2014 m. spalio 31 d., penktadienis

"Keleivi, įplaukęs į ramybės uostą...", arba Marcijonas Aleksandras Oginskis Alovėje

Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Marcijonas Aleksandras Oginskis praleido Alovės dvare [http://ipsb.tymczasowylink.pl/index.php/a/marcjan-aleksander-oginski-h-wlasnego]. Šiandieniu požiūriu, nebuvo dar toks ir senas – mirė eidamas penkiasdešimt aštuntuosius. Buvo tik gavęs vienų svarbiausių valstybės pareigybių – Trakų vaivados ir Didžiojo kanclerio, insignijas, kuomet sunkiai susirgo ir pasiraukė nuošalėn.

Alovės dvaro ūkinis pastatas (žinoma, su Marcijonu Aleksandru čia nėra nieko bendro, nes tai jau kita epocha)
Alovėje Marcijonas Aleksandras pragyveno du metus. Ligą be abejonės kartino, gal net ir sukėlė kartėlis, liūdesys ir net gili, nuolatinė melancholijos būsena – tipiškas to meto reiškinys (prisiminkime Jonušą Radvilą Tikocine). Pergyventi buvo dėl ko – prarasti du mažamečiai sūnūs – Jurgis ir Jonas (su jais – ir viltis pratęsti Familiją), mylimos žmonos Marcebelės (regis, kad būtent jos dėka, kaip koks Mindaugas ar Jogaila pažino katalikiškąjį tikėjimą iš esmė). Galų gale – matyti ir pergyventi karo baisumai ir sunkumai, politinės intrigos ir kolizijos, kurių turėta labai daug ir prieštaringų. (Štai, kad ir keli išlikę ir kadaise publikuoti Marcijono Aleksandro laiškai pakancleriui Mykolui Kazimierui Radvilai ar paiždininkiui Benediktui Sapiegai [Zrzódła do dziejów polskich..., T. 2, Wilno, 1884, s. 366-369], atskleidžiantys jį kaip impulsyvią ir netgi šiek tiek neurotišką asmenybę – žinoma, štai, kad ir 1675 metų sausio 9 dienos laiško Radvilai parašymo kontekstas – permainingas ir sunkus Respublikos karas su Turkija, derybos su Maskva, lėmė emocionalų stilių, kuriame akcentuojamas autoriaus atsidavimas Tėvynei ir Valdovui, bei apgailestaujama dėl eilinės karinės nesėkmės ir prarastų husarų bei piatihorų vėliavų, savo lėšomis išrengtų – ten pat beje užsimenama, kad karinėje tarnyboje jau vargstama nuo dvidešimt ketverių metų [ten pat., s.370-371].

Prošvaistę paskutiniaisiais Marcijono Aleksandro metais turėjo suteikti santuoka su jauna, į dukras tinkančia vienos galingiausių ir šlovingiausių lenkų giminės – Wielopolskių giminės atstove – Konstancija Kotryna.

Marcijono Aleksandro Oginskio ir Konstancijos Kristinos Wielopolskos atvaizdai jų vedyboms skirtoje panegirikoje.
Iš S.P.Luzynski, Porta Oginscianae Gloriae..., Cracoviae, 1685 [Iš: J.Liškevičienė, XVI-XVIII amžiaus knygų grafika: Herbai senuosiuose Lietuvos spaudiniuose, Vilnius, 1998, p.192]. 

Alovė Marcijonui Aleksandrui tapo ramybės uostu po gyvenimiškų audrų. Šioje vietoje galima pacituoti beveik vienalaikę inskripciją iš Sluškų rūmų Antakalnyje:

Įžengęs į šiuos rūmus, svečias tepalieka pareigybių togą ir savo karinius ženklus – čia jį nuramins taikos deivė ir globos mėnulio bičiulystė“ [V.Drėma, Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 341-342].

Būtent tokia buvo ir Alovė – ramybės sala po įtemptos politinės ir karinės veiklos, po gyvenimiškų netekčių ir sukrėtimų. Pakankamai sunku nuspręsti, kokia buvo Alovė paskutinėmis Marcijono Aleksandro dienomis. Vaizduotę kausto ir rašytinių šaltinių trūkumas, ir sovietinių laikų vandalizmai, po kurių gerokai pakito šios neeilinės vietovės landšaftas (priminsime, kad egzistuoja, ar tiksliau – devynioliktajame šimtmetyje ir dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje egzistavo dvi Alovės – Raudonoji ir Baltoji, pavadinimus gavusios nuo tokios spalvos dvaro mūrinių pastatų ir tą faktą, kad jau XVIII amžiaus pabaigoje Alovėje įsitvirtino garbinga ir kilminga Kęstučių-Gediminų giminė) [daugiau apie Alovę ir jos netektis - http://www.aidas.lt/lt/politika/article/4099-05-11-kas-sulygino-su-ze%3E%20me-vytauto-kalna-aloveje-arba-kodel-komunizmo-ir-sociademokratu-smeklo%3E%20s-tebeklaidzioja-po-lietuvos-dvarus].


Keletas Alovės dvaro vaizdų
Peno apmąstymams – kaip atrodė Alovės dvaras Marcijono Aleksandro laikais, kokiame palociuje jis gyveno, gali suteikti to paties Oginskio Trakų valdos aprašas. Čia po 1670 metų Marcijonas Aleksandras atstatė karų ir sąmyšių metu sudegintą sodybą (beje, ne bet kokią – su itališkojo tipo parku). Pirminiame variante didikas gyveno mediniame pastate, tačiau regis, kad po 1688 metų statinys pakeistas mūriniu (plytiniu) su keturių ar šešių kolonų portiku ilgajame fasade – bet esmė turbūt per daug nepasikeitė. Manoma, kad pačiame centre būta erdvaus vestibiulio, į kairę nuo jo buvo sukomponuotas vienas, dešinėje – du kambariai [A.Baliulis, S.Mikulionis, A.Miškinis, Trakų miestas ir pilys, Vilnius, 1991, p.121-122]. Nieko pernelyg ir sudėtingo. Kažkas panašaus turėjo būti ir Alovėje.

Petešos dvaras (netoli Rudaminos, Margaritos Poškutės fotografija).
Kažkas panašaus turėjo būti ir XVIII amžiaus Alovėje
Galų gale, norint įsivaizduoti Marcijono Aleksandro sodybą Alovėje, galima atkreipti dėmesį į bet kurį iki mūsų dienų išlikusį medinį dvarelį. Pati esmė, substancijų substancija juk nepakito! Marcijonas Aleksandras varstė tokias pačias medines duris, vaikščiojo tokiomis pačiomis grindimis, žiūrėjo pro panašius langus, uodė panašų dūmų kvapą, rytais lauke girdėdavo panašius garsus, saulė buvo tokia pati, mėnulis – taip pat, žvaigždės ir debesys – nuolat judantys, pastoviai besikeičiantys – taip pat...


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą