Į M.Skudučio studiją tarėmės ateiti
vakare.
–
Bet juk nieko nesimatys, – pasakė
dailininkas.
–
O pats vakarais ar būnate studijoje? –
paklausiau jo.
–
Būnu, – atsakė šis.
Truputėlį paklaidžiojome Užupyje, Krivių
gatvėje – ten, kur aštuoniasdešimtaisiais metais atsirado raudonplyčiai
dailininkų studijų namai.
M.Skudutis išėjo mūsų pasitikti (nors
jau supratome, kad einame teisinga kryptimi, kadangi pamatėme jo darbus
šviečiančiame lange).
–
Pas jus nešalta, – pasakiau.
–
Taip atrodo atėjus iš lauko, iš tikrųjų
čia gana vėsu.
Mano dėmesį patraukė paveikslai – jais
buvo nukabinėta viena siena (nuo apačios iki viršaus), švieži stovėjo ant
grindų.
–
Čia iš plenero Prancūzijoje, Langedoke.
Išblukę kažkokie. Matyt tas apšvietimas visai kitas...
Nemažai ant sienos kabojusių darbų buvo
iš vasaros plenerų Lietuvoje, Aukštaitijoje.
–
Patiko tas kraštas – įvairūs kaimai ir
miesteliai. Ir visi kitokie, skirtingų charakterių... Dabar šitie darbai turi
pakaboti – aliejinei tapybai to reikia. Nutapyti darbai turi pabūti atviroje
erdvėje kokius metus. Tik tada aliejus gerai išdžiūsta. Priešingu atveju
pradeda tamsėti...
Paklausiau, ar studijoje tapytojas
prisiliečia prie plenerinių darbų.
–
Taip, reikia juos kartais dar
„suveržti“...
Viename kampe švietė akvariumas su
žuvelėmis. Pasidomėjus ar joms nereikia nuolatinės priežiūros ir ar tai
nepriverčia lankytis studijoje nuolatos. M.Skudutis atsakė, kad akvariume
žuvelės gali išbūti ir po kelias savaites.
Ant spintos kabojo draugų (M.P.Vilučio,
H.Natalevičiaus, R.Martinėno) dovanoti paveikslai.
–
H.Natalevičius šį darbą nutapė viename
plenere. Vadinasi Kolūkietė ir dailininkas.
Štai ši figūra yra kolūkietės, o ten – dailininkas.
Ant akvariumo sustingę tolumon žvelgė
makakos griaučiai:
–
Šitą dalyką padovanojo E.Saladžius.
Zoologijos muziejuje Kaune buvo atsisakoma senų eksponatų. Taip ir gavau.
Studijoje buvo dvi kaukolės.
–
Vieną padovanojo profesorius G.Česnys.
Paprašiau, jis man ir davė. Turbūt nebuvo įdomi. Trūko apatinio žandikaulio,
tai pritaikė kitą. O kitą kaukolę gavau iš M.Navako. Jinai turbūt iš tų
kapinių, kurios buvo priešais Šv.Onos bažnyčią. Ten kur žolė – kai tvarkė šį
skverelį, kaulų buvo labai daug...
Pasidomėjus, ar M.Skudutis klauso
muzikos tapydamas (prisiminiau jo paveikslą Rita
klausosi muzikos), jis mostelėjo ranka į kampą, kuriame stovėjo plokštelių
grotuvas su didelėmis garso kolonėlėmis.
–
Anksčiau klausydavau, dabar nebe.
Užtenka radijo.
Dar M.Skudutis papasakojo, kad
aštuoniasdešimtaisiais metais, kada buvo pastatytos šios studijos, jis buvo
gavęs didesnę, pirmame aukšte, su langais į šiaurę. Ten buvo žvėriškai šalta –
apklijavus langus polietilenu, pučiant vėjams, šis išsipūsdavo lyg laivo burė.
Šioji, dabartinė buvo skirta grafikams (vienu metu priklausė V.Jurkūnui
jaunesniajam). Tad M.Skudutis ją išsikeitė...
[Paskui sugedo Karolio aparatas ir mes
buvome priversti nutraukti fotosesiją.
Susitarėme apsilankyti kitą kartą –
pamatyti studiją dienos šviesoje ir su sutvarkyta kamera. (Tačiau atsitiko dar
blogiau – aparato taisymas užsitęsė, negana to – susirgo ir pats Karolis). Tad
lankytis teko vienam.]
Paskutinėmis lapkričio dienomis yra
tamsu kaip niekada – nuolatinės nakties įspūdį stiprino ir šiam metų laikui
būdinga dargana su pilku, švininiu dangumi ir iš jo krentančiu šlapiu sniegu,
virstančiu dar šlapesniu ir šaltesniu lietumi.
Tad mindamas dviratį į Užupio aukštumas
pagalvojau, kad teisus buvo M.Skudutis, stebėdamasis prancūziška šviesa ir
lietuviškomis miglomis.
Tapytojas manęs jau laukė. Jis sklaidė
kažkokią knygą ir kalbėjo:
–
Dabar toks apšvietimas, kad tapyti
beveik neįmanoma. Todėl atėjęs studijoje tvarkausi, skaitau knygas, bet
neskaitau.
Natūralu, kad po tokio pasakymo
atkreipiau dėmesį į M.Skudučio studijos knygas. Beje, menininkų dirbtuvėse
esantys knygų rinkiniai sudarytų atskirą jų „filialą“. Kaip į svečiuose
apsilankę žmonės neretai apžiūrinėja šeimininkų turimų knygų nugarėles bei vidų
ir tokiu būdu susidaro nuomonę apie jų pomėgius, taip ir menininkų studijose
esantys leidiniai liudija tam tikras savininkų nuostatas. Aišku, reikia turėti
omenyje dar ir tai, jog į kūrybines erdves neretai „ištremiami“ skaitytojams
dėl vienų ar kitų priežasčių neįtikę egzemplioriai.
M.Skudučio studijos biblioteka
dislokuota siaurame koridoriuje – kiekvienas einantis pro duris gali užmesti
akį bent jau į nugarėles. Tematiniu požiūriu tai labai įvairi lektūra. Be
abejo, dominuoja knygos apie dailę, meno albumai. Tačiau esama ir grožinės
literatūros. Dėmesį kai kuriems dalykams liudija veidu į žiūrovą atsukti
egzemplioriai – visų pirma Marko Aurelijaus Sau
pačiam (man pačiam maloniai paglostė širdį, nes tai ir mano parankinis
tomelis), antra – Tomo Sakalausko darbas apie Antaną Gudaitį. Paties
profesoriaus fotografuotinis veidas ant viršelio žvelgia į savo studento
ateljė. Simboliška.
Dar pasižiūrėjau į rietuves šalia
lentynų sukrautas knygas. Pačiame viršuje aukso raidėmis juodame kolenkoriniame
viršelyje švietė Sapnininkas.
Turėdamas omenyje, kad siurrealistinės aspiracijos (ypač
aštuntajame-devintajame dešimtmečiais) M.Skudučio tapyboje yra pakankamai
aktualios, pagalvojau, jog šis veikalas čia atsidūrė neatsitiktinai.
Kol apžiūrinėjau knygas, menininkas šėrė
žuveles. Elektros lempelė tapybiškai apšvietė tarp žalių augalų plaukiojančius
gyvius...
Tada, užvertęs galvą viršun, atkreipiau
dėmesį į stilingą dvidešimtojo amžiaus pradžios šviestuvą.
–
O iš kur jis?
–
Kažkada galvojome pirkti butą Užupyje.
To neatsitiko, tačiau įsigijome štai šį šviestuvą. Žinoma, jį dar reikėtų
patvarkyti, kadangi matosi bjaurūs balti laidai... Labai keista, kad jis
praktiškai nenukentėjęs. Sveiki net stiklai. Apskritai anksčiau vis galvodavau
susitvarkyti apšvietimą, kad čia būtų šviesiau, bet kažkodėl to nepadariau.
Keli
dalykai, į kuriuos dar atkreipiau dėmesį M.Skudučio studijoje:
1)
Viena („darbinė“) siena (priešais didįjį
ekraninį langą), nukabinėta įvairiais darbo įrankiais. Pavyzdžiui, atmintyje
įstrigo santechninių raktų pora, spaustuvas, įvairių konfigūracijų replės (nuo
„ploskių“ iki „kusačkių“), pjūklai ir t.t.
2)
Toje pačioje sienoje, ant lentynos buvo
padėta tapytojo motinos nuotrauka, pagal fotografijas padarytas reljefinis tėvų
portretas.
3)
Ten pat – juodo kranklio iškamša.
4)
Ant tos pačios sienos – respiratorius.
5)
Taip pat kabo keli vynmaišiai. Tušti.
6)
Ant kitos sienos – tapybos darbai.
Giliau, apačioje šmėkščioja ankstesnieji, „siurrealistiniai“ paveikslai.
7)
Lentynoje monumentaliai stūkso du
rusiški virduliai („samovarai“) bei kelios ikonėlės.
8)
Apačioje – didelis permatomo stiklo
butelis, į kurį metami vyno kamščiai. Surinkta nemažai.
9)
Palei langą – sofutė. Ant jos galima
sėstis ir svečiams.
10)
Keletas gėlių ant palangės,
11)
Ovalinis veidrodis rėme ant piešinių
komodos.
12)
Po visą patalpą punktyrais šmėkščioja
M.Skudučio padaryti asambliažai bei laikrodžiai.
13)
Krūvelėje sumesti rėmai (prie spintos).
Bendras vaizdas – lyg kunstkamera ar
blusturgis su mokslininko kabineto ir meistro (staliaus, dailidės) dirbtuvės
elementais. Daug kultūrinių sluoksnių – nuo meno iki amato. Koloritas – kaip
paties M.Skudučio tapyboje.
Daugelis studijų yra
savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba
Įsivaizduojamojo Meno Muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu
atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio
tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija
yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų
darbines vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalinti
asmeninėmis savo erdvėmis.Lietuvių kalbos žodyne paminėtos net
keturios žodžio studija reikšmės. Tai ir „skulptoriaus ar tapytojo dirbtuvė“,
ir „meno įstaiga artistams ar dailininkams mokytis“, ir „specialiai įrengta
patalpa televizijos ir radijo laidoms ar kino filmams kurti“, ir „mokslo
veiklas, traktatas, nagrinėjimas“. Mūsiškiame tyrime stengsimės koncentruotis į
pirmąją reikšmę – vietą, kurioje dirba menininkas.
2010 metai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą