2014 m. spalio 24 d., penktadienis

Mindaugo Skudučio studija

Į M.Skudučio studiją tarėmės ateiti vakare.
         Bet juk nieko nesimatys, – pasakė dailininkas.
         O pats vakarais ar būnate studijoje? – paklausiau jo.
         Būnu, – atsakė šis.
Truputėlį paklaidžiojome Užupyje, Krivių gatvėje – ten, kur aštuoniasdešimtaisiais metais atsirado raudonplyčiai dailininkų studijų namai.
M.Skudutis išėjo mūsų pasitikti (nors jau supratome, kad einame teisinga kryptimi, kadangi pamatėme jo darbus šviečiančiame lange).
         Pas jus nešalta, – pasakiau.
         Taip atrodo atėjus iš lauko, iš tikrųjų čia gana vėsu.



Mano dėmesį patraukė paveikslai – jais buvo nukabinėta viena siena (nuo apačios iki viršaus), švieži stovėjo ant grindų.
         Čia iš plenero Prancūzijoje, Langedoke. Išblukę kažkokie. Matyt tas apšvietimas visai kitas...
Nemažai ant sienos kabojusių darbų buvo iš vasaros plenerų Lietuvoje, Aukštaitijoje.
         Patiko tas kraštas – įvairūs kaimai ir miesteliai. Ir visi kitokie, skirtingų charakterių... Dabar šitie darbai turi pakaboti – aliejinei tapybai to reikia. Nutapyti darbai turi pabūti atviroje erdvėje kokius metus. Tik tada aliejus gerai išdžiūsta. Priešingu atveju pradeda tamsėti...
Paklausiau, ar studijoje tapytojas prisiliečia prie plenerinių darbų.
         Taip, reikia juos kartais dar „suveržti“...



Viename kampe švietė akvariumas su žuvelėmis. Pasidomėjus ar joms nereikia nuolatinės priežiūros ir ar tai nepriverčia lankytis studijoje nuolatos. M.Skudutis atsakė, kad akvariume žuvelės gali išbūti ir po kelias savaites.
Ant spintos kabojo draugų (M.P.Vilučio, H.Natalevičiaus, R.Martinėno) dovanoti paveikslai.
         H.Natalevičius šį darbą nutapė viename plenere. Vadinasi Kolūkietė ir dailininkas. Štai ši figūra yra kolūkietės, o ten – dailininkas.
Ant akvariumo sustingę tolumon žvelgė makakos griaučiai:
         Šitą dalyką padovanojo E.Saladžius. Zoologijos muziejuje Kaune buvo atsisakoma senų eksponatų. Taip ir gavau.


Studijoje buvo dvi kaukolės.
         Vieną padovanojo profesorius G.Česnys. Paprašiau, jis man ir davė. Turbūt nebuvo įdomi. Trūko apatinio žandikaulio, tai pritaikė kitą. O kitą kaukolę gavau iš M.Navako. Jinai turbūt iš tų kapinių, kurios buvo priešais Šv.Onos bažnyčią. Ten kur žolė – kai tvarkė šį skverelį, kaulų buvo labai daug...
Pasidomėjus, ar M.Skudutis klauso muzikos tapydamas (prisiminiau jo paveikslą Rita klausosi muzikos), jis mostelėjo ranka į kampą, kuriame stovėjo plokštelių grotuvas su didelėmis garso kolonėlėmis.
         Anksčiau klausydavau, dabar nebe. Užtenka radijo. 
Dar M.Skudutis papasakojo, kad aštuoniasdešimtaisiais metais, kada buvo pastatytos šios studijos, jis buvo gavęs didesnę, pirmame aukšte, su langais į šiaurę. Ten buvo žvėriškai šalta – apklijavus langus polietilenu, pučiant vėjams, šis išsipūsdavo lyg laivo burė. Šioji, dabartinė buvo skirta grafikams (vienu metu priklausė V.Jurkūnui jaunesniajam). Tad M.Skudutis ją išsikeitė...

[Paskui sugedo Karolio aparatas ir mes buvome priversti nutraukti fotosesiją.
Susitarėme apsilankyti kitą kartą – pamatyti studiją dienos šviesoje ir su sutvarkyta kamera. (Tačiau atsitiko dar blogiau – aparato taisymas užsitęsė, negana to – susirgo ir pats Karolis). Tad lankytis teko vienam.]



Paskutinėmis lapkričio dienomis yra tamsu kaip niekada – nuolatinės nakties įspūdį stiprino ir šiam metų laikui būdinga dargana su pilku, švininiu dangumi ir iš jo krentančiu šlapiu sniegu, virstančiu dar šlapesniu ir šaltesniu lietumi.
Tad mindamas dviratį į Užupio aukštumas pagalvojau, kad teisus buvo M.Skudutis, stebėdamasis prancūziška šviesa ir lietuviškomis miglomis.
Tapytojas manęs jau laukė. Jis sklaidė kažkokią knygą ir kalbėjo:
         Dabar toks apšvietimas, kad tapyti beveik neįmanoma. Todėl atėjęs studijoje tvarkausi, skaitau knygas, bet neskaitau.
Natūralu, kad po tokio pasakymo atkreipiau dėmesį į M.Skudučio studijos knygas. Beje, menininkų dirbtuvėse esantys knygų rinkiniai sudarytų atskirą jų „filialą“. Kaip į svečiuose apsilankę žmonės neretai apžiūrinėja šeimininkų turimų knygų nugarėles bei vidų ir tokiu būdu susidaro nuomonę apie jų pomėgius, taip ir menininkų studijose esantys leidiniai liudija tam tikras savininkų nuostatas. Aišku, reikia turėti omenyje dar ir tai, jog į kūrybines erdves neretai „ištremiami“ skaitytojams dėl vienų ar kitų priežasčių neįtikę egzemplioriai.
M.Skudučio studijos biblioteka dislokuota siaurame koridoriuje – kiekvienas einantis pro duris gali užmesti akį bent jau į nugarėles. Tematiniu požiūriu tai labai įvairi lektūra. Be abejo, dominuoja knygos apie dailę, meno albumai. Tačiau esama ir grožinės literatūros. Dėmesį kai kuriems dalykams liudija veidu į žiūrovą atsukti egzemplioriai – visų pirma Marko Aurelijaus Sau pačiam (man pačiam maloniai paglostė širdį, nes tai ir mano parankinis tomelis), antra – Tomo Sakalausko darbas apie Antaną Gudaitį. Paties profesoriaus fotografuotinis veidas ant viršelio žvelgia į savo studento ateljė. Simboliška.


Dar pasižiūrėjau į rietuves šalia lentynų sukrautas knygas. Pačiame viršuje aukso raidėmis juodame kolenkoriniame viršelyje švietė Sapnininkas. Turėdamas omenyje, kad siurrealistinės aspiracijos (ypač aštuntajame-devintajame dešimtmečiais) M.Skudučio tapyboje yra pakankamai aktualios, pagalvojau, jog šis veikalas čia atsidūrė neatsitiktinai.
Kol apžiūrinėjau knygas, menininkas šėrė žuveles. Elektros lempelė tapybiškai apšvietė tarp žalių augalų plaukiojančius gyvius...


Tada, užvertęs galvą viršun, atkreipiau dėmesį į stilingą dvidešimtojo amžiaus pradžios šviestuvą.
         O iš kur jis?
         Kažkada galvojome pirkti butą Užupyje. To neatsitiko, tačiau įsigijome štai šį šviestuvą. Žinoma, jį dar reikėtų patvarkyti, kadangi matosi bjaurūs balti laidai... Labai keista, kad jis praktiškai nenukentėjęs. Sveiki net stiklai. Apskritai anksčiau vis galvodavau susitvarkyti apšvietimą, kad čia būtų šviesiau, bet kažkodėl to nepadariau.
Keli dalykai, į kuriuos dar atkreipiau dėmesį M.Skudučio studijoje:
1)       Viena („darbinė“) siena (priešais didįjį ekraninį langą), nukabinėta įvairiais darbo įrankiais. Pavyzdžiui, atmintyje įstrigo santechninių raktų pora, spaustuvas, įvairių konfigūracijų replės (nuo „ploskių“ iki „kusačkių“), pjūklai ir t.t.
2)       Toje pačioje sienoje, ant lentynos buvo padėta tapytojo motinos nuotrauka, pagal fotografijas padarytas reljefinis tėvų portretas.
3)       Ten pat – juodo kranklio iškamša.


4)       Ant tos pačios sienos – respiratorius.
5)       Taip pat kabo keli vynmaišiai. Tušti.
6)       Ant kitos sienos – tapybos darbai. Giliau, apačioje šmėkščioja ankstesnieji, „siurrealistiniai“ paveikslai.
7)       Lentynoje monumentaliai stūkso du rusiški virduliai („samovarai“) bei kelios ikonėlės.
8)       Apačioje – didelis permatomo stiklo butelis, į kurį metami vyno kamščiai. Surinkta nemažai.


9)       Palei langą – sofutė. Ant jos galima sėstis ir svečiams.
10)   Keletas gėlių ant palangės,
11)   Ovalinis veidrodis rėme ant piešinių komodos.
12)   Po visą patalpą punktyrais šmėkščioja M.Skudučio padaryti asambliažai bei laikrodžiai.
13)   Krūvelėje sumesti rėmai (prie spintos).

Bendras vaizdas – lyg kunstkamera ar blusturgis su mokslininko kabineto ir meistro (staliaus, dailidės) dirbtuvės elementais. Daug kultūrinių sluoksnių – nuo meno iki amato. Koloritas – kaip paties M.Skudučio tapyboje. 



Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno Muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbines vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalinti asmeninėmis savo erdvėmis.Lietuvių kalbos žodyne paminėtos net keturios žodžio studija reikšmės. Tai ir „skulptoriaus ar tapytojo dirbtuvė“, ir „meno įstaiga artistams ar dailininkams mokytis“, ir „specialiai įrengta patalpa televizijos ir radijo laidoms ar kino filmams kurti“, ir „mokslo veiklas, traktatas, nagrinėjimas“. Mūsiškiame tyrime stengsimės koncentruotis į pirmąją reikšmę – vietą, kurioje dirba menininkas. 

2010 metai

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą