2014 m. rugpjūčio 25 d., pirmadienis

Aistė Kisarauskaitė. Karalius maudosi



Kelionės diena buvo pasirinkta prastai, bet kas galėjo numatyti, kad alinantys karščiai truks begalinę virtinę dienų, nors iš kaimo vis ateidavo bauginačios pranašystės apie užmirštų dievų bausmę, durpynų gaisrus, suanglėjusius javus, nežinomų ligų apniktus gyvulius, ir tikrai, diena iš dienos atsibudus net pro storus pilies akmenis įsiskverbdavo nematomi karščio liežuviai, įslinkdavo kaip kokie gluodenai, įsitaisydami po plytomis ir jas kaitindami iš vidaus, kaip nežinia pro kur suskrisdavo ir šlykštūs bimbalai. Dvariškiai nuolat suplukę bėgiojo po menes, nusigriebę šluoteles, tikėdamiesi išvaikyti ar užmušti nors ir nevikrius, bet skaudžiai kandančius varmus ir gylius. O dabar, kelionėje, šie užuodę po prabangiais sunkaus šilko ir alksomo kostiumais prakaituotus dvokiančius keliauninkus, užuodę arklius, puolė spiečiais, atkaklumu prilygdami gerai ginkluotų svetimtaučių puolimams - kad ir kaip nesunku būdavo tokį nugalabyti, tačiau jis vis tiek spėdavo nugerti šiek tiek kraujo, palikdamas perštinčią žymę, kankinančią ilgais nė kiek neatvėstančiais vakarais, o žuvusiojo vietą tuojau pakeisdavo kitas. Kelionės data buvo parinkta anksčiau, o ir delsti daugiau nėra ko - kas rytą pažvelgus į dangų tepamasi tą patį įkaitusį skardos lakštą, t. y. dangų. Be debesėlio, kuriems retkarčiais ir pasirodžius, netrukus tapdavo aišku, kad tai tik vaikiški vapaliojimai, neturintys nieko bendro su rimta vyro šneka, neturintys svorio ar įtakos tolimesnei dienos eigai. Nei lietaus, nei vėsos. Taigi, būrys iškeliavo anksti, dar vos švintant, rūkams kruopščiai uždangsčius kelius, panaikinus pievas (- O naktys šaltos, - pamanė ji), tačiau jau netrukus karštis pasivijo, smogė iš nugaros tam dar nepasiruošus, akino, negelbėjo nei miško šešėlis, nes ten net vėjo nebuvo, tik baisus tvankumas, viską užvilkęs lyg iš bjaurių prakeikimų atėjusios augalų ligos, verčiančios lapus apmusijusiais pergamentais. Žinomą, dieną jie sustos, pastatys-išties palapines, paklos ant buvusios žolės (dabar gelsvos traškančios dangos) tankias storas lovatieses, ant kurių galima susėsti, valgys iš anksto paruoštą maistą iš karalienės daržų, prižiūrimų pagal jos griežtą itališką tvarką, gulės, arkliai makaluos uodegomis netoliese, besigindami nuo bimbalų puolimo. Šunys tūnos pavėsyje, kraipydami ausimis, budrūs, pasiruošę šokti nuo mažiausio įtartino garso, o miškas vilios juos kvapų pažadais, šnaresiais, bet tai ne medžioklė. Deja.


Jie visada čia sustodavo. Merkys vangus, jau išplatėjęs, jei dar ne pačioje brandoje, tai, sakykime, jaunuolio amžiaus, gelaintis požeminių šaltinių šalčiu, kaip jos šalies kalnų upės, kurių sau neleido prisiminti. Jos vyras čia visada eina maudytis. Ji puikiai pamena paupio pavasarį užliejamą pievą, visuomet šlapią, pilną viksvų, vėdrynų, čiobrelių ir mažų nežinomo vardo, bet neįtikėtino purpuro ryškumo gėlyčių. Dabar visa tai nuo karščių virtę aštrianagiais ir aštriadančiais stagarais, traškėdami šie griebia sijonus ar bando įkibti į vyrų batų aulus, tačiau žemė vis tiek puri, minkšta, kojos su odinėmis kurpėmis (o gal irgi batais?) maloniai smenga. Ji puikiai pamena nepastebimą nusileidimą prie upės, iš kur atsiveria Merkio posūkis su nuo saulės aitriai geltonu skardžio smėliu, Merkys tamsus, neperregimas, apaugę krantai nejaukūs (- žaltys plaukia, - mato jis), šunys priglaudę ausis begioja aplink uostinėdami, tirdami, atrasdami varlę ar kitus neįvardintus pėdsakus, upės žolės sugulę kaip tos šunų ausys, kai kur iškišę vieną kitą mažą baltą žiedelį. Nuvirtęs medis (- dar pernai jo čia nebuvo, - galvoja audamas batus) perkuria srovės balansą kitaip, viskas atsiduria upės viduryje, bet itin koncentruotai, susidaro daugybė mažų mielų sūkuriukų. Mielų akiai, bet ne besimaudantiems, nes jie reiškia nežinai ką - gylį, šakas ar pavojingesnius sūkurias gilumoje. Kvepia sausa saulės aistra, mėtomis, kai kur augančiomis prie vandens ir jame, ajerais, kurių vieną kažkuris šuo štai žaisdamas išrovė ir nešasi nasruose lyg kokį pagalį. Jos vyras nusirengia ( - O dieve, vėl tie nudriskę drobiniai marškiniai, - pamano ji, - purvini, per tiek metų taip ir neišmokiau rūmų tvarkos...), lipa akmenimis ir brenda nuo saulės blikų besimainačiu gelsvu dugno smėliu su tuščiomis geldelėmis (- Kad tik neužliptų, susižeis, - pagalvoja ji, bet nutyli, nenori, kad kas nors išgirstų. Kam griauti jo autoritetą?). Per tuos metus jis gerokai nutuko, pakibęs pilvas atstumiantis, tai visai nebe tas galingas vyras, kurį pirmą kartą pamatė. Atsiradęs pagurklis ypač bjauroja, tačiau daugybė gimdymų sudarkė ir jos pačios kadaise liekną figūrą. Jis šnopuoja, iš tolo dvokia prakaitu, grubiai šūkteli šunims, stabteli ir krinta į vandenens gelmę, paneria vis dar tankius plaukus išlaikiusią galvą, ištraukia, makaluoja. (- Kaip šuo, - su pasibjaurėjimu pastebi nuo kranto). Šunys neatsilieka, sušoka į vandenį, taip pat šnopščia, plaukia prieš srovę visi - gyvuliai ir žmogus (- Visi gyvuliai, - pamano ji ). Jis plaukia, galynėdamasis su srove, kriokia iš malonumo, šaukia jai kažką iš tų lietuviškų taip ir neišmoktų žodžių, garsiai prasčiokiškai nusijuokdamas, kad net skardis krūpteli. Po to pasineria iki kaklo, dar kiek paplūduriuoja užsimerkęs, iškišęs upės paviršiuje tik galvą ir kojų pirštus, apsiverčia ant pilvo, įsikimba į akmenį, laikosi, leisdamas vangiai ir žaižaruojančiai upei tekėti papilve, dienos ir būsimos kelionės nuovargį leisdamas pasroviui, paslėpdamas žolėse, duburiuose. Palei krantą augantys juodalksniai staiga išmeta griežlės balsą - lis, lis, šaukia ta. (- Kelinta jų karta čia gyvena? - pagalvoja jis). Išlipa atvėsęs, kitas, vėl galingas vyras, ramus - jam reikalingus sprendimus savaime atneš srovė. Ir lietų. (- Kaip jie gali gyventi toje savo Italijoje, kur nuolat karšta? Ir upės ten geltonos... - nusistebi tyliai sau).
- Lis, - sako garsiai. Nusišypso jai.
(- Ir kaip čia dievas man davė mylėti šitą gremėzdą? - neatsistebi jau daugybę metų ji, žiūrėdama į jo senstantį kūną).


2014 m. rugpjūčio 11 d., pirmadienis

Renesansinės nuogybės Lietuvoje

Savo nuogo kūno meilei Renesansas primena nudistų pliažą. Po romanikos sutemų ir gotikos miglų, kuomet žmonės ir juos vaizduojančios skulptūros buvo („dėl visa ko“ ir todėl „kad taip reikia“) buvo apsimuturiavę įmantriausiomis raukšlėmis krentančiais audiniais, renesansinės figūros ėmė ir išsirengė. Tokiu būdu dailininkai pasiekė du tikslus: viena vertus, džiaugsmingai apdainavo žmogiško kūno grožį, realizuodami graikišką kalokagatijos idealą; kita vertus, tokiu būdu išsprendė turbūt jau ir juos kamavusį aprangos ir visuotinybės prieštaravimą. Problema regėtųsi labai paprasta – kaip pavaizduoti apsirengusį žmogų ir išvengti madų pasikeitimų sąlygojamo karikatūrizmo, kaip grožį padaryti universaliu? Štai, devynioliktojo amžiaus džentelmenui, žvelgiančiam į savo protėvius kokoje nors Lankašyro grafystės pilyje, jie, apsirengę Elžbietos laikų apdarais turėjo atrodyti šiek tiek komiškai, ir dirbtinai. Arba kad ir mums, matantiems Ingreso portretus su bakenbarduotais ir pilvotais ponais, įsismaukusiems į aptemptas kelnes, tokia jų apranga kelia šiokią tokią šypseną. O Renesanso laikais mąstyta apie tai – kaip aprengti Vergilijaus siužeto herojus, kokius rūbus pateikti Užkariautosios Jeruzalės liudininkams? Tad net ir dėl to – kur tik būdavo galima neparengti vaizduojamų personažų, ten jie veikdavo nuogi, it mamos pagimdyti. Mikelandželo ištapytoji Siksto koplyčia – ta suomiška pirtis, pasak Petro Repšio, yra pati puikiausia renesansinio nudizmo esencija.
Lietuvoje taip pat egzistavo Renesansas. Gal ne toks didus, kaip Europoje (už išlikusius tik fragmentus, čia reikia dėkoti ir svetimiems okupantams, ir iki mūsų dienų paveldo saugoti nesiruošiantiems analfabetams), tačiau unikalus ir specifinis. Būtent tą ir įrodo nuogi kūnai, kurie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jos dailėje pasirodo būtent Renesanse – šešioliktame-septynioliktame šimtmečiais.
Esminiai pokyčiai, kaip visada, prasideda nuo galvos. Galva anų laikų Lietuvoje buvo valdovas ir jo ramstis – bajorija. Būtent su šiuo luomu ir jo reprezentacija susijusiuose meno kūriniuose ima ir sušmėžuoja pirmieji nuogaliai. Kai kurių netgi negalima pavadinti tikraisiais nuogaliais – bet jų pomirtiniai kūnai antkapiniuose paminkluose, aprengti Maksimilijono tipo šarvais (kaip Albrechto Goštauto) ar husariškais krūtinšarviais, žodis žodin kartojančiais (na, iš tiesų dar net patobulinančiais!) vyriškas formas, glumina savo nuogumu. Tokia apranga, patvirtinanti seną graikų posakį, kad „drabužiai yra žmogaus kūno veidrodis“ galbūt mūsų, pripratusių prie akivaizdesnių dalykų, gal ir nestebina, tačiau amžininkus visgi turėjo versti susimąstyti. Štai, kad ir Goštautas, kurio vyriškumo bei nemažo pilvo nepaslepia, bet priešingai paryškina – šarvai, liudininkams atsiverdavo visa kūniška esybe.


Bernardus Zanobius de Gianotis, LDK kanclerio Albrechto Goštauto antkapinė plokštė Vilniaus katedroje, apie 1539 m.
Maksmilijono tipo (renesansiniai paradiniai, kaneliūromis dekoruoti) šarvai paryškina natūralias kūno formas. 
Bet, žinoma, reikia ir net būtina pabrėžti, kad nuogų monarchų, magnatų ir šiaip šlėktos LGK mene mes nepamatysime – ne lygis.
Juolab, kad nuogumas neretai (o net iki mūsų dienų) yra suvokiamas kaip tam tikras pažeminimo veiksmas. Galbūt todėl tiek renesansinėje, tiek barokinėje kūryboje svetimi – dažniausiai priešų belaisviai, būdavo vaizduojami nuogais. 
„Blogietis“ , pasak kai kurių interpretacijų, matomas ir vienoje iš nedaugelio išlikusių pasaulietinių freskų Siesikų rezidencijoje. Tai nuogas jaunuolis ar dar nesenas vyras gana didele nosimi (vėlgi, tai galima traktuoti kaip meilužio atributą) ir į žiūrovą atsukta nuoga sėdyne. Turbūt tai vienas pirmųjų aktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailėje.


Sieninė tapyba Siesikų pilyje, XVI a. 
Nuogas jaunuolis, didele nosimi ir atsmauktomis kelnėmis.

Šalia valdovų ir didikų nuogais galėdavo būti (vaizduojami) tik įvairūs „pagalbiniai“ subjektai – skydnešiai, alegorinės figūros. Štai, kad ir Šv. Mykolo bažnyčioje esantis Leono Sapiegos ir jo žmonų paminklas – nuogi ir putnūs personažai, draperijomis prisidengę arba drąsiai demonstruojantys savo gėdingąsias vietas, nebijo eksponuoti savo kūnų.


Leono Sapiegos ir jo žmonų antkapinis paminklas Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje, XVII a. pradžia. Jano Bulhako nuotrauka, 1937 m.
Nuogi amūrai, laikantys herbinį kartušą
Tomas Makovskis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis (fragmentas), 1613-1650 m.
Nuogi amūrai, laikantys vieną iš žemėlapio legendų.

Analogiškai iš grafikoje, ypač kartografijoje, nuogybių nebijota – priešingai, jos ne tik pagyvindavo visą vaizdą (tereikia įsivaizduoti – kaip atsipūsdavo žiūrovo akis po visų geografinių analizių, žvelgdama į rėmus, bordiūrus ir legendas, aplipintas apsinuoginusių putų ir satyrų (pastarieji, be abejo, turėjo iliustruoti ir laukinę tenykščių kraštų gamtą). Satyrai, kaip ir dera satyrams - nesikuklina ir rodo net savo organus ir ne bet kokiose, o erekcijos būsenose.



Antonas Wiedas, Maskvos valstybės žemėlapis, 1542-1555 m.
Nuogi vyriškos ir moteriškos lyties satyrai prie žemėlapio legendų.
A. Wiedo žemėlapis sufleruoja ir dar vieną labai svarbų pranešimą. Nuogos moters kūnas Lietuvos Renesanso mene, regis, buvo tabu. Arba bent jau nesusilaukė tokio populiarumo, kokiu naudojosi Italijoje ir Nyderlanduose. Didikės nuogai rengtis negalėjo - net prieš rafinuočiausius italų dailininkus. Geriausiu atveju moterys apnuogindavo savo biustus - bet ir tik tuomet, kai vaizduodavo kokias nors mitologines būtybes - sirenas, nereides, hermas.

Antonas Wiedas, Maskvos valstybės žemėlapis, 1542-1555 m.
Moteriškos lyties satyrė.
Medinės durys Kretingos Apreiškimo bažnyčioje, XVII a. pradžia
Iki pusės apsinuoginusios vyriškos ir moteriškos hermos.
Medinės durys Kretingos Apreiškimo bažnyčioje, XVII a. pradžia
Moteriška herma su voliutomis vietoje krūtų.
Willemo van den Blockes dirbtuvės, LDK maršalkos Stanislovo Radvilos paminklas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, XVII a. pradžia
Moteriškos lyties herma,
Netgi galima nurodyti tiesioginius šaltinius, impulsus, iš kurių ėjo visos tos nuogybių įtakos – žinoma, kad tai karaliaus dvaras, be abejo, kad ten dirbę italų meistrai. Tereikia prisiminti „nudistais“ knibždančius Žygimanto Augusto arasus arba dar itališkojo periodo kai kurių meistrų kūrybą (tokia atvira ji nebuvo toleruojama šių naujoje tėvynėje). Štai, kad ir tokie korifėjai kaip Caraglio ar Mosca Padovano, savo pirmojoje Tėvynėje be nuogo kūno tiesiog neįsivaizdavę kūrybos.

Giovanni Giacomo Caraglio, Venera, XVI a. 3-4 dešimtmečiai.
Itališkuoju laikotarpiu sukurtas dailininko vario raižinys.
Giovanni Maria Mosca Padovano, Antonijus ir Kleopatra, iki 1530 m. Iš: http://it.wikipedia.org/wiki/Giovanni_Maria_Mosca
Itališkojo periodo skulptoriaus darbas.
Tą kardinalų išsirengimą – tikrai renesansinį pokytį (tebūnie tai viso labo išorinis dalykas) ypač aiškiai galima matyti sakraliniame – katalikiškame mene. Po bizantinių ir gotikinių apsitūlojimų draperijomis ir klostėmis, Renesanse nepabūgsta apsinuoginti pats Dievas. Pliką mes jį matome trejais – Kūdikėlio, Kankinio ir Prisikeliančio pavidalais.


Kūdikėlis su Švč. Mergele Marija ir Šv. Ona, Batakių bažnyčia, XVI a., pradžia, (neišlikusi)
Nukryžiavimas, sieninė tapyba Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje, XVII a. pradžia

Nukryžiuotasis, Molėtų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, XVI a. pradžia
Prisikėlęs Kristus, Kretingos Apreiškimo bažnyčia, XVI a. pradžia (dingusi)
Prisikėlęs Kristus, sieninė tapyba Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, XVII pradžia
Retesnis variantas – šventieji kankiniai. Deja, Lietuvoje nepamatysime strėlėmis persmaigstyto Sebastijono (ypač mylimo kai kurių laisvamanių tapytojų), koks nors Laurynas paprastai aprengiamas, tačiau Alsėdžių Šv. Batramiejaus bažnyčioje esantis martyrologijos liudininkas – nuogas, plikumą demonstruojantis nepriekaištingai išdidžiai.


Šv. Baltramiejus, Alsėdžių Šv. Baltramiejaus bažnyčia, 1633-1643 m. (S.Varno nuotrauka iš knygos "Alsėdžiai", Vilnius, 2002, p. 90)

Apibendrinant galima pastebėti kelis dalykus:
pirma – nuogas kūnas Lietuvos Renesanso mene, niekuomet nevaizduotas savitiksliai – dėl savęs paties (priešingai itališkajam Renesansui);
antra – apie nuogus kūnus Lietuvos Renesanso mene galima kalbėti Hyppolyte'o Taine‘o žodžiais (tai, ką jis sakė apie olandiškus – išpurtusius ir išblyškusius jų pavidalus).
Iš tiesų – Lietuvos Renesanso mene vaizduojami kūnai – toli gražu ne apolonai ir afroditės (moteriškos lyties apskritai kur kas mažiau) – tai ne visai proporcingi, kiek apdribę, tačiau apčiuopiami ir tikri kūnai. Dailėje tai iš tiesų buvo esminis postūmis...
























2014 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis

Alberto Vijūko-Kojelavičiaus "Lietuvos istorijos" I tomo frontispisas: autorystė ir simbolika

Cornelis van Dalen I, A.Vijūkas-Kojelavičius, Historiae Lituanae... t. 1, Gdanskas, 1650 m.
Kalbėjimo apie vieno iš Lietuvos istorijos tėvų – Kojalavičiaus didžiojo veikalo – Historiae Lituanae pirmojo tomo frontispisą atspirties ir išeities tašku būtų akivaizdus faktas – minimas asmuo buvo jėzuitų vienuolis. Ir ne bet koks, o Vilniaus jėzuitų akademijos teologijos profesorius ir daktaras.

Bet kol kas palikime tai paraštėje, atkreipdami dėmesį į du dalykus:

1)      Tereikia tik apgailestauti, kad iki šiol nėra nustatyta, kas yra titulinio puslapio autorius;
2)      Akivaizdu, kad frontispise – tiktų tikriausioje viso darbo vizitinėje kortelėje, vizualiai įkūnytos kai kurios pagrindinės teksto idėjos.

Antraštinis lapas – vaizdine prasme pati puošniausia viso veikalo (ir pirmojo, ir antrojo tomų) dalis, nėra signuotas, ir tai apsunkina visą tyrimą. Šiuo atveju tegalima pasikliauti rašytiniais šaltiniais ir stilistine analize. Visą reikalą palengvina tai, jog yra žinoma „Lietuvos istorijos“ išleidimo vieta – tai garbingas ir šlovingas Gdansko miestas – Respublikos langas į Baltijos jūrą ir visą pasaulį. Būtent ten tuo metu knyginėje produkcijoje iliustruotų – visokiausiomis figūromis ir architektūrinėmis detalėmis išpieštų frontispisų beveik monopolisto teises buvo įgijęs graveris iš dar šlovingesnio Amsterdamo – Cornelis van Dalenas (Vyresnysis arba I). Užtenka pasižiūrėti, kad ir į šio raižytojo atliktą Jokūbo Sobieskio Užrašų apie Chotynės karą titulinį puslapį (1646 m.) arba beveik dešimtmečiu ankstesnę panegiriką Vladislovo Vazos bei Cecilijos Renatos santuokos proga (1637 m.). 

Cornelis van Dalen I, J. Sobieski Commentariorum Chotinesnis Belli..., Gdanskas, 1646 m.

Cornelis van Dalen I, M.Opitz, Felicitati Augustae Honorique Nuptiarum..., Gdanskas, 1637 m.
Bendros struktūros komponavimo, figūrų pozų, šriftų  ir, ypač svarbu, modeliavimo prasme – tai neabejotinai artimi kūriniai. Kaip nurodė lenkų dailės istorikė Teresa Sulerzyska [T.Sulerzyska, „Ryciny Cornelisa van Dalen w siedemnastowiecznych drukach“ gdańskich, in Biuletyn historii sztuki, 1977, nr. 4, s. 327], šis dailininkas ypač aktyviai knygines iliustracijas pradėjo kurti nuo 1632 m., sukurdamas daugiau nei 40 titulinių puslapių. Su Gdansku van Daleną siejo karališkasis Vazų sekretorius ir istoriografas Martinas Opitzas (1597–1639), jo dėka dailininko ir Vazų ryšiai tęsėsi iki penktojo dešimtmečio pabaigos [ten pat].

Karaliai ir konkrečiai Vazos – Žygimantas ir Vladislovas, yra vienas iš raktų, kurio dėka galima atrakinti prasminę ir reikšminę Kojelavičiaus knygos titulinio puslapio spyną. Šioje vietoje dar reikėtų įterpti jėzuitus – vienuoliją, kurią aktyviai globojo ir rėmė katalikiški švediško kraujo turintys valdovai. Ir galima paskaitinėti keleto iš jų – kad ir Petro Skargos ar Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (abu tampriai susiję su dvaru) minčių. Tiek vienas, tiek kitas, o ir apskritai jėzuitai, buvo stiprios monarcho valdžios Abiejų Tautų Respublikoje propaguotojai. Vizualiai tai puikiai išreikšta tituliniame puslapyje – pačiame centre, ant aukščiausios kolonos stovintis valdovas yra tas taškas, kuriam pagarbą atiduoda ir nuolankiai paklūsta esantys žemiau. Spekuliuojant galima pasamprotauti, kad viršuje vaizduojamas pats Žygimantas, o apačioje – sosto paveldėtojai – Vladislovas (kairėje) ir Jonas Kazimieras (dešinėje). Juolab, kad galima įžiūrėti ir šiokio tokio portretinio panašumo.

Bet dar geriau yra paskaityti „Seimo pamokslus“:
Kaip muzikoje, kur vienas balsas kyla aukštyn, kitas neišvengiamai turi būti pažemintas, taip ir valstybėje: kiekvienas valdininkas turi žinoti savo vietą ir nepažeisti švento susitarimo saldybės. Jeigu visiems šiems balsams neduos takto dirigentas, tai dainavimo silpnumas pavirs disonansu ir beprasmišku šaukimu. Lygiai taip ir valstybėje: jeigu viena aukščiausioji valdžia nevaldys visų, tai pasidarys baisi betvarkė ir karalystės žlugimas neišvengiamas

Arba „Odę Lenkijos ir Lietuvos raitijai“:
Ar kare, ar taikai viešpataujant,
Visad saugokit jėgų vienybę.
Juk šimtu kolonų paremtos šventyklos
Daug ilgiau išlaiko“.
[vertė Albinas Žukauskas, M.K. Sarbievijus, Miškų žaidimai, Vilnius, 1958, p. 122.]

Tad tas viršuje, ant kolonos esantis asmuo ir yra tas Dirigentas, kurį laiko Kolonos – žemiau esantys Respublikos bajorai.

Šioje vietoje reikėtų pasikliauti pačiu Vijūku-Kojelavičiumi. Užtektų pažvelgti į jo Istorijos struktūrą. Būtent šis jėzuitų vienuolis ir buvo vienas iš tų Lietuvos istorikų, kurio dėka (laimei ar nelaimei) iki mūsų dienų yra išlikęs gajus istoriografinis štampas periodizuoti praeitį pagal valstybės viršuje buvusių žmonių gyvenimus. Tad štai toks jėzuitiškas monarchizmas.

Frontispise dar galima įžiūrėti ir kitokios simbolikos. Nuorodą į tai suteikia paminėtos kolonos. Vijūko istorinėje vizijoje Gediminaičiai-Jogailaičiai (Vazos save siejo irgi su jais) atstovavo Kolonų arba Stulpų giminei – lietuvišku jų protoplastu įvardintas romėnas Cezarinas (etimologijos analogijos negali palikti abejingais!). Tad vaizduojamos trys toskaniškos (romėniška orderio rūšis!) kolonos – vidurinė aukštesnė, šoninės žemesnės, tarp jų dar nišos, apipavidalintos apvadais ir to paties orderio piliastrais – yra stilizuotas Gediminaičių stulpų ženklas.

Verta dėmesio ir ant dviejų šoninių kolonų veržlia jojančių heraldinių figūrų – Hipokentauro, šaunančio sau į uodegą, ir Vyties, vejančio priešą, simboliką. Sapiegų (I tomas paties autoriaus yra dedikuotas Kazimierui Leonui Sapiegai – „valstybės atramai“, pasak Kojelavičiaus , II – šio sūnėnui Kazimierui Jonui) giminės tradicijoje teigiama, kad jų legendinis protėvis Narimantas Gediminaitis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbą pakeitė – iš Kentauro Vytimi [A.Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, vertė Leonas Valkūnas, Vilnius, 1989, p.140; http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/Sapiegu-kilme-fiktyvi-legenda-tapo-realybe]...

P.s. dar viena įdomi detalė, susijusi su šio titulinio puslapio ir kitų van Daleno analogų lyginimu. Tiek apatinė juosta (kitur čia vaizduojama kokia nors alegorinė kompozicija, daugiafigūrė scena), tiek tušti kaspinai po abejais bajorais lyg ir liudija, kad grafikos darbas nėra baigtas, kad ne visos tekstinės inskripcijos yra išraižytos.