labiau pasistengė. Jie varijavo įvairiausiomis A raidės formomis. Galime čia pamatyti ir klasikinę tekstūrą (vieną populiariausių gotikinio šrifto atmainų) – būtent tokia yra pagrindiniame fasade. Bet, jau beužsimezgantį Renesansą ir kitokią jo plastikos kalbą išvysime presbiterinėje dalyje – apsidės kampus remiančių piliastrų (atraminių elementų) viršūnes vainikuojančių pinaklių (dekoratyvinių bokštelių) siluetuose. Ten jau grakščiai dangaus fone pozuoja kuo tikriausios antikvos atstovės.

Šv. Onos fasadas yra pilnas, kupinas, tiesiog perpildytas gotikinių/tekstūrinių A.
Gal tai ir primityvu, tačiau kai kurias raides paryškinu spalvotais pieštukais. Vis tik A raidė pačiame centre, sudėliota iš dviejų - pusapskritės ir liepsnos pavidalo arkų yra ypatingai ryški ir dominuojanti. verta dar atkreipti dėmesį ir prisiminti, jog už Šv. Onos stovinti Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio šventovė savo fasade puikuojasi dviem iš profiliuotų plytų sudėliotomis Švč. Mergelės Marijos monogramomis - M. Tad Šv. Onos atveju monogramos neturėtų rodytis siurprizu.
Taip, žinoma - daugeliu atvejų tai net ne interpretacijos, o tik fantazijos, tačiau tose arkose - triforinėse, biforinėse ir net monoforinėse , labai nesunku perskaityti raides A arba N ir sudėlioti jų kombinacijas.
Virš apsidės kontraforsų kylantys piramidės pavidalo pinakliai (dekoratyviniai bokšteliai) labiau primena jau rensasnines Žygimanto Augusto monogramines figūras. VBet kokiu atveju matome - A.


Štai - pažvelkime į dar iki-unijinį Žygimanto Augusto dvidenarį - iš 1566-ųjų. Raidė A - kaip nuimta nuo Šv. Onos kontraforso.
O toliau jau – interepretacijų ir fantazijų reikalas. Labiau įsivaizduoti mėgstanti akis, žvelgdama į tuos raides primenančius architektūrinius elementus, gali net perskaityti gotiškais šriftais parašytą žodį ANNA. Jeigu šoniniuose fasaduose tai skaitytina kaip paprastoje atverčiamoje knygoje (o tiek šiaurinė, tiek pietinė dalys iš tiesų primena atverstą knygą – tik ne pergamentinę ar popierinę, o plytinę), tai pagrindiniame, puošniausiame fasade stilizuota inskripcija skaitytina ir iš kairės dešinėn, bet ir iš viršaus žemyn.
Dar labiau fantazuoti mėgstančios sielos pagrindiniame fasade iš viso galėtų įžvelgti anam laikui (XV–XVI šimtmečiams) ir šiuose kraštuose ypač mėgtą ikonografinį tapybos tipą, kuriam būdingas Kūdikėlio Jėzaus, Mergelės Marijos ir Onos vaizdavimas. Turimas omenyje vokiškasis „Anna selbdritt“, lenkiškasis „Święta Anna Samotrzecia“– „Šv. Ona trečioji“. Pažvelgę į pagrindinį bažnyčios fasadą įsivaizduokime, jog tas karūnuotas vidurinysis bokštelis yra Kūdikėlis Kristus, o du šoniniai – meiliai jį apkabinusios Mama ir Močiutė.

A raidės pagrindiniame Šv. Onos fasade
A raidės puikuojasi net ant visų trijų bažnyčios bokštelių. Nukėlus jas (lyg kokias skrybėlaites) nuo tų trijų personažų galvų, gautume siluetus, absoliučiai identiškus Bernardinų bažnyčiai.
Bet grįžkime prie raidės A.
Bažnyčios statytoju taip pat buvo (žinoma, plytų jis neformavo, nedegė ir net neklojo viena šalia kitos) ir Aleksandras. Valdovas. Tad jo inicialinės raidės sušmėžavimas irgi regėtųsi kaip tam tikras parašas, valdančiojo asmens signatūra. Nes monarchai visuomet mėgdavo girtis.

2020 m. vasario 21 d., penktadienis

Kazimiero koplyčios angelai. Jų yra lygiai...

Jų yra lygiai trisdešimt KELI. Tikslaus skaičiaus nepamenu ir net nežinau. Esu blogas matematikas (skaičiuotojas) ir katalikas (tikintysis). Blogai skaičiuoju angelus koplyčioje ir daugiau žioplinėju žvilgsniu Šventųjų Mišių metu, o ne meldžiuosi.
Pamaldose stebiu žmones, žiūriu į paveikslus, mintyse, o kartais net pusbalsiu (jeigu šalia pasitaiko išgirsti linkusi artima ausis) kritikuoju pamokslus. Gal tokia mano "misija"? Ir taip jau šešiolika metų. Sekmadienių laukiu... Et, bet daugiau neatsivėrinėsiu. Nereikia. Nes tai ne išpažintis, o trumpas tekstas apie angelus. Dar tik... Kai  būna labai blogai, einu arba į Vartus ("Ostra Bramą") arba Koplyčią. Kazimiero. Čia visuomet bandau suvesti reikalus su sąžine ir suskaityti stiukinius angelus (bet gal nebūna taip jau blogai, kad bandau juos suskaičiuoti).
Kiek jų?
Dar toks lyrinis nukrypimas...
Pirmaisiais savo studijų metais žodžiu ir mintijimu dažnai diskutuodavau, nesutikdavau, net šokdavau į akis vienai nuostabiausių dėstytojų ir dailėtyrininkių - Rasai Janonytei. Dėstė ji mums, viščiukams, ikonografijos (na, taip, Warburgas ir Panofskis, plius Pseudodionisijus Aeropogitas - tokia ta dailėtyrinė Trejybė, ir čia nekalbėsiu, kuo yra reikšmingas kiekvienas iš šio trejeto) pradmenis. Dėstytoja, stovėdama pseudo-Andriuškevičiaus kabinete (su ta mintimi, kad ta celė jam nepriklausė! - bet kartu jis ją, buvusią prie savojo Vedėjo kabineto, ir užleisdavo) priminė Janis Joplin. Būtent aistra, su kuria ji rėždavo apie meno tyrimus. Ech, tokių sakytojų nebeliko... Dabar, po laiko, sakyčiau, kad trūksta ir tokių rašytojų, akademiškai-poetiškai, lokaliai-universaliai rašančių apie senesnius ir naujesnius meno reikalus, nematant tarp jų konceptualios skirties generacijų aspektu. Taigi, šokdavau į akis, bent jau kartą, sakydamas, kad svarbiau yra išraiška, o ne literatūrinis simbolizmas ir prasminės reikšmių paieškos... Ačiū, Dievui ir dailės istorijos dievams, Dėstytoja tuomet pažiūrėjo kaip į tipinį "fuksą" (šie žino viską, bet, ačiū dievams, magistrantūroje, ar, blogesniu atveju - po "daktarinių", dėkui mūzoms, suvokia, jog nenutuokia nieko).

Žvelgiant į Šv. Kazimiero koplyčios visumą labai aiškiai matyti, kad visa ta angelų armada liepsnos, mandorlos, aureolės formate yra aiškiai grupuojama į tris sluoksnius, lygmenis, hierarchijas. Rerljefiniu aspektu akivaizdus ir jų santykis su sienos plokštuma - apatinis ir vidurinysis sluoksniai yra horeljefiniai (išlindę iš Dangų ir debesis įkūnijančios sienos), viršutiniai - bareljefiniai (pakankamai suplokštinti). Na, o viršuje lengvabūdiškai, it koks Karlsonas, gyvenantis ant stodo, kunigaištišką mitrą laikantys - apimtiniai. 
Taigi, bet nenukrypkime.
Šv. Mišių ar asmeninių kontempliacijų metu Šv. Kazimiero koplyčioje esu linkęs skaičiuoti angelus (gerai, kad ne varnas! - nors, kartą, pamenu, žvilgsniu sekiojau po centrinę navą lekiojantį žvirbliuką). Stiukinių angelų, manykime ir tikėkime, kad juos sukūrė Giovanni Pietro Perti, būrys skrajoja aplink sidabrinį sarkofagą su Šventojo palaikais. Priekyje angeliškus sparnus (puošnių aptaisų pavidalu) yra išskėtęs renesansinis (tik, kaip ir dera vilnietiškajam bei lietuviškajam Renesansui, dengia jį storas ir puošnus Baroko sluoksnis) trirankio Kazimiero atvaizdas. 
Kiekvieną kartą bandau susikurti sistemą, atrasti atramos tašką ir nuo jo pradėdi angelų skaičiavimą. Kartais pradedu galvoti, jog mane apsėdo kažkoks numerologijos šėlsmas (beje, tą esu patyręs ne vieną kartą kokio nors barokinio artefakto - kad ir Šv. Kotrynos bažnyčios - atveju). Bet akis ir atmintis susipainioja po lioliktojo angeliuko.

Šiame, viduriniajame angelų tarpsnyje (tem anot Pseudo Dionisijaus Aeropogito, "siautėja" Viepačiai, Jėgos ir Valdžios (kaip tik ir matome tris anelų grupes - vieni neša debesis, kiti - diskutuoja tarpusavyje, treti - tempia apsiaustą) puikiai matomas barokinės asimetrinės simetrijos principas. Figūros tarrtum ir grupuojamos abipus simetrijos ašies (kaip formalistiškai tai skambėtų, bet šią funkciją atlieka Kazimieras, Marija, Jėzus), bet tikrai gestikuliuoja ir pozuoja ne veidrodiniu principu - kaip būtų Baroko tėvo Renesanso atveju. 
Žvelgiant į tą angelų būrį - kuo tikriausią plejadą ar net kariauną (taip lyg sakoma, bet šie neatrodo militaristiškai) matyti bandžiajam barokui būdingas ovalas - tokia konfigūracija išsidėstę "sparnuočiai" sukuria kilimo, Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi sklendimo viršun, į Dangų iliuziją. Angelai tartum aureolė - kuo tikriausia mandorla grupuojasi aplink besišypsančią Madoną ir ant sidabrinių debesų tvirtai stovinti sarkofaginį Šv. Kazimierą.
Atkreipkime dėmesį, kad (nesvarbu koks yra tas skaičius), angelai baltumu švytiančiame horeljefe yra nevienodi. Vieni - aukšti, stambūs, jau įmetėję vaikinai. Būtent jie (du, dar keli būriuojasi abipus, o vienas saugiai slepiasi už tabernakulio - bet negalima sakyti, jog jis nematomas - visuomet nusišypso pažvelgus į jį iš šono) rankomis ir muskulingais pečiais (pasak Aeropagito, pečiai, plaštakos ir rankos reiškia gebėjimą kurti, veikti ir daryti) laiko sarkofagą su Šventojo palaikais; tokių pačių mitruolių pora prilaiko, atidengia  baldakimą viršuje. Tuomet aplink Dievo Motiną, aistringai gestikuliuodami, lyg kregždės ar čiurliai lekia, kaip vėjai pučia kur kas jaunesni, Jie laiko debesis, esantys dešinėje link Mergelės tiesia apsiaustą, o vienas viršugalvyje atskrenda su kryžiumi ir žydinčių lelijų šaka - Šv. Kazimiero iš Jogailaičių giminės atributu. Galop, tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų, pačioje gilumoje smalsiai veizolais žlibina (ir tai nieko nuostabaus, nes pasak Dionisijaus, angeliškos blakstienos ir antakiai išreiškia angelų gebėjimą išsaugoti dieviškąjį žinojimą) ir iš smalsumo net prasižioję stebi patys mažiausi - tiek menamo amžiaus prasme (atrodo kaip visiški kūdikėliai), tiek fizinėmis apimtimis - tai tik galvutės. Visiški putto. Ir čia jie puikiai atlieka savo, kaip tarpininkų tarp Ano pasaulio ir šio, rolę.

Trys angelai, laikantys sarkofagą, galėtų būti ir trijų angeliškų hierarchijų (anot Aeropagito) ir  Švenčiausios Trejybės simboliu. Potridentiniams katalikams tas buvo svarbu ir aktualu, teisinga ir reikalinga žinoti, jausti bei simbolizuoti. 
Kita vertus, būtent čia, Šv. Kazimiero koplyčioje į tuos angelus ir angeliukus, putus ir net dvasinguosius kupidonus galima žiūrėti dvejopai. Ir grynai jusliškai, emocionaliai, ir Pseudo Dionisijaus stiliumi. Manau (ir ne tik manau, bet ir žinau, jog apie tai buvo kalbama Tridente), Baroko menui, tam, kuris susipynęs su Bažnyčia, vienodai buvo svarbu ir tai, ir ta. O juk Aeropogitas visus angelus buvo suskirstęs į tris hierarchijas (kurios, tie trys hierarchiniai sluoksniai, it koks Napoleono tortas, labai puikiai šiame reljefo orkestre puikiai matyti): apatinę /1/, viduriniąją /2/, aukštutinę /3/. Pastarosios vėlgi sudarytos iš savų triadų - 1/ Gynėjų (principatus), Archangelų (archangelus), Angelų (angelus), 2/ Viešpačių (dominationes), Jėgų (virtus), Valdžių (potestates), 3/ liepsnojančiųjų Serafimų (seraphim), besiliejančiųjų išmintimi Cherubimų (cherubim), aukščiausiųjų Sostų (thronos). 

Tad koks šios angeliškos temos moralas?
Pirma, kad visas šis angelų choras, kurį sukūrė Perti, regis, jog 1691-1692 metais, yra surežisuotas vieno iš krikščioniškosios ikonografijos (ir ne tik jos, o ir teologijos bei filosofijos) autoritetų, tariamo Šv. Pauliaus mokinio - Pseudo Dionisijaus Aeropogito teksto "Apie dieviškąją hierarchiją" (De Coelesti Hierarchia) (iš tiesų atsiradusio V amžiuje) pagrindu.
Antra, kad aš iki šiol nesugebu suskaičiuoti (sugrupavęs juos į tris lygmenis po tris grupes - ir tas aiškiai matyti net plika bei nesuinteresuota akimi) - kiek Šv. Kazimiero koplyčios Vilniaus katedroje altoriuje yra tiksliai tų angelų...
Trečia, manau, kad Pierti, kurdamas šias stiukines ir dangiškas figūras, sąmoningai ir dėsningai siekė, jog žioplinėjanti akis jas sunkiai suskaičiuotų. Baroke mėgo tokius triukus. Kitaip juk būtų nuobodu - kaip per sausą pamokslą Mišių metu. 

p.s. norėčiau, kad angelų aplink Šv. Kazimierą būtų lygiai trisdešimt trys, tiek, kiek Išganytojo metų, arba 31 - tiek, kiek įprastame mėnesyje yra dienų. Turint omenyje barokinį simbolizmą, tai stebinti labai neturėtų. Bet vis tik būtų nuostabu. 

Ech, tie mėsingi, kūniški Baroko angeliukai. Ir ypač išraiškingos jų akys a la Bernini. Pasak Dionisijaus, angeliškos blakstienos ir antakiai išreiškia angelų gebėjimą išsaugoti dieviškąjį žinojimą...

2020 m. vasario 17 d., pirmadienis

Sfinksas, arba katinas, ėdantis akmenis

Kiekvienas miesto kiemas turi savą katiną ir asmeninį sfinksą. Tai būtinybė. Tobuliausia, kai tai susipina į vieną visumą. Katinas būna ir sfinksu, o šis – murkliu. Paprastai juk taip ir būna. Nes kokios katės be sfinksiškos paslapties?
Mūsų kieme gyvena katinas, kuris ėda tik akmenis. Negalima sakyti, kad jis beglobis. Namo pensininkės – net ne viena ar dvi, o daugiau, – margu, pūkuotu padaru rūpinasi kaip šeimynykščiu. Anūkėliu. Nesvarbu, kad šis gyvena lauko sąlygomis. Miega ir šiaip nejudrų laiko tarpą (o toks užima mažiausiai dvidešimt trejas valandas per parą) užsklęstų ir nedarinėjimų, skarda apkaltų laukujų durų nišoje.
Akmenų ėdimas – tai metafora. Kaip ir sfinksiška to katino poza. Nors nuolat pagalvoju, jog maniškio kiemo katinas iš tiesų ėda akmenis. Toks įspūdis kyla žvelgiant į akmenimis ir plytgaliais prislėgtus plastikinius šio padaro dubenėlius. Globėjos taip padaro – kad varnos ir balandžiai neišnešiotų taros po visą kiemą. Ir kad vėjas neišbarstytų nereikalingų dalykų. Paukščiai paprastai tupi ant virš minėtosios nišos esančio stogelio ir kantriai laukia, kol katinas pasisotins. Panašiai šakalai Afrikos savanose lydi liūtus. 

Katinas ir akmenys
Kalbant be jokių metaforų, jis dar, netikėlis, man nuolat apsiusioja automobilį. Šioje vietoje reikia nusukti kalbą ir papasakoti apie žiurkę. Nes įtariu, kad reguliariai paženklindamas „tojotos“ kėbulą, katinas taip vis sureaguoja į po kapotu kadaise įsikūrusios graužikės kvapą. O šis stiprus – kaip ir katinų šlapimas.
Kažkada važiuojant su jau pasenusia mieląja japoniuke, vaikai užprotestavo: „Tėti, mašinoje smirda!“. Tai žiemiškos drėgmės prisisunkę kilimėliai. Atsidarykite langelius!“, – atrėžiau anuomet. Po neilgo laiko nepadėjo net praverti automobilio langai. Dvokė iš peties. Vieną pavakarę grįžus namo ir vaikams dar palaimingai bežaidžiant namo kieme („ant medinukų“), susiprotėjau atsidaryti kapotą. Ten gulėjo žiurkė! Visas pacas. Tiesa, jau gerokai apiręs. Nežinojau net ką ir daryti. Suradęs du pagaliukus ir perkreiptu veidu bandžiau mumifikuotis nenorintį graužiką (įlindo ir nebesugebėjo išlįsti – gal net tas sfinksiškas katinas jį ten užginė?) delikačiai išimti iš susisiekimo priemonės. Bet jis nenorėjo. Šlumštelėjo dar giliau. „O, siaubas!“, – surypavau, akies krašteliu stebėdamas, kaip mano atžalos palaimingai supasi sūpuoklėse. Beliko ant rankos užsimauti juodą šiukšlių maišą ir yrantį nelaimėlį ištraukti už jo žiurkiškos uodegos. Iki šio ant radiatoriaus liko keletas pilkos vilnos atplaišų. Minėtasis sfinksiškas katinas Diogeno stiliumi visą šią sceną stebėjo iš savo nišos, kelioms kuosoms desperatiškai besipešant dėl jo priešpiečių likučio – virtos dešrelės ar kiaulės inksto gabalėlio. 
Katinas ir jo patiekalinis akmuo