ATO: vasaros tapiniai (1)

Visa vasara (kaip ir pavasaris bei žiema) pradėjo įdėmiai ir nervingai sekant baisiuosius įvykius Ukrainoje. Ir jeigu metų pradžioje nuo to sėkmingai sugebėjau pabėgti, tapydamas šiaip visokias nuotaikas ir būsenas (išreikštas formalizuotų potėpių pagalba), tai birželio mėnesį, supratau, kad negalėsiu išvengti to, ką kiekvieną dieną ir naktį matau jau beveik realia tapusioje virtualioje erdvėje.

Tai visa vasara praėjo fiksuojant vaizdus ir reiškiant emocijas, susijusias su Rytų Ukraina, Donbasu, antiteroristine operacija, visais karo žiaurumais ir siaubais. Žinau, kad tai net per nago kraštelį neprilygsta tam, kas yra matoma gyvai ir betarpiškai, tačiau norėjau ir deklaruoti savo poziciją. 

Atskleisiu šiek tiek savo kūrybinės virtuvės - nenorėjau, kad tai būtų tiesmuki reportažai (kurių autoriumi aš ir nesu), tačiau akyse ir pasąmonėje įstrigo keli dalykai - žmonės su kaukėmis (balaklavomis), militarinė technika ukrainietiškame peizaže (ach, tos stepės, topoliai, saulėgrąžų laukai) ir naktiniai apšaudymai tamsiuoju paros metu jie ypač kraupūs. 

Dar kas įstrigo žiūrint vaizdus intrenete - kad visi tie baisumai vyksta akompanuojant kregždžių balsams ir šviečiant iki pasiutimo ryškiai saulei žydrame danguje. 

BTR, 2014
Šią kompoziciją įkvėpė vaizdas su gerokai apdaužyta šarvuota  Nacionalinės gvardijos mašina. Nenorėjau labai aiškaus tiesmukumo, todėl motyvą bandžiau abstrahuoti (ar tiksliau - redukuoti į spalvinius santykius ir apibendrintas formas). 

Peizažas (pro langą), 2014

Vaizdas pro langą kažkur iš Donecko daugiabučio. Vakarinis apšaudymas. Visada keista žiūrėti tuos civilių gyventojų užfiksuotus kadrus paprastais "muiliniais" telefonais ir foto aparatais, paprastai fone dar girdėti necenzūrinis leksikonas, jaustukai, ištiktukai ir moteriški balsai, raginantys vyrus (nes jie paprastai filmuoja), pasitraukti nuo langų ar iš balkonų. 

Portretas (DNR), 2014

Kažkurio "Donecko liaudies respublikos" veikėjo atvaizdas. Man buvo įdomus ir intelekto nesužalotas veidas ir jo santykis su spalvinga vėliava (bei tie "cerkovnoslavianskiški" šriftai). 

Portretas (su dvigalviu ereliu), 2014

Žmogus su kepure, 2014

O čia man imponavo didelė uniforminė pareigūno kepurė, jo judesys ir uniformos spalva.

Garbės sargybinis, 2014

Analogiškai - kepurė, visa pareigūno uniforma su tais akselbantais ir panašiai. Stovėjo jis prie kažkokios įstaigos, toks nedrąsus ir visas pažeidžiamas (panašus kareivis griuvo per Ukrainos prezidento inauguracijos ceremoniją). Simbolika, ir nieko čia nepadarysi!

Dvi figūros ir topoliai, 2014

Scena iš, berods, Mariupolio - berods gegužės mėnesį, kuomet prorusiški protestuotojai bandė sustabdyti nacionalinės gvardijos šarvuočius. Man ypač įstrigo toks vyras su skrybėle ir moteris raudonais plaukais, bei bobos, šaukiančios necenzūrinius žodžius. 

Autobusų traukinys, 2014

Iš tiesų čia yra ryto nuotaika su kregždėmis aukštai danguje ir autobusų (lyg pabėgėliams) vore. Doneckas. 

Azov, 2104

"Azovo' bataliono kariai prisiekia. Čia irgi formaliai žiūrint buvo įdomus tų kaukių ir pro jas šviečiančių akių linijų ritmas, taip pat prie širdžių priglaustos rankos.

Žmogus su kauke ir agurku, 2014

Jis valgė agurką nenusiimdamas kaukės ir kažką juokavo apie naują agurkų derlių. 

Balaklava, 2014

Balaklava, 2014

Po kauke veidą slepia vieno iš batalionų ("Donbas") vadas - Semen Semenčenko. 

Sužeistasis, 2014

Baltas veidas baltų ligoninės sienų fone. Štai kas buvo įdomu. Ir dar tas veidas išgąsdintomis akimis. 

Žmogus su balta vėliava, 2014
Motyvas iš belaisvių pasikeitimo operacijos.

Peizažas, 2014

Laukas su ugnimi ir dūmais.

Peizažas, 2014

Saulėgrąžų laukas su sprogimu ir pabūklų vamzdžiais.

Ženklas, 2014

Ženklas su užrašu "Laimingos kelionės!". Prie  sienos perėjimo (Ukraina-Rusija) punkto "Marijivka". Šalia ženklo gulėjo žuvusiųjų kūnai.

Karstai, 2014

Kartais su separatistų kūnais prie kelio, pagriovio.

Krovinys ("200"), 2014
Sunkvežimis, vežantis kūnus iš Ukrainos į Rusiją. Čia dar vasaros pradžia. Buvo vienas pirmųjų reportažų apie tokių krovinių ("200") gabenimą.

 Dar turėtų būti pratęsimas. Nes darbų yra daugiau. 

Rūdininkų vartai ir Visų Šventųjų bažnyčia: barokinio bendradarbiavimo ir komponavimo ypatybės

Bet kurio miesto vartai atlieka vizitinės kortelės rolę. Nepasakyta šiuo sakiniu nieko naujo. Žinojo tai ir šumerai, ir romėnai, ir visi kiti. Vilniaus vartai taip pat buvo šios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės vizitinėmis kortelėmis. Tik gaila, kad tų kortelių, kurių dėka sužinome pirmuosius dalykus apie patį miestą, liko ne tiek jau daug – vieneri – garsieji Aušros vartai.
Iš tiesų kalbėsime ne apie vartus kaip vizitines korteles. Vartų ypatybė slypi tame, kad būdami savotiškomis vizitinėmis kortelėmis, jie automatiškai tapdavo ir aplinkos, besisukančios aplink juos (tiek vidinėje, tiek išorinėje miesto pusėje) epicentrais. Būtent vartai tarnaudavo kaip tam tikri atspirties taškai (prisiminus garsiąją Galilėjaus frazę), nuo kurių vykdavo tolimesnė architektūrinė ir urbanistinė plėtra.

Argumentu galėtų pasitarnauti išlikusieji Aušros vartai, kuriems, kaip jau buvo analizuota, renesansiniai perstatinėtojai suteikė nei daugiau – triumfo arkos pavidalą. Nuostabu yra ne tik tai, bet ir tas faktas, kad po kelių dešimtmečių vidinėje miesto pusėje iškilusi karmelitiškoji šv. Teresės bažnyčia savo fasadu barokiškai pakartojo analogišką schemą. Žinoma, šioje vietoje reikia turėti omenyje ir Sebastiano Serlio padiktuotą bebokštės bažnyčios fasado pavyzdį (kuriame taip pat labai aiškiai yra įpiešta triumfo vartų kompozicija), tačiau barokinis kontekstualumas čia irgi veikia kaip priežastis bei simptomas.

Pranciškus Smuglevičius Rūdininkų vartai 1786 m.

Tą patį turbūt būtų galima pasakyti ir apie neišlikusius Rūdininkų vartus. Kaip jie atrodė, ir ypač iš vidinės pusės, pasakyti jau niekuomet nebegalėsime. Tačiau tam tikrų štrichų menamam tų vartų portretui (kuo tikriausiam „autorobotui“) galbūt suteiktų šalia iki šiol stovinti Visų Šventųjų bažnyčia.

O šiuo atveju svarbu yra tai, kad Visų Šventųjų bažnyčios fasadas yra suprojektuotas remiantis labai konkrečiu pirmavaizdžiu – ne bet kokiais, o pačios Romos – katališkiško pasaulio centro, sostinės ir bambos vartais – Aureliano sienoje įrengtais Porta Pia (1561 m. suprojektuotais ne ko nors kito, o paties didžiojo Michelangelo). Šioje vietoje reikėtų atkreipti būtent į vidinę jų pusę, kurių portalo ir langų bei nišų apvadai yra giminingi pagrindiniam Visų Šventųjų bažnyčios fasadui (tiksliau – atvirkščiai).

Visų Šventųjų bažnyčios fasadas, 1624-1631 m.

Michelangelo, Porta Pia, Roma, 1561-1565 m.

Ypač ryškus Visų Šventųjų bažnyčios ir Porta Pia  ryšys regimas apatiniame bažnyčios tarpsnyje. Analogiška yra bendra kompozicija (net spalvinis sprendimas), langų apvadai ir, be abejo, pagrindinio portalo kompozicija. Žinoma, reikia pastebėti, kad Michelangelo sprendimas "renesansiškesnis", o vilnietiškasis variantas - manieristiškai grafiškesnis. 

Porta Pia (nuotrauka iš Wikipedijos)

Įdomumo dėlei galima palyginti ir abiejų vartų kompozicijas. Negalima sakyti, kad jos nėra giminingos (ypač turint omenyje tai, kad abu statiniai yra sukomponuoti iš dviejų laiptiškai priglaustų stačiakampių gretasienių).

Ką tai įrodo?

Tai (šiuo atveju tik galbūt) įrodo, kad ir Rūdininkų vartų vidinė pusė galėjo būti ne tokia minimalistinė, kokia buvo orientuota į miesto išorę.

Tai (iš tiesų) taip pat įrodo, kad Visų Šventųjų bažnyčią, konkrečiai jos fasadą turėjo projektuoti ne koks nors vietinis mūrininkas (kaip dažnai teigiama dailėtyrinėje literatūroje), o itališkojo Renesanso ir baroko plastiką neblogai perpratęs, konkrečius pavyzdžius (iš graviūrų arba in situ) žinantis specialistas. 

Dar į ką galima atkreipti dėmesį - tai į Visų Šventųjų bažnyčios puikų "įklijavimą" į aplinką. Tai nepriekaištingo barokinio perspektyvizmo pavyzdys. Viršutinis statinio tarpsnis atsiveria einant Šiaulių gatve. (Šioje vietoje reikia turėti omenyje, kad dabartinis Rūdininkų skveras iki II pasaulinio karo buvo užstatytas, tačiau bent jau iki XIX amžiaus gyvenamieji statiniai neturėjo uždengti perspektyvos.beje, šiuo sprendimu Visų Šventųjų bažnyčia yra artima Šv. Teresės bažnyčiai. 

1743 m. Jonas Kristupas Glaubicas, pastatydamas varpinę, perėmė jau padiktuotas žaidimo taisykles. Bokštas (kaip muzikiniame kūrinyje) sukuria kulminacijos įspūdį, atsiverdamas įpusėjus į Šiaulių gatvę... Paskui dar pasitinka fasadas...

Aistė Kisarauskaitė. Karalius maudosi

Kelionės diena buvo pasirinkta prastai, bet kas galėjo numatyti, kad alinantys karščiai truks begalinę virtinę dienų, nors iš kaimo vis ateidavo bauginačios pranašystės apie užmirštų dievų bausmę, durpynų gaisrus, suanglėjusius javus, nežinomų ligų apniktus gyvulius, ir tikrai, diena iš dienos atsibudus net pro storus pilies akmenis įsiskverbdavo nematomi karščio liežuviai, įslinkdavo kaip kokie gluodenai, įsitaisydami po plytomis ir jas kaitindami iš vidaus, kaip nežinia pro kur suskrisdavo ir šlykštūs bimbalai. Dvariškiai nuolat suplukę bėgiojo po menes, nusigriebę šluoteles, tikėdamiesi išvaikyti ar užmušti nors ir nevikrius, bet skaudžiai kandančius varmus ir gylius. O dabar, kelionėje, šie užuodę po prabangiais sunkaus šilko ir alksomo kostiumais prakaituotus dvokiančius keliauninkus, užuodę arklius, puolė spiečiais, atkaklumu prilygdami gerai ginkluotų svetimtaučių puolimams - kad ir kaip nesunku būdavo tokį nugalabyti, tačiau jis vis tiek spėdavo nugerti šiek tiek kraujo, palikdamas perštinčią žymę, kankinančią ilgais nė kiek neatvėstančiais vakarais, o žuvusiojo vietą tuojau pakeisdavo kitas. Kelionės data buvo parinkta anksčiau, o ir delsti daugiau nėra ko - kas rytą pažvelgus į dangų tepamasi tą patį įkaitusį skardos lakštą, t. y. dangų. Be debesėlio, kuriems retkarčiais ir pasirodžius, netrukus tapdavo aišku, kad tai tik vaikiški vapaliojimai, neturintys nieko bendro su rimta vyro šneka, neturintys svorio ar įtakos tolimesnei dienos eigai. Nei lietaus, nei vėsos. Taigi, būrys iškeliavo anksti, dar vos švintant, rūkams kruopščiai uždangsčius kelius, panaikinus pievas (- O naktys šaltos, - pamanė ji), tačiau jau netrukus karštis pasivijo, smogė iš nugaros tam dar nepasiruošus, akino, negelbėjo nei miško šešėlis, nes ten net vėjo nebuvo, tik baisus tvankumas, viską užvilkęs lyg iš bjaurių prakeikimų atėjusios augalų ligos, verčiančios lapus apmusijusiais pergamentais. Žinomą, dieną jie sustos, pastatys-išties palapines, paklos ant buvusios žolės (dabar gelsvos traškančios dangos) tankias storas lovatieses, ant kurių galima susėsti, valgys iš anksto paruoštą maistą iš karalienės daržų, prižiūrimų pagal jos griežtą itališką tvarką, gulės, arkliai makaluos uodegomis netoliese, besigindami nuo bimbalų puolimo. Šunys tūnos pavėsyje, kraipydami ausimis, budrūs, pasiruošę šokti nuo mažiausio įtartino garso, o miškas vilios juos kvapų pažadais, šnaresiais, bet tai ne medžioklė. Deja.

Jie visada čia sustodavo. Merkys vangus, jau išplatėjęs, jei dar ne pačioje brandoje, tai, sakykime, jaunuolio amžiaus, gelaintis požeminių šaltinių šalčiu, kaip jos šalies kalnų upės, kurių sau neleido prisiminti. Jos vyras čia visada eina maudytis. Ji puikiai pamena paupio pavasarį užliejamą pievą, visuomet šlapią, pilną viksvų, vėdrynų, čiobrelių ir mažų nežinomo vardo, bet neįtikėtino purpuro ryškumo gėlyčių. Dabar visa tai nuo karščių virtę aštrianagiais ir aštriadančiais stagarais, traškėdami šie griebia sijonus ar bando įkibti į vyrų batų aulus, tačiau žemė vis tiek puri, minkšta, kojos su odinėmis kurpėmis (o gal irgi batais?) maloniai smenga. Ji puikiai pamena nepastebimą nusileidimą prie upės, iš kur atsiveria Merkio posūkis su nuo saulės aitriai geltonu skardžio smėliu, Merkys tamsus, neperregimas, apaugę krantai nejaukūs (- žaltys plaukia, - mato jis), šunys priglaudę ausis begioja aplink uostinėdami, tirdami, atrasdami varlę ar kitus neįvardintus pėdsakus, upės žolės sugulę kaip tos šunų ausys, kai kur iškišę vieną kitą mažą baltą žiedelį. Nuvirtęs medis (- dar pernai jo čia nebuvo, - galvoja audamas batus) perkuria srovės balansą kitaip, viskas atsiduria upės viduryje, bet itin koncentruotai, susidaro daugybė mažų mielų sūkuriukų. Mielų akiai, bet ne besimaudantiems, nes jie reiškia nežinai ką - gylį, šakas ar pavojingesnius sūkurias gilumoje. Kvepia sausa saulės aistra, mėtomis, kai kur augančiomis prie vandens ir jame, ajerais, kurių vieną kažkuris šuo štai žaisdamas išrovė ir nešasi nasruose lyg kokį pagalį. Jos vyras nusirengia ( - O dieve, vėl tie nudriskę drobiniai marškiniai, - pamano ji, - purvini, per tiek metų taip ir neišmokiau rūmų tvarkos...), lipa akmenimis ir brenda nuo saulės blikų besimainačiu gelsvu dugno smėliu su tuščiomis geldelėmis (- Kad tik neužliptų, susižeis, - pagalvoja ji, bet nutyli, nenori, kad kas nors išgirstų. Kam griauti jo autoritetą?). Per tuos metus jis gerokai nutuko, pakibęs pilvas atstumiantis, tai visai nebe tas galingas vyras, kurį pirmą kartą pamatė. Atsiradęs pagurklis ypač bjauroja, tačiau daugybė gimdymų sudarkė ir jos pačios kadaise liekną figūrą. Jis šnopuoja, iš tolo dvokia prakaitu, grubiai šūkteli šunims, stabteli ir krinta į vandenens gelmę, paneria vis dar tankius plaukus išlaikiusią galvą, ištraukia, makaluoja. (- Kaip šuo, - su pasibjaurėjimu pastebi nuo kranto). Šunys neatsilieka, sušoka į vandenį, taip pat šnopščia, plaukia prieš srovę visi - gyvuliai ir žmogus (- Visi gyvuliai, - pamano ji ). Jis plaukia, galynėdamasis su srove, kriokia iš malonumo, šaukia jai kažką iš tų lietuviškų taip ir neišmoktų žodžių, garsiai prasčiokiškai nusijuokdamas, kad net skardis krūpteli. Po to pasineria iki kaklo, dar kiek paplūduriuoja užsimerkęs, iškišęs upės paviršiuje tik galvą ir kojų pirštus, apsiverčia ant pilvo, įsikimba į akmenį, laikosi, leisdamas vangiai ir žaižaruojančiai upei tekėti papilve, dienos ir būsimos kelionės nuovargį leisdamas pasroviui, paslėpdamas žolėse, duburiuose. Palei krantą augantys juodalksniai staiga išmeta griežlės balsą - lis, lis, šaukia ta. (- Kelinta jų karta čia gyvena? - pagalvoja jis). Išlipa atvėsęs, kitas, vėl galingas vyras, ramus - jam reikalingus sprendimus savaime atneš srovė. Ir lietų. (- Kaip jie gali gyventi toje savo Italijoje, kur nuolat karšta? Ir upės ten geltonos... - nusistebi tyliai sau).

- Lis, - sako garsiai. Nusišypso jai.

(- Ir kaip čia dievas man davė mylėti šitą gremėzdą? - neatsistebi jau daugybę metų ji, žiūrėdama į jo senstantį kūną).

Renesansinės nuogybės Lietuvoje

Savo nuogo kūno meilei Renesansas primena nudistų pliažą. Po romanikos sutemų ir gotikos miglų, kuomet žmonės ir juos vaizduojančios skulptūros buvo („dėl visa ko“ ir todėl „kad taip reikia“) buvo apsimuturiavę įmantriausiomis raukšlėmis krentančiais audiniais, renesansinės figūros ėmė ir išsirengė. Tokiu būdu dailininkai pasiekė du tikslus: viena vertus, džiaugsmingai apdainavo žmogiško kūno grožį, realizuodami graikišką kalokagatijos idealą; kita vertus, tokiu būdu išsprendė turbūt jau ir juos kamavusį aprangos ir visuotinybės prieštaravimą. Problema regėtųsi labai paprasta – kaip pavaizduoti apsirengusį žmogų ir išvengti madų pasikeitimų sąlygojamo karikatūrizmo, kaip grožį padaryti universaliu? Štai, devynioliktojo amžiaus džentelmenui, žvelgiančiam į savo protėvius kokoje nors Lankašyro grafystės pilyje, jie, apsirengę Elžbietos laikų apdarais turėjo atrodyti šiek tiek komiškai, ir dirbtinai. Arba kad ir mums, matantiems Ingreso portretus su bakenbarduotais ir pilvotais ponais, įsismaukusiems į aptemptas kelnes, tokia jų apranga kelia šiokią tokią šypseną. O Renesanso laikais mąstyta apie tai – kaip aprengti Vergilijaus siužeto herojus, kokius rūbus pateikti Užkariautosios Jeruzalės liudininkams? Tad net ir dėl to – kur tik būdavo galima neparengti vaizduojamų personažų, ten jie veikdavo nuogi, it mamos pagimdyti. Mikelandželo ištapytoji Siksto koplyčia – ta suomiška pirtis, pasak Petro Repšio, yra pati puikiausia renesansinio nudizmo esencija.

Lietuvoje taip pat egzistavo Renesansas. Gal ne toks didus, kaip Europoje (už išlikusius tik fragmentus, čia reikia dėkoti ir svetimiems okupantams, ir iki mūsų dienų paveldo saugoti nesiruošiantiems analfabetams), tačiau unikalus ir specifinis. Būtent tą ir įrodo nuogi kūnai, kurie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jos dailėje pasirodo būtent Renesanse – šešioliktame-septynioliktame šimtmečiais.

Esminiai pokyčiai, kaip visada, prasideda nuo galvos. Galva anų laikų Lietuvoje buvo valdovas ir jo ramstis – bajorija. Būtent su šiuo luomu ir jo reprezentacija susijusiuose meno kūriniuose ima ir sušmėžuoja pirmieji nuogaliai. Kai kurių netgi negalima pavadinti tikraisiais nuogaliais – bet jų pomirtiniai kūnai antkapiniuose paminkluose, aprengti Maksimilijono tipo šarvais (kaip Albrechto Goštauto) ar husariškais krūtinšarviais, žodis žodin kartojančiais (na, iš tiesų dar net patobulinančiais!) vyriškas formas, glumina savo nuogumu. Tokia apranga, patvirtinanti seną graikų posakį, kad „drabužiai yra žmogaus kūno veidrodis“ galbūt mūsų, pripratusių prie akivaizdesnių dalykų, gal ir nestebina, tačiau amžininkus visgi turėjo versti susimąstyti. Štai, kad ir Goštautas, kurio vyriškumo bei nemažo pilvo nepaslepia, bet priešingai paryškina – šarvai, liudininkams atsiverdavo visa kūniška esybe.

Bernardus Zanobius de Gianotis, LDK kanclerio Albrechto Goštauto antkapinė plokštė Vilniaus katedroje, apie 1539 m.

Maksmilijono tipo (renesansiniai paradiniai, kaneliūromis dekoruoti) šarvai paryškina natūralias kūno formas. 

Bet, žinoma, reikia ir net būtina pabrėžti, kad nuogų monarchų, magnatų ir šiaip šlėktos LGK mene mes nepamatysime – ne lygis.

Juolab, kad nuogumas neretai (o net iki mūsų dienų) yra suvokiamas kaip tam tikras pažeminimo veiksmas. Galbūt todėl tiek renesansinėje, tiek barokinėje kūryboje svetimi – dažniausiai priešų belaisviai, būdavo vaizduojami nuogais. 

„Blogietis“ , pasak kai kurių interpretacijų, matomas ir vienoje iš nedaugelio išlikusių pasaulietinių freskų Siesikų rezidencijoje. Tai nuogas jaunuolis ar dar nesenas vyras gana didele nosimi (vėlgi, tai galima traktuoti kaip meilužio atributą) ir į žiūrovą atsukta nuoga sėdyne. Turbūt tai vienas pirmųjų aktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailėje.

Sieninė tapyba Siesikų pilyje, XVI a. 

Nuogas jaunuolis, didele nosimi ir atsmauktomis kelnėmis.

Šalia valdovų ir didikų nuogais galėdavo būti (vaizduojami) tik įvairūs „pagalbiniai“ subjektai – skydnešiai, alegorinės figūros. Štai, kad ir Šv. Mykolo bažnyčioje esantis Leono Sapiegos ir jo žmonų paminklas – nuogi ir putnūs personažai, draperijomis prisidengę arba drąsiai demonstruojantys savo gėdingąsias vietas, nebijo eksponuoti savo kūnų.

Leono Sapiegos ir jo žmonų antkapinis paminklas Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje, XVII a. pradžia. Jano Bulhako nuotrauka, 1937 m.

Nuogi amūrai, laikantys herbinį kartušą

Tomas Makovskis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis (fragmentas), 1613-1650 m.

Nuogi amūrai, laikantys vieną iš žemėlapio legendų.

Analogiškai iš grafikoje, ypač kartografijoje, nuogybių nebijota – priešingai, jos ne tik pagyvindavo visą vaizdą (tereikia įsivaizduoti – kaip atsipūsdavo žiūrovo akis po visų geografinių analizių, žvelgdama į rėmus, bordiūrus ir legendas, aplipintas apsinuoginusių putų ir satyrų (pastarieji, be abejo, turėjo iliustruoti ir laukinę tenykščių kraštų gamtą). Satyrai, kaip ir dera satyrams - nesikuklina ir rodo net savo organus ir ne bet kokiose, o erekcijos būsenose.

Antonas Wiedas, Maskvos valstybės žemėlapis, 1542-1555 m.

Nuogi vyriškos ir moteriškos lyties satyrai prie žemėlapio legendų.

A. Wiedo žemėlapis sufleruoja ir dar vieną labai svarbų pranešimą. Nuogos moters kūnas Lietuvos Renesanso mene, regis, buvo tabu. Arba bent jau nesusilaukė tokio populiarumo, kokiu naudojosi Italijoje ir Nyderlanduose. Didikės nuogai rengtis negalėjo - net prieš rafinuočiausius italų dailininkus. Geriausiu atveju moterys apnuogindavo savo biustus - bet ir tik tuomet, kai vaizduodavo kokias nors mitologines būtybes - sirenas, nereides, hermas.

Antonas Wiedas, Maskvos valstybės žemėlapis, 1542-1555 m.

Moteriškos lyties satyrė.

Medinės durys Kretingos Apreiškimo bažnyčioje, XVII a. pradžia

Iki pusės apsinuoginusios vyriškos ir moteriškos hermos.

Medinės durys Kretingos Apreiškimo bažnyčioje, XVII a. pradžia

Moteriška herma su voliutomis vietoje krūtų.

Willemo van den Blockes dirbtuvės, LDK maršalkos Stanislovo Radvilos paminklas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, XVII a. pradžia

Moteriškos lyties herma,

Netgi galima nurodyti tiesioginius šaltinius, impulsus, iš kurių ėjo visos tos nuogybių įtakos – žinoma, kad tai karaliaus dvaras, be abejo, kad ten dirbę italų meistrai. Tereikia prisiminti „nudistais“ knibždančius Žygimanto Augusto arasus arba dar itališkojo periodo kai kurių meistrų kūrybą (tokia atvira ji nebuvo toleruojama šių naujoje tėvynėje). Štai, kad ir tokie korifėjai kaip Caraglio ar Mosca Padovano, savo pirmojoje Tėvynėje be nuogo kūno tiesiog neįsivaizdavę kūrybos.

Giovanni Giacomo Caraglio, Venera, XVI a. 3-4 dešimtmečiai.

Itališkuoju laikotarpiu sukurtas dailininko vario raižinys.

Giovanni Maria Mosca Padovano, Antonijus ir Kleopatra, iki 1530 m. Iš: http://it.wikipedia.org/wiki/Giovanni_Maria_Mosca

Itališkojo periodo skulptoriaus darbas.

Tą kardinalų išsirengimą – tikrai renesansinį pokytį (tebūnie tai viso labo išorinis dalykas) ypač aiškiai galima matyti sakraliniame – katalikiškame mene. Po bizantinių ir gotikinių apsitūlojimų draperijomis ir klostėmis, Renesanse nepabūgsta apsinuoginti pats Dievas. Pliką mes jį matome trejais – Kūdikėlio, Kankinio ir Prisikeliančio pavidalais.

Kūdikėlis su Švč. Mergele Marija ir Šv. Ona, Batakių bažnyčia, XVI a., pradžia, (neišlikusi)

Nukryžiavimas, sieninė tapyba Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje, XVII a. pradžia

Nukryžiuotasis, Molėtų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, XVI a. pradžia

Prisikėlęs Kristus, Kretingos Apreiškimo bažnyčia, XVI a. pradžia (dingusi)

Prisikėlęs Kristus, sieninė tapyba Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, XVII pradžia

Retesnis variantas – šventieji kankiniai. Deja, Lietuvoje nepamatysime strėlėmis persmaigstyto Sebastijono (ypač mylimo kai kurių laisvamanių tapytojų), koks nors Laurynas paprastai aprengiamas, tačiau Alsėdžių Šv. Batramiejaus bažnyčioje esantis martyrologijos liudininkas – nuogas, plikumą demonstruojantis nepriekaištingai išdidžiai.

Šv. Baltramiejus, Alsėdžių Šv. Baltramiejaus bažnyčia, 1633-1643 m. (S.Varno nuotrauka iš knygos "Alsėdžiai", Vilnius, 2002, p. 90)

Apibendrinant galima pastebėti kelis dalykus:

pirma – nuogas kūnas Lietuvos Renesanso mene, niekuomet nevaizduotas savitiksliai – dėl savęs paties (priešingai itališkajam Renesansui);

antra – apie nuogus kūnus Lietuvos Renesanso mene galima kalbėti Hyppolyte'o Taine‘o žodžiais (tai, ką jis sakė apie olandiškus – išpurtusius ir išblyškusius jų pavidalus).

Iš tiesų – Lietuvos Renesanso mene vaizduojami kūnai – toli gražu ne apolonai ir afroditės (moteriškos lyties apskritai kur kas mažiau) – tai ne visai proporcingi, kiek apdribę, tačiau apčiuopiami ir tikri kūnai. Dailėje tai iš tiesų buvo esminis postūmis...

Alberto Vijūko-Kojelavičiaus "Lietuvos istorijos" I tomo frontispisas: autorystė ir simbolika

Cornelis van Dalen I, A.Vijūkas-Kojelavičius, Historiae Lituanae... t. 1, Gdanskas, 1650 m.

Kalbėjimo apie vieno iš Lietuvos istorijos tėvų – Kojalavičiaus didžiojo veikalo – Historiae Lituanae pirmojo tomo frontispisą atspirties ir išeities tašku būtų akivaizdus faktas – minimas asmuo buvo jėzuitų vienuolis. Ir ne bet koks, o Vilniaus jėzuitų akademijos teologijos profesorius ir daktaras.

Bet kol kas palikime tai paraštėje, atkreipdami dėmesį į du dalykus:

1)      Tereikia tik apgailestauti, kad iki šiol nėra nustatyta, kas yra titulinio puslapio autorius;

2)      Akivaizdu, kad frontispise – tiktų tikriausioje viso darbo vizitinėje kortelėje, vizualiai įkūnytos kai kurios pagrindinės teksto idėjos.

Antraštinis lapas – vaizdine prasme pati puošniausia viso veikalo (ir pirmojo, ir antrojo tomų) dalis, nėra signuotas, ir tai apsunkina visą tyrimą. Šiuo atveju tegalima pasikliauti rašytiniais šaltiniais ir stilistine analize. Visą reikalą palengvina tai, jog yra žinoma „Lietuvos istorijos“ išleidimo vieta – tai garbingas ir šlovingas Gdansko miestas – Respublikos langas į Baltijos jūrą ir visą pasaulį. Būtent ten tuo metu knyginėje produkcijoje iliustruotų – visokiausiomis figūromis ir architektūrinėmis detalėmis išpieštų frontispisų beveik monopolisto teises buvo įgijęs graveris iš dar šlovingesnio Amsterdamo – Cornelis van Dalenas (Vyresnysis arba I). Užtenka pasižiūrėti, kad ir į šio raižytojo atliktą Jokūbo Sobieskio Užrašų apie Chotynės karą titulinį puslapį (1646 m.) arba beveik dešimtmečiu ankstesnę panegiriką Vladislovo Vazos bei Cecilijos Renatos santuokos proga (1637 m.). 

Cornelis van Dalen I, J. Sobieski Commentariorum Chotinesnis Belli..., Gdanskas, 1646 m.

Cornelis van Dalen I, M.Opitz, Felicitati Augustae Honorique Nuptiarum..., Gdanskas, 1637 m.

Bendros struktūros komponavimo, figūrų pozų, šriftų  ir, ypač svarbu, modeliavimo prasme – tai neabejotinai artimi kūriniai. Kaip nurodė lenkų dailės istorikė Teresa Sulerzyska [T.Sulerzyska, „Ryciny Cornelisa van Dalen w siedemnastowiecznych drukach“ gdańskich, in Biuletyn historii sztuki, 1977, nr. 4, s. 327], šis dailininkas ypač aktyviai knygines iliustracijas pradėjo kurti nuo 1632 m., sukurdamas daugiau nei 40 titulinių puslapių. Su Gdansku van Daleną siejo karališkasis Vazų sekretorius ir istoriografas Martinas Opitzas (1597–1639), jo dėka dailininko ir Vazų ryšiai tęsėsi iki penktojo dešimtmečio pabaigos [ten pat].

Karaliai ir konkrečiai Vazos – Žygimantas ir Vladislovas, yra vienas iš raktų, kurio dėka galima atrakinti prasminę ir reikšminę Kojelavičiaus knygos titulinio puslapio spyną. Šioje vietoje dar reikėtų įterpti jėzuitus – vienuoliją, kurią aktyviai globojo ir rėmė katalikiški švediško kraujo turintys valdovai. Ir galima paskaitinėti keleto iš jų – kad ir Petro Skargos ar Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (abu tampriai susiję su dvaru) minčių. Tiek vienas, tiek kitas, o ir apskritai jėzuitai, buvo stiprios monarcho valdžios Abiejų Tautų Respublikoje propaguotojai. Vizualiai tai puikiai išreikšta tituliniame puslapyje – pačiame centre, ant aukščiausios kolonos stovintis valdovas yra tas taškas, kuriam pagarbą atiduoda ir nuolankiai paklūsta esantys žemiau. Spekuliuojant galima pasamprotauti, kad viršuje vaizduojamas pats Žygimantas, o apačioje – sosto paveldėtojai – Vladislovas (kairėje) ir Jonas Kazimieras (dešinėje). Juolab, kad galima įžiūrėti ir šiokio tokio portretinio panašumo.

Bet dar geriau yra paskaityti „Seimo pamokslus“:

„Kaip muzikoje, kur vienas balsas kyla aukštyn, kitas neišvengiamai turi būti pažemintas, taip ir valstybėje: kiekvienas valdininkas turi žinoti savo vietą ir nepažeisti švento susitarimo saldybės. Jeigu visiems šiems balsams neduos takto dirigentas, tai dainavimo silpnumas pavirs disonansu ir beprasmišku šaukimu. Lygiai taip ir valstybėje: jeigu viena aukščiausioji valdžia nevaldys visų, tai pasidarys baisi betvarkė ir karalystės žlugimas neišvengiamas”

[P.Skarga; http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/10/10ska.html].

Arba „Odę Lenkijos ir Lietuvos raitijai“:

„Ar kare, ar taikai viešpataujant,

Visad saugokit jėgų vienybę.

Juk šimtu kolonų paremtos šventyklos

Daug ilgiau išlaiko“.

[vertė Albinas Žukauskas, M.K. Sarbievijus, Miškų žaidimai, Vilnius, 1958, p. 122.]

Tad tas viršuje, ant kolonos esantis asmuo ir yra tas Dirigentas, kurį laiko Kolonos – žemiau esantys Respublikos bajorai.

Šioje vietoje reikėtų pasikliauti pačiu Vijūku-Kojelavičiumi. Užtektų pažvelgti į jo Istorijos struktūrą. Būtent šis jėzuitų vienuolis ir buvo vienas iš tų Lietuvos istorikų, kurio dėka (laimei ar nelaimei) iki mūsų dienų yra išlikęs gajus istoriografinis štampas periodizuoti praeitį pagal valstybės viršuje buvusių žmonių gyvenimus. Tad štai toks jėzuitiškas monarchizmas.

Frontispise dar galima įžiūrėti ir kitokios simbolikos. Nuorodą į tai suteikia paminėtos kolonos. Vijūko istorinėje vizijoje Gediminaičiai-Jogailaičiai (Vazos save siejo irgi su jais) atstovavo Kolonų arba Stulpų giminei – lietuvišku jų protoplastu įvardintas romėnas Cezarinas (etimologijos analogijos negali palikti abejingais!). Tad vaizduojamos trys toskaniškos (romėniška orderio rūšis!) kolonos – vidurinė aukštesnė, šoninės žemesnės, tarp jų dar nišos, apipavidalintos apvadais ir to paties orderio piliastrais – yra stilizuotas Gediminaičių stulpų ženklas.

Verta dėmesio ir ant dviejų šoninių kolonų veržlia jojančių heraldinių figūrų – Hipokentauro, šaunančio sau į uodegą, ir Vyties, vejančio priešą, simboliką. Sapiegų (I tomas paties autoriaus yra dedikuotas Kazimierui Leonui Sapiegai – „valstybės atramai“, pasak Kojelavičiaus , II – šio sūnėnui Kazimierui Jonui) giminės tradicijoje teigiama, kad jų legendinis protėvis Narimantas Gediminaitis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbą pakeitė – iš Kentauro Vytimi [A.Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, vertė Leonas Valkūnas, Vilnius, 1989, p.140; http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/Sapiegu-kilme-fiktyvi-legenda-tapo-realybe]...

P.s. dar viena įdomi detalė, susijusi su šio titulinio puslapio ir kitų van Daleno analogų lyginimu. Tiek apatinė juosta (kitur čia vaizduojama kokia nors alegorinė kompozicija, daugiafigūrė scena), tiek tušti kaspinai po abejais bajorais lyg ir liudija, kad grafikos darbas nėra baigtas, kad ne visos tekstinės inskripcijos yra išraižytos.

Rūdninkai, arba karalius maudosi

Ką reikia daryti, norint išsimaudyti šaltoje ir skaidrioje Rūdninkų girios tėkmėje? Tai gali būti Visinčia, Šalčia, Raudonėlė ar net tik įsibėgėjantis Merkys.

Merkys iš tiesų čia labai keistas. Neįprastas tiems, kurie įpratę matyti jį žemiau Varėnos – palyginti platų ir srauniai bėgantį link ties Merkine didingai šliaužiančio (it koks gigantiškas žaltys) Nemuno. Merkys Rūdninkuose yra giminingas vėlesniems, žemesniems jo intakams – Grūdai ar Skroblui. Jis siauras ir vingiuotas, rudokas nuo geležingų klodų – požeminių Rūdninkų girios turtų.

Tad svarbiausias dalykas, norint išsimaudyti tokiame Merkyje, yra surasti gerą priėjimą. Upės pakrantės čia gana stačios, pilnos smėlėtų skardžiukų ir atodangų, kupinos drevėtų stuobrių. Vieni jau išvirtę, sukūrę laukinius tiltus ar vandenines užtvaras, kiti dar stūkstantys, primenantys gotikinius bokštus su jų gyventojais – riteriais, grafais ir princesėmis – apuokais, pelėdomis ir dar kitais drevėse gyvenančiais paukščiais.

Pakrantėse pilna žolių – dilgėlių, varnalėšų, kiečių, gervuogių. Tad reikia prasibrauti pro jas. Įveikti žoles kaip tvirtovė ginančius karius, mojuojančius kirviais, alebardomis, ragotinėmis. Dilgėlės dilgina, varnalėšos kimba, kiečiai kvepia, gervuogės dreskia ir laiko. Tikras karas!

Tada reikia nusileisti žemyn. Merkys Rūdninkų girioje – negilus. Posūkiuose (kurių čia nestinga) – duburiuotas, kitur srovė iki kelių. Tinka ir gylio mėgėjams, ir seklumų propaguotojams. Į kojas kabinasi vandens žolės (kuo tikriausi undinių plaukai), nugarą, pečius, užpakalį, krūtinę ir veidą kaip pašėlę kanda varmai – visokio plauko ir dydžio kraujasiurbiai vabzdžiai.

Karštą vasaros dieną Merkio vanduo maloniai gaivus. Po ilgesnio taškymosi, išbaidančio čiuožikus ir priviliojančius dar gausesnius bimbalų legionus, žiūrėk, ima mėlynuoti lūpos, palaipsniui įgaunančios mėlyniškai violetinių atspalvių ir švytėjimo. Tuomet galima lysti lauk – kaitri saulė negailestingai greitai išdžiovina, iškaitina odą.

Einant plačia šienaujama pieva (toliau auga dar nepjaunami rugiai), perskiriama dvigubos elektros stulpų ir laidų linijos, į kojas daužosi žiogai, o apie žmonių buvimą primena tik žemdirbių ir elektrikų veiklos pėdsakai ir viršuje (kaip netikras) zvimbiantis lėktuvas (turbūt Vilnius–Roma ar Vilnius–Paryžius).

Dar – pačiame Rūdninkų girios pakraštyje lyg sargybiniai bokštai rūsčiai žvelgia šernų medžiotojų bokšteliai. Afrikinio kiaulių maro įkvėptas šerninis genocidas. Įmitę vyrai, slepiamos spalvos švarkais. Savo vaikams aiškinu apie medžioklės subtilumus:

–        -  Sėdi bokštelyje ir lauki, kuomet ateis ko nors paknisti. Gal net kokių bulvių po apačia papili. Kantriai lauki ir stebi.

Devynmetė duktė klausia:

–        -  Tai turbūt jie ten ir pamiega? Ar knygą paskaito...

–       - Na kurgi!? – nekantriai pasipiktinu (eilinį kartą įsitikinęs, kad esu netikęs pedagogas), blefuodamas tęsiu, – jie ten net valgyti negali.

–       -   Aš tai bent vandens atsigerti turėčiau...

Tuomet viskas pasikeičia ir trumpam grįžta šešioliktas–septynioliktas amžiai. Nesibaigiančios karalių Žygimanto Augusto ar Vladislovo medžioklės. Šernai, stirnos, elniai, lokiai, stumbrai ir taurai. Atokvėpio popietės po augalotomis pušimis ir eglėmis. Stalai, dengti staltiesėmis, itališki-vengriški vynai, jerubiena ir kepti miškų karveliai. Dvariškiai, apsirengę ryškiaspalviais šilkais. Kaimiečiai drobiniais marškiniais. Medžiokliai, ruošiantys lankus ir muškietas. Sakalininkai, prižiūrintys savo kreivasnapius skrajūnus...

Poetas:

Lyg taurėj tvaskaus smaragdo

Tarp krantų vanduo sruvena,

Jis pasiūlo tau be vyliaus

Sidabrinį džiaugsmo tostą.

(Motiejus Kazimieras Sarbievijus, III miškų žaidimas, ištrauka, vertė AlbinasŽukauskas).

Bandau įsivaizduoti Vladislovą Vazą, išsekintą vasarvidžio karščių ir bandantį išsimaudyti.

Karalius maudosi. Savo baltą, apkūnoką kūną jis kiša į skaidrų vandenį. Tarnai suka žvilgsnius į šonus. Didžiausias dvaro pataikūnas šaukia (saldžiu balseliu):

–        -  Bravo!

Arba:

–         - Vivat!

Ar (sarbievijiškai):

–         Vėjeliui tykiai dvelkiant,

Margų žiedų būriai

Prie tavo kojų glaudžias,

Bučiuoja tavo pėdas.

Karaliaus kūnas, baltas ir putnus. Koks jis turėtų būti nuogas? Turbūt tai matė tik artimiausi – tarnai, jį rengę, prausę, taip pat moterys –  Jadwiga Łuszkowska (valdovui pagimdžiusi nesantuokinį sūnų), dvi žmonos – austrė ir italė – Cecilija Renata, Marija Liudvika... Bet nereikia čia tos didaktikos. Karalius tiesiog nuogas – kaip bet kuris žmogus. Visuomet, kai žmogiškai socialiniai santykiai darosi nebeįmanomi, kuomet bendraujant dalykiniais ar darbo reikalais kažkas bando užlipti vienu ar daugiau hierarchijos laiptelių virš manęs aukščiau, pabandau įsivaizduoti tą asmenį plikut plikutėlį – kaip motinos pagimdytą. Daugelis atrodo karikatūriškai.

Karalius lipa vandenin nusimaudyti. Galbūt tą vietą nuo pašalinių akių skiria kilimai, arasai, gobelenai. Kastratas Baltazaras gieda Monteverdį – Orfėjaus ariją, jam pritaria trys violos da gambos. Karaliaus kūnas įsitempęs, rankos šiek tiek užlaužtos viršun, su stipriai suspaustais kumščiais, geliamas aklių, gylių ir musių. (Šiems padarams vienodai skanus ir raudonas, ir mėlynas kraujas).

Kiek toliau, lygioje (kaip ant barokinėmis staltiesėmis – raudonas šilkas, auksiniai ornamentai a lá Floris Claesz van Dijck, nutiestų stalų) lygumoje, deginamoje saulės (iš visų pusių vaizdą rėminą Rūdninkų girios masyvas), guli, pakėlęs galvą, italų dailininkas – ilgoki tamsūs plaukai, ruda odos spalva, balti dantys, rankose pieštukas ir albumėlis. Jis lydi besimaudantį karalių. Koks nors Konstantinas Tencalla. Nors ne, Tencalla jau per senas tokiems nuotykiams. Nors irgi ne – jeigu kas ką ir piešia, tai studijoje, namuose, o ne saulėje pleškinamoje lygumoje, ražienoje, tarp cirpiančių žiogų. Net ne italas – šis pieštų vynuoges, apelsinus, akantus. O čia – pieviniai čiobreliai, jonažolės, pelynai. Tos pačios varnalėšos.

Žmogaus kova su vilku

"Šioje dailioje vietoje [prie Alytaus piliakalnio, Klebono akmens Nemune - v.p.] Nemuno krantai matė šiurpulingą žmogaus kovą su žvėriu. 1925 metų vasario mėn. 25 d. vilkas čia užpuolė seną eigulį P. Žekonį. Eigulis buvo apsivilkęs kailiniais, todėl vilkas negalėjo iš karto jo sudraskyti. Eigulis turėjo tik lazdą su geležiniu galu. Jis griebė vilkui už kaklo ir, parvertęs ant žemės, grūmėsi su stipresniu už save žvėriu.
Besigrumdamas su vilku, Žekonis įkišo jam į nasrus alkūnę ir visą ranką. Vilkas smarkiai sukramtė abi rankas ligi pečių. Eigulis šaukė pagalbos, bet niekas jo negirdėjo, buvo ankstyvas rytas. Nelaimingasis mėgino kišti vilkui į gerklę vienintelį savo ginklą - lazdelę, bet vilkas nukando lazdos galą... Paskutinėmis jėgomis eigulis griebėsi draskyti vilkui akis.
Po valandos grumtynių, kai žmogus ir žvėris abudu gerokai pavargo, Žekoniui pavyko pasprukti iš apakinto vilko nagų ir pabėgti. Vilkas mėgino šliaužti, nusirito nuo šlaito ir įkrito į Nemuną, kuris tą žiemą buvo neužšąlęs.
Dabar atsirado pagalba. Vilką nušovė beplaukiant Nemunu, o eigulį vos gyvą nugabeno į ligoninę: bijota, kad vilkas buvo pasiutęs. Žekonis pagijo ir įspūdingai pasakojo apie nepaprastus savo išgyvenimus" [iš: Steponas Kolupaila, Nemunas, Lietuvių Katalikų Spaudos Draugijos leidinys, Chicago, 1950, p. 125-126]

Vidas Poškus, Žmogus ir vilkas, popierius, rašiklis, A4, 2014