Alovėlė: jos žemupys

Alovė – tai pro to paties pavadinimo ežerą (telkšantį prie taip pat įvardinto bažnytkaimio) pratekantis, savo gyvybę Maliūdžių raiste (išmanančių žmonių duomenimis) įgaunantis upelis.

Žmonės jį dar vadina Alovėle. Ir toks, mažybinis, apibūdinimas Alovei-Alovėlei labai tinka. Nes ji iš ties yra ir trumpa, ir neplati. Štai, kad ir ilgis – viso labo 14 kilometrų. Nueiti nuo ištakų iki žiočių, regis, vienas juokas. Nors iš tiesų taip jau ir nėra paprasta. Sovietiniais laikais – aštuntajame-devintajame dešimtmečiais, siautėjant melioracijai, Alovėlės vaga buvo sudarkyta – vietomis ji iki šiol sukišta po žemėmis, vietomis nusausinta ir panašiai. Atstatomuosius darbus dabar čia dirba bebrai, kartais užtvenkiantys ir sukuriantys į normalią bent kiek panašią eko-sistemą (jeigu kalbėtume moksliškai).

Alovėlė – tai vienas iš daugelio (dešinys) Nemuno intakų. Kartu – tai visiškai unikali vieta.

Pavyzdžiui, Alovėlė, prateka pro garsųjį Alovės „miestą“ – garsiais ir įžymiais vardais nusipelniusią vietą. Antai, čia paskutines dienas praleido Rembrandto „personažas“ (kai kurių tyrinėtojų teigimu) – Marcijonas Aleksandras Oginskis – taip, tai tas pats asmuo, galimai pozavęs olandiškame „Lenkų raitelyje“ arba „Lisovčike“. Būtent čia, Alovėje, savo paskutines dienas leido Kęstučių-Gediminų giminės palikuonys (taip, taip – giminė, laikiusi save ne kuo nors kitu, o šlovingųjų Gediminaičių palikuonimis). Bet dabar ne apie Alovę, ypatingai nukentėjusią savo archeologiniais ir istoriniais paminklais vėlyvojo sovietmečio epochoje...

Kiek toliau taip pat yra ne mažiau garbus Poteronių piliakalnis. Kaip sako gana miniatiūrinė jo forma – galbūt piliakalnis-slėptuvė, o kaip sufleruoja toponimas – galbūt ir šventvietė...

Alovėlė – tai lygiagrečiai su senuoju Alytaus – Vilniaus plentu srūvantis upelis. XIX amžiaus pabaigoje modernizuotas kelias (egzistavęs čia jau kokį tūkstantmetį) suteikė Alovėlei naujų bruožų, papildydamas jį inžinerinės architektūros paminklais. Jie dabar, jau skaičiuojantys viso labo šimtą metų (architektūroje tai juk nėra daug), apleisti gyvenimo ir užkariaujami laukinės gamtos, virsta vos ne mistiniais paminklais. Štai, kad ir ko vertas kitam plentui (Alytus-Merkinė) kadaise priklausęs tiltas (po juo esanti Alovėlė čia numelioruota).

Galima keliauti į Šveicarijas, Bavarijas, Himalajus ar Andus (tikiu, kad ten kada nors nusigausiu – dar labiau tikiu, kad Jūs ten taip pat nusigausite), tačiau kartais užtenka ir savųjų vietų. Man būtent tokia ir yra Alovėlė. Alovėlė – tai aukštais skardžiais ir neperžengiamais brūzgynais apaugęs upelis. Pamenu, kuomet buvau Karpatuose, Vakarų Ukrainoje, žvelgdamas į Goverlą ir kitas to regiono aukštikalnes, mąsčiau: „Bet juk prie Alovėlės yra panašu! Tik, žinoma, kameriškiau“. Turbūt tą patį galvočiau ir Apalačuose, Kordiljerų priekalnėse ar kur nors prie Kilimandžaro.

Būtent tokia Alovėlė yra savo žemupyje. Čia ji teka giliai įsigraužusi į molingus ir šaltiniuotus, medžiais ir krūmais kaip džiunglėmis apaugusius šlaitus.

Vaikystėje (priešingai tėvui – klajojusiam čia savo žaliosios jaunystės dienomis) Alovėlė buvo nutolusi nuo maniškių „medžioklės plotų“. Pamenu tik vieną rudeninį epizodą, kuomet grybavome su tuo pačiu tėvu. Jis įsiazartino grybų paieškose, sakydamas, kad „kol nerasime baravyko – namo negrįšime“, o aš jaučiausi kaip nuvarytas arklys (limpančiomis iš nuovargio akimis ir galvon lendančiomis anaiptol ne optimistiškomis mintimis). Baravyko tuomet taip ir neradome, bet vis tiek grįžome namo.

Ir dar pamenu galingus bebrų būstus. Ir laukimą: "Galbūt pamatysime bebrą"...

Vėliau čia mes ir piešėme, ir maudėmės, ir tiesiog klajojome. Nes keliauti Alovėlės krantais, bristi jos vandeniu – tai trumpam sustabdyti laiką...

Senojo Alytaus-Vilniaus kelio atkarpa. Alovėlė teka lygiaigrečiai su juo - ten, gilyn, dešinėje.

Kaniūkų tiltas - jį tenka kirsti, einant iš Alytaus - per Alytaus arba Muiželėnų mškus. Ten dešiniau - jau kitame krante - kadaise buvęs garsusis "Rusiukų pliažas". Vienas iš daugelio senojo Alytaus paplūdimių.

Keliukas, einantis lygiagrečiai su Nemunu. iš Alytaus į Merkinę. Kelias šioje vietoje egzistuoja jau ne vieną šimtmetį.

Apleista Kaniūkų kaimo sodyba. Prie Nemuno.

Tos pačios sodybos tvartelis.

Kaniūkų kaimas ("Žemutinis" - nes tai žemutiniame slėnyje išsidėsčiusi dalis).

Alovėlės žiotys. Labai gerai matyti šviesus šio upelio ir tamsus Nemuno vandenys.
Dešiniau, arti kairiojo Nemuno kranto - vis dar besiformuojanti (prieš kelis dešitmmečius ji buvo mažesnė) ir, regis, bevardė sala.

Žvilgsnis į Kaniūkų tiltą nuo Alovėlės žiočių.

Alovėlės žiotys.

Tos pačios Alovėlės žiotys. Smėlio sąnašos, apžėlusios žole.

Žiočių sąnašos, žvirgždas ir besimaudantys. Viskas kaip prieš tūkstančius metų. 

Mezolite ir neolite čia buvo tikros aukso titnago kasyklos.

Titnagas ir kiti akmenėliai.

Titnagas ir žvirgždas.

Brendant aukštyn Alovėle. Vis dar delta. 

Brendant aukštyn...

Tipiškas Alovėlės žemupys. Kuo ne Amazonija?

Alovėlė.

Kriokliukas.

Akmenys. 

Alovėlės skardžiai.

Pakilus vienu iš tokių šlaitų, atsiremiama į senąjį Alytaus-Merkinės plentą.
Matyti kelio stulpelis.

Tiltas per Alovėlę, kurios čia nėra.

Lietuviška antika.

Tobulas mūras - jei ne vandalai, būtų kaip naujas.

Senasis kelias į Merkinę.