Vinco Kisarausko studija

Nežinant – ir bandant įsivaizduoti – kaip turėtų atrodyti ir kurioje Vilniaus vietoje turėtų būti Vinco Kisarausko studija, galima prisigalvoti visko. Tai galėtų būti ir kokia nors medinė pašiūrė, vila ar vasarnamis (arba jo dalis) pušimis ir kitokiais medžiais apaugusioje Vilniaus vietoje – tarkime Markučiuose ar Žvėryne. Medis kaip medžiaga ir tam tikras akstinas pačiai plastikai egzistuoja aptariamo menininko kūryboje. Tai galėtų būti ir barokinio vienuolyno celė Senamiestyje – to stiliaus konstrukcinė ir ornamentinė logika groja vienu pirmųjų smuikų kisarauskiškoje meno simfonijoje. Galop neatmestinas ir Lazdynų ar Žirmūnų variantas – V.Kisarausko formos (kampuotos iki brutalumo) ir motyvai (kartojami iki konceptualaus monotoniškumo) puikiai sukimba su industrinių daugiabučių landšaftu (man pačiam, išaugusiam būtent tokiame fone, V.Kisarauskas regėjosi ypač artimu jau nuo vaikystės).
Variantai galimi įvairiausi ir argumentu galėtų būti storiausi ir įvairiausi kultūriniai V.Kisarausko kūrybos sluoksniai. 

Laiptinė. Paskutinis posūkis link durų aikštelės. Atributai veikia kaip interliudija, kaip afiša ar iškaba.

Stelažai su kūriniais, vaizdas pro langą. Nors architektūra stalistinė, tačiau už lango kuo tikriausias Vilniaus barokas.

Iš tikrųjų V.Kisarausko studija yra stalininiame name (tas tipiškas sovietinis ampyras – klasikinės kompozicijos, lipdiniai fasade, aukštos lubos kambariuose), pačiame viršutiniame jo aukšte (tą išduoda, kad ir prasisunkusi lietaus drėgmė lubose), vakarinėje pusėje (būnant šioje erdvėje puikiai pasiteisina Vaidilutės Brazauskaitės kuruotos parodos „Prieblandos valandos“ prasmė bei logika).

Šią studiją vadinti V.Kisarausko studija nėra visiškai tikslu, kadangi menininkas erdve dalinasi su savo žmona Saule. Esamasis laikas pavartotas čia neatsitiktinai – pora iš tiesų dalinasi bendra kūrybine laboratorija. Nebūsiu labai patetiškas, būsiu labai tikslus, pabrėždamas, jog čia iki šiol vyksta kuo tikriausi kūrybiniai dviejų menininkų dialogai (dukros Aistės buvimas čia taip pat nėra nereikšmingas).

Bet vieną penktadienį susirinkome pasižiūrėti būtent V.Kisarausko kūrybos. Ne, ne visos. Žinoma, kad per pora valandų, neįmanoma aprėpti nei mažesnės šio universalaus menininko kūrybos dalies. Tad susirinkome pasimėgauti tik keliais aspektais: autoportretais, grafika, knygos menu, moterimis – tuo, ką V.Kisarauskas tapė ir darė visą savo kūrybingą gyvenimą. Aistė kaip puikiausias režisierius paruošė visą renginį, su įvadu, dėstymu ir kulminacija. Arba – kaip idealus baristas sumaišė tokį estetinį kokteilį, po kurio į triukšmingą gatvę išbėgau nuo įspūdžių ir emocijų sprogstančią galva...

Taip, taip – V.Kisarausko kūrybos poveikis buvo, yra ir bus būtent toks. Kadaise, savo dailėtyrinės karjeros pradžioje rašiau vieną pirmųjų savo tekstukų. Jis buvo apie V.Kisarauską. Rašiau sunkiai, nemiegojau kelias naktis, kankinausi, plėšiau ir draskiau prirašytus lapus. Vienoje pastraipoje (joje išdėstytos esmės neatsiimčiau ir dabar) kaip tik ir dėsčiau, jog V.Kisarausko kūryba man primena 60-70-ųjų hardą (idėjos juk gyvena ore!). Štai, beje, ryšys tarp Deep Purple ir Kisos. Abiems būdingas gręžiojimasis atgal (tas abipusis simfoniškumas) ir garsas. Koks nors Gillanas ar Blackmore‘as tai pasiekia decibelais, V.Kisarauskas – formomis ir spalvomis. Galingos čia tiek vienos, tiek kitos...

Sakiau ir sakysiu, kad menininko studija yra idealiausias muziejus, tobuliausia galerija. Iki šiol egzistuojanti V.Kisarausko studija yra pats geriausias to pavyzdys... 

Nuo lango nutolusioje pusėje yra antresolės, projektuotos Justino Šeiboko. Puikus šio architekto kūrinys - "Lietkoopsąjungos" pastatas (Gedimino prospekte) - toks modernus laiptuotas zikuratas, yra visai netoli. 

Laiptai į viršuje esančią biblioteką. Tiesą sakant, nelabai patogūs. 

Antresolių apačia. Dešiniau - staliukas (knygoms, kavai ir vynui). Gilumoje, tautinio divono fone (su atspindžiu veidrodyje)  - tipiškas V.Kisarausko autoportretas. Tiražavimas ir kitoks dauginimas yra būdingas 8 dešimtmečio menui (nuo popso iki minimalizmo). 

Paskui gavome gerą dozę V.Kisarausko autoportretų. Dailininkas buvo pasiruošęs savo atvaizdo "zagatovkių" ir jas naudojo gerą dešimtmetį. 

Štai tokia kompozicija su autoportretais ir nuosava ranka. Tapytojas laiko savo įrėmintą galvą (kaip iš Horacijaus ar Puškino - "Exegi monumentum...", "Ja pamiatnik...").

Tas pats darbas stelažų fone. Iš ten viskas ir buvo traukiama, rodoma. 

Kisos autoportretai, grindys (sovietinis "surikas") ir dukros Aistės bateliai. Viskas viename, viskas kinta, bet ir lieka.

Po autoportretų prisėdome prie minėtojo stalelio - vartyti vieno iš V.K. šedevrų - "Šventosios Kasdienybės Knygos", pradėtos Žiežmariuose ir pildytos kiekvieną vasarą praktikų ir buvimo sodyboje Barteliuose metu. 

Tobula.

Kiekvienas lapas - skirtingas savo nuotaika, plastika, spalva, kompozicija. 

Paskui pasipylė moterys, pusryčiai ant žolės, aktai, vynas, absentas, aistros, meilė, poezija, tragedija, gyvenimas...

Štai kaip dera viskas viename - grindys, antresolės, paveikslai. Diskutavome, ar galėtume tai matyti kiekvieną dieną - pasikabinę ant namų sienos, svetainėje ar miegamajame. Aš galėčiau, išbūčiau, matyčiau, žiūrėčiau ir mėgaučiausi.

Man šitas ypač, ypač...

Atrodo, kad kairėje tos pačios moters viršus, dešinėje - apačia. Banalu, bet tai kuo tikriausia de-konstrukcija, ponai!

Stelažai su paveikslais. Nors kažkas iš mūsų sakė, kad V.Kisarauskas yra tapybiškas, skulptūriškas, tik jokiu būdu ne scenografiškas (nes ten viskas plokščia etc.), tačiau ta lentyna su sudėtais paveikslais ir audeklu, lyg uždanga - kuo tikriausias teatras su antikiniais ir moderniaisiais aktoriais.

Lemputė - šis motyvas dažnas ir V.Kisarausko tapyboje

Dar žiūrėjome V.Kisarausko piešinius iš metalinės komodos.

Jie, žinoma, visi įvairūs ir skirtingi.

Piešiniui panaudotas mokinių piešinys su perspektyviniais bandymais. Klasika ant akademizmo.

Ibid. Ritmas ir erdvė, judesys ir perspektyva (tuo, beje, V.Kisarauskas yra artimas, regis, plastiškai tolimam Kaziui Varneliui,, tuo metu kūrusiam už Atlanto).

Čia panaudotas kavos puodelio atspaudas. Netikėtumas ir spontaniškumas (bei kūrybiškumas).

Štai minėtosios lemputės.

"Šitą reikia dėti ant albumo viršelio!" - sušuko Šarūnas Nakas. Tai jau taip, ant kokių "parpalų" ar "cepelinų" čia tiesiog idealu. 

Šitoje vietoje, šioje pusėje buvo V.Kisarausko tapymo vieta. Apšvietimas klasikinis - iš kairės, šiek tiek iš viršaus.

Kuo tikriausia muziejinė ekspozicija -("Mažųjų formatų salė") tęsėsi ant rašomojo stalo.

Su tuo medeliu V.Kisarauskas rodė mokiniams, kaip reikia tapyti augmeninę formą.

Ir animacija...

... ir kinematografija.

Žmogėnai.

Kita "Žmogėnų pusė". Į datas atkreipėme dėmesį tuomet, kai pradėjome diskutuoti - per kiek laiko menininkas tai nutapydavo, kiek seansų tai pareikalaudavo?

Ir tapydavo, ir užtapydavo, ir pertapydavo.

Štai toks žiūrėjimo seansas. Kaleidoskopas.

"Nerimas rugpjūtyje".

Kita jo pusė.

Dvipusis paveiksliukas I.

Dvipusis paveiksliukas II.

Paskui dar pažiūrėjome didesniųjų. Kaip sakė Aistė: "Vienodai sėkmingai valdė ir didelį, ir mažą formatus". Monumentalu visur. Čia iš ankstyvųjų. "Žalgiris" (ar tik ne 68'ieji?). Panašios temos (kaip sušaudymai ir pan.) atsirado ir plėtotos labai anksti - nuo 1956 m., po manifestacijos Rasose ir pabuvimo Saugumo rūsiuose.

Iš ciklo "XX amžius". Kad V.Kisarauską kaip dailininką labai sukrėtė ir paveikė Černobylio tragedija, man buvo naujiena.

Kita pusė.

Dar vienas "XX amžius". Apokalipsė dabar.

"XX amžius" ruošiamas rėminimui. Vieta studijoje, kur tapė V.Kisarauskas.

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.