hurdahurda: Adasos Skliutauskaitės studija

Adasą Skliutauskaitę pažįstu labai seniai – nuo vaikystės.

Nes tas, kas savo mažomis dienomis vartė ar (išmokęs) skaitė šios dailininkės iliustruotus Ramutės Skučaitės Žvangučius (pirmas leidimas – 1976 m.) ir, negana to, juos pamėgo ar tiesiog mėgo, tam ši dailininkė tikrai yra sava.

Nekalbėsiu čia to, kad Adasa yra ir lengvai bendraujanti, ir trykštanti gyvenimo džiaugsmu. Pabendravus su ja, jautiesi, lyg būtum dar kartą pervertęs mėgstamą knygą ir pasisėmęs iš jos gerų dalykų. Dar pasakysiu, kad kita man taip pat labai patikusi knyga – Šarlio Pero Raudonkepuraitė (1985 m.).

Buvau jau gana didelis, o ir pasaka šimtus tūkstančius kartų girdėta bei skaityta, kad stebintų tekstas, tačiau iliustracijos padarė įspūdį. Viliojo ir svaigino paslaptis, gilumas ir virpėjimas (tokios yra stipriosios A.Skliutauskaitės kaip menininkės savybės).

Kuomet paprašėme leidimo apsilankyti studijoje, Adasa tik numojo ranka:

„Kad neturiu aš jokios studijos. Kuriu namuose. Ir nėra ten ko nors ypatingo“.

Bet labai laisvai sutiko ir laukė mūsų saulėtą eilinio rugsėjo rytą su kava, pyragu ir nedidele taurele konjako – nuotaikos pažvalinimui.

Paskui paaiškino, kodėl neturi studijos: „Gimė vaikai, pradžioje vienas, po keliolikos metų kitas. Nebuvo laiko su tomis studijomis, juk reikėjo rūpintis, negalėjau imti ir išeidinėti iš namų į kitą erdvę“. Dar pridūrė, kad jai labai patinka, kad turi savo kūrybinį kampą (iš tiesų kelis – visas keturias kertes) namuose ir gali dirbti kada nori. „Štai, labai kartais būna gerai ką nors nupiešti prieš gulantis...“.

A.Skliutauskaitės namuose, jos kūrybinėje laboratorija esama keleto „cechų“.

Štai, tik įėjus ir pasisveikinus, ji pakvietė į svetainę. „Susipažinkite su mano lėlėmis“. Lėlės buvo visur – lentynose, ant komodos, prie veidrodžio, ant lovos ir kėdžių. Didelės, mažos, siūtos pačios Adasos (jų dauguma – „Man patinka nuolat kažką siūti, siuvinėti, ką nors adyti, taisyti ir panašiai“).

Neatversiu didelės paslapties, pastebėdamas, kad lėlės yra panašios tiek į Adasos kūrybos personažus, tiek į ją pačią. Kaip vienos šeimos, giminės nariai būna jungiami kokio nors bendro fizinio bruožo, taip lėles, personažus ir pačią Adasą vienija didelės akys...

Kūrybinė A.Skliutauskaitės erdvė – tai vienas kambarys. Prie durų – veidrodis. Viename, šviesiausiame (bent ryte) kampe – prie lango – siuvinėjimo stalelis (Adasa siuvinėja piešdama ir tapydama, ir atvirkščiai piešdama siuvinėja). Kitame kampe – molbertas su dažais, teptukais ir viskuo, ko reikia tapant ir piešiant. Čia dar pastebėsiu, kad Adasa yra pilkos spalvos dainė (taip ji vaizdingai nusakė save – po to smagiai nusijuokė ir pasakė kokį juokelį). Pilka linija, tokia pati dėmė ir visos įmanomos pilkumos-linijos-dėmės variacijos – tai A.Skliutauskaitės stichija.

Kuriama Adasos studijoje nuolat, jos aplinka regisi lyg paimta iš minėtųjų Žvangučių ar Raudonkepuraitės.

"Kur čia ta, didžiapapė?" - pasakė Adasa, traukdami lėlę iš lentynomis su stiklinėmis durelėmis.

"Šita tai tokia liūdna. Na, gal ne liūdna, susimąsčiusi, užsisvajojusi".

Lėlės ir visa kita ant grafikos komodos.

Pagalvojau, kad šitos lėlės veidas - iš senų laikų. Šiek tiek primena pačios Adasos mamos fotografiją (žr. žemiau).

Lėlės, kaip iš Anderseno.

Molinės lėlės ir medinis manekenas piešimui (su Adasos personažų veidu).

Žurnalinis staliukas "lėlių kambaryje - svetainėje. Cukermanas ("Ach, tas mano 'Cukermančikas' - draugiškai tarstelėjo Adasa), Cortasaras ir kitos knygos.

Kažko laukiančios.

Minėtoji lėlių lentyna. "Didžiapapė" - antroje lentynoje iš apačios.

Viena nutapytoji lėlė. "Lėles dabar tapau".

Piešiniai buvusiame brolio kambaryje.

Stelažai su tapyba ir piešiniais.

Paskui svetainėje prasidėjo grafikos peržiūra ("Einame grafikos pažiūrėti, kad negalvotumėte, jog tik chaltūrinu"). . Lakštai buvo traukiami iš komodos - greitai, ir komentuojami. "Man labai patinka litografijos technika.... Šiaip labai sudėtinga. Piešdamas ant akmens, turi įsivaizduoti, nuspėti, apskaičiuoti, koks bus galutinis rezultatas... Dažnai važiuodavau spausti į Minską. Ten jie visi tokius realizmus darydavo, o mano visai kitaip. Nelabai suprasdavo".

Tikra pilkų spalvų muzika.

"Čia sūnus". O aš pagalvojau, kad ir ta lėlė, už atspaudo, labai panaši.

1980 m. darbas. "Tais laikais buvo mada nepalikti nei vienos tuščios vietos - viską užpildyti!".

Personažas.

Iliustracija Grigorijaus Kanovičiaus kūriniui. Kokia linijos ir dėmės dermė ir gyvumas!

Vaikiškos iliustracijos.

Raudonkepuraitės iliustracija. "Nors atspausdino prastai, nekokybiškai". O mano atmintyje iki šiol likęs naujos knygelės popieriaus kvapas ir impresionistiškai virpanti linija. Pasaka, jauki kaip naminis sausainis...

A.Skliutauskaitė verčia naujais perleistus Žvangučius. "Joje, kaip ir kitose vaikiškose eilėraščių knygelėse, bvoo privaloma ką nors dėti apie partiją, raudoną spalvą ir panašiai".

"Mano pirmoji iliustruotoji knyga. 1955-ieji. Kad pavaizduočiau MTS - Mašinų ir traktorių stotį, važiavau piešti į Vievį." Paklausta - ar sunku buvo iliustruoti, atsakė: "Viena mano draugė baltarusė (jau mirusi) vis sakydavo 'Ja komponuju, komponuju'. O man apie kompoziciją nereikėdavo specialiai galvoti - viskas savaime susidėliodavo".