Šventosios Kotrynos langai: viena Glaubico bažnyčia kaip simfonija, debesis ir enciklopedija

Baroke, kaip niekur kitur akivaizdi yra tiesa, kad architektūra yra akmenyje užrašyta muzika...
Taip – tai be galo banali ir iki koktumo nuvalkiota tiesa, bet taip yra. Ir jeigu baroko muzikoje yra Bachas ir Handelis (kuo tikriausi natomis užrašytų katedrų ir rūmų statytojai), tai architektūroje – Borrominis, Berninis, broliai Asamai, groję architektūrinėmis formomis, medžiagomis, ansambliais ir kompleksais.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje deramą barokinio muziko bei architekto rolę atliko Jonas Kristupas Glaubicas (Johann Christoph Glaubitz). Galima klausytis visų jo architektūrinių kūrinių ir girdėti už širdies griebiančių melodijų. Juolab, kad jo projektuotų objektų yra ir plačiame Baltarusijos, ir kameriškesniame Lietuvos kraštovaizdyje. Vilnius, be abejo, yra kuo tikriausia Glaubico kvintesencija, o Šventosios Kotrynos bažnyčia (statyta, kaip įtaigiai liudija aukso – tikra architektūrinių pavidalų ir puošmenų esencija.

Šv. Kotrynos bažnyčia, 1743 m., J.K.Glaubicas

Kilimas viršun akcentuojamas ir išilgintomis visumos bei detalių proporcijomis, ir piliastrais bei kolonomis, ir langais. 

Vilnius galbūt neturi savojo Versalio (ir čia iš dalies yra teisus lenkų dailės istorikas W.Tatarkiewiczius, teigdamas, kad Vilniaus baroko mokykla – tai bažnyčių ir vienuolynų, o ne rūmų architektūra) ir konkrečiai – Veidrodžių galerijos (Galerie des Glaces – apie šiokias tokias analogijas netrukus), tačiau jis turi Šv.Kotryną – kuo tikriausius Dievo rūmus, kuriuose kilimo viršun efektas yra pasiektas pačios kompozicinės struktūros (du veržlūs, viršun nesulaikomai besiveržiantys bokštai, tą patį ritmą pabrėžianti Apvaizdos koplyčia) ir puošmenų (visos tos rokailės, kartušai, vazos, geležinės tvorelės) pagalba.

Žinoma – dar ir orderis. Glabicas orderį mėgo, jis jį naudojo, tačiau rokokiškai transformuodavo ir papildydavo įvairiausiais papuošimais. Štai, pažvelkime į pagrindinį Šventovės fasadą: pirmajame tarpsnyje – toskaniškasis – paprastas, net minimalistinis (kaip vėlyvajam barokui), tačiau elegantiškai ištęstas; antrajame tarpsnyje – jonėninis, su puošniomis voliutas jungiančiomis draperijomis (festonais); trečiasis – kompozitinis, su ant plunksniškais ornamentais puoštų postamentų pastatytų piliastrų; galop ketvirtasis – laisvais interpretuotas vėlgi kompozitinis – su prie toskaniškųjų kapitelių prilipdytomis voliutomis ir šias su piliastrų liemenimis sujungiančiais lipdiniais.

Pagrindinis Šv. Kotrynos bažnyčios fasadas. Langai - didžiąja dalimi išilgintų proporcijų, ir pabrėžia kilimo į Dangų įspūdį, ir skaido plokščią bažnyčios fasadą. Vertikalizmas proporcijose (ir ne tik) bei lygios sienos baimė artina gotikos ir baroko meistrus.
Šv. Kotrynos bažnyčios langai - tai į pasaulį ir Dangų žvelgiantys veidrodžiai. 

Langų kaip struktūrinio elemento reikšmė ypač matoma fasado brėžinyje. Architektas žaidžia su optine iliuzija, suvokdamas, kad aukščiau esantys daiktai žiūrovo akyje "sumažėję", todėl viršutiniai arkiniai langai ypač aukšti (stovint apačioje jie neatrodo tokie ilgi). Paradoksas slypi tame, kad pats architektūrinis kūnas kildamas viršun liaunėja, o langai didėja. 

Glaubico stiprybė – tas elegantiškas perėjimas iš vienos dalies į kitą ir organiškas jų suliejimas. Bet kuris Glaubico kūrinys – tai monumentalus, bet kartu žaismingas ir absoliučiai lengvas organizmas (primenantis debesų struktūrą), gyvenantis savąjį gyvenimą...

Šv.Kotrynos bažnyčia yra ypatinga tuo, kad tiek muzikos kūrinio, tiek Versalio rūmų, tiek debesų iliuzija, o ir visa tektonika yra pabrėžta langų pagalba. Langų čia yra tiek daug, ir jie visi tokie skirtingi, kad pradeda svaigti galva, norint suprasti, suvokti jų kiekį bei įvairovę. Tai kuo tikriausia sakrali langų galerija (Galerie des Fenetres). Žmogus, norintis pamatyti barokinių (vėlyvojo baroko, rokoko) langų enciklopediją, turėtų atsistoti būtent prieš šią bažnyčią. Tai kuo tikriausias langų arsenalas, XVIII amžiaus viduryje apibendrinęs, reziumavęs visas įmanomas ertmių sienoje prakirtimo formas: tai ir stačiakampiai, ir arkomis dengti, ir apskriti (bei ovalūs) prakirtimai iš vidaus į dangų.

Pagrindinio fasado langų formos

Šoninių ir galino fasadų formos - jie paprastesnių formų, tačiau monumentalesni.

Apimtas barokinio simbolizmo ir numerologijos aistros, bandžiau suskaičiuoti - kiek langų ir durų yra Šv. Kotrynos bažnyčioje. Čia prisiminiau Pacų rūmų Jiezne atvejį, kuomet langų buvo tiek, kiek metuose dienų ir panašiai. Pagrindiniame fasade kartu su bokštais lyg ir suradau, kad esama 31 langų ir durų - kiek mėnesyje dienų. Bet gal tai blogi skaičiavimai ar grynas sutapimas. Barokinis ekspromtas. 

Langai šioje bažnyčioje atlieka kelias funkcijas. Be abejo, esminė – apšvietimo. Be abejo, kad kita – papuošimo. Dar svarbiau, kad būdami ir funkcionalūs, ir dekoratyvūs, jie šiuo atveju atlieka tą tektoniškąją paskirtį, suvienydami konstrukcijas ir ornamentus bendram darbui. Ir šioje vietoje vėl grįžkime prie minties apie barokinės architektūros ir muzikos vienovę. Pažvelkime, kaip langai yra sukomponuoti pagrindiniame bažnyčios fasade (nors šoniniai bei galinis taip pat yra įspūdingi!). Kildami viršun, langai aukštėja ir sudėtingėja (siluetais ir apipavidalinimais), penktajame „aukšte“ pasiekdami kulminaciją aukščiausių langų būdu, kol pačiame viršuje, ten kur apvalios angos ir kupoliukai – suskamba paskutiniai iškilmingieji akordai.