Aleksandro Vozbino studija

Dailininko Aleksandro Vozbino studija yra istorinio daugiabučio namo palėpėje. Tai vienas iš tų prestižinių daugiabučių su mebliuotais kambariais, pasirodžiusių Vilniaus mieste XIX-XX amžių sankirtoje ir pasižymėjusių tokiais neįprastais buitiniais malonumais kaip vandentiekis ar elektra. 

Šis pastatas yra žymus tuo, kad 1915 metais jame pradėjo veikti lietuviška gimnazija, vadovaujama Mykolo Biržiškos; kiek vėliau jo šlovei pasitarnavo čia pat gyvenęs Romanas Kacewas, pasauliui žinomas kaip Romain Gary. Kas žino - galbūt vaikydamasis kokius nors balandžius ar genamas vaikiško smalsumo, būsimasis rašytojas buvo įkėlęs koją į tuomet negyvenamą palėpę?... 

Kalbėti apie kitus įžymius žmones name su A.Vozbino studija lyg ir būtų pretenzinga, kita vertus -  jo paties kūryba yra daugeliu saitų susieta su istorija ir praeities žinojimu (tiek dailės, tiek apskritai - ir kartais atvirai deklaruojamu, o neretai tiesiog subtiliai cituojamu ar ironizuojamu), tad nieko nėra atsitiktino. 

Štai - kad ir visai nekeista, jog A.Vozbino studija yra gotikinę kokio nors grafo ar hercogo pilį primenančiame pastate. Ji yra pačiame aukščiausiame kuoro aukšte - štai tie stačiakampiai langeliai (į kairę nuo laiptuoto laiptinės frontono su anglišku bend dexter herbu) ir žvelgia iš studijos.

Į kiemą patenkama per impozantiškus (paslaptingus ir šiek tiek net bauginančius) vartus. Tada reikia sukti kairėn. 

Įėjimo į laiptinę viršų ženklina šūvių pėdsakai - vienas iš daugelio karinių Vilniaus randų. Iš senųjų vilniečių palikuonių teko girdėti, kad šio namo kieme buvęs lenkų ar lietuvių kariuomenės šaudmenų sandėlys, kažkurios iš pusių išsprogdintas 1918-1920-aisiais. 

Viena iš laiptinės aikštelių.

Turėklų fragmentas.
Užbėgdamas prieš akis pastebėsiu, kad A.Vozbino tapyboje regimi augaliniai motyvai man šiek tiek primena šiuos - gal tame nėra nieko nuostabaus - kopdamas į patį viršų, į mansardą, dailininkas sąmoningai ar pasąmoniniame lygmenyje užfiksavo šiuos motyvus. 

Štai paskutinis posūkis su smailėjančiomis arkomis ir dryžuotais foteliais - ten , praėjus tamsų priebutį, ir patenkama į A.Vozbino studiją.

Bendras vaizdas, matomas tik pravėrus duris. 

A.Vozbino studiją galima išskaidyti į kelias erdves - darbinę ir poilsinę. Visgi iš karto reikia pastebėti, kad joje esama daugybė papildomų "kultūrinių" ir kitokių sluoksnių (kaip kokiame torte - visokie kremai, gėlytės, biskvitai, šokoladai, žvakelės ir kitkas) - tad juos galima skrosti ir preparuoti tiesiog chirurgiškai ar archeologiškai (ir dar visokiais rakursais).
Tad A.Vozbino studija (kaip ir jo tapyba) yra tortiška... Galima dar patikslinti kad A.Vozbino tapybos ir studijos tortas yra barokinis... Toks pasakymas yra ypač tikslus - be jokių, kaip kas galėtų pagalvoti, ironijų...
Tortiškai (tai yra kultūriškai) sluoksniuotas yra studijos ir tapybos pobūdis, tortiškai skani yra ir tapyba! Ji tikrai yra skani - dažas tepamas įvairiai, graduojant nuo ploniausio iki storiausio, spalviniai sąskambiai turi ir kreminių, ir kitokių "konditerinių" savybių, skanūs yra ir siužetai - linksmi, intelektualūs (beje, priminsiu, kad šio tapytojo diplominis darbas buvo skirtas Salaspilio kautynėms - puiki batalinė kompozicija), intriguojantys...
Tai tapyba, yra kurią yra malonu žiūrėti - tiek estetine, tiek plačiąja hedonistine prasmėmis.
Dar galima pastebėti, kad A.Vozbino studija primena barokinę kunstkamerą, nedidelį muziejų, su daugybę įvairių epochų daiktų, eksponatų ir šiaip objektų.

Visgi esminis studijos taškas (kaip ir dera) yra darbinė erdvė - pats vidurys su molbertu, dažais ir kitomis būtinomis priemonėmis.

Molbertas ir paletė su "riebiai" užaugusiu dažų sluoksniu.

Aplink tapybinę erdvę sukasi kita erdvė - buitinė, virtuvinė, intelektualioji, poilsinė, miegamoji.

Štai, prie durų esama plytelės, ant kurios, jeigu neklystu, ruošti klijai drobėms.

Ištapyta spintelė (viena iš kelių) ir visokie buteliai.

Po kėde - svarmenys - "gira" ir "hanteliai".

Šalia molberto - muziejinė ar bibliotekinė kartotekinė spintelė.

Pamatęs viename iš stalčiukų dažų tūbeles, paklausiau: "Čia laikote dažus?".
"Ne tik", - pasakė A.Vozbinas, rodydamas kai kurių iš jų turinį, - "čia yra visko".
Kaip ir visoje studijoje.
Kaip ir visoje tapyboje.

Arčiau durų, atitvertas tos pačios kartotekinės spintelės, yra knyginis kampas.

Skaitoma knyga - istorinė.

Skaitoma knyga - filosofinė.
Čia ant stalo.

Klausoma muzika.

Dar šiek tiek klausomos muzikos.
Tarp kitko - tarp A.Vozbino tapybos ir Ramštainų esama šio bei to (ir ne tik šio bei to) bendro. 

Kas tuo netiki - gali pasižiūrėti kad ir į šiuos manekenus. 

  
Paklaustas - "ar nėra čia per tamsu?" (man iš tiesų pasirodė kiek tamsu), A.Vozbinas papurtė galvą. "Tai kad čia visai šviesu, ypač kai uždegi visas lempas. Ir, beje, ne pirmas to klausi... Man užtenka. Be to, šiek tiek mitas yra su ta natūralia šviesa - juk jau žinau savo esminius spalvinius santykius, man to užtenka...". 

Dienos šviesos lempa virš molberto. 

Medinės, šaliuote kaltos lubos ir vis dar veikianti lemputė iš senosios studijos Liejyklos gatvėje.
Į Pohuliankos studiją A.Vozbinas atsikėlė devyniasdešimtųjų pradžioje. 

Dabar pasukime į kairę pusę - ten kur stogas remiasi į sienas. Tai kuo tikriausia muziejinė, kunstkameriška erdvė - su daiktais-daikteliais, visokiausiais suvenyrais, praeities reliktais ir panašiai.

Objektai, inspiruojantys A.Vozbino tapybos motyvus.

Galva, primenanti vieno baltarusių tapytojo (A.Vozbino draugo ir pažįstamo) galvą.

Bajanistas su "šapka ušanka".

Langai ir oleodrukinis Jėzus.

Aleksandras Vozbinas kaip Aleksandras Makedonietis.
Už jo - Antinojas su maudymosi akiniais (žinant, kad šis Adriano mylimasis nuskendo Nilo upėje, tai neturėtų stebinti).

Dar viena galva.

Žvakidė iš šešiasdešimtųjų.

Vytis ir ES vėliavytė (bei kita - su klounu). 

Ir kaip dera tapytojo studijai - visur atremti paveikslai (senesni, naujesni, visiškai švieži).

Merginų (ir dar apsinuoginusių)  poros - mėgstamas motyvas.

Sakralios temos - irgi dažnos.

Iš plenero.
Šiaip reikia pastebėti, kad A.Vozbinas puikiai tapo iš natūros ( a la plenero sąlygomis) ir analogiškai - studijoje. 

Žavus profiliukas.
Dėl lelijos - tai siūlyčiau vėl prisiminti laiptinės turėklus.

Meistro signatūra.

  Darbinę erdvę (ten kur tapoma, skaitoma, gaminama valgyti) nuo poilsinės skiria sekcija-indauja, išklijuota fotografijomis su A.Vozbino kasdienybės ir švenčių (pavyzdžiui gimtadienių) vaizdais.

Tos sekcijos viršus su kunigaikštiška karūna.

Tas erdves taip pat atskiria sidabro folija dengtas vamzdis, per kurį permestas toks medinis lieptelis. 

Pagrindinis poilsinės erdvės fono akcentas - socrealistinis didelio formato daugiafigūris. Ir viską stebintis vienas gauruotis.

Ta socrealistinė ilgakasė - ar ne vozbiniškas motyvas? (Kaip yra rubensiškos ar balzakiškos moterys, taip egzistuoja ir vozbiniškos...).

Obuoliai - irgi, tos formos kaip iš A.Vozbino tapybos! Barokinės tapybinės puotos atributai.

Aplink šią erdvę grupuojami baldai ir kitokie daiktai. 

Indauja.

Kėdės ir kuparas.

Židinys - šilumos šaltinis. 

Žiemai pasirūpinta (malkos), tapybai (drobės) - taip pat. 

Stelažas su paveikslais ir vienu motyvu. Heraldika A.Vozbino tapyboje nėra antraeilė. 

Tie patys stelažai su sovietiniu antikvaru. 

Tapybos gruntas (tokius gruntus ir "padmaliovkes" naudojo ir baroko meistrai)  a la Aleksandras Vozbinas. 

Pats Aleksandras Vozbinas taip pat kažkuo primena barokinę tapybą (venecijiečiai, ispanai) - tad galbūt tas jo tapybos barokinis pradas yra tiesiog įgimtas.

Toje "poilsio" zonoje pačiame viduryje stovi įmantrių (ant liežuvio galo kirba žodis - "moteriškų") formų valgomasis stalelis. Su ištapyta moterimi ant viršaus. "Ištikimoji - ji visuomet čia", - pajuokavo A.Vozbinas.

Širma (virš jos - minėtoji amžinoji, "iljičiška" lemputė, už jos lova ir treniruoklis). 

Vyrai ir moterys, barokinės formos ir ornamentai, istorijos ir anekdotai, amžinieji santykiai ir kiti gyvenimo džiaugsmai - tokia tad ir A.Vozbino tapyba, ir jo studija. 

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.