Žvelgti pro langus. Iš išorės vidun

Lapkričio-gruodžio mėnesiais, kuomet pasaulį sukausto tamsa, vaikščiojimas po Vilnių tampa kuo tikriausia atradimų epopėja. Miestas pasikeičia, kadangi sutemos aptirpdo tuos lyg puikiai žinomus ir numanomus jo sudedamųjų dalių kontūrus, tamsoje šmėžuojantys praeiviai virsta pasakų ir legendų būtybėmis, o iš vidaus apšviesti pastatai transformuojasi į beveik kerolišką Veidrodžio karalystę - nežinomą ir neaprėpiamą kitais metų laikais.

Žinoma, žvelgimas pro langus į namus ir butus su juose degančiais žibintais, lempomis, žvakėmis koduoja ir kažką perversiško ar tiesiog pavojingo (prisiminkime tą natūralųjį žmogiškąjį smalsumą pažvelgti pro rakto skylutę ar pasaką apie Mėlynbarzdį su jo uždraustuoju įeiti kambariu). Kita vertus, Vilniaus atveju tamsūs vakarai ir žibantys langai padeda tūlam vaikščiotojui pamatyti senosios architektūros ir dailės fragmentus statinių interjeruose. Ne visuomet ten pavyksta patekti, tad kaamos (kaip amžinąją ar tiesiog poliarinę naktį nusako suomiai) periodas tam yra ypač dėkingas. 

Tokio atradimo pavyzdžiu ir net asmeniniu precendentu laikyčiau Vilniaus katedros zakristiją. Kažkada, eidamas pro ją, pamačiau užžiebtas šviesas ir jų dėka išryškėjusią kupolo vidinės dalies (gomurio) tapybą. Skliautuose yra nutapytos 4 alegorinės figūros - visos moteriškos lyties, simbolizuojančios Tvirtumą, Teisingumą, Išmintį, Susivaldymą. Pripažinkime, kad šie bruožai reikalingi ne tik kunigams, bet ir paprastiems mirtingiesiems.

Šios sieninės tapybos autorius yra iškilus Vilniaus (ir ne tik, o ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) tapytojas Albertas Žametas (arba kaip sakytų Vladas Drėma: "Žemaitis" - Albert Żamett). Tapybos akademikas, studijavęs Sankt Peterburgo dailės akademijoje, tobulinęsis Romos Šv. Luko akademijoje, dirbo Vilniaus senienų muziejuje, po šio uždarymo - Vilniaus miesto teatre. 

Geležiniai pinučiai saugo Tvirtumo (Fortitudo) alegoriją - moterį, panašią į graikų deivę Atėnę (įsivaizduokime, kad pagonių dievybė nuolatos žvelgia į krikščioniškoms apeigoms kasdien besiruošiančius dvasininkus). 

Žameto akademinis pasiruošimas, jo meistrystė yra neabejotina net ir žvelgiant į sutemų aptirpdytą tapybinę figūrą. 

Iš tiesų - tamsiuoju paros metu patyrinėti galima ne vienos iš Vilniaus šventovės interjerą. Į kai kurias ne visuomet galima laisvai ir patekti (štai, kad ir koncertų sale paverstoji Šv. Kotryna - pirk bilietą, sėdėk koncerte...). Tuo tarpu lempos su stipriai plieskiančia šviesa suteikia naujų galimybių. 

Dievo Apvaizdos koplyčios (1746 metų rekonstrukcija) Šv. Kotrynos bažnyčioje vidaus interjeras su barokiniais augalais, vazomis, kriauklėmis, kremzlėmis ir kitokiomis grožybėmis. 

Šv. Onos bažnyčia - gotikinė. Tad natūralu (bent mums taip privalu tikėti), jog jau pastatymo laikais jos langus puošė tipiška to meto tapyba - tapyba spalvotu stiklu, vitražai. Deja, išlikę tik XX amžiaus pradžios vitražai (kuomet Varšuvos architektas Józefas Pius Dziekońskis restauravo šį statinį) kairėje bažnyčios pusėje, ir vėlesni darbai dešinėje (http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/pozemiuose_pasleptas_turtas/,print.1). Vis tik vitražai labai subtiliai leidžia pažvelgti šios bažnyčios vidun, perprasti, ar tiksliau - nuspėti, jos proporcijas, vidų, tiesiog dvasią.  

Priešingoje pusėje įtaisytas žibintas (apšviečiantis pietinį fasadą) perskrodžia Šv. Onos vidų ir atskleidžia jos trapumą. 

Šv. Onos bažnyčios "jaunesnysis brolis" - Šv. Mykolo bažnyčia taip pat yra apdovanota dideliais langais. Jie ne tik įleidžia saulės šviesą dienos metu (apšvietimo prasme tai viena ryškiausių bažnyčių), bet ir vakarais leidžia sau ir praeiviams pasipuikuoti savo renesansiniais skliautais. 

Žvelgiant šiuo kampu lango rėmai sudaro Jogailaičių kryžiaus arba Sapiegų giminės herbo (Lis) - nepamirškime, kad tai šios giminės mauzoliejus, figūrą 

Renesansiniai lipdiniai, sukomponuoti gėlių ir širdžių motyvais. Laikas ir Meilė, Grožis ir Tiesa...

Aplink Vilniaus universitetą ir Šv. Jonų bažnyčią galima vaikščioti ratais ir vis žvalgytis po šio milžino, įsitaisiusio senajame Vilniuje, langus (tą šiek tiek ir darysime). Bet iš kitos pusės - užtenka labai nedaug, tam, jog pajustume šio mokslo ir kultūros taško akademinius bei meninius turtus.

Kylant į viršų Pilies gatve, belieka pažvelgti dešinėn - link universitetinės bažnyčios. 

Tapybos neužgožia net grotos.
Tai buvusios zakristijos skliautai.

O štai čia pats plafonas, žvelgiant į jį zakristijos viduje.
Vyriausiojo žydų kunigo Zacharijo atnašavimas. Ką patvirtina ir ištrauka iš 131 psalmės:
"Ateik prie altoriaus ir aukoki už savo nuodėmę deginamąją auką ir melskis už save. Kunigai teperprantą tavo teisingumą".
XVIII amžiaus (turbūt 5 dešimtmečio) kompozicija, nutapyta kažkokio Antano P. Kaip pastebėjo V. Drėma: "Turbūt studijavusio Italijoje". 

Universiteto kaimynystėje stovi Bžostovskių rūmai, pro kurių vieną iš langelių matyti Povilo Ksavero Bžostovskio koplyčios skliautai.

Vynuogės altanoje, rokailės danguje. Atgal į gamtą iliuzionizmas. 

Neišduosiu jokios paslapties, nes tai yra akivaizdu, jog patogiausia žvalgytis per langus (į vidų, bet ne išorėn) yra patogiausia Senamiestyje. Čia ir gatvės siauresnės, ir namai žemesni, ir architektūrinių vidaus detalių daugiau.

Štai, keletas pavyzdžių - 

Pastato interjeras Pilies g. 5 - II aukšte su eklektiškais XIX amžiaus antrosios pusės lipdiniais. 

Barokinis plafonas su silueatu a la Glaubitz Literatų gatvės 1-ajame name.

Klasicistiniai tapytieji kesonai tos pačios Literatų gatvės pastate nr. 3 (trečiajame aukšte). Gyvenantis po tokia iliuzine tapyba, turėtų ne tik pasiduoti antikinės Romos iliuzijai, bet ir įsivaizduoti, kad lubos kybo aukščiau nei realybėje. 

Ištapytosios lubos Šv. Myko gatvėje (nr. 4, pirmas aukštas). 

Šv. Jono gatvės (pastatas nr. 7) interjerai - 

Antras aukštas. Draperijų motyvai.

...trečias aukštas su klasicistinėmis girliandomis.

Galima pereiti ir Gedimino prospektu. Nors šioje magistralėje įsikūrusios parduotuvės ir valdiškos įstaigos yra gerokai apnaikinusios senuosius interjerus (pilna ten kabančių lubų ir įmontuotų jose lempų), tačiau šiokių tokių fragmentų esama.

Rusijos valstybinio banko (1919 m., architektas Michailas Prozorovas), dabar Mokslų akademija, langas, rodantis secesinio stiliaus vidines duris -

Pažvelkite - kaip grakščiai išriestos linijos - it povo uodega, kaip pavasarinis žiedas (tokia man ir regisi moderno architektūra). 

Kiek tolėliau - Gedimino pr. 5 -

Gilumoje šmėžuoja aukšta baltų koklių krosnis. 

Gedimino pr. 19 (dabar Žemės ūkio ministerija), kadaise buvę Marijos Jelenskos namai, dar 1880 metais pastatyti Apolinaro Mikulskio -

Mediniai kesonai, medinės rozetės, ištapytos varpos (kaip ir dera agrarinei kontorai). 

Mano viena iš architektūrinių meilių Gedimino prospekte - neobarokinis namas (nr. 41) -

Šis pastatas ne tik aplipdytas iš išorės, bet ir viduje. 

Štai koks vidinis portalas su panoplijais ir voliutomis. 

Tas pats. 

Bet grįžkime į Senamiestį - nes architektūros (jos vidaus ir išorės) reikia žiūrėti tenai.

Švietimo ministerija - 1809-1810 metais architektas Mykolas Angelas Šulcas čia suprojektavo Vilniaus universiteto Chemijos kolegiją.

"Šulciška" (t.y. klasicistinė kolona - Katedros kolonų giminaitė) statinio "viduriuose" (antrajame aukšte).  

 Arba štai Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto langai su Rimtauto Gibavičiaus freskomis (žvelgiant iš Pilies gatvės) -

Grafas Eustachijus Tiškevičius sėdi viduriniajame lange. 

Galop, vaikščiojant po miestą, į langus verta dairytis ne tik dėl architektūros, bet ir žmonių. Juk tai yra gyvenimas.

Štai trečiakursiai klasikinių kalbų studentai su dėstytoja doc. dr. Audrone Kudulyte-Kairiene "zubrina" graikų poeziją "filologyno" bibliotekos auditorijoje...

... ar vieniša figūra dunkso viešbučio lange. 
Ak, žmonės languose. Bet tai jau kita tema.

Belieka eiti ir žvalgytis. Tamsa ir joje esantys šviesuliai tam padeda.

Kaip pavaizduoti Šventąją Dvasią? Dominikonų bažnyčios lipdiniai

Šventoji Dvasia krikščionybėje - tai trečiasis Švč. Trejybės asmuo (šalia Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus). Kai kurių teologų nuomone - tai hipostatinė tėvo-Sūnaus meilė, kreipianti tikinčiuosius į tikrąją tiesą (judaistinėje tradicijoje Šventoji Dvasia yra dieviškojo įkvėpimo jėga, įgalinanti valdovus viešpatauti, šventus reikalus ginančius karius kariauti, įkvepianti pranašus). 

Šventosios Dvasios apsireiškimas labai aiškiai yra aprašytas Apaštalų darbuose:

"Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti" [Česlovo Kavaliausko vertimas, Apd 2,1].

Vilniuje yra Šventosios Dvasios bažnyčia (su prie jos prisišliejusiu dominikonų vienuolynu), tad natūralu, kad ieškant, - kaip toji Šventoji Dvasia yra vaizduojama, reikėtų sukinėtis aplink šį statinį.

Trumpai apie bažnyčios istoriją. O ši yra sena, ilga ir kartu negailestinga. Pats Vytautas fundavo šios bažnyčios atsiradimą 1408 metais. Vėliau ji ne kartą degė ir deginta, statyta ir perstatyta, kol galop po didžiųjų 1748 ir 1749 metų degimų iš esmės perstatyta (darbai truko dvidešimtį metų) ir įgijo tokius bruožus, kokius matome lig šiol. Bažnyčios perstatyme dalyvavo visas tuometinis rokokinio Vilniaus menininkų žiedas - Jonas Tobijas Dyderšteinas ( Johannes Tobias Dyderstein) (atkreipkime dėmesį į tai, kad būtent jis su Janu Nesemkowskiu iškėlė didingąjį bažnyčios kupolą) ir Pranciškus Ignotas Hoferis (Franz Ignac Hofer) (vėlgi atkreipkime dėmesį, kad jis kūrė kai kurių altorių, įspūdingo portalo architektūrines kompozicijas bei skulptūrinį dekorą). Lai nenustebina vokiškos šių statytojų ir lipdytojų, architektų ir skulptorių pavardės, kadangi XVIII amžiaus (o ir ankstesnis) Vilnius buvo turtingas daugeliu ir ypač savo vokiškąja bendruomene, šio miesto baroko mokyklai davusių stebėtinai daug kūrybingų asmenybių. Būtent šių dviejų (ir turbūt ypač antrojo) dailininkų dėka Šv. Dvasios bažnyčia viduje ir išorėje buvo padabinta tipiškais vėlyvojo baroko (neretai apibrėžiamo rokoko terminu) ornamentais. Ypač galingi - monumentalūs ir mėsingi jie yra būtent ant minėtojo kupolo.

Šv. Dvasios bažnyčia ir apleistas dominikonų vienuolynas žvelgiant iš dar labiau apleisto Vilniaus taško. Kita vertus, tie griuvėsiai, laiko žymės barokiniam ansambliui suteikia daugiau geidaujamo vanitas vanitatis efekto. 

Nežinau - kurio Dyderšteino ar Hoferio tai didesnis nuopelnas (beje, regis, kad Dyderšteino kupolas yra paskutinis, ar vienas iš tokių, šio kūrėjo, mirusio 1769 metais  kūrinys) - tačiau lipdiniai ir tapyba  yra bažnyčios išorės viršuje. Tiek stiukas, tiek polichromija panaudota rokailėms suformuoti. 

Rokailė (prancūziškai - rocaille - kriauklė) - tai sudėtingos kompozicijos, rafinuotas ir asimetriškas ornamentas, sudarytas iš visokiausių kriauklių, kremzlių, bangų ir liepsnų motyvų. Vis tik ornamentas ypač tinka perteikti kokiai nors abstrakčiai sąvokai - tai žinojo manieristai ir barokistai, rokokistai ir abstrakcionistai, minimalistai ir net ekspresionistai. 

Ką tomis rokailėmis noriu pasakyti? Tiksliau ne šių eilučių autorius, o bažnyčios statytojai. Rokailės sukomponuotos taip, kad regisi iliustruojančios tą Evangelijoje aprašytą Sekminių stebuklą - ugnies liežuvių iš Dangaus nusileidimą. Šioje vietoje galima dar papostringauti, kad tą įspūdį sustiprina ir masyvaus kupolo bei piramidinių stogų (tegul jie būtų ir vėlesni) dviejuose bokšteliuose buvimas. Juk ir apie senovės Egipto piramides bei obeliskus teigiama (XVIII amžiuje tokia interpretacija buvo žinoma) kaip saulės spindulių, trykštančių iš vieno taško į žemę simbolį. 

Štai masyvus, mėsingas, Rubenso moterį primenantis rokailinis kartušas virš vieno iš kupolo būgno langų.
Beje, šis motyvas - tie vienu akipločiu matomi būtent 3 langai (po vieną apskritą iš šonų ir tas elipsine arka dengtas bei tapytais ornamentais dekoruotas) tartum įvaizdina visą Švenčiausios Trejybės ("Troicės", kaip pasakytų Sigitas Geda savo Babilono atstatyme) paslaptį. Turime du vienodus langus (krikščioniškoje ikonografijoje Tėvas ir Sūnus vaizduojami vienodai) bei trečią kitokį, liepsnojantį rokailėmis -  kaip Šventąją Dvasią. 

Pietinis bažnyčios frontonas transepto (skersinės navos) viršuje žvelgiant nuo Dominikonų gatvės. Su šia bažnyčia, kaip teisingai yra pastebėjęs Vladas Drėma, esama šiokių tokių keblumų  ("Gaila, kad puikus šios bažnyčios fasadas dabar vos galima pastebėti iš tolo, iš aplinkinių kalvų, taip iš visur yra suspaustas ir uždengtas gretimais namais").
Ugnies liežuviais spinduliuojančiame kartuše yra sukomponuota ne kas kita, o Apvaizdos, visareginčio Dievo akis. Apvaizda, kaip pasakytų koks religinių terminų žodynas, yra Dievo veikla, lemianti pasaulio ir žmonių likimą. 

Pagrindinis - vakarinis bažnyčios fasadas. Šventąją Dvasią čia ypatingai ryškiai įkūnija liepsnomis pavirtę, savo liežuviais sienas laižantys rokailės ornamentai. Plieskiančią ugnį mena ir laužyti, banguojantys karnizai bei įmantriai išlankstytos voliutos.
Nereikia net sakyti, kad ir Vilniaus kalvių nukalti kryžiai taip pat nuostabiai plevena it kokie fakelai. 

Verta atkreipti dėmesį į to pagrindinio fasado detales - 

Kartušo viršuje pūpso veidas pražiota burna, ilgais ūsais, primenantis saulę.

Vienas iš kryžių, kurio kryžmoje plevena balandėlis - taip pat Šventosios Dvasios simbolis. Ši nuotrauka paimta iš Wikipedijos, tad įdomu, kad jos autoriaus kamera užfiksavo danguje skrendančią kitą dvasią - tiksliau - paukštį. 

Ne ką mažiau reikšmingas - rytinis fasadas. Juk po juo yra ne kas kita, o didysis altorius su Švenčiausiuoju Sakramentu. Viršuje - aukščiau - herbinis kartušas, kurį ant sparnų menamame ore laiko nulipdyti sparnai, žemiau - kartušas su jame esančiomis reljefinėmis datomis. Atleiskite už trumparegystę (o ir lapkričio oras buvo toks, kad fotoaparatas nelabai ką pagelbėjo, tačiau kiek aukščiau, regis, yra išrašyta 1655 metų data - tuomet bažnyčia Vilnių okupavusių maskvėnų buvo iš esmės sugriauta.

Rokailinėmis liepsnelėmis plevena ir bažnyčios bokštai. 

Ypatingai tos rokailinės ugnies yra virš pagrindinio įėjimo (iš Dominikonų gatvės) į bažnyčią ir vienuolyną. Regisi, tai padaryta simboliškai - kad į šventovę įeinantys tikintieji pasijaustų realiai paliesti Šventosios Dvasios ugnies.
Aukščiau - Abiejų Tautų Respublikos herbas su Vazų dinastijos pėdu (taip turbūt atiduodant pagarbą paskutiniajam šios giminės valdovui Lenkijos-Lietuvos soste - Jonui Kazimierui, kurio laikais bažnyčia buvo sugriauta ir perstatyta).
Žemiau - Dominikonų (Domini canes - "Viešpaties šunų") ordino simbolis - šuo su liepsnojančiu fakelu.

Bernardinų gatvė ir jos bromos

Puikiai žinau, kad žodis broma lietuvių kalboje yra nevartotinas. Pats irgi vengiu vartoti šį barbarizmą. Sakau "vartai" arba "arka", bet visuomet pagalvoju, kad Vilniaus atveju tai praranda kažkokį niuansą ar pustonį. Panašiai kaip dabar į taisyklingą lietuvių kalbą išverstume 1753 metų Mykolo Olševskio (turbūt tokiu atveju reikėtų sakyti Alšausko ar net Alšio?) veikalą Broma atwerta ing wicznasti - tai pavirstų "Vartais, atvertais į amžinybę" ir prarastų dalelę savęs -kažko tikro, nes atstovaujančio savam laikui ir kultūrai. 

Vilniaus įvažiavimų į kiemus atveju tai būtų tas pats. Broma - netaisyklingas pasakymas puikiai nusako šių tipiškai vilnietiškųjų vietų esmę. Nes juk numyžinėti, apvemti, meilės prisipažinimus girdėję ir neištikimybės akistatas regėję įvažiavimai yra būtent tokie. Tikros bromos ing viečnastį, saugančios Miesto paslaptis ir įkūnijančios (kaip niekas kitas) jo dvasią. 

Bromų yra įvairiausiose Vilniaus vietose. Galima eiti bet kuria senojo miesto dalimi ir akimis gaudyti jas bei jų formas. Vis tik kažkurį vėlyvą rudens vakarą vaikščiodamas po miestą ir atsitiktinai patekęs į Bernardinų gatvelę, pagalvojau: "Štai - čia ta vieta". Ta vieta dėl kelių priežasčių. Viena - tai iš tiesų labai rami, automobilių ir turistų (šie, ieškodami, kad ir Šv. Onos bažnyčios, paprastai renkasi kitus kelius) netrikdoma arterija. Kitas dalykas - čia yra mažai langų. Taip, kad ir kaip keistai nuskambėtų toks pasakymas, tačiau Bernardinų gatvė išsiskiria savo masyviomis, iš tiesų netgi viduramžišką dvasią saugojančiomis sienomis. Vytautas Levandauskas kadaise nurodė:

"Nuo XVI a. antrosios pusės Pilies skersgatvio [taip sovietiniais laikais vadinta ši gatvė - vp] sklypai priklausė Vilniaus katedros kapitulos jurisdikai. Kapitula, nuspirkusi ar gavusi dovanų namus ir sklypus, perleisdavo juos valdyti savo nariams - kanauninkams. pastarieji turėjo patys remontuoti pastatus, juos perstatinėti, medį keisti į mūrą. Kapitula griežtai kontroliavo tokių darbų apimtį ir eigą, nes pasitaikydavo atvejų, jog valdytojai, rekonstravę namus, reikalaudavo juos pripažinti savo nuosavybe [niekas nepasikeitę po šia saule! - vp]. Dėl šios priežasties 1698 m. spalio 1 d. buvo uždrausta bet ką statyti be specialaus leidimo. Matyt, dėl šio draudimo Pilies skersgatvio pastatai iki mūsų dienų išliko mažiau sudarkyti XIX a. rekonstrukcijų, negu kitose Vilniaus gatvėse" [V. Levandauskas, Vilniaus Pilies skersgatvis, Vilnius, 1980, p.3-10]. 

Žymusis dailės istorikas ir architektūros tyrinėtojas dar apibendrino, kad "Vilniaus gatvių labirinte šis skersgatvis vienas trumpiausių: jo ilgis nesiekia nė pustrečio šimto metrų, į jį įsijungia vienintelė Šiltadaržio gatvelė" [ten pat, p. 3]. O aš, vaikštinėdamas minėtą rudens vakarą šia vieta, sumąsčiau, kad tamsoje skendinčios bromos regisi ne tik šiek tiek baugiomis (kokia ir yra šio miesto istorija!), bet ir iškalbingomis. Tamsa slepia viduje esančius mūsų dienų atributus ir visokias kasdienes detales - automobilius, euroremontinius grindinius, plastikinius langus kitką; tamsa lyg jūros vanduo akmenėlius, nugludina momentinius fragmentus, ji palieka esmę ir suteikia galimybę ne tik įsivaizduoti, bet ir realiai pajausti, pamatyti, kaip atrodė bent jau ši konkreti gatvė net ne XIX, o XVIII amžiuje - laikais, kai po miestą vaikščiojo koks nors Johanas Kristupas Glaubicas ar Laurynas Gucevičius...

Į Bernardinų gatvę iš Pilies patenkama pro arką - kuo tikriausią senojo Vilniaus triumfo paminklą. O vilnietiškas (kalbu apie Miestą) triumfas yra be galo paprastas, tylus ir net kuklus. Belieka tik pridurti, kad arka ne tik atskiria dvi gatves (suteikdama galimybę užsibarikaduoti), bet ir remia du namus. Tai Renesanso palikimas, taip gajai suaugęs Didžiosios Kunigaikšystės sostinėje. 

Abipus arkos stovintys namai jau XVII amžiaus pradžioje priklausė Vilniaus katedros kapitulai. Dešiniajame (Pilies g. 8) XIX amžiuje veikė Vilniaus vyskupijos kanceliarija ir archyvas, knygyną čia turėjo garsusis spaustuvininkas Juozapas Zavadskis.
Tamsoje šmėžuoja studentų kompanija. Ji tartum įleido ir palydėjo į tyloje ir ramybėje skendinčią Bernardinų gatvę. 

Bernardinų gatvė visuomet rami. Tylą sudrumsčia pavienis praeivis, įsimylėjėlių porelė, keli draugiškai plepantys bičiuliai. 

Ypatingai įspūdinga yra būtent šioji (prie Pilies gatvės)  Bernardinų gatvės atkarpa. Čia beveik nėra langų ar juo labiau, durų ir bromų, todėl tenka praeiti mūriniu koridoriumi. Kaip kuo tikriausiu tuneliu iš tylos į triukšmą, iš amžinybės į kasdienybę. 

Bernardinų gatvės ramumą sėkmingai išnaudoja grafiorai. Ne visuomet pozityviai žvelgiu į gatvės meno apraiškas senajame Vilniuje, tačiau turiu pastebėti, kad Bernardinų gatvė yra būtent ta vieta, kur jų pasitaiko įdomių ir vykusių. Netrikdantys praeiviai sukuria komfortiškas (arba "šiltadaržiškas" - nuo šalia esančios Šiltadaržio gatvės) sąlygas "kūrybai". 

Buvęs įėjimas sienoje, saugančioje Vilniaus kapitulos valdą. Pusapskritė arka, profiliuota briauna - ar tik ne vietinio Renesanso formos?
Grafičiai čia keičia vieni kitus kaip praeiviai vieni kitus....

Bernardinų gatvės 3 namas - regėjęs ne vieną žymų katalikų dvasiškį ir Universiteto profesorių. Čia gyveno ir Livonijos vyskupas, Targovicos konfederacijos šalininkas (už tai pakartas Varšuvoje 1794 metų gegužės 9 dieną), rašytojas satyrikas (bet tai nepasaugojo jo nuo tragiško galo) Juozapas Kazimieras Kosakovskis (1738-1794) ar Vilniaus universitete hidrostatiką ir hidrauliką, aerometriją ir pirotechniką, architektūrą ir fortifikaciją dėstęs jėzuitas Tadeušas Kundzičius  iš Krinčino (1747-1829) - galbūt jis ir XVIII-XIX amžių sandūroje gerokai ir rekonstravo šiuos namus?

Štai ir turime puikią, pereinamojo stiliaus iš baroko į klasicizmą vartų arką. Rustai, spynos, archivoltai, liunetės ir kitos architektūrinės grožybės. Verta atkreipti dėmesį, kaip puikiai sukurtas perspektyvinis efektas - šiek tiek nusklembiant bromos kraštus ir suteikiant papildomo gilumo efektą, kurį ritmiškai papildo liunetėmis (nedideliais papildomais skliauteliais) išskaidyti skliautai su atraminėmis arkomis. 

Priešingoje pusėje esanti valda taip pat ilgai priklausė dvasiškiams. XIX amžiaus pirmajame ketvirtyje čia gyveno ir turbūt mirė ne bet kas, o pats Mykolas Dluskis (1760-1821) - masonas ir Ignoto Masalskio sekretorius, vėliau - bonapartistas ir dviejų metų tremtinys (rusų išvežtas į Tobolską už pastangas su Napoleono invazija atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę), rašytojas ir žurnalistas, netgi dailininkas savamokslis. 

Vartai verti Mykolo Dluskio - toks santūrus, į klasicizmą žvelgiantis barokas. Virš įvažiavimo arkos esanti rombinė spyna primena kunigišką "koloratkę", o viršuje esantis frontonėlis - dvasininko skrybėlę.
Paak V. Levandausko, visai prieš savo mirtį, 1820 metais M. Dluskis gerokai remonatvo namus bei 'įrengė įvažiavimo vartus ir juos apkaustė" [ten pat, p. 27]. 

Bernardinų gatvės 5 namas 1790 metais buvo pavadintas "prezidento Romanovičiaus rūmais" [ten pat, p. 35-36]. . Nors juridiškai valda priklausė Vilniaus katedros kapitulai, tačiau joje gyveno Pranciškus Romanovičius - Vilniaus žemės teismo teisėjas ("i prezydent sądow zieml" - p. 184 - žr. http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2007~D_20080130_090606-98738/DS.005.0.01.ETD), žymiojo reforminio Ketverių metų seimo atstovas (kuriame gynė Didžiosios Kunigaikštystės teises). 

Tai jau tikras barokas savo banguojančiais karnizais, ištapytais piliastrais ir sienomis. 

Namas Pilies g. 6 - buvę Minsko vyskupo Jokūbo Ignoto Dederkos (1753-1829) rūmai. Kažin, kiek laiko jis čia gyveno, kadangi už paramą Napooleonui 1826 metais jis buvo ištremtas į Olyką Lenkijoje ir ten praleido savo paskutiniuosius 13 metų.  

Tai irgi tikras barokas su masyviais papuošimais, filinginiais vartais, rustais ir net herbu.

Mįslingiausias dalykas yra šis herbinis kartušas su dvigubu kryžiumi. Tai nėra vyskupo Dederkos ženklas, kadangi Dederkų giminę ženklino Demborogo herbas (o pats vyskupas puikavosi sudėtiniu ir nei Jogailaičių, nei Lotaringijos kryžiaus neturinčiu herbu). Būtų galima spekuliuoti, kad už Respublikos laisvę pasisakęs ir veikęs asmuo savo namus ženklino Aukso amžių menančiu ženklu, tačiau greičiausiai tai XVIII amžiaus kurio nors gyventojo atminimas. 

Pravėrus vartų dureles galima užmesti akį į U konfigūracija išsidėsčiusių pastatų rėminamą kiemą. Tamsa visiškai uždengusi automobilius ir tereikia įsivaizduoti ten stovinčius vežimus bei karietas. Asimetriškas arkų (turbūt XVIII amžius - ne vėliau) ritmas statiniui suteikia tai, ką būtų galima pavadinti gyvybe.

Olizarų arba Lopacinskių rūmai (perstatyti po 1762-ųjų, kuomet šią valdą įsigijo garbusis ponas Mikalojus Lopacinskis (1715-1778) - vienas iš retų vėlyvojo baroko rūmų grynuolių (autorystė priskiriama tam pačiam Glaubicui). Arka matė ne vieną dvasiškį - kad ir Vilniaus vyskupą Joną Nepomuką Kosakovskį (1755-1808) (kurio rūpesčiu prieš pat mirtį 1808 metais rūmai buvo rekonstruoti ir įgavo dabartinę išvaizdą) ar menininką - štai Antanas Vivulskis (1877-1919) būtent čia (regis, kad oficinoje) 1913-1919 metais turėjo savo dirbtuvę. 

Šiuos rūmus 1818-1828 metais valdė Olizarų šeima - broliai Narcizas (1794-1862) ir Gustavas (1794-1868)  - iš čia tas ir pavadinimas. Beje, abu broliai buvo uoliais masonais (o ir 1831 metų sukilimo dalyviais), tad Bernardinų gatvę dėl daugybės jos masoniškųjų gyventojų drąsiai galima vadinti ir Masonų gatve. Beje, Olizarai šiuos namus tokia intencija - kaip erdve ložei ir pirko (http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1434?id=1434&pl=1).  1828 metais šiuos rūmus įsigijo Juozpas Zavadskis - turėjęs nekilnojamojo turto šios gatvės pradžios - matyt, leidybinis darbas buvo visai prasmingas...

Bromos nuo 7 iki 11 numerių. Užtvertos ir atvertos (visos klasicistinės), svarbiausia - kupinos tamsos (tad ir prisiminimų).

Šiame name 1939-1960 metais gyveno tapytojas Justinas Vienožinskis.

Adomas Mickevičius šiuos anuomet Vilniaus gimnazijos direktoriui ir Universiteto matematikos profesoriui Tomui Žickiui priklausiusių namų vartus varstė 1822 metais - čia poetas perrašinėjo savo Gražiną, rengė pirmąjį poezijos tomelį Baladės ir romansai.
Virš vartų esantis liūtas poetą regėdavo ryte ir vakare. 

13-asis namas pabaigia Bernardinų gatvę. Toliau jau pasitinka Šv. Mykolas, Šv. Ona ir Bernardinai...

Vilniaus langų klasika - kartūninės užuolaidėlės.