Indrės Ercmonaitės studija

Viskas šiame pasaulyje ir šiame gyvenime yra susiję ir vieninga. Nežinau, galbūt tai tik virtinė visokiausių sutapimų, o gal tai nežinomų jėgų susimuliuotos ar surežisuotos situacijos. Apsilankęs ir lankydamasis menininkų studijose, pradedu vis labiau ir labiau tikėti visapusiškomis subordinacijomis, determinizmais ir apropriacijomis. Vienu žodžiu – horizontaliais, vertikaliais, hierarchiškais ir kitokiais ryšiais!

Štai, kad ir I.Ercmonaitės atvejis. Sutarėme susitikti savaitgalyje, jau į pavakarę. Tai buvo sekmadienis, maždaug šešios valandos vakaro. Jakšto gatvėje, kaip visame Centre, Naujamiestyje bei Vilniuje pradėjo skverbtis sutemos. Taip, taip – skverbtis, nes ypač rudens laike tamsa regisi sėlina, sunkiasi, liejasi kažkur iš žemės gelmių, senų namų rūsių ir palėpių. Būtent tokiu pasirodė namas su chimeromis – buvusioji Vytauto Didžiojo (lenkų laikais) gimnazija Jakšto gatvėje. Einant šio pastato koridoriais – klaidžiais labirintais („Iki šeštos valandos būna atrakintas šoninis įėjimas, tada būna patogiau“), persekiojo įmantri mintis, kad šviesiu paros metu tamsa būtent čia ir tūno, vampyriškai slėpdamasi nuo ryškios saulės šviesos ir vidurdieniško šurmulio. Susitikimo laiką galima vadinti sutapimu ar atsitiktinumu – tačiau esmė slypi tame, kad I.Ercmonaitė būtent tokiu metu ir pradeda tapyti: „Dabar pradėjau dirbti, laiko būna tik vakarais, o ir šiaip ateinu daugiau po pietų“. Čia dar reikia patikslinti, kad I.Ercmonaitė savo studijine erdve dalinasi su kita jaunosios kartos tapytoja – Kristina Ališauskaite („Kristina mieliau dirba prieš pietus, aš – po jos. Nes kai būname čia kartu, tai daugiau praplepame“). Ir dar būtina pastebėti – išėjo tos sutapimas, kad rašant šiuos žodžius I.Ercmonaitė pradės kraustytis iš šios studijos (kurioje dirbo nuo pavasario – nepilnus metus). Gimus vaikui ir pradėjus dirbti laiko apibrėžtą darbą, menininkė nusprendė, kad kol kas atskiros studijos nuomoti neapsimoka („Pažadėta, kad namuose bus išskirtas atskiras kampas – gyvename dviejų kambarių bute“).

Taigi, I.Ercmonaitės studija jau yra istorija...

Paklausta, ar dirbtinė šviesa ir tik vienas langas kambario gale (taigi – studijos architektūrinė erdvė yra geometriškai elementari) netrukdo tapybai, Indrė pasakė, kad ne: „Juk netapau iš natūros“.

Esminis sutapimas slypi ne tik laike ir prieblandoje, bet ir lyg kažkieno sudiriguotoje tapytojos mąstymo struktūros ir jos darbinės aplinkos koreliacijoje (ryšyje – jeigu ką). Indrės tapomi dalykai, visos kompozicinės sistemos tarytum žodis žodin kartoja tą terpę, kuri sukasi lyg aplink ašį (menininkės sąmonę), aidu „nukopijuodama“ tapybinį modelį. Tai ir patys motyvai, ir spalviniai sprendimai. Čia tik belieka pridurti, I.Ercmonaitė kaip tapytoja yra „pamišusi“ dėl kelių dalykų – semantikos (ženklo) ir pačios tapybos (kaip potėpio tepimo) bei integralaus jų santykio. Visa tai primena ženklo ir spalvos kelionę – neatsitiktinai I.Ercmonaitės vaizdiniuose gana dažnas yra kelio, kelionės (ir ne bet kokios, o vandeninės) motyvas, o šioji studija taip pat primena per trigonometrinių schemų ir demoniškų (apie juos dar bus užsiminta) atspalvių plaukiančią laivę – kuo tikriausią Charono eldiją. 

Chimera kaip atraminė detalė ir puošmena. Pastato (A.Jakšto 9, Vilnius) detalė. Kai lankiausi I.Ercmonaitės studijoje ir stovėjau, jos laukdamas, šalia sėdėjo kompanija ir gėrė alų. Kita (užsieniečiai - regis slovėnų ultros) myžo ant Lukiškių poliklinikos tvoros. Tokios tad demoniškos miesto grimasos czara godzina metu... Bet šiaip tokių fizionomijų (tik transformuotų ir kitaip išverstų - visom prasmėm), galima pamatyti ir I.Ercmonaitės tapyboje...

Tamsūs ir klaidūs koridoriai, einant į I.Ercmonaitės studiją. Priekyje - ne, ne vaiduoklis, tai tapytojos šešėlis. 

Durys į studiją. Kultūrinis palimpsestas, konceptualus (pačia siauriausia prasme) kadravimas ir struktūrinis konstravimas (gal ir de-konstravimas) - dalykai, nesvetimi I.Ercmonaitės kūrybai, yra užprogramuoti jau ant durų.

Lubos su pagrindiniais studijos šviesos šaltiniais - langu (natūralus apšvietimas) ir dienos šviesos lempa (dirbtinis reikalas). Studija siaura kaip vagonas, arba grabas (čia dar menasi Salomėjos Nėries potyriai Motiejaus Gustaičio celėje Lazdijuose). Dar vis laužau galvą - kas čia galėjo būti lietuviškos gimnazijos laikais lenkų okupacijos metais - metodinis kambarys, garderobinė, kabinetas?

Žvilgsnis, įėjus į studiją, kairėn. Darbo fragmentas (viršutinė dalis) - jis buvo vasarinėje parodoje ("JIE") Pamėnkalnio galerijoje.

To paties darbo apatinis segmentas.

Žvilgsnis, įėjus į studiją, dešinėn. Irgi darbas iš tos parodos. Tapybinis žvilgsnis, pastozinės faktūros, egzistenciniai impasto virpėjimai.

Dar vienas žvilgsnis dešinėn ir dar viena lempa. Apačioje (užrašas JIE) - nerealizuoto plakato fragmentas. "Užrašiau aliejiniais dažais tą užrašą ir norėjau, kad matytųsi, kaip nuo dažo atsiskiria aliejus". 

Žvilgsnio kelionė toliau. Drobės ir porėmiai. "Šiaip čia yra K.Ališauskaitės pusė, dabar tik ištraukiau savo darbų daugiau". 

Kėdė tapybai, dėžė daiktų kraustymui iš studijos, darbas iš parodos "JIE" (irgi apie dažo, teptuko, paletės, tapybos ir kultūros keliones), "praklijuota" drobė. "Drobes labiau šaudau prie porėmio, klijuoju tada, kai būna Kristina".

Dėžė kraustymui. Pagalvojau, kad tas lipnios juostos glėbis, karštai ir aistringai suspaudęs kartono konstrukciją, kažkuo taip pat primena I.Ercmonaitės tapybą, neretai sudarytą iš struktūrinių juostų (kaip surišėjų) ir dažu alsuojančių ploktumų.

Langas ir palangė.

Arbatinis, puodeliai, arbata - beveik kiekvienos tapybinės studijos atributas.

Kėdė su I.Ercmonaitės švarkeliu. Indigo, man regis, galėtų būti tipiška "ercmonaitiška" spalva.

Grybukai - "man jie labai skanūs".

Muzikos šaltinis. Buvimo metu grojo - kažkas iš elektronikos, drumenbeiso ar panašiai.

I.Ercmonaitė savo studijoje.

Linoleuminės grindys, tapytojos bateliai ir langeliai - kažkas panašaus ir tapyboje.

"Molbertas" - dėžė, ant kurios statomas paveikslas tapymo metu.

 

Paletė ir priemonės.

Tapymo priemonės ir tapymo "špargalkė" - lapelis su "demonų iškvietimo ženklais".

Lapelis - tapybos "sufleris".

"Šiuos darbus tapau parodai. Bus paroda, skirta Baltijos kelio metinėms. Aš irgi dalyvavau Baltijos kelyje. Susipykau su močiute ir šaukiau - "eisiu pėsčiomis į Vilnių. Ji man sakė, irgi pyktelėjusi - 'tai ir eik'. Tiesiog patinka tos formos ir brėžiniai. Turiu jau šiomis dienomis priduoti parodai, tai šturmuoju. Tik sluoksniai blogai džiūsta. O ir noriu tamsias dėmes tepti - man patinka graduoti nuo tamsaus iki šviesaus. Galbūt pavadinsiu 'I'm phantom'. Toks darbas yra internete ir kažkodėl tose programose, kur galima dalintis vaizdais, jį persiuntė ne vienas vartotojas".
Aš, savo ruožtu, pagalvojau, kad tikrai - bet kuris pyktis, barnis ar agresija ir yra ne kas kita, kaip demonų iššaukimo ritualas. Ir nereikia tų schemų bei kombinacijų. Dar prisiminiau keistuolį Imperatorių Rudolfą Kažkelintąjį, prieš daugiau nei dešimtį metų vaikščiojusį po Vilnių pentagramomis ir kitokiomis magiškomis trajektorijomis - "tam, kad miestas būtų atkerėtas". 

Senesnis darbas ir dar tapoma kompozicija.

Net krosnies, esančios koridoriuje, grafinė (ir semantinė?) struktūra primena I.Ercmonaitės tapybą - stačiais kampais susikertančios linijos, apskritimai, toninės gradacijos etc. 

Evakuacijos planas ir sienų dekoras - irgi kažkas lyg iš I.Ercmonaitės tapybos. Kontekstinės apropriacijos.

Laiptai žemyn, link laukujių durų - motyvai irgi "ercmonaitiški".