Antano Gudaičio studija

Antanas Gudaitis – lietuviškos tapybos archetipas ir paradigma viename asmenyje. Ir tuo viskas yra pasakyta.

Nesinori daugžodžiauti apie šio Tapytojo (šiaip aš nemėgstu žodžio „tapytojas“ – jis man yra ir per siauras ir šiek tiek vulgarokas – panašiai kaip „tepliorius“, „maliorius“ ar „dažytojas“, tačiau A.Gudaičio atveju tinkamesnės sąvokos nėra – jis tikrai Tapo!) reikšmę Lietuvos dailės istorijoje. Tiesiog užtenka pasakyti, kad jo dėka tautinė tapyba yra būtent tokia, kokią mes turime – su visomis teigiamomis ir neigiamomis iš to išplaukiančiomis savybėmis
.

Dailės mokyklas net ir mūsų dienomis baigę žmonės yra išugdyti ne ko nors kito – ne Čiurlionio (kai kurių laikomo lietuviškos dailės Moze), bet būtent A.Gudaičio teptuko ir paletės. Čia panašiai kaip savo meto poezijos santykyje su Maironiu – tu gali jį dievinti, neigti ar ignoruoti, bet jis vis tiek yra, egzistuoja ir įtakoja. Galbūt tai ir trukdo ne vienam tapytojui į A.Gudaitį žiūrėti šiek tiek iš šono – juo tiesiog mėgautis ar svaigintis, nes žvelgiant į chrestomatinius jo kūrinius – kad ir „Motiną su vaiku“, „Davatką“ ar kažkurį iš „Sūnų palaidūnų“ (man tai dar Žoržet Buržua portretas iš 1932-ųjų), pirmiausiai yra mokomasi – kaip tapyti, kaip jungti vieną spalvą su kita, kaip sukurti koloristinę kompoziciją.

Antanas Gudaitis yra koloristas ir koloristinio požiūrio Lietuvos tapyboje guru. Kas nors egzaltuotai pasakytų – "brangakmeniškai švytintis ir žibantis spalvos Dievas", ir jis būtų iš dalies teisus. Nes tokios skambios frazės vartotos jam apibūdinti Gudaičio laikais (gal tik švelniau ir subtiliau). Laikantis tokio požiūrio, Gudaitis-Samuolis-Vizgirda prilygtų Švč. Trejybei, o nuo jų nuošaliau laikęsis Eidukevičius – kokiam šventajam Pauliui ar Augustinui – bet čia tik tokie skambūs (tačiau svorį dailės istorijoje nusakantys) frazeologizmai.

Būtent A.Gudaičio dėka tapyba Lietuvoje yra suvokiamas kaip koloristinis menas - kitokio požiūrio besilaikantis tapytojas tėra tik piešinį nuspalvinęs komiksų braižytojas (kalbu apie tam tikrus suvokimo štampus, jeigu ką)

Dar galima pastebėti ir priminti, kad sovietiniais laikais – toje sienų ir tvorų, agresijos ir brutalios jėgos, melo ir demagogijos klestėjimo epochoje, A.Gudaitis daugelio žmonių sąmonėje veikė kaip tam tikras simbolis, kaip gija, siejanti Lietuvos bent jau kultūrą su jos nepriklausomybės metais. Tad  natūralu, jog A.Gudaičio studija buvo ne tik darbo vieta, bet ir tam tikra oazė, bastionas, sala, klubas – vieta, kur vyko neformalūs pokalbiai meno, kultūros apskritai temomis, vyko alternatyvios parodų peržiūros ir panašiai. 

A.Gudaitis turėjo kelias studijas. Viena iš jų buvo Palangoje. Vasarų metu Tapytojas dirbo būtent čia.
Palangos studija, kaip dera tikrai tikro Tapytojo dirbtuvei, buvo įrengta palėpėje. Kaip teigia A.Gudaičio duktė Eglė Kunčiuvienė ir anūkė Algė Gudaitytė (tai joms ačiū už visą informaciją ir galimybę apsilankyti) - Palangoje A.Gudaitis tapė kiekvieną dieną (visgi Vilniuje šį ritmą galėjo sutrikdyti ir kiti darbai bei reikalai).
Algimanto Kunčiaus fotografija - viena iš daugelio, kurios buvo maloniai parodytos ir žiūrėtos ant didelio-didelio svetainės stalo.

Kaip jau buvo minėta - kultūrinio salono (nors šis žodis gal ir nėra visiškai taiklus) funkciją atliko Tapytojo butas Kaštonų gatvėje. Į Vilnių A.Gudaitis su atsikėlė 1940 metais. Čia gyveno iki mirties. Butas Kaštonų gatvėje - tai erdvė įspūdingame secesiniame name, statytame 1913 metais pagal Boleslovo Stankevičiaus projektą. Buto ašis ir širdis - didelė svetainė, kuo tikriausia galerija, rodanti A.Gudaičio ir jo šeimos skonį ir draugus menininkus. Visame bute ant sienų kabo Lietuvos dailės istorijos klasika. Didžioji dalis mainyta, keista. kai kas - dovanota. 

Visgi pagrindinis svetainės akcentas - vienas iš A.Gudaičio šedevrų - "Sūnus palaidūnas" (1971-1972 m.). Po juo, viename iš impozantiškų krėslų teko laimė pasėdėti! 

Štai čia, vėlgi A.Kunčiaus fotografijoje, A.Gudaitis jau pagrindinėje savo studijoje, šalia trijų "Sūnų palaidūnų". 

Dar vienas iš svetainės akcentų - koklinė krosnis. Ant jos kabo vieno iš A.Gudaičio mokinių - Ričardo Povilo Vaitiekūno darbas. Tekstas (paveikslas) ir kontekstas ("pečius") čia puikiai mezga dialogą!

Dar vienas iš kambarių. Visgi A.Gudaičio butas užfiksuotas neatsitiktinai (tegul ir momentiškai) - paskutiniais metais Tapytojas į studiją jau nenueidavo, tačiau be atilsio dirbo čia. Anūkai nugruntuodavo Bočiui (taip vadino senelį) popieriaus. Beje, kaip pasakojo Algė, mergaitės su Bočiumi sveikindavosi darydamos kniksus, o berniukai - palenkdami galvas. 

Dabar eikime Tapytojo keliu iš jo buto į dirbtuvę.
Pradžioje tektų eiti pro buvusius tarnų (pagal architektūrinę B.Stankevičiaus viziją ir lenkų laikų realijas) kambarius, tada išeiti į "juodąją" laiptinę.
Čia būtent tos laiptinės sienos - tapybiškai apsilupinėjusios. 

Išėjimas į kiemą. Tos pačios laiptinės durys.

Kiemas.
Dar ne taip seniai čia buvo brukas ir gyventojų darželiai.
O Tapytojas, be galo mėgęs paukščius (tą, beje, nesunku suprasti prisiminus jo tapybą), čia juos lesindavo.

O štai ir studija.
A.Gudaičio studija - tai antrasis aukštas (vėlgi mansarda - kaip ir dera archetipinei Tapytojo dirbtuvei).
Šis vieno aukšto  namelis buvo pastatytas 1913 metais kaip oficina, studija antrajame aukšte specialiai pastatyta 1954 metais pagal architekto Eduardo Budreikos projektą. Pagalvojau, kad dirbtuvė (visgi iki tol gana retas dalykas - grynai meninė ateljė) kažkuo primena nedidelę tvirtovę - savotišką smėlio pilį ar dramblio kaulo bokštą (stereotipiškai juk ten reziduoja padebesiais skraidantys menininkai). Galbūt nenuostabu - juk vos prieš keletą metų (1949 m.) E.Budreika restauravo Gedimino bokštą.
Beje, iki tol A.Gudaitis tapydavo Dailės institute - tačiau šiai aukštajai mokyklai išsiplėtus, dėstytojai buvo priversti užleisti patalpas studentams.

Laiptai aukštyn.

Tie patys laiptai, leidžiantis žemyn. Numinti Tapytojo, jo šeimos ir svečių kojų.
Bet iš tiesų primena sraigtinius Gedimino bokšto laiptus!

Studijoje pasitinka A.Gudaičio chalatas. Su juo jis dirbdavo.
Mano paties akimis Vilniaus dailės akademijoje kasdien matyti chalatuoti tapybos studentai (o jie ir dabar ne kitokie) nesusimąsto, kad net tokiu būdu tęsia "arsiškąją" A.Gudaičio tradiciją.  

Štai A.Kunčiaus fotografija, kur A.Gudaitis turbūt apsirengęs tą patį chalatą, gruntuoja drobę.
Matyti, kad rankas pavalydavo į šonus :)

Chalatas - kaip Tapytojo dvasia.

Kaip sakė Eglė, Tapytojui ypač svarbi buvo geltona spalva. Chalatas tą puikiai įrodo...
Sovietmečiu kartais net jam su ja būdavo problemų (čia aktualu tiems, kurie pamena, ką reiškia žodis "deficitas" ir kurie žino, kad dailininkams, Dailininkų sąjungos nariams dažai būdavo parduodami su visokiais specialiais leidimais ir kitokiais marazmais). 

Studijos langas. Tikras ekranas. Iš jo vaizdas į Tapytojo namus. 

Stalas prieš langą - toks a la liaudiškas. Ne visi turbūt prisimena, kad A.Gudaitis yra ir taikomosios dailės Maestro, kad jis, pavyzdžiui, projektavo baldus, kad buvo vertinamas ir kad dailės istorijoje jo taikomoji 4-ojo dešimtmečio kūryba verta dėmesio kaip puiki "tautinio" stiliaus ir art deco jungtis. 

Viršutinis langas. Po tam tikrų rekonstrukcijų jis uždengtas. O šiaip suteikdavo gerą, vientisą, minkštą apšvietimą.

Šviestuvas ir molberto viršus. 

To paties šviestuvo jungiklis ir drožinys. Dešiniau - krosnies fragmentas. 

Štai toks bendras studijos vaizdas. Dar atkreipkite į tautiškais raštais paišytus baldus - argi ir jie nėra puikūs?

Bet kurio tapytojo studijoje daug ką kalba ir daug ką pasako grindys. Tai tikrų tapybinių grumtynių liudininkės!

Stilinga paletė. Kaip palmetė. Ir kokios spalvos ant jos!

Dažų ir kitų priemonių dėžė. Iš anų laikų.

Studijos siela - molbertas ir kiti tapybos proceso  ingredientai. 

Tapybinės moterys, kupinos paryžietiško žavesio ir jaunystės džiaugsmo (omenyje turiu ir portretą ant molberto, ir dvigubą aktą prie krosnies). 4 dešimtmetis - "prancūziškasis" (lyriškai konstruktyvus ir koloristinis kaip mūsų vėliava) A.Gudaitis - smogiamoji "Ars'o" jėga.

Pats ne kartą esu girdėjęs (o gal net ir taręs), kad "gudaitiškoji" tapybos mokykla "sunaikino (arba eliminavo) piešinį". "Ne, ne, ne", - paprieštaravo Algė, - "piešinys Bočiui visuomet buvo labai svarbus". Tie 4-ojo dešimtmečio darbai tą puikiai įrodo. Tą patį gerai įrodo ir A.Kunčiaus fotografijos - dešinėje kompozicijos "1863-ųjų metų sukilimas Lietuvoje" apmatai. Tapytojas visuomet pasidarydavo grafinę struktūrą, piešinį anglimi, kuris neišlikdavo (todėl kai kas specialiai nufotografuota). 

Tapytojo "virtuvė".

Dažai ir pastelė.

Tapydavo ir rusiškais, ir vokiškais, ir kitokiais dažais. 

Plius skiedikliai...

...ir lakai.

Dar teptukai. O kaipgi Tapytojas be jų?

Pagrindiniai A.Gudaičio personažai.
Dievukai lietuviškiesiems "arsininkams" - tai tas pats kas Belvederio Apolonas klasicistams.

Saulutė.

Dievukai ant knygų lentynos.

Žurnalai ir knygos. Nuo Diego Riveros iki Fausto.

Nuo "Poezijos pavasario" almanachų ir oficialiųjų grupinių parodų katalogų iki Renato Guttuso ir Eduardo Wiiralto. 

Ir, žinoma, paveikslai. Jie visur - ant grindų...

...ant sienų...

...pasieniais ar prie krosnies. Šiuo atveju - art deco egzistuoja ir tapyboje, ir krosnies ornamentuose.

Vienas iš A.Gudaičio studijos ypatumų yra specialūs pakabinimai paveikslams. Tai ypač geras rodiklis, kad studija buvo ir galerija, ir muziejus, ir susitikimų, ir diskusijų vieta. 

Tapytojas čia kabindavo tik nutapytus kūrinius, juos keisdavo kitais, dar kitais, dar kitais...

Kaip ir dera tikrai tikro Tapytojo studijai - joje yra ir paruoštų tapyti, bet nepabaigtų (ar net nepradėtų) drobių - tikras Tapytojas juk tapo visuomet, ir geriausias darbas jo dar laukia.
Paruoštos drobės, esančios už vidinių durų, pasitinka ir išlydi A.Gudaičio studijos lankytojus.

Pabaigai pasakysiu trumpai - A.Gudaičiui būnant tam tikra Tapytojo paradigma ir archetipu, tokiu pačiu pavyzdžiu ir įsikūnijimu yra ir jo studija. Nuo langų, sienų ir grindų, iki paletės, teptuko ir chalato...

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.