Trumpa vieno Vilniaus pastato istorija: Augusto Kleino namas Pranciškonų gatvėje

Pavadinimas "Augusto Kleino namas" yra labai sąlygiškas, kadangi šis Lenkijoje gimęs (gimimo metai - 1870, mirė apie 1913)  vokiečių kilmės Vilniaus architektas-inžinierius suprojektavo "plytų stiliaus" gyvenamąjį pastatą [http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=34682]. Ir, regis, kad tai vienas paskutiniųjų realizuotų šio statytojo objektų (kiti - architektūriniu požiūriu gal net ir reikšmingesni - tai ir Panerių bažnyčia, ir šis bei tas Lukiškių kolonijoje, ir Petro Vileišio rūmai, ir "Italijos" viešbutis [https://lt.wikipedia.org/wiki/Augustas_Kleinas]. 

Visgi "Kleino namas" (menu besidomintiems asmenims šios pavardės skambesys turėtų kelti iš šiokių tokių asociacijų su prancūziškuoju "naujuoju realizmu", ir su amerikietiškuoju abstrakčiuoju ekspresionizmu) vertas mūsų dėmesio kaip vertingas šios senojo Vilniaus dalies, konkrečiai - Pranciškonų gatvės istorijos liudininkas.

Pastatas nėra senas, tačiau pakankamai impozantiškai ištęstas pagal gatvės perimetrą, rašytiniai šaltiniai ir ikonografinė medžiaga liudija iki tol čia buvus net dvi valdas. Įsidėmėtina, kas statinio vidurį skrodžiantis tunelis (dengtas horizontaliomis perdangomis - Kleino laikais tai buvo taip pat modernu, kaip mūsuose tokiais laikomi plastikiniai langų rėmai) berods yra sukomponuotas iki tol buvusio praėjimo ("bromos") vietoje. Niekuomet čia neėjusiems tektų pasufleruoti, kad eiti čia verta - gilumoje pralindus įspūdingai žemu arkiniu tuneliuku, įeinama į Hozijaus namo kiemą, o iš jo - į Vokiečių gatvę. 

Juozapas Čechavičius, Pranciškonų gatvė, apie 1870 m.
Gilumoje - netrukus nugriauta Pranciškonų bažnyčios varpinė. Dešinėje - artimame plane - arka į pereinamą kiemą. 

Stanislav Filibert Fleury, Turgelis Pranciškonų gatvėje, 1900 m.
Kleino namas dar nepastatytas ir nestatomas.

XIX-ojo nuotraukos liudija, kad Kleino namas iš esmės pakeitė Pranciškonų gatvės vaizdą. Žinoma, iki tol dar vieną labai reikšmingą pasikeitimą lėmė varpinės nugriovimas. Gaila tos gražuolės. Kleino namas, visų pirma, ištiesino gatvės liniją, antra, paaukštintas fasado siluetas koregavo gatvės charakterį - iki tol ji buvo žemesnė, labiau nutvieksta saulės ir taip toliau. Kleino namas XX-ojo amžiaus pradžioje tikrai turėjo atrodyti be galo moderniu - dideli langai (vietoje siaurų ir retų), lieto metalo balkonai, spalvotos grindų plytelės, "abažūrai" ir visa kita. 

Augustas Kleinas, Daugiabutis namas, Pranciškonų gatvė nr. 6, Vilnius, 1911 m.

Kaip ir dera "plytų stiliaus" pastatui, pagrindinis šio pastato struktūrinis elementas yra plyta. Galbūt šių eilučių autorius nėra teisus ir tikslus (daugiau išmanantys pakoreguos) - tačiau vienoje fasadinėje plytoje likęs įspaudas su hebrajiškais rašmenimis paliudytų, kad plytos buvo gamintos šiame regione, gal net vietos, žydų plytininkų.

Hebrajiški rašmenys namo fasado plytoje.

Kitas svarbus dalykas - didelė dalis gatvinio fasado yra aprūkusi. Pastatas primena žmogų su siaubingai apdegusiu kūnu. Nežinau, kokio laikotarpio tai yra žymės, tačiau spėju - jog tai baisiųjų II-ojo pasaulinio karo metų žymės. 

Apdegusios sienos fragmentas.
Tarytum pradėjusi luptis oda...

Dar svarbus dalykas - apatinėje, cokolinėje namo dalyje, regis, yra naudojamos ne tik molinės plytos, bet ir cementinės (ar bent pirmosios apdrėbtos tokiu sluoksniu - tačiau rišimas ir kontūrai išsaugoti). Turint omenyje tai, jog Kleinas buvo architektas-inžinierius, ir dar ne bet koks, o mėgęs eksperimentuoti su medžiagomis ir technologijomis - tai neturėtų stebinti.

Cementas ir plytos.
Beje, plytos jau ne profilinės, tik vieno tipo.
Dar galima atkreipti dėmesį į palimpsestišką numeracijos principą - ant surūdijusios skardinės plokštelės uždėta kita.

Kaip jau ir buvo minėta - plytos yra Kleino namo esmių esmė. 

Nenuostabu, kad jose liko daugybė įrašų, ženklų ir kitokių randų, liudijančių, jog pastatas galbūt nėra senas (namui šimtas metų - kaip mums kokie penki!), tačiau pakankmai daug išgyvenęs

Plytiniai ir ypač "plytų stiliaus" objektai šiuo aspektu apskritai yra unikalūs (kalbu tai, kaip su jais susidūręs "tyrėjas") - turbūt tai lėmė ir plytos kaip medžiagos, ir jos tvirtumo (visgi carų laikais šį dalyką mokėjo), ir net "graferių" sąmoningumo (toje epochoje prasidėjo tiesiog  masinis įsiamžinimo sąjūdis!) faktoriai. 

Dar į ką verta atkreipti dėmesį - visgi visokie įbrėžimai yra žemesniame statinio apačios tarpsnyje. Tai rodo, kad braižyti ir piešti labiau mėgo nepilnamečiai. 

Apskritimo pavidalo įspaudai plytoje - čia ar gaminimo proceso metu ar statyme palikti ženklai (gal pastolių tvirtinimo pėdsakai?). 

Vienas iš senesnių aptiktų įrašų - 1941 metų balandžio 8-oji. Vilnius jau mūsų, o mes rusų... Iki nacių-sovietų karo,  taip pat Holokausto (turbūt ne vienas šio namo gyventojas buvo nužudytas) - vos keli mėnesiai. 

Daug įrašų - datų, faktų ir emocijų.
Bet žemiau - 1945 data. Kai kam tai pergalės, kai kam - okupacijų, repatriacijų ir kitokių bėdų data...

O čia jau iš "chruščiovinio atšilimo" gadynės. 1958 m.
Tos skylės plytoje man primena panašiu metu pradėtus kurti Vinco Kisarausko asambliažus sušaudymo tema. Vengrijos įvykiai buvo vos pasibaigę...

Atsakančiai įbrėžti ir 1959-ieji. O šalia ar ne vaizdingasis NACHUI?

Rašant plytinių inskripcijų istorijas, būtina pažymėti, kad dažnai rašoma ir pieštuku. Beje, įrašai cheminiu (grafitiniu) pieštuku laikosi labai neblogai ir gali būti net iš XX-ojo amžiaus pirmos pusės. 

O čia jau archetipiniai įrantai (kaip iš Akmens amžiaus) - linijos, stačiakampiai, taip pat teisiog A.
A gali būti ir iš Pankų amžiaus. Anarchy in UK versus Anarchy in USSR.  

O čia jau tikrai Anarchija - tvarkos motina, ir jos ženklas.
Plytoje aukščiau - mįslinga kirilika, įbrėžta dar drėgnoje plytoje. 

Kleino name ar kažkur kaimynystėje gyveno Stasys...

... ir tas Stasys kažką mylėjo...

1962-XII-17
Akyse iškyla kažkas iš Algimanto Kunčiaus fotografijų.

1958, Antonas iš tolimų 2008-ųjų ir kultinis (tradiciškai archetipinis - X + Y = KM - arba karšta ir aistringa...)  

Daug slaviškų vardų.

Metams praslinkus po Olimpiados Maskvoje. Savas ir Tadikas...

Bl... tvirtomis, giliomis raidėmis.

Dar vienas iš archetipinių ženklų - ar šiaip grotelės, ar disidentiškai rezistencinis Jogailaičių? (Sovietmečiu retas nepiešė dvigubo kryžiaus, Gedimino stulpų ar tiesiog svastikos).

Vaizduojamasis momentas - žavus profiliukas (kairiau, aukščiau - iš taškelių išdėliota snaigė-žvaigždė).

Atidžiai peržiūrėjus plytas, verta pasukti link pereinamojo kiemo. Tai tikrai kol kas pereinamas kiemas (visgi gerai skamba ir rusiškai - "prachadnoj dvor..."). 

Jame ir geriama, ir myžama, ir mąstoma apie šio pasaulio pereinamumą... Tarytum to priminimas yra "bromoje" sudaužyti moliniai gaminiai - visokių puodynių ir koklių šukių čia atneša ir papila viename iš rūsių dirbantys keramikai...

Vienas romantiškiausių (pačia banaliausia prasme) perėjimų Vilniaus mieste.

Vartų likučiai.

Pats kiemas - tai tikras XIX-ojo šimtmečio kūdikis - romantiškai niūrus gardas, kupinas splyno ir džiovos bacilų...

Lyg kažkas iš Daumier ar Gautier...
Plytos visur - čia vienas siauro ir ilgo kiemo galas.

O čia kitas to paties siauro ir ilgo kiemo galas.

Su tapybiškais sandėliukais. Kai kuriuose iki šiol laikomos malkos.
Nepasakysiu nieko naujo, primindamas, kad Vilniaus kiemų dvasią suteikia ir jie - ir būtent jie, o ne tos sterilios nuvorišų stovėjimo aikštelės.

Senojo kiemo bruko fragmentas. Gatvėje bruko seniai nebeliko. Čia jis dar egzistuoja. tartum iš žemės lendantys akmenys.

Štai toks kiemas.

Kleino namas turi dvi laiptines ir du (kaip dera tiems laikams) įėjimus - paradinį bei "juodąjį".
Paradinis bus vėliau, dabar užmeskime akis į kiemo įėjimus ir laiptinę.

Vienas įėjimas į namą kieme.
Su prasmingu užrašu. Tai jau tikrai: "All we need is LOVE". 

Kito įėjimo detalė.

Laiptinė.

Laiptų tvorelė.

Abstrakčioji tapyba Kleino namo laiptinėje. Tikras Kleinas!

Vaizdas į Pranciškonų vienuolyną.

Palėpė - vaizdas į dešinę.

Palėpė - vaizdas kairėn. Senos sijos ir kitokios konstrukcijos.

O toliau eina kiti kiemai, kiti kambariai. Šioji arka su niša (įdomu - kas joje buvo - Šventas paveikslas, freska?) tarytum antrina Pranciškonų gatvėje buvusiai ir neišlikusiai (niekšas Muravjovas - jis buvo ne tik koriku, bet ir grioviku) varpinei ir yra kuklus jos priminimas (varpinė taip pat buvo pereinama).

Tapybiškoji arka tolyn.

Per Kleino namo vartus grįžkime atgal, į Pranciškonų gatvę.

Kertinis akmuo, apsaugantis vartų kampą - plytų ir cemento konstruktas.

Horizontalios perdangos vartuose - tai jau XX amžiaus rodiklis.

Arka iš gatvės pusės.

Puošniausia Kleino namo gatvinio fasado dalis yra du simetriškai sukomponuoti laiptinių korpusai ir balkonai.

Laiptinė pastato fasadą yra tiesioginė nuoroda į Pranciškonų varpinę (žr. ir plg. aukščiau). Analogiškas piramidinis stogelis, dviejų langų kompozicija ir laiptinės durys (per kurias galima praeiti į vidinį kiemą - tad tai kaip kuo tikriausi vartai!). Galima atkreipti dėmesį stilizuotą vimpergą (kurio varpinės bokšte nebuvo ir dvi stačiakampes mentes šonuose, primenančias pirmavaizdžio kontraforsus). 
Tai jau kuo tikriausias istorizmas...

Paradinio įėjimo prieangis.

To paties durys.

Autentiška detalė - tik nelabai suprantu - žibintui ar vėliavai laikyti?

Puošnusis balkonas.

Štai koks jis gražus.

Namas šiaip atrodo lyg miegantis, nurimęs ir sustingęs - tačiau balkonuose vis kažkas rūko, šnekasi, geria alų, stebi gatvę. Kaip ir prieš šimtmetį...

Tokia tad trumpa vieno Vilniaus pastato istorija, papasakota jo paties.