Karalius Alytuje

1543 metų lapkričio 14 dieną Žygimantas Augustas, bėgdamas nuo Gardine ir Vilniuje įsiplieskusio maro, iš Geranainių atvyko į Alytų.

Kaip teigia Darius Antanavičius, trūkstant rašytinių šaltinių teikiamos informacijos, yra sunku nustatyti, kodėl valdovo dvaro įkurdinimui buvo pasirinktas Alytus, „tuo metu mažytis miestelis, neturėjęs net miesto teisių“ [D. Antanavičius, Įvadas, „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543-1548), 1543 VI 21-1544 XI 15“, Vilnius, 2012, p. XVI]. Pasirinkimą turbūt lėmė administracinis aspektas – Alytus buvo valdovo domeno dvaras.

Logistikos prasme tai nebuvo pats geriausias pasirinkimas. Nemaža palyda reikalavo didelių maisto ir pašaro sąnaudų ir visa tai buvo perkama ne tik Alytaus apylinkėse (tik nedidelė dalis), bet ir kituose karališkuose dvaruose bei Vilniuje [Ten pat, p. XVII].

„Kiek maisto reikėjo Alytuje apsistojusiam didžiojo kunigaikščio dvarui išmaitinti, gerai iliustruoja Stanislovo Bzovskio, Alytuje pavadavusio dvaro ūkvedį Stanislovą Lagoviecą, gautų ir išleistų maisto išteklių apyskaita nuo 1543 m. gruodžio 3 d. iki 1544 m. kovo 23 d. Iš jos suvestinės matyti, kad šiuo laikotarpiu vien Alytuje rezidavusio dvaro virtuvės reikmėms buvo sunaudota: 8 jaučiai, 575 karvės, 69 kastruoti avinai, 67 veršiai, 4436 gaidžiai, 213 kaplūnų, 565 žąsys, 282 kurpakos, 91 naktikovis, 1125 strazdai, 616 fazanų, kurtinių, tetervinų ir t.t.“ [Ten pat].

Nemažai sunaudota ir avižų – iš viso 4341 statinė [Ten pat].

Žygimantas Augustas Alytuje praleido visą žiemą – nuo 1543 m. lapkričio 14 d. iki 1544 m. kovo 23 d.

Žinoma, kad Naujuosius metus valdovas sutiko Geranainiuose (čia buvojo nuo gruodžio 29 dienos iki sausio 2), taip pat medžiojo Užnemunėje, miškuose prie Šešupės (nuo sausio 11-osios iki 24), o nuo vasario 3 d. iki 13-osios gainiojo žvėris priešingoje pusėje – Valkininkų, Dubičių ir Beržtų giriose [Ten pat, p. XVIII-XX].



Žygimantas Augustas medžioja. Čia iš tiesų jo paradiniai šarvai Alytaus šilelio fone. Su tokiais žiemą būtų šalta. O ir medžioti nepatogu.

Medžioklės, pats išvykimas į jas turėjo būti įspūdingu reginiu, pakanka atkreipti dėmesį į keletą su palyda susijusių skaičių: vykstant į Šešupės medžioklę, „Didįjį medžioklį“ lydėjo 175 arkliai, dalis jų tempė 10 šešiakinkių ir 8 keturkinkius vežimus [Ten pat., p. XVIII]. Dvaro sąskaitų knygose labai aiškiai yra nurodytos arklių ūkio narių „teisės ir pareigos“. Štai Alberto Ruseko, „kuris Alytuje užėmė /avižų/ dalytojo vietą apskaitoje nurodomos tokios Žygimanto Augusto arklių (jų iš viso buvo 188) rūšys:

• Eržilai (31)
• Eidininkai (14)
• Kastratai ir kuinai (41)
• Kinkomųjų 9 kinkiniai po 6 arklius (54 arkliai)
• Kinkomųjų 7 kinkiniai po 4 arklius (28)
• Kinkomieji į karietą (3)
• Medžiokliniai žirgai (16)
• Siuvėjo vengro arklys (1) [„Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543-1548), 1543 VI 21-1544 XI 15“, Vilnius, 2012, p. 121].

Kita vertus, galbūt toks arklių kiekis iš dalies ir paaiškina priežastį, kodėl nuo maro Žygimantas Augustas traukėsi būtent į Alytų. Taip, Alytus buvo ir valdovo domeno dvaras, ir (svarbu) susijęs su karališkuoju žirgų bei arklių ūkiu. Bent jau taip galima interpretuoti aplink šią vietovę išsidėsčiusius Kaniūkų ar Balninkų, kiek toliau esančius Kalesninkus (beje, esančius vilniškėje Nemuno pusėje – ir tai natūralu, nes priešingas „Dykrų“ krantas dar tik buvo kolonizuojamas).

Lygiai taip pat galima atkreipti dėmesį į Žygimanto Augusto sąskaitų knygose pateiktą informaciją apie sumedžiotus (galbūt net Šešupės medžioklės metu – į Valkininkus dar nebuvo patraukęs), šiuo atveju tiksliau – pagautus žvėris. Štai tas pats A.Rusekas mini 3 prijaukintus lokius ir vieną laukinį [Ten pat, p. 143], dar vieną (pagautą kažkur prie Valkininkų) lokį (jis taip ir apibūdintas – „ką tik pagautas lokys“ – urso noviter capto [Ten pat, p. 149]). Į šią informaciją dėmesys atkreiptinas dėl to fakto, kad į šiaurę nuo „užnemuniškio“ (Antrojo) Alytaus esantis Šilelis, vietinių žmonių kadaise buvo vadinamas Žvėrynu arba Žvėrinčiumi. Tad galbūt tie naminiai ir laukiniai lokiai ten ir buvo saugomi? Šioje vietoje prisiminkime vilniškį valdovišką Žvėryną.

Vaizdas į Nemuną (Vilniaus krantą) iš Šilelio pusės. Šilelio (Žvėryno) miškas gana siaura juosta glaudžiasi prie Nemuno, iš trijų šonų jį remia kalvos, pietinėje dalyje prasideda miestas (XVI amžiuje - mažoji, antraeilė jo dalis).

Rašant apie Žygimanto Augusto medžiokles ir jo buvimą Alytuje, akyse vis šmėkščiojo Alytuje taip pat gyvenusio dailininko Arūno Jansevičiaus iliustracijos Vytauto Rudoko eilėraščiams (1984 m.). Čia rašoma apie kitą - danų karalių, bet nuotaika - analogiška.

Dar taip pat verta atkreipti dėmesį į žmones, kartu su Žygimantu Augustu 1543-1544 metais apsilankiusius Alytuje. Po Kryžiaus karų prieš Lietuvą XIV amžiuje, ši jos dalis seniai turbūt buvo mačiusi tiek ir tokių garbių asmenų. Tarp jų tokie pareigūnas kaip Punios ir Alytaus seniūnas Sebastijonas Jundzilas ar Kauno seniūnas ir laikytojas Jonas Volminskis ar Barboros Radvilaitės dvaro ūkvedys Laurynas Jelitovskis [Ten pat, p. 113-115]. Paminėtinas dvariškis Petras Viesiolovskis – tai jo, žuvusio 1556 m. medžioklės metu ir išgelbėjusio Žygimanto Augusto gyvybę, antkapinis paminklas yra Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Galop tarp kasdienių arklių pašaro davinių gavėjų yra minimi 6 fletinininkai, 3 trimitininkai, šaltkalvis ir kalvis (serifabro et fabro) italai Dominykai [ten pat, p. 123]. Arba štai Jono Hozijaus 1543 m. apyskaitoje minima, kad vežikui, kuris iki Alytaus atvežė Melcherį [graverį, monetų raižytoją Melchiorą Schlesingerį], „raižantį akmenis“ (czo kamyenye riye) už du arklius buvo sumokėta 24 grašiai [Ten pat, p. 288-289].

Kaip atrodė Alytus Žygimanto Augusto laikais? Sunku pasakyti labai tiksliai, kadangi bent dvaro sąskaitose apie tai nekalbama. (Aišku, kad jis atrodė paprasčiau, nei po kelių dešimčių metų, kuomet gavo Magdeburgo teisę ir tai turėjo skatinti jo plėtrą). Vaizdiniu pavyzdžiu norinčiam pasikliauti žmogui reikėtų užmesti akį į su Šv. Romos imperatoriaus pavedimu 1567 metais Gardine apsilankiusio Hanso Adelhauserio piešinius arba tiksliau – tai, kas iš jų išlikę, – Mathiaso Zündto vario graviūrą, vaizduojančią ir konkretų istorinį įvykį – tų metų liepos 27 dieną įvykusį Maskvėno pasiuntinio Fiodoro Kolyčevo atvykimą į Seimą. Svarbu yra ne tik pirmajame plane pateiktos figūros (suteikiančios galimybę įsivaizduoti, kaip Alytuje regėjosi margaspalvė Žygimanto Augusto palyda), bet ir visas buitinis fonas, suteikiantis peno fantazijai apie kito panemunės miesto, daug mažesnio ir smulkesnio kasdienybę. Tiesiog žvelgiant į Gardiną reikėtų labiau matyti prie upės esančius medinius namus – jie gal ne tokie aukšti, kaip „Antrojoje sostinėje“ savo išvaizda ir funkcija neabejotinai buvo panašūs. Galop net pati situacija be galo gimininga (tas būdinga daugeliui prie Nemuno išsidėsčiusių miestų ir miestelių) – užtenka Alytuje atsistoti ant A.Juozapavičiaus tilto ir pažvelgti į kairį ar dešinį krantą: prie vandens medinės trobelės (ačiū Dievui, kai kas likę iki mūsų dienų), aukščiau – šventyklos.

Atvirukas "Alytus, Vilniaus pusė", XX a. 3 dešimtmetis
Kitame krante, kairėje pusėje, ten kur medžiai slepiasi Šv. Liudviko bažnyčia. Kas įdomiausia - mediniai Alytaus (XX a.) ir Gardino (XVI a. - žr.. žemiau) tiltai beveik identiški. Kaip ir minėtas miestų išsidėstymas landšafte.



Mathis Zündt, Gardino panorama, 1567-1572 m. (iš Wikipedijos)

Verta atkreipti dėmesį į tai, ką dvariškiai ir tarnai pirko Alytuje iš čia gyvenusių pirklių. Platus ir įvairus prekių asortimentas rodo, kad nebuvo čia jau ir tokia skylė. Nors, žinoma, tokį optimizmą galima iš dalies paneigti karališkąja prieskonių apyskaita („Apyskaita, sudaryta dėl prieskonių, pagal pinigų apyskaitą pirktų, gautų ir šventosios karališkosios didenybės bei velionės jos karališkosios didenybės virtuvės reikmėms į jo bei velionės jos karališkųjų didenybių virtuvės viršininkų, prakilnių ponų Zigmanto Fanello ir Jono Lesieckio  rankas išduotų nuo 1543 metų gruodžio 1-osios iki 1544 metų lapkričio 15 dienos“) – štai, pavyzdžiui, pipirų Alytuje anomis dienomis nebuvo taip jau ir lengva nusipirkti, juos pirkdavo arba Kaune, arba Trakuose, arba Piotrkove (Ten pat, p.255). Vieni aktyviausių prieskonių pirklių aprūpinę karališkąjį stalą prieskoniai, buvo žydai Mykolas (Michael) ir Abraomas (Abraham) iš Trakų. Į Alytų 1544 metais jie atveždavo imbiero, cinamono, gvazdikėlių, ryžių, cukraus, net šviežių alyvuogių aliejaus – pačias alyvuoges pirko iš Varšuvos kanauninko Jono Vojslavskio tarno, bet irgi Alytuje. [Ten pat, p. 255-261].

Patogi Alytaus geografinė padėtis – visų pirma Nemunas, buvęs viena svarbiausių ne tik Trakų vaivadijos, bet ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magistralių, keliai nuo senų laikų vedę iš Prūsijos (Vakarų) į Vilnių ir kitas vietas, garantavo miesto jeigu ne klestėjimą, tai bent jau buvimą tikrai ne kažkur valstybės užkaboryje ir net ne pasaulio pakraštyje.