Ponas
Mere,
Rašau
Jums, nes manau, jog turiu tokią teisę.
Pateiksiu bent kelis argumentus.
Visų
pirma, laikau save pilnateisiu Jūsų rinkėju, net du (iš tiesų – gal tris,
atsižvelgiant į pakartotinius antrojo turo balsavimus) kartus esu patikėjęs
savo balsą būtent Jums. Prisipažinsiu, kad pirmąjį kartą tai dariau be jokių
abejonių, antrą sykį (buvusį ne taip seniai), rinkausi apniktas didelių dilemų.
Na, galbūt toji konfūzija ypač aštriai iškilo per pakartotinį balsavimą, tačiau
atsižvelgdamas į Jūsų konkurento praeitį ir nuopelnus Vilniaus miestui, vis tik
pasirinkau Jus. Dar pastebėsiu du niuansus. Pirma, vietoje Jūsų galbūt būčiau
pasirinkęs kitą alternatyvą pirmajame ture, tačiau to pretendento aplinkoje
buvo garsiai (bet visiškai neprofesionaliai) kalbama būtent apie tai, dėl ko ir
kreipiuosi į Jus – t. y. paminklo lietuvių rašytojui Petrui Cvirkai nugriovimą.
Na, gal ne „barbarišką“ nuvertimą, o komerciškai patrauklų demontavimą ir
išvežimą į sovietinį pramogų parką esantį Grūte. Šioje vietoje nesiplėsiu
kalbėdamas, kuo man atrodo pavojingu sovietinės praeities ir paveldo ironiškas
komercializavimas (kalbu apie minėtą parką Dzūkijoje), bet nepolitikuodamas
pastebėsiu, kad keista yra matyti, kuomet į vieną sąjungą šiuo punktu
susivienija, mano nuomone, ne visai skaidrios Druskininkų valdžios ir jų oponentų
jėgos. Tos kalbos suveikė taip, kad būdamas nuosekliu Tėvynės sąjungos rėmėju,
vis dažniau ir dažniau, pagalvoju, jog partijoje yra svarbu ne tik ideologija,
bet ir atskirų narių idėjos. Tad rinkausi Jus...
Antras dalykas, dėl kurio
manau turįs teisę kreiptis į Jus tiesiogiai, savo vardu, yra tas, kad kai
išleidau savo pirmąją knygą, skirtą mylimam miestui – „Nedingęs Vilnius: miesto
akupunktūros“ (Tyto alba, 2016 m.), Jūs pats asmeniškai mane pasikvietėte pietų
į netoli Savivaldybės esančiame restorane. Žvelgdamas į kitoje Neries pusėje
atsiveriantį Miesto vaizdą, Jūs kalbėjote, kad yra puiku, jog knyga pasižymi
tam tikru optimizmu ir neverkšlenimu dėl pokyčių ir pasikeitimų. (Dar priminsiu
– tuo metu vyko diskusijos dėl buvusio Kelių policijos pastato ir Jūs klausėte
mano nuomonės; pats deklaravote, kad tokių „paveldo objektų“ saugoti nederėtų,
nes jie trukdo atsinaujinimui etc.). Tuomet mūsų pokalbis tokia šviesia gaida
ir baigėsi...
Turiu pastebėti, kad praėjus dar tik kelioms savaitėms po
maniškio „Nedingusio Vilniaus“ (tai įvyko 2016 metų sausio mėnesį), nuo šios
žemės paviršiaus dingo net keli aprašyti objektai. Dabar jų yra dar daugiau, ir
daugiau. Ir matau, kad sąrašas plečiasi. Jau yra tokių gatvių ir net kvartalų,
per kuriuos ir pro kuriuos nebeinu. Nes skauda širdį. Nevardinsiu jų, nes
sąrašas susidarytų ilgokas. Nedingęs Vilnius vis labiau dingsta...
Taigi, prieš
balsuodamas už Jus, pradėjau galvoti – ar netapsite Vilniaus paveldui
labiausiai nenusipelniusia miesto galva, savo destrukcijos ir dekonstravimo
užmojais prilygstantis kad ir po II pasaulinio karo su nemažesniais užmojais
naująją sostinę „gerinantiems“ savosios srities (visų pirma – griovimo)
specialistams? Bet čia kito laiško verta tema.
Pereikime
prie to, dėl ko ir kreipiuosi į Jus.
Taigi, šiuo metu bręsta realūs planai
demontuoti paminklą P. Cvirkai. Nežinau, galbūt tie planai jau ne tik bręsta,
bet ir yra subrendę, suaugę ir tyliai-ramiai (nekreipiant dėmesio į kitokią,
ypač savos srities specialistų, reiškiamą nuomonę) pražysta pačiais
gražiausiais pavasario žiedais. Nekalbėsiu ir apie paties rašytojo – gero ir
puikaus (tie, kas yra net ne mokykloje–privalomai, o tiesiog dėl malonumo yra
skaitę nemirtinguosius „Frank Kruk“, „Cukrinius avinėlius“ ar „Nemuno šalies
pasakas“, manau tam neprieštaraus) politines nuodėmes. Jos yra labai didelės ir
jas daug kas žino. Kartais gal net geriau, nei indėlį lietuvių literatūrai.
Tokių pačių nuodėmių turi ir monumento, pastatyto pačiais gūdžiausiais
stalinizmo metais, autorius Juozas Mikėnas (1901–1964). Prisiminkime, kad dar
1946 metais už dalyvavimą memorialo sovietiniams kariams sukūrime Karaliaučiuje
šis Nepriklausomoje Lietuvoje labai gerbtas ir vertintas skulptorius buvo
apdovanotas prestižine Stalino premija. „Tai dar vienas argumentas, kad Cvirkos
paminklą reikia griauti“, – galbūt atsakysite Jūs arba kiti „balvono“
priešininkai. Beje, pati kasdieniniame žargone išplitusi „balvono“ sąvoka veidrodiniu
principu primena panslaviškųjų Putino pasekėjų terminologiją...
Jau su Žaliojo
tilto laikinuoju skulptūrų demontavimu (ten beje, irgi prisilytėta J. Mikėno ir
Jūsų, jas laikinai „nuimant“, o tas laikinumas prilygsta lygiai taip pat „trumpam“
Vilniaus tiltus sudarkiusių skulptūrinių-pakabukų demagogiškumui) buvo atidaryta
kuo tikriausia Pandoros skrynia. Nes remiantis tokia nuodėmių logika, reikėtų pašalinti
iš Konstitucijos prospekto ir Neries kaimynystėje, prie Nacionalinės dailės
galerijos esantį kitą J. Mikėno artefaktą – turiu omenyje „Pirmąsias kregždes“.
Beje, priminsiu, jog šios skulptūros variantas bent mano lankymosi Maskvoje
metu dar prieš dešimtį metų stovėjo priešais garsiąją Tretjakovo galeriją. Tai vėlgi
būtų argumentas paminko P. Cvirkai nuvertimui.
Bet šioje vietoje estafetė
nesibaigtų.
Jūsų žiniai (tikiu, kad tą esate girdėjęs) – panašius laurus yra
gavęs ir dar vieno paminklo viešojoje erdvėje kūrėjas – Petras Aleksandravičius
(1906–1997). 1950 metais sukūręs rašytojos Žemaitės skulptūrą, po metų TSRS
Ministrų Tarybos nutarimu jis buvo apdovanotas III laipsnio Stalino vardo
premija. Pats monumentas atsirado kiek vėliau. Manau, kad tai suveiktų papildomu
argumentu dar vieno „balvono“ išvežimui. Juolab, kad toje vietoje atsirastų
puiki vieta investicijų skatinimui (apie kokią nors Antano Gudaičio dailės
galeriją reikėtų nutylėti taip, kaip dabar pamirštami „develouoperių“ pažadai
buvusio Žalgirio stadiono vietoje išsaugoti sportui ir sveikatingumui skirtų
erdvių).
Ironizuodamas pastebėčiau, kad nereikėtų apsiriboti Aleksandravičiumi ir Žemaite. Prie
Bernardinų vienuolyno ir dalyje jo vis dar veikiančios Dailės akademijos – kuo
tikriausios sovietinių išdavikų kalvės, stovi paminklas Adomui Mickevičiui.
Lenkų ar bent jau baltarusių poetas... – nieko sau; juolab, jo papėdėje
suguldyti dar prieškariniai lenkų (!!!) skulptoriaus Henryko Kunos reljefai,
vaizduojantys net ne sovietinius, o carinius okupantus – vienas ten esantis
personažas nuostabiai primena patį Muravjovą-Koriką. Monumentas sukurtas jau
sovietinėje Lietuvoje, o jį sukūrė Gediminas Jokūbonis (1927–2006),
ankstesniais metais Stalino premija nepagerbtas, bet apdovanotas jos
ekvivalentais – LTSR valstybine premija (1960 m.) ir Lenino premija (1963 m.).
Ar tai negalėtų būti motyvu nuvertimui?
Žodžiu, politizuotais teiginiais
argumentuojant vieno ar kito objekto pašalinimą iš mūsų kultūrinio
kraštovaizdžio, mes galime išbraukti daug ką mums ir nepatinkančių kolektyvinių
potyrių – carinės Rusijos geltonplyčius namus, tarpukario Lenkijos modernizmą
(kad ir tokį Lenkijos karinininkų namą Vilniaus g. 9 – gyvenęs ten ne vienas
želigovskininkas, juolab frontonai taip pat dekoruoti tegul ir stilizuotu,
tačiau militarines Antrosios Žečpospolitos vertybes deklaruojančiu būdu),
sovietinės Lietuvos modernizmą (tik tų „chruščiovkių“ ar brežnevinių „panelių“
iki šiol niekas labai ir neliečia, tik aprenginėja).
Galop – ar nepradėsime
gyventi pagal azijietiškus papročius ir naikinti kapų. Juk P. Cvirka ilsisi
šalia mažiau diskusijų keliančių asmenybių Rasų kapinėse?... Anksčiau būčiau tuo netikėjęs - dabar jau beveik...
Bet
nustokime kalbėti apie demontavimus. Kalbėkime apie paminklų statybas. Jūsų
buvimo meru metai pasižymi ypatingai klaikių paminklų istorinėms asmenybėms –
broliams Vileišiams, dr. Jonui Basanavičiui, statymu. Dalis viešųjų erdvių
infrastruktūros gerinimų irgi primena paksiškus fasadų padažymus ar zuokiškus grindinius
– be galo džiaugdamasis Neries krantinės sutvarkymu jau matau vis labiau ir
labiau ryškėjantį broką (besiklaipančias plyteles, byrantį cementą ir
panašiais). Gal nukrypau, bet manau kad kalbame apie tą patį. Pertvarkas reikia daryti ten, kur jų ypač reikia. Be to, sutinku, jeigu geras pakeičiamas dar geresniu (ar blogas – geru). O
dabar taip būna ne visuomet.
Tad tai būtų vienu iš kontr-argumentų, kodėl
reikia palikti P. Cvirkos paminklą. Nes tai puikiai erdvėje sukomponuotas
objektas. Tai yra tiesiog geras meno kūrinys. Vilniuje jų jau trūksta. Nors kiekio prasme tik daugėja ir dauginasi. Kalbėkime ne tik apie skulptūrą, verta atkreipti dėmesį ir į architektūrinius sprendimus.
Be to, paminklas P. Cvirkai veikia kaip istorinio laiko atspindys, kurių „išvalymas“ yra savotiškas
aborto darymas Vilniau įsčiose. Save laikote liberalių pažiūrų žmogumi, tad
turėtumėte žinoti, jog tokiam (o ir demokratiškam apskritai) mąstymui yra būdingas ypatingas dėmesys, atidumas įvairovei. Miestas, praradęs dalį savo
istorinio sluoksnio, tampa skurdesniu. P. Cvirkos paminklo demontavimas būtų
dar vienas lopas jau ir taip skylėtame Vilniaus apsiauste.
Turėdamas sąsajų su
dailės ir kultūros istorija, galop gidų ir ekskursijų rengimu, galiu Jus
užtikrinti, kad pasivaikščiojimas po sovietinį (gal net pirmųjų stalininės
okupacijos metų) Vilnių teiktų kur kas daugiau vertės ir mums paties
(besimokantiems iš sunkios savo praeities – ne iš vadovėlių ar deklaratyvių
tiesų, o čia ir dabar – in situ), ir miesto svečiams. Tai teiktų kur kas
daugiau naudos nei disneilendiškas Grūtas. Juolab, kad P. Cvirkos paminklas kaip
atskirybė nėra aplipdytas jokiais sovietiniais simboliais (bandau suprasti, jog
vis dar ką nors erzino kerziniai raudonarmiečio batai ant Žaliajo tilto postamento).
Pakartosiu - tai yra
tiesiog geras meno kūrinys, sukurtas specifinėmis aplinkybėmis ypatingu laiku.
Paminklas P. Cvirkai – žmogiškosios patirties atspaudas, politinės, dailės ir literatūros istorijos faktas, todėl jį
reikia palikti savo vietoje ir savo aplinkoje.
Ponas
Mere, manau, kad išsilavinimas, sveikas protas ir meilė savam miestui (beje,
kaip ir Jūs, esu gimęs ne čia, todėl visuomet manau, kad atvykėlis ypatingai
jautriai turi žvelgti į jau susiformavusią aplinką) nugalės ir Jūs padarysite
viską, kad Juozo Mikėno paminklas, sukurtas Petrui Cvirkai, išliks savo vietoje
ir savajame kontekste.