Antonas Wiedas ir jo "Moskovija"

Antonas Wiedas (1500 ar 1508 m. - 1558 m.) yra vokiečių kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailininkas. Kas nors aiškiau? Turbūt, kad ne. Tuomet galima patikslinti - AW buvo paskutiniojo Gediminaičio/Jogailaičio - Žygimanto Augusto dvaro Vilniuje dailininku (regis, kad apsigyveno in Wilde apie 1535 m.). Kuo tai galima argumentuoti? Faktu, jog 1545 metais Žemutinės pilies rūmams nutapė kelias kompozicijas - "Riterių turnyrą" ir "Stumbrų medžioklę". Dar galima pridurti, kad buvo paties Luco Cranacho (Vyresniojo) mokiniu ir greičiausia protestantu (arba bent artimu tam judėjimui, nes yra sukūręs paties pastoriaus Martino Lutherio portretą).

Vilniuje šio menininko darbų nėra likę. Nei tapybos, nei grafikos. Tačiau spaudos ir grafikos (t.y. tiražavimo) dėka, ačiū Likimui bei kitiems Renesanso pusdieviams) yra išlikęs šio žmogaus sukurtas (kaip liudija inskripcija - 1555 metais, o Franzo Hogennergo graviruotas ir publikuotas turbūt Kelne 1570 m. - yra dar ir kita šio žemėlapio versija) Maskvos valstybės (MOSCOVIA) žemėlapis. Turbūt nereikia net ir aiškinti, kad tai yra vienas pirmųjų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sukurtų kartografinių "produktų". Svarbiau, kad būtent tame žemėlapyje mes galime atpažinti "tikrąjį" Wiedą ir galbūt apčiuopti jo tapybinius požymius (vien jau dėl to, jog Rusų valstybės žemėlapyje yra vaizduojamos minėtosios turnyrų ir medžioklių scenos - kas paneigs, jog jos nebuvo panaudotos tapyboje ir atvirkščiai)...

Bet pradžioje bendras vaizdas.

Tai didesnė 1570 metų leidimo dalis. Dabar šis egzempliorius yra saugomas Hercogo Augusto bibliotekoje Volfenbiutelyje (Vokietija).  

Pažvelkime į detales. Nes kaip ir bet koks žemėlapis, šis kartografijos artefaktas nagrinėtinas iš esmės ir detaliai.

Vienas įdomiausių dalykų šiame kūrinyje yra jo dvikalbystė - tekstai dubliuojami lotyniškai ir rusiškai. Žingeidžiam ir maloniam skaitytojui pateiktos net abėcėlės graikiškais bei lotyniškais rašmenimis. 

Štai įrašas, žymintis Vakarų pusę - "Zaidet slonce".  

Wiedas buvo puikiu ornamentuotoju. Tai, kad jis kažkurį laiką gyveno Gdanske - net ir tai rodo, iliustruoja, įrodo, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesansas buvo stipriai įtakotas šio išskirtinio miesto kultūros (o per jį - Nyderlandų). Ornamentas - tipiškai renesansinis-manieristinis. Tai tas vadinamasis "apkaustų" ornamentas, primenantis geležinius medinių ir oda apmuštų skrynių apkalus. Kažką panašaus vėliau bandys sukurti Aušros vartų atiko mūrininkai - tik paprastesniais, elementaresniais pavidalais. 

Kažką panašaus į šiuos raštus dar galima pamatyti Vilniaus katedroje - žvelgiant į italų Renesanso meistrų sukurtus Pauliaus Alšėniškio ir Albrechto Goštauto antkapinius paminklus. 

Renesansiniuose žemėlapiuose (o ir kituose ano meto vaizduojamosios dailės kūriniuose) ypatingai įspūdingi yra augmenijos vaizdavimai. Wiedas yra ne išimtis, o puiki viso šio teiginio iliustracija.  Viena vertus, būtent per tą vešlią augmeniją dailininkas įkūnijo laukinio krašto (o tokia juk anuomet ir buvo Maskvos valstybė vakariečių akimis), kita vertus - jis tiesiog puikiai užpildė tuščias vietas - "baltas dėmes" ano meto kartografijoje.

Prieš šių miškų parašyta štai kas:
"JUGRAI. Ir vengrai Vengrijoje kalba ta pačia kalba".

Pažvelkime, kad ir į keletą ano meto tapytojų - Šiaurės Renesanso atstovų kūrinių. Juose taip pat didelio dėmesio skirta tam beveik impresionistiniam lapų mirgėjimui ir žibėjimui.

Albrecht Altdorfer, Šv. Jurgis ir drakonas, 1510 m.
Wiedas ypatingai artimas Altorferiui, tiesiog apsėstam lapų-lapelių tapymui-ištapymui. 

Hieronymus Bosch, Žemiškųjų malonumų sodas, 1500 m., detalė.
Boschas šiuo atveju taip pat ne išimtis. Netgi pasakyčiau, kad Wiedas "mokėsi" iš savo vyresniojo kolegos (juk gimė tais metais, kuomet ši kompozicija buvo tapyta) - analogiškos medžių formos (vešlus rutulys ant koto) tą patvirtintų...

Po to prasideda tai, ką galime pavadinti antropologinėmis-etnografinėmis detalėmis. Esmė slypi tame, kad visa tai koreliuoja su amžininkais - pradedant Sebastianu Münsteriu (1488-1552), baigiant  Sigismundu von Herbersteinu (1486-1566). O kas rūpėjo šiems žingeidiems, patikliems ir geranoriškiems (informacijoms dalijimosi prasme) kolegoms? Tai dėmesys detalėms...

Nuo antropologinių... - 

Tai vadinamosios "Aukso bobos" stabas: "Aukso boba - tai moteriškos lyties stabas, kurį garbina vietiniai gyventojai". 

Visų pirma - tai informacija apie totorius. Tai nuostabiai koreliuoja su Mykolo Lietuvio (Michalo Lituanus) veikalu De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum fragmina X, multiplici historia referta (1550 m.) ir jo teikiama medžiaga. Visų pirma - totorius ir jų esą dorovingą gyvenimo būdą. Etnografiškai žvelgiant, tai būtų tiesiog medžiaga apie tų genčių, tautų gyvenimo būdą.

Štai, kad ir tokios mintys iš Lietuvio traktato:

"Šiandien jie pasidaliję į įvairias ordas, tai yra tautas: į rytus nuo mūsų kaimynų Perekopo totorių ir jų sąjungininkų Belgorodo ir Dobrudžos totorių, gyvenančių prie Moldavijos, esama dar galingų, perekopiškiams nedraugiškų ordų. Viena jų – nogajai, kita – Astrachanės, trečia – Užvolgio totoriai, gyveną anapus Tanajo upės, jų Volga vadinamos. Šioji orda yra Vengrijos nusiaubėjo chano Batijaus tėvynė; kitados ji valdė maskvėnus ir visus rusus, o dabar yra susijungusi su nogajais; toliau eina Kazanės, Kazokų, Bucharos, Samarkando ordos ir, sakoma, daug kitų."

O čia fragmentai iš Wiedo žemėlapio:

Užrašas: "PEREKOPO totoriai labai priešiški yra krikščionių atžvilgiu".
Čia iš Lietuvio: "Jokių kiemų ir namų jie neturi, išskyrus tik kilnojamąsias palapines, supintas iš žilvičių ir nendrių ir apdangstytas veltiniais, šiaudų plaušiniais ir meldų pynėmis. Susodinę į jas žmonas ir vaikus, jie tas palapines dideliuose vežimuose vežiojasi su savimi. Žemės jie nedirba, nors būtų ir derlingiausia, tik naudojasi jos vaisiais, kurie auga savaime, ir žole, reikalinga gyvuliams".

"KALMUKŲ ORDA. Augina ilgus plaukus".

"KAZACHŲ /KAZOKŲ/ ORDA".
Mykolas Lietuvis tarsi antrina: "Totoriai dėvi ilgas tunikas, be klosčių ir raukšlių, patogias joti ir kautis, ir lengvas baltas smailas kepures, siuvamas ne paradui. Išsirikiavę būriais, jie dėl kepurių aukštumo ir baltumo atrodo įspūdingesni ir priešams baisesni". 

"Nogajų orda".

  - ...iki mitologinių.

Laukinį krašto būvį simbolizuoja žemėlapyje sušmėžuojantys satyrų vaizdiniai. Jų ypač daug pasirodo legendinėje - tekstinėje dalyje. 

Tai turbūt vienas pirmųjų atvejų, kuomet Lietuvos dailėje taip atvirai vaizduojamas nuogumas ir lytiškumas.

Satyras laiko herbą, kuriame pavaizduotas heraldinis erelis ir S raidė - Žygimanto Augusto raidės inicialas. 

Satyro galva puošia žemėlapio legendą (tiksliau - dedikaciją), surašytą lotyniškai - o visai šalia - Lietuva.

Satyrai ir valdovo inicialai kelia aliuzijas apie šio žemėlapio ir Žygimanto Augusto kilimų kolekcijos sąryšį. Atkreipkime dėmesį, kad ir į Briuselyje maždaug tais pačiais metais (1555 m.) sukurtą arsą su deive Cerera ir Lietuvos bei Lenkijos herbais.

Herbinį kartušą puošia labai giminingos maskaroninės galvos.

Arba štai - satyrai, laikantys Žygimanto Augusto monogramą.

Ir nors pastarąjį artefaktą Briuselio manufaktūroje kūrė pagal (manoma) Franso Floriso ir Corneliso Boso eskizus, tačiau negalima atmesti prielaidos, kad Žemutinėje pilyje kūręs Antonas Wiedas negalėjo prisidėti prie pirminių piešinių ar net kartonų parengimo. Kita vertus, Žygimantui Augustui dedikuotas žemėlapis liudija, kad rūmų dailininkas išmanė karaliaus skonį.

Be satyrų - antikinių simbolių, žemėlapis yra perkrautas to meto valstybę ir situaciją atspindinčiais vaizdiniais. Kaip liudija pats Autorius, jie yra užfiksuoti ir kituose šaltiniuose - visų pirma Sigismundo Herbersteino Rerum Moscoviticarum Commentarii (1549 m.). Ir iš tiesų būtų galima tiesiog ištisai cituoti austrų pasiuntinio traktato dalis. Bet apsiribokime pastebėdami, jog jo "Maskvos valstybės užrašuose" objektu yra tas pats dalykas - tai tuometinė Rusija, jai kaimyninės totorių ordos ir toji pati Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Juolab, kad pats Wiedas irgi mini savo ryšį su Herbersteinu (apie tai - žemiau). 

Bet galbūt įdomesnis yra kitas dalykas (bent jau šių eilučių autoriui). Paties Wiedo tapybos darbų, nutapytų Vilniuje, Žygimanto Augusto aplinkoje, nėra išlikusių. Tačiau mizanscenos kartografiniame darbe (medžioklės ir batalinės scenos) kažkiek leidžia "rekonstruoti" tai, ką šis vokiečių dailininkas buvo sukūręs. Bent jau galima nutuokti apie plastiką (tą nerangoką šiaurietiškąjį manierizmą) ir net vaizduojamųjų personažų pozas. Tie dalykai galėjo ir nesikeisti. 

"Taip medžioja lokius".

"Taip nugalabija stumbrus".
Herbersteinas taip aprašo stumbro (aurox arba urox) medžioklę: Medžioklei parenkama tinkama vieta tarp augančių tam tikrais tarpais medžių: ne per storų, kad lengvai būtų galima apeiti, ir ne per menkų, kad galėtų pasislėpti žmogus. Prie tokių medžių po vieną atsistoja medžiotojai. Į tą vietą persekiojamų šunų išvarytas, įsiutęs stumbras iškart smarkiausiai puola tą medžiotoją, kuris pirmiausia pasipainioja akyse. O medžiotojas slepiasi už medžio ir, jei tik gali, medžiokline ietimi smeigia žvėrį, kuris dažnai netgi ietimi badomas, nekrinta, o vis labiau ir labiau niršta, švaistosi ne tik ragais, bet ir liežuviu, kuris toks gruoblėtas ir šiurkštus, kad, vos prisilietęs prie medžiotojo rūbų, iškart sučiumpa ir pritraukia. Gyvo žmogaus nebepaleidžia, kol nužudo".

"Rossomaka /ernis/ - aprijėliškas padaras".

"Baltojoje jūroje esama daugybė sūkurių ir /ji/ skalauja aštrias kaip dantys keteras ir uolas, užstojančias lygumas, kuriose gyvena plėšikai". 

Minėtuosius gyvūnus ir jų elgsenos bei medžioklės ypatumus yra aprašęs Herbersteinas (taip pat dar ir ankstesni autoriai - prisiminime, kad ir vietinį Mikalojų Husovianą). Tačiau vėlgi šioje vietoje galima dar prisiminti ir Mykolą Lietuvį: "Giriose ir laukuose tokia daugybė laukinių gyvulių, kad stumbrai, laukiniai asilai ir elniai medžiojami tik dėl jų kailių, o mėsa išmetama, išskyrus riebesnę nugarkaulio dalį. Į laukines ožkas ir šernus nekreipiama dėmesio. Stirnų, keliaujančių žiemą iš stepių į girias, o vasarą į stepes, tokia aibė, kad tuo metu kai kurie kaimiečiai sugauna jų po tūkstantį. Be galo daug ūdrų gyvena upių krantuose. Paukščių tokios galybės, kad vaikai pavasariais prirenka pilnas valtis ančių, girinių žąsų, gervių kiaušinių, o išperėtų paukščiukų būna pilni kiemai. Jaunus ereliukus žmonės laiko uždarę gardeliuose dėl jų plunksnų, kurios įrišamos prie strėlių". 

Arba tokia detalė (tipiška ir įprasta renesansinėje kartografijoje) - kaip jūras skrodžiantys laivai - 

Iš Mykolo Lietuvio: "Kai iš kitos Juodųjų jūrų pusės ir iš Azijos atplaukia laivai, atveždami totoriams ginklų, drabužių ir žirgų, tai atgal jie grįžta visada prikrauti vergų. Visos jų rinkos ir vietos, kur yra muitinės, garsios tiktai šiomis prekėmis, nes vergų jie visuomet turi po ranka ir prekybai, ir užstatui, ir dovanoms".

Dar grįžkime prie paties Wiedo teksto. 

Dešinėje esančios lotyniškos dedikacijos vertimas:

"Šviesiausiam ir šlovingajam ponui Ioanui Coppenijui, pačiam gudriausiam Gdansko miesto senatoriui Anthonius Wiedas linki iš visagalio Dievo sveikatos ir geriausios kloties.

Iš mano atminties dar neišsitrynė, mielaširdingiausias pone, mūsų pokalbis, skirtas įvairiems dalykams, kuomet keliavome iš Prūsijos į Lietuvą. Ir dėl šios priežasties ir kiek tik leidžia maniškės jėgos, stengiausi sužinoti ir patikslinti visos šios šalies, pavaldžios Maskovijos kunigaikščiui padėtį. kadaise ta šalis vadinosi Europietiškąja ir Azijos Sarmatija bei Skitija, seniesiems žinoma tik iš pavadinimo. Kiek galima kruopščiau sužymėjome visus miestus, pilis, jūras, ežerus ir šaltinius, atstumus ir tarpus tarp jų. Ir be to, upių vingius, sroves ir ištakas, kurių dauguma yra ežerais ir pelkėmis turtingoje lygumoje. Tuo nemažai padėjo aukštakilmis ponas Ioannes Latzkis, kadaise buvęs vienu iš Maskovijos kunigaikščių, po didžiojo kunigaikščio Bazilijaus, palikusio mažametį sūnų, mirties, pabėgusio iš šalies dėl šalyje kai kurių ponų sukelto maišto, pas nenugalimąjį Lenkijos karalių, kur buvo priimtas taip meiliai ir švelniai, kaip nusipelnė jo gudrumas ir proto gyvumas. Prieš keletą metų ponas Sigismundas Herbersteinas, imperatoriaus Maksimiliano pasiuntinys pas Maskvos didįjį kunigaikštį Bazilijų, daugelį kartų prašė to /Liackio/ , kad jis pasirūpintų sudaryti Maskovijos aprašymą. Pastarasis niekuomet nepraleisdavo progos ištyrinėti visko, kas leistų pažinti šią šalį. O vėliau, viską atlikęs dėl teisingo tos šalies pažinimo, jis perkėlė visą darbą man. Šio darbo atvėrimui, maloningasis pone, paskatino dėkingumas, kurį tau jaučiu, nes matau, kad ne tik šiuo atveju, bet ir susiklosčius kitoms aplinkybėmis tu visuomet būni kupinas aukščiausio gėrio ir apdovanotas ypatingu kilnumu. Iš dalies mane paskatino tavyje pastebėta savybė su dideliu malonumu studijuoti kilniuosius menus - tokius kaip geografija. Ir todėl tegul jūsų kilnybė neatmeta šių mano pastangų ir visuomet laiko mane tarp ištikimųjų žmonių, ir jeigu aš to nusipelnysiu, tai nieko daugiau ir nelinkėčiau, tik tavo laimingo buvimo ir visiškos sėkmės. Iš Vilniaus būnant 13 dienų iki balandžio kalendų 1555 metais". 

Šioje vietoje galima paaiškinti, kas buvo šios dedikacijos adresatas - Ioann Coppenius. Arba tiesiog Janas Kopas. Jis buvo ne tik Gdansko, bet ir Kauno miesto piliečiu ir XVI amžiaus 5 dešimtmetyje sėkmingai pardavinėdavo prieskonius (nuo krokų iki alyvuogių ir kaparelių) vilniškiam Žygimanto Augusto dvarui. 

O minėtasis Ivanas Liackis, maskviečių vaivada, 1534 metais su savo "kolega" Semionu Belskiu perbėgo iš Maskvos valstybės į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (priminsime, kad praktiškai tas pabėgimas ar/ir jį nulėmusios aplinkybės sąlygojo 1534-1537 metų karą tarp dviejų valstybių - https://lt.wikipedia.org/wiki/LDK-Maskvos_karas_(1534%E2%80%931537)) ir šios Trakų vaivadijoje gavo valdyti Aukštadvarį bei Žoludoką. Tai buvo neeilinė asmenybė, davusi ne vieną Lietuvai nusipelniusį Liackų giminės atstovą.

Būtent karas ir ne kas kitas (o tuo pačiu Lietuvos kaip propugnaculum christianitatis manifestaciją rodantys ženklai) tarp dviejų civilizacijų - azijietiškos Rytų ir europietiškųjų Vakarų - užfiksuotas tose dalyse, kurios susijusios su rytinėmis Baltijos jūros teritorijomis.

"4 maskvėnų pilys / 4 livoniečių pilys".
Neaišku kaip dėl kelių trijų, tačiau pirmoji antipodų pora iš kairės - tai be jokių abejonių maskvietiškasis Ivangorodas ir livoniškoji Narva.  Po kelių metų - 1557 metais sudarius Pasvalio sutatį, toji livoniškoji Narva tapo "lietuviška".  

Štai tokie yra tie įtvirtinimai - maskvietiškas (rusiškas) Ivangorodas viršuje ir livoniška (estiška) Narva žemiau  -  

Ivangorodas

Narva

"1514 metų mūšis". 
Apie jį turbūt neverta čia ir detalizuoti. Žr. kad ir čia - http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/1514-m-orsos-musis-europoje-nuskambejusi-ldk-ir-lenkijos-ginklo-pergale-/1154

Pasak Mykolo Lietuvio, iš romėnų kilę lietuviai tarsi buvo "užprogramuoti" (nuo amžių amžinųjų) ginti Europą nuo barbarų: "Iš tikrųjų į šias vietas atkeliavo mūsų proseniai, Romos piliečiai ir kareiviai, kitados pasiųsti į nausėdijas (kolonijas) sulaikyti besiveržiančių į jų kraštą skitų giminių, arba, kaip sako tikresnis padavimas, K. Juliaus Cezario laikais jie buvo šičion atnešti Okeane siautusių audrų ".  Būtent ši idėja ir įvaizdinta pateiktame žemėlapio fragmente. Reikia pastebėti (gal tai ir tam tikras pritempimas, kad šis Wiedo "Moskovijos žemėlapis kompoziciškai turi sąsajų su minėtojo Altdorferio didžiuoju darbu - Die Alexanderschlacht (1529 m.) [https://en.wikipedia.org/wiki/The_Battle_of_Alexander_at_Issus], kuriame pirmajame plane taip pat vaizduojama batalinė scena - graikų/makedonų ir persų susidūrimas, o akiai tolstant į gilumą, pereinama link kosmologinio patoso - civilizacijų konfliktuose dalyvauja net gamtos stichijos.

Antono Wiedo "Moskovijos" žemėlapio atveju galima kalbėti apie daug ką - apie civilizacinius ir kultūrinius karus, tarpvalstybinius konfliktus, besitęsusius šimtmečiais, apie Renesanso žmogaus norą pažinti pasaulį, apie gamtos ir to paties žmogaus įvairovę ir, galų gale, apie meną, kuris kartais (netgi dažniau - išnyksta), o neretai pasilieka ir žavi savo formomis bei turiniu, suteikdamas progų interpretuoti ar tiesiog pasimėgauti...

10 mylimiausių senųjų Lietuvos tapytojų

Nerašau - reitingas ar dešimtukas, kadangi iš tiesų nenoriu žymėti vietos - pirmos, antros... devintos, dešimtos. Maniškė misija - prisiminti ir priminti keletą tų menininkų, be kurių nėra įmanomas Lietuvos kultūros ar konkrečiau - dailės kontekstas. Retas iš jų vadintųsi ar save laikė lietuviu, bet, kita vertus, lietuviškumo (kaip ir kitokio tautiškumo ar tapatybės apskritai) pavidalai nuolat keičiasi. O žmonės ir jų kūriniai lieka. Bent jau ilgėlesniam laikui...

1) Štai, pavyzdžiui, tame maniškiame 10 mylimiausių Lietuvos tapytojų dešimtuke neabejotinai būtų pora italų. Vienas iš jų - ganėtinai gerai žinomas - tai Michelangelo Palloni (1637-1712). Toskanoje, netoli Florencijos gimęs dailininkas savo teptuku atšiauriajame sarmatų krašte (anot Sarbievijaus) tapė brandžiojo baroko formas, jas paversdamas neatskiriama lietuviškojo peizažo dalimi. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Pallonis pirmiausia vertinamas dėl Pažaislio kamaldulių vienuolyno ir bažnyčios tapybinio dekoro (sukurto antrojoje 8 dešimtmečio pusėje), o man jis ypač patinka dėl tų dviejų freskų (kuo tikriausių freskų - ant šlapio tinko, žvelgiant technologiškai) Šv. Kazimiero koplyčioje Vilniaus katedroje.

Vienos iš dviejų Pallonio freskų ("Stebuklingas Uršulės prisikėlimas prie Šv. Kazimiero kapo") fragmentas (1692 m.), vaizduojantis amo netekusį mergaitės tėvą. Sarmatiška mada apsirengęs ir apsikirpęs vyras netiki savo akimis, iš nuostabos skečia rankas - per judesius papasakotas visas stebuklo fantastiškumas.
Dar verta atkreipti dėmesį, kaip italas išpaišo architektūrą - tas kolonas, veržliai kylančias aukštyn ir banguojančias kaip nendrės vėjyje - tai juk yra nuostabu.
Mano nuomone, Palloni yra nelygiavertis tapytojas - kartais labai susmulkėjęs, kartais - monumentalus ir aistringas - šiuo atveju turime tobuląjį variantą

Pasaulietinė Pallonio freska iš Antakalnio - Jono Kazimiero Sapiegos rūmų, nutapyta taip pat apie 1692 metus. Muzikantai, dvariškiai, šiaip žiopliai ir net papūga buvusioje galerijoje. Jie gestikuliuoja, žvalgosi ir kalba su mumis iš XVII amžiaus kaip niekur nieko. Ačiū restauratoriams, juos atradusiems ir konservavusiems.

2) Mažiau žinomas yra jo tautietis su vėlyvajam itališkajam barokui atstovaujančiais molbertinės tapybos darbais toje pačioje Vilniaus katedroje - Constatino Villani (1751-1824). Tai (kalbame apie tapybą) vėlyvasis barokas, atstovaujantis stiliaus fazei, kuri jau liejosi, pynėsi su neišvengiamai (kaip vasara po pavasario) ateinančiu klasicizmu. Bet jeigu reikėtų apibrėžti konkrečiau šio tapytojo stilistinę priklausomybę, tai turbūt reikėtų kalbėti apie eklektinį akademizmą su citatinėmis "razinkomis".

Villanio Kristaus dėjimas į karstą. Net gaila, kad tai yra pačiame šoninės navos viršuje ir ne kiekvienas maldininkas bei žioplas turistas tai pamato.
Kaip neseniai vienas bičiulis paaiškino esminius klasicistinius komponavimo principus tapyboje: "Aiškiai išreišktos vertikalės ir horizontalės". Akivaizdu, kad taip ir yra.
Dar siūlau atkreipti dėmesį į raumeningą Mesijo kūną. Tikras sportininkas!

Adomo ir Ievos sukūrimas. Constantino Villani, apie 1790 m. (būtent tuomet paties Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio kvietimu dailininkas atvyko ir tapė specialiai Katedrai.
Kairiajame apatiniame kampe esantis Adomas - net ir nereikia sakyti - iš Michelangelo freskos. Štai toks tas citatinis eklektizmas... Į žiūrovus bėganti Ieva - nepakartojama ir žavinga.

3) Dar paminėčiau du vokiečius. Vienas jų atstovauja mano mylimajam Renesansui. Tai Antonas Wiedas. Deja, šio tapytojo biografija ir kūryba skendi mūsų nepažinimo miglose. Tokia jau ta istorija - ne praeitis, o tikri rūkai su audringais skersvėjais, sunaikinančiais daug ką, kas pasitaiko po jų kojomis... Į šį tapytoją atkreipiau dėmesį dar ankstyvoje vaikystėje - mat turėjau įprotį ir smagumą vartyti visokias enciklopedijas. Keturtomėje žaliojoje Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje akis savaime užkibo prie beveik bendravardžio - lietuviškai užrašyto Vydo. O vėliau jau nagrinėjau jo Moskovijos žemėlapį ir fantazavau, kad panašiais motyvais (kokie aptinkami tame kartografiniame darbe) tapytojas turėjo dekoruoti ir tapybos darbus, skirtus Žygimantui Augustui ir jo dvarui Vilniaus Žemutinėje pilyje.

Štai čia yra viename aukcione parduotas paspalvintas 1555 metais Vilniuje tikrai buvusio (taip įrašyta žemėlapyje) Wiedo (šiaip Cranacho Jaunesniojo mokinio) kūrinys. Vaizduojama Rusija (Maskvos valstybė) - nuo vakarinių jos sienų (kurios čia vaizduojamos dešinėje) iki rytinių pakraščių - didelė, grėsminga ir fantasmagoriška. 1570-ųjų metų Ortelijaus atlaso leidimas [http://alteagallery.com/stock_detail.php?ref=14905].

4) Johannas Gotthardas Berchhoffas - Wiedo tautietis. Bent jau taip rodo pavardė. Į šį tapytoją atkreipiau dėmesį Balbieriškio bažnyčioje ir Kauno katedroje. Deja, pirmojoje, nelemtai sudegusioje, liepsnose pražuvo ir puikios kūrybos (ar toks jau lemtingas sutapimas ar kažkoks recidyvas - tačiau analogiška lemtis yra ištikusi ir šio dailininko sukurtą Švč. Mergelės Marijos paveikslą Labanore)... Tad iš dalies puikia, konstruktyvia šio tapytojo plastika belieka džiaugtis iš išlikusių fotografijų. Dar belieka su širdgėla pagalvoti, kad taip yra be pėdsakų išnykę daugybė šedevrų.

Štai toks Berchhoffo Šv. Mykolas Archangelas iš Balbieriškio bažnyčios. Sudegęs...

Rožinio Švč. Mergelė Marija - irgi iš Balbieriškio bažnyčios. Taip pat sudegusi...
Apatiniame kompozicijos lygmenyje, kairiau - pats karalius Jonas Kazimieras su savo svita. Šiaip šis paveikslas yra priskiriamas ne Berchhoffui, o aukščiau minėtam Palloniui (nesu toks didelis abiejų autorių žinovas, kad galėčiau apie tai diskutuoti) - bet ar dabar tai ką nors keičia?

Berchhoffo 1686 metais nutapytasis Švč. Mergelės Marijos Ėmimas Dangun Kauno katedroje

Mane ypač žavi žemutiniai šio tapytojo kompozicijų lygmenys, kuriuose lyg kokioje suflerių duobėje (o teatralizuotoje Baroko kultūroje tapybos ir teatro lyginimas/gretinimas nėra iš piršto laužtas) veikia lyg ir antraeiliai, tačiau siužetui papildomų prasmių ar šiaip įdomumo suteikiantys personažai. Štai čia - kokie charakteringi apaštalai, kokios jų emocijos!

5) Geriausias visos tautinės daugiaprasmybės pavyzdys yra Mykolas Elvyras Andriolis (1836-1893). Arba Michał Elwiro Andriolli (čia - lenkiškai), dar kitaip (jau itališkai) - Michael Elviro Andriolli. Sunku pasakyti - kieno jis - buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Italijos (kaip ten bebūtų, tačiau jo tėvas buvo iš Italijos į Lietuvą patekęs Napoleono Didžiosios Armijos kareivis) ar Lenkijos (kurioje mirė ir kurios kalba šnekėjo). Gal greičiau - šioks toks prancūzas, ir dirbęs Paryžiuje, ir to meto prancūziškos iliustracinės grafikos (bei netgi tapybos) madomis sekęs. Tad ne klaida būtų jį įvardinti tiesiog europiečiu. Skamba pretenzingai, tačiau tiksliau.

Andriollio Šv. Teklė ir šią kankinę-šventąją saugantis liūtas (jos atributas) - Šv. Teklę įmetė sudraskyti liūtui ir lokiui. Liūtas apgynė moterį nuo savo "kolegos" ir nuo kitų kankintojų.
Tapytojas-romantikas labai puikiai užfiksavo grėsmingą atmosferą ir ryžtingą šventosios būklę. Darbas nutapytas 1891-1892 metais.

Bet tai yra literatūra. Iš tiesų Andriolli man patinka dėl savo perlamutriško kolorito ir minšto, lengvo potėpio (potėpių - jų gausos). Čia Andriollio Karalių pagarbinimas toje pačioje Kauno arkikatedroje bazilikoje, tais pačiais 1891-1892 metais. 

Būtent tokia tapybiškoji kokybė charakterizuoja ir Andriollio grafiką - tapybą ir dramatišką, švytinčią sidabru. Čia chrestomatinis litografijos atspaudas - Liudviko Narbuto mirtis ties Dubičiais (1864-1865 m., Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė). Būtent šį Andriolllio darbą žinau nuo vaikystės ir jo dėka prasidėjo dailininko kūrybos pažinimo kelias.

6) Pranciškus Smuglevičius (1745-1807). Panašiai ir su šiuo klasicistu. Lietuvis? Lenkas? Miręs Rusijos imperijoje? O gal romėniškasis klasicistas? Na tas, kilęs iš Palemono (pasak legendų) arba mokęsis Šv. Luko dailės akademijoje - garbingoje dailininkų kalvėje nuo Renesanso laikų.

Smuglevičiaus tapytasis Apaštalas Pilypas iš Vilniaus katedros (1785 m.). Galima būtų išvardinti daug šio produktyvaus klasicisto kūrinių - bet vis tik pagrindinėje Vilniaus katalikų šventovėje esantys apaštalai (paveikslai kabo ant piliorių ir žvelgia į centrinę navą) nutapyti kūriniai yra ypatingai monumentalūs (ko kartais pasigendu Smuglevičiaus tapyboje). 
Smuglevičių reikia vartoti dozuotai - bent jau man, nes pernelyg daug detalių ir sentimentalumo kartais pradeda varginti. Bet atskirais "gabalais" jis yra fantastiškas.

Arba štai toks Šv. Tadas (su masonišku atributu - čia vėlgi galima kurpti pasakėles apie Gucevičių, Masalskį ir kitus Vilniaus katedros masonus) - tokia a la ispaniška tapyba. Beveik Eduardas Manet (kuris tuo metu, kaip sakant - dar net neplanuotas buvo)...

7) Kanutas Ruseckas (1800-1860). Tiek prieš tai pažymėtas klasicistas, tiek žemiau paminėtas romantikas lietuviškai skaitytojų auditorijai yra žinomi galingų ir monumentalių Vlado Drėmos - mūsų dailėtyros Michelangelo - monografijų dėka. Man asmeniškai patinka du ruseckiški dalykai. Gal tiksliau ir korektiškiau yra sakyti, - ne patinka, o imponuoja. Vienas - eskiziškumas. Ten, kur šis tapytojas yra eskiziškesnis, etiudiškesnis, ten jis "kabina" labiau, betarpiškiau (išimtį galbūt padaryčiau jo Pjovėjos ir Mergaitės su verbomis ar atvejais). O iš monografijos įspūdį padarė įspūdžiu bei gyvomis emocijomis pagrįsti jo laiškai (pirmiausia sūnui Boleslovui). Regis, kad impresionizmas Lietuvoje formavosi labiau ir anksčiau kaip literatūrinis reiškinys (beje, pavyzdžiu nurodyčiau ir aukščiau minėtą-cituotą Mykolą Elvyrą), tegul ir surašytas lenkų, ne lietuvių kalba.

Čia įdėjau ne visai tipišką labai žinomo Rusecko kūrinio variantą - Mergaitė su verbomis, sukurta litografijos technika ir nuspalvinta (sic! - daugiau turbūt aptapyta, o ne nuspalvinta) guašu. Originalas yra saugomas Lietuvos dailės muziejuje - https://www.limis.lt/paieska/perziura/-/exhibit/preview/20000002989035?s_id=oSNt3lE4aD4DzP0u&s_ind=2982&valuable_type=EKSPONATAS

Rusecko Paskutinė vakarienė (1855 m.) Vilniaus katedroje - tokia gal tapyba "iš reikalo" (t.y. - užsakyminė), bet Jūs pažvelkite vien į apaštalų tipus - visa Lietuvos antropologijos lentelė: lietuviai, žemaičiai, rusinai ir, žinoma, žydai.

8) Vincentas Smakauskas (1797-1876)... Neaišku, kas jis yra daugiau - grafikas, tapytojas, dailės istorikas ir kritikas. Ar tiesiog patriotas (kas XIX amžiuje ypatingai buvo vertinama)? Užtenka perskaityti kad ir tokią jo mintį: "Egoizmas buvo, yra ir visada bus viena iš didžiausių kliūčių, dėl kurių prasilenkiama su savo įsitikinimais ir sąžine, išsižadame to, kas iš tikrųjų yra gera, gerbtina, kas išveda mus iš tamsuomenės, paskendusios tingiame neišmanyme, ir pastato greta tikrai apsišvietusių žmonių, einančių su švietimo pažanga" ["Studento V. Smakausko ekspedicija į Trakų pilį", in: Kraštas ir žmonės, Vilnius, 1983, p. 109]. Beje, šią mintį Vincentas formulavo kalbėdamas apie mūsų paveldo nesaugojimą - tad ji yra aktuali ir mūsų dienomis net keliais aspektais.

Maždaug 1785 metais Smakauskas Mielagėnų bažnyčiai nutapė paveikslų - jų dėka ši provincijos šventovė tapo mažąja romantizuota Vilniaus katedros versija. Kuo klasicizmas (Smuglevičiaus asmenyje) skiriasi nuo romantizmo (įkūnyto Smakausko), galima suvokti žvelgiant, kad ir į šį kūrinį - Jėzų Kristų su nendre. Ypatingo dramatizmo paveikslui suteikia tragiškai akis uždengę angeliukai. Smuglevičius šiuo punktu ir racionalesnis, ir sentimentalesnis. O Smakauskas nebijo reikšti SAVO jausmų. Žinant, kad kūrinys sukurtas likus metams iki mirties, tai suteikia papildomų išgyvenimų.

Šv. Evangeliste Mate (t..y šiame paveiksle) man patinka toji mergaitė-angelas - tartum nužengsi iš kurios nors rytinės Lietuvos dvarvietės, o Šv. Jonas - pats gražus ir nuostabus, tartum iš kokio Renesanso. Intelektualiajam ir emocionaliajam Smakauskui ryšys su senove buvo aktualus ir įkvepiantis. 

9) Jokūbas Rimkevičius. Mažai yra žinoma apie šį XVII amžiaus pradžioje gyvenusį tapytoją. Tik nustatyta, jog kurį laiką jis gyveno Pliaterių namuose Vilniuje Pilies gatvėje - su langais į Šv. Jonų bažnyčią. Taip pat yra išlikęs jo parašas Šventąją Šeimyną su Šv. Ona bei Šv. Joakimu vaizduojančiame paveiksle iš Rūdininkų bažnyčios: Pinxi Jacobus Rimkiewio. Greičiausiai meistras ne tapė, o tik pertapė, atnaujino jau prieš šimtmetį sukurtą kompoziciją. Nustačius, jog abiejų vyriškosios lyties šventųjų figūros yra nutapytos vėliau, galima spėti, kad Rimkevičius būtent ir tapė Juozapą su Joakimu.

Šventoji Šeima su Šv. Ona, Rūdininkų bažnyčia, XVI-XVII a. pradžia.
Jokūbas Rimkevičius ir jo pirmtakai. Senoji puikioji tapyba, kurioje susiduria Gotika, Bizantija, Renesansas.

10) Motiejus Sluščianskis yra kur kas labiau nei Rimkevičius žinomas ir kūrinių palikęs (gal ir savo asmeninių savybių, bet pirmiausia - Laiko ir vėlesnių kartų dėka) tapytojas. Pats žymiausias ir didingiausias jo kūrinys yra freskos Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje, nutapytos po šią basųjų karmelitų šventovę ištikusio gaisro 1760 metais. Dailėtyrininkai yra atradę ir kitų jo kūrinių - antai Vilniaus Bernardinų bažnyčioje esama įspūdingo Šv. Pranciškaus paveikslo. Kuo imponuoja šis tapytojas? Užmoju (kalbu apie sieninę tapybą - kurios, be abejo, atsiradimo nebūtų ir be dosnių globėjų ir rėmėjų), intelektu (net jeigu tas visas alegorijas, gemas ir kiotkias metaforas į ausį šnabždėjo koks nors dvasininkas ar krikščioniškąją ikonografiją puikiai išmanantis pasaulietis) ir, svarbiausia - barokiniu emocionalumu (tai kuo tikriausias vėlyvojo baroko jausminis sprogimas), glūdinčiu rakursuose, spalvose, perspektyvoje.

Sluščianskis savo asmeniu ir kūryba įkūnija vilniečio tapytojo - amatininko (net ir tie Šv. Teresės Avilietės gyvenimo bei vizijų vaizdai yra "pasiskolinti" iš grafinių šaltinių Arnoldo van Westerhouto raižinių ciklo Vita Effigiata della Serafica Vergine S. Teresa di Gesu - jau tada menininkai žinojo, kas yra apriopriacija!) tipažą. Bet vis tik puikiai viskas padaryta - šiek tiek nerangoka, tačiau esmę kabinanti tapyba. Kaip barokui (rokokui) - apibendrinta ir monumentalu.

Štai - kokie mėsingi rokailiniai ornamentai - lyg paimti iš netoliese (Rotušės aikštėje) veikusių mėsinių.

Svarbiausias dalykas (kaip ir visame senajame Vilniaus bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mene) yra bendras įspūdis - toji paslaptinga atmosfera, keista tamsumėlė, kurią įkūnijo ne vienas senasis dailininkas. Sluščianskio tapyba puikiai sukibo su ankstyvojo baroko architektūra. Dėl to ją ir myliu.

Tai dešimt mano mylimų senųjų (t.y. - kūrusių iki XIX amžiaus) Lietuvos, tiksliau - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailininkų (net ir kūrę XIX amžiuje daugeliu atvejų išsaugojo senąją tradiciją). Kas juos jungia, kas jiems yra būdinga kartu? Tai paslaptis ir amžių patina, buvimo tarp krikščionybės ir pagonybės, tarp Vakarų ir Rytų pojūtis - gal tai ir štampai bei stereotipai, bet to tikrai esama (nes net ir klišės neatsiranda tuščiai). Dar tam tikras nerangumas, suteikiantis šiai tapybai nepakartojamo žavesio. Gal tai nėra kažkokie šedevrai, bet jie tuo net ir puikūs, nes rodo, kad buvo kurti gyvų ir klystančių žmonių....