Alytaus piliakalnis ir jo šturmas

Alytaus pilis priklausė XIV amžiaus Nemuno pilių gynybinei sistemai ir buvo vienu iš tų daugelio įtvirtinimų, kurie saugojo vakarinę Lietuvos sieną. O ją, kaip puikiai žinome (ar net atsimename - kalbant apie kolektyvinę atmintį) puolė kryžiuočiai. Viena iš daugelio pilių - nei ypatingai didelė, bet ir ne miniatiūrinė, saugojusi brastą per Nemuną. Iki šiol, ypač sausringos vasaros dienomis, puikiai matyti tas perėjimas, leidžiantis upę perbristi beveik sausomis kojomis.

Alytaus pilis stovėjo dešiniajame, rytiniame Nemuno krante - upė tarnavo kaip vienas iš natūralių, pačios gamtos sukurtas gynybinis elementas. Įsivaizduokime, kad šarvuotas ar bent sunkų ginklą rankoje laikantis karys dar turi perbristi ir vandenis... Beje - iš kito kranto Alytaus piliakalnis gal net ir atrodo įspūdingiausiai.



Geriausiai Alytaus piliakalnis regisi iš kito kranto - iš kryžiuočių ir Dykrų perspektyvos

Vasara 2012 ar 2013 su gyvosios archeologijos festivaliu

Tokie vaizdai su "viduramžišku" palapinių miesteliu, laive, šarvuotais "riteriais" (stebimais žioplių bei filmavimo kamerų - miesto valdžia rūpinasi gyventojų saugumu pasitelkdama stebėjimo aparatūrą) - beje, parodomųjų kovų metu besikeikusiais ne lietuviškai ar vokiškai (ką jau ten kalbėti apie prūsų, jotvingių dialektus), bet totoriškai-rusiškai. 

Laivas, primenantis flotilę iš Nikolajaus Rericho folkloro

Laivė, mauduoliai, Kurortas kitame krante

Palapinės - natūroje jos gal būtų spalvingos

"Jotvos vartai" - pilies maketas. Neautentiškas, muliažinis, bet vis tik...

Alytaus pilis tradiciškai yra siejama su vienu kivirču tarp kryžininkų. Visa ta istorija yra išsamiai aprašyta Vygando Marburgiečio:

"Pagaliau kunigaikštis Vytautas prašo magistrą pagalbos prieš lietuvius. Todėl magistras, pirma pasitaręs su saviškiais, pasiuntė jam Ragainės komtūrą Joną iš Rumpenheimo, Sembos teisėją Konradą Lichtenšteiną, Įsruties viršininką su kryžininkais vokiečiais - kilmingais ir narsiais, kurių vardus praleidžiu. O jie kivirčijosi dėl Švento Jurgio vėliavos, kurią nuo seno buvo paprotys patikėti vienam iš vokiečių, nors tam daug kas priešinosi. Ir patikėjo ją ponui Rupertui iš Šokendorfo. Taip pat iš anglų pusės vėliavėlę išskleidė kilmingas ponas Persis. Vokiečiai stengiasi sukliudyti, ir kilo vaidas, kol Vytautas su savo žmona nuramina, ir liovėsi skaldytis į partijas.

Ir žygiuodami pirmyn su vėliavomis įsiveržia į Alytų, ir paima į nelaisvę bei užmuša 2000 [žmonių]. Dalyvavo [ir] Vytautas su savo kariuomene" [Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, Vilnius, 1999, vertė Rimantas Jasas, p. 200-201].

Riteriai

Minėtasis "kilmingas ponas Persis" tai ne bet kas, o Henris Persis [Henry Percy, Earl of Northumberland]: http://www.luminarium.org/encyclopedia/henrypercy.htm. Tai "Seras Karštuolis" ar Harry Hotspur, arba tiesiog Karštuolis - žmogus (gyvenęs 1364-1403 metais), artimas karaliui (Anglijos karaliui Henrikui IV), riteris, pasižymėjęs kovose su prancūzais ir ypač škotais (o ir mūsiškiais lietuviais), galop tapęs siuzereno ir savo ambicijų auka ir taip praradęs gyvybę. Asmuo, vėliau aprašytas didžiojo Šekpyro "Henrike IV" ir (tikėkimės) suvaidintas didžiojo Gariko (šioje vietoje prisiminiau Marką Twainą ir jo Hekleberį Finą). Svarbu, kad galime identifikuoti asmenį ir netgi pamatyti kaip jis atrodė.

Štai čia Hotpsuras būtų regimas miniatiūroje:

Štai čia Hotpsuras būtų regimas miniatiūroje. Jis tas barzdotas žilaplaukis (priklaupęs) pačioje kairėje - iš tiesų mirė sulaukęs vos 39-ių /paveiksliukas paimtas iš aukščiau pateiktos nuorodos/.

O čia, vaidinamas Seano Connery 1960 metais

Dar galima pridurti, kad su tuo "Ponu Karštuoliu" neabejotinai bendravo Vytautas (juk taip aprašė Vygandas), spaudė jam ranką, vaišino (vaišinosi) midumi ar vandeniu ir, kas įdomiausia - Vytautas buvo šaltesnių nervų nei anglas. O juk šiaip būsimasis valdovas (tuo metu kovojęs dėl valdžios) irgi buvo gana karštas. Žmona Ona, išgelbėjusi Vytautą iš Krėvos nelaisvės taip pat glaistė tą riterių disputą dėl Šv. Jurgio vėliavos. 

Štai Ona Vytautienė - XVI a. vaizdelis iš Valdovų rūmų ir Wikipedijos. 

Bet grįžkime prie Alytaus pilies. Aukščiau pateiktose nuotraukose matome gyvosios archeologijos festivalį "Jotvos vartai" (berods iš 2013-ųjų metų), veikusį per Mindaugines, pačių liepos pradžios karščių metu. Viskas buvo gražu ir įspūdinga, ir netgi visuomenei reikalinga bei naudinga.

Tačiau patys autentiškiausi man pasirodė arkliai piliakalnio papėdėje. 

Arklys Alytaus piliakalnio papėdėje tarsi primena, jog XIV amžiuje Alytus ir aplink jį besidriekusios žemės priklausė valdovui. Šalia Alytaus (tame pačiame krante, į pietus nuo piliakalnio) esantys Kaniūkų, Balnininkų kaimai tartum teigia ir įrodo, kad Algirdui, Jogailai, Vytautui tarnavę žmonės rūpinosi LDK kariuomenės kavalerijos infrastruktūra (kaip dabar pasakytų). Kai kuriuose kaimuose augino kovinius žirgus, tarnybinius arklius, kitur ruošė jiems pakinktus, balnus ir kitą ekipuotę. 

Informacija apie piliakalnį iš stendo

Bet šiaip kryžiuočiai puolę Alytų žiemą. Per šalčius ir sniegą. Įsivaizduokime, kad visur yra ledas, jie eina sau pasišvilpaudami per užšalusius pelkynys, ežerus beigi upes.

Žiemą tautinius arklius pakeitęs nacionalinis "golfukas".

Reikia manyti, kad pagrindinius priešininkų smūgius Alytaus pilis patyrė antrojoje XIV šimtmečio pusėje (geru rodikliu būtų tai, jog Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje ši vieta jau neminima, tuo tarpu Vygandas Marburgietis ją puikiai žino).

XIV a. pabaigos - XV a. pradžios kryžiuočių kelių aprašymuose (Die Litauischen Wegeberichte) Alytus minimas keliose vietose. Labai nedetalizuojant galima pastebėti, kad kelius iš Prūsijos žinojo toks Qwewede, siūlęs maršrutą iš Tammow (dar kitur - Cammow) vietovės - greičiausiai tai Tamoviškiai arba Tamovė - ant Vangrapės kranto, netoli Įsruties stovėjusios kryžiuočių tvirtovės, pastatytos 1275 metais sugriautos nadruvių pilies vietoje [Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, vertė L. Valkūnas, Vilnius, 1985, p. 400]; taip pat Gedutte iš Wargin ["Lietuvos kelių aprašymai, padaryti kryžiuočių žvalgų XIV amžiuje", Kraštas ir žmonės, Vilnius, Vilnius, 1988, p. 27]. Tie Wargin - tai Vargiai (dabar Kotelnikovas) Sembos pusiasalyje ir žemėje. Iš tų Vargių kelią link Alytaus ir kaimyninių jam žemių žinojo dar toks Helmig su savo sūnumi Kiken [Kraštas ir žmonės, p. 33], o taip pat Jagaude su bendrininku Schlode iš Girmow (Girmavos arba dabartinės Ruskojė gyvenvietės taip pat Semboje [Ten pat]). Galima spėti, kad šie kelio rodytojai-žvalgai, galėjo būti ne sembiškos, bet sūduviškos kilmės - iš tų, kurie su kunigu Skomantu priėmė krikščionybę ir pasitraukė į Prūsiją, arba vėlesnių panašaus likimo žmonių. 

Niūrios autentikos yra labiau (mano asmenine nuomone) suteikusi ne gyvoji archeologija ir iš kapų prikelti riteriai-milžinai, o kad ir tokia bakūžėlė piliakalnio papėdėje. Kažkokiose tokiose gyveno ir mūsų protėviai - tik be krosnių ir įstiklintų langų (ir apipavidalinančių lentų) - rūsčiai ir paprastai.

Namelis tarp piliakalnio ir Nemuno.

Iškalbingas gatvės pavadinimas...

Dar galima grįžti prie aukščiau cituotos Vygando Marburgiečio ištraukos ir pabandyti įsivaizduoti, kiek belaisvių paėmė kryžiuočiai to reido su Vytautu metu - daugiau nei šiuo metu gyvena Daugų miestelyje (aišku, jeigu 2000 belaisvių - ne iš piršto laužta).

Nuotraukos yra iš 2015 metų žiemos - šalia piliakalnio esančios sodybos sode voliojosi Nemuną jungiančio tilto statytojų plaustas. Juk įtikinamesnis už tą vikingišką laivelį? Kažkokiu tokiu - savadarbiu ir grubiu, turėjo upes įveikinėti kryžiuočiai ir jų pusėje kariaujantys prūsai (et, visus romantikų stereotipus griauna kronikų ir kitokių šaltinių teikiama informacija). 

Būtina pabrėžti, kad Alytaus piliakalnis stūkso Alytupio (Alytaus) ir Nemuno santakoje. 

Alytupis - upelis menkas, tačiau jo išgraužti krantai - statūs ir gilūs. Pats tas gynybai (kasėjai, žinoma, visa tai dar labiau pagilino). 

Piliakalnis nuo Nemuno. Kairėje (mažesnis kalnelis) - priešpilis, dešinėje - pats Piliakalnis.

Savo kūnu išbandžiau Alytaus piliakalnio šturmo galimybes. Beliko įsivaizduoti, kad bėgu ne su kamera, o su kalaviju ar kirviu, kad ant savo krūtinės ir galvos laikau dar kokį šarvą, o į mane šaudo, mėto, pila viskuo, kas po ranka. Bet ir be to sunku:

Alytus ir priešpilis nuo piliakalnio.

Alytupio skardžiai

Alytupis apačioje, po piliakalnio kojomis.

Tarp pilies ir priešpilio, su vaizdu į statomą-atstatomą tiltą.

Nemunas nuo pilies, iš gynėjų pozicijų - buvusių Dykrų pėdsakas - Alytaus miško likučiai...

Pabaigai belieka pasamprotauti, kad visoje Europoje gyvavo ir egzistavo gotika. Visame krikščioniškame pasaulyje statė Dangų siekiančias katedras, o lietuviai, it kokie land art'o adeptai ar tiesiog milžinai, pylė kalnus, statė medinius kuorus ir narsiai kariavo...

Studijų studija: Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės studija

Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės studija yra Šančiuose - carinių kareivinių pastate. Toks ano meto valdiškai-"saldofoninis" standartas - geltonos arba rausvos plytos ir iš jų sudėliotos ornamentinės puošmenos, stačiakampiai korpusai, skardiniai, rečiau čerpiniai stogai. Laiko patamsintos sienos ir buvusioje (gal daugiau tariama, įsikalbėta, nei reali) Imperijos šlovė. Pirmosios Respublikos, sovietinės okupacijos laikais čia taip pat veikė kareivinės. Dabar gi - gyvenamasis ir verslo kvartalas, kuriame ignoruodami (kai kada) pasaulio bėgsmą, kuria ir menininkai.

Mūsų atvykimo metu danguje ratus suko ir suko sraigtasparnis, - pagalvojau, kad tas malūnsparnis, savo mentėmis plakantis padangę, padabintą skurdžiais pilkų debesėlių skivytais, yra artimas Aušros tapybai - ir motyvams (riba, ties kuria susiduria dangus bei žemė, ten yra dažnai išryškinama), ir net plastikai( vis tik Aušros tapysena, jos teptukų prisilietimai prie drobės yra ekspresyviai, nervingai kapojantys).

Lygiai toks pats - barzdukaitiškas-vaitkūniškas, pasirodė viename iš medžių, augančių prie kareivinių pastato savo šakelėmis (juodomis šviesaus dangaus fone) sauliškai spinduliuojantis amalas.

Į Aušros studiją reikia užlipti plačiais laiptais, kažkuomet jais kopdavo sunkiais auliniais apsiavę kareiviai. Atkreipiau dėmesį į laiptinės apšvietimą (tie šešėliai, tos šviesotamsos) ir ryškias spalvas - lyg turinčias skleisti optimizmą ir džiaugsmą, tačiau labiau skausmingas, rėkiančias, spengiančias. 

"Vestibiulis" Šančių kareivinėse (viename iš pastatų). Nuo čia prasideda kelionė į Aušros studiją

Ekspresionistinės laiptinės spalvos

Tapytojos studija yra, regis, antrajame aukšte (toje šiek tiek labirintiškoje, tamsiais koridoriais į pasąmoninius tolius nueinančioje erdvėje yra kebloka orientuotis - tad mus vedžiojanti Aušra priminė Vergilijų iš Dieviškosios komedijos). Ji aprūpinta visais tapytojo studijos "žanrui" reikalingais dalykais bei atributais. Štai, yra lentynos/antresolės, ant kurių ir kuriose (už slaptų durelių, kurių Aušra mums nepravėrė) saugomi paveikslai - didesnio, mažesnio formato. Paveikslai (didelių dydžių) nugulę, nusėdę, nuramstę visas keturias studijos sienas. 

Bendras studijos vaizdas su dviem langais - akimis. (Aušros studijoje viskas antropomorfizuota...).

Antresolės su sukrautais paveikslais

Paveikslų "nugarėlės"

Palangė su tapybiškais daiktais

Titnagai, antropomorfinės figūros, kempinės, teptukai - viskas, ko reikia paveikslui

Molbertas

Darbo priemonės

...ir grindys

Grindys visų tapytojų studijose yra vienas įdomiausių objektų. Jos visuomet būna lyg ir panašios, bet ir nepakartojamos - panašiai kaip pagal pirštų antspaudus ar akies rainelę galima identifikuoti konkrečią asmenybę, taip pagal grindų raštus, susikūrusius ir nutiškusių ir kitaip ten atsiradusių aliejinių, akrilinių dažų, kitokių pigmentų, galima atributuoti tapytojus. 

Štai Aušros studijos grindys ir jos paveikslų fragmentai - 

Tapybiškosios tapybos studijos grindys

Šiek tiek pačių kūrinių.

Meilė ir mirtis, amžinybė ir praeinamybė, reklama ir Šventasis Raštas, grybai ir kiškučiai. Viskas kontrastuoja, viskas jungiasi į rezginį.

Kūrinys nr. 1. Peilis perveria širdį, žvakė mato ir spinduliuoja.

Kūrinys nr. 2

Kūrinys nr. 3

Kūrinių serija nr. 4

Grybai, net tos kompozicijos su etiketėmis (iš vietinio gyventojo - geležinkelio Iešmininko namelių) - viskas iš Margionių kaimo Dzūkijoje, prie nuostabiai šalto Skroblaus upelio, kur Aušra Vaitkūnienė turi namelį ir vasarinę studiją.

Štai - tikroji A. Vaitkūnienė - lyriška ir grėsminga vienoje vietoje, viename asmenyje - 

Kūrinys nr. 5 (Vamp pilnatis kurorte, 2012 m.)

Nugarinė kūrinio pusė

Paveikslas ir paletė

Varteliai - išėjimas į Rojų. Dažnas Aušros tapybos motyvas, kaip ir visokios vielinio tinklo tvoros.

Vienas iš A. Vaitkūnienės objektų - jos vadinamas "Būviu" (sukurta 1999 metais)

Buvo šalta sausio diena, pro langus žvelgė sniego ir viduržiemiškos saulės švytėjimas, o Aušra rodė savo Būvius. Traukė juos po vieną iš tos minėtosios uždarosios antresolių dalies  tartum narvelio. Būviai - tai humanizuoti ir civilizuoti (labiau gal reikėtų sakyti - sukultūrinti?) objektai ar atvirkščiai - dvaselės, paverstos apčiuopiamomis formomis. 

Rankose juos laikė lyg sumedžiotus kiškius ar narveliuose auginamus triušius. Ir čia reikia pr(si)minti pačios menininkės pasakojimus apie vaikystę, kaip senelis iš medžioklės parnešdavo nušautą piškį, o šis stiklinėmis akimis žvelgdavo į pasaulį. Kaip būsimoji dailininkė jį apžiūrinėdavo (bijodama, kad šis nestriktelėtų ir neišbėgtų), kaip matydavo kailiuko lupimo procesą ir gyslas, raumenis, kraujagysles nudirtame kūne, kaip žaisdavo su jai specialiai paliekama kairiąja kiškelio letenėle. Štai iš kur ir Būviai, ir tapyboje nuolat šmėžuojantys kiškiai!

Taip pat Būvis

Kėdė su ant jos užmestu megztiniu bei kelnėmis (studijoje šalta) kažkuo primena tuos Aušros sukurtus Būvius - lyg gyvas, viską stebintis organizmas.

Būvis gal ir yra žmogaus, ypatingai kuriančio (ir dėl to įkandančio į šio gyvenimo prasmę) būsena?

Romėno biustas ir etiudas. Pažvelkite - kaip tarpusavyje gerai veikia nutapyti debesys ir apdulkėjęs gipsas!

Prie antresolių stulpo pakabinta Gustavo Dore iliustracija Ch. Perrault Raudonkepuraitei. Pagalvojau, kad Aušros Vaitkūnienės kūryboje esama tokių pačių būsenų, kaip ir šioje pasakoje - lyg viskas ir labai gražu, trapu bei paprasta, bet už viso to, giliose gelmėse tūno kažkokios keistos, stiprios, net bauginančios jėgos...

Prie išėjimo iš studijos yra geležinė krosnis, primenanti į vabalą metamorfozavusį Gregorą Zamzą iš Kafkos repertuaro. Mūsų apsilankymo metu ji tūnojo, tartum laukdama, kuomet galės jeigu neprašnektelėti, tai bent subildėti aprūdijusiais savo sparnais/antsparniais. 

Turbūt nereikia net minėti, kad tai yra vienas iš Aušros tapybos personažų. 

Krosnis, tapusi ne vienos tapybinės kompozicijos personažu ir motyvu

Už krosnies - moters portretas su lemputėmis. Kaip pasakojo pati Aušra, užduodama savo studentams nutapyti pozuotoją, ji pati ją apkarstė elektrine girlianda ir pati ją nutapė.

Vaitkūnų nuotrauka, kūriniai, Būviai, detalės

Studijos durys iš vidaus

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.