Arūnas Vaitkūnas ir Alytus. Arba šiek tiek apie Maironio gatvės ekspresionizmą

Pagrindinis šio teksto (ir vaizdų) šaltinis yra Arūno Vaiktūno žmona Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. Turiu pastebėti, kad būtent jos dėka ir sužinojau apie Vaitkūno ryšį (ir ne bet kokį, o labai gilų) su saviškiu gimtuoju miestu. Tai atsitiko ne Alytuje, ir ne Kaune, o, kaip paradoksaliai beskambėtų - Molėtuose. Tenykštėje dailės galerijoje buvo surengta Arūno piešinių paroda. Joje pamačiau keletą piešinių, susijusių su Alytumi. Remdamasis tuo, pagalvojau, kad Vaitkūnas tikriausiai čia buvo apsilnakęs. O paskui (tiesą sakant - po keleto metų) susipažinus ir išsikalbėjus su Aušra, paaiškėjo visai kas kitka...

Bet pradžioje šiek tiek apie Arūną Vaitkūną. 

Arūnas Vaitkūnas – žymus lietuvių tapytojas-ekspresionistas. Taip turbūt galima trumpai apibrėžti šio menininko esmę. Visažinėje Wikipedijoje (cituojame šį šaltinį, kadangi Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomas, skirtas V raidei dar nepasirodė) dar priduriama – grupės „Angis“ narys, 1980 m. baigė Vilniaus dailės institutą, 1993-2005 metais dėstė Kauno dailės institute, 1996 m. jam buvo skirta Pollock-Krasner fondo stipendija („viena labiausiai vertiamų pasaulyje“ - kaip kažkas replikavo). Dar galima pridurti, jog stereotipiškai A. Vaitkūnas yra žinomas kaip „laiptinių tapytojas“, nes iš tiesų – tam tikrą savo kūrybinės biografijos periodą (1995-2001 m.) šis dailininkas tapė senas, atmintį turinčias, subtilia laiko patina padengtas laiptines. 

Įprasta laikyti šį dailininką Kauno meno scenos atstovu, tačiau didysis paradoksas slypi tame, jog tam tikra (o ir labai nemaža) savo esybės dalimi Arūnas Vaitkūnas yra alytiškis. Paradoksalu yra tai, kad šį faktą žino ne kiekvienas Alytaus gyventojas. Situaciją yra puikiai nusakiusi Arūno studentė Agnė Jonkutė: „Institute manęs visada paklausdavo apie Alytų. Niekada neišsidavė, iš kur taip gerai žino apie jį“ (p. 109). 

Aukščiau pateikta citata yra iš vieno pagrindinių šaltinių - tai Aušros Vaitkūnienės parašytos knygos "Toks gyvenimo kvapas /Tapytojui Arūnui Vaitkūnui (1956-2005) atminti/" (Kaunas, 2009), kurioje labai jautriai ir kartu visapusiškai aprašytas ir menininko gyvenimas, ir tarpusavio santykiai, ir išsamiai  išanalizuoti įvairūs kūrybos etapai, skirtingi jos pobūdžiai. Tiesą sakant, tai viena puikiausių knygų, kokią esu skaitęs lietuvių kalba apie menininku (palyginčiau ją su Tomo Sakalausko "Esu toks, koks esu")...

Šis tekstas praktiškai ir yra pasivaikščiojimas po Arūno Vaitkūno Alytų su Aušra, jos buvimu ir komentarais. 

A. Vaitkūnas yra alytiškis ir fiziškai (per giminystę ir kraują), ir dvasiškai (kaip iš erdvėlaikio inspiracijų besisemiantis menininkas).

Viskas yra be galo paprasta. Alytuje gyveno A. Vaitkūno seneliai iš mamos pusės. Senelis – Augustinas Švenčionis (1895-1990 m.) buvo vargoninku, kažkurį laiką grojęs Angelų Sargų bažnyčioje. Augustinas Švenčionis ir jo žmona Morta gyveno Kurorte, Maironio gatvės 18 numeriu pažymėtame name. Būtent čia 6-7 dešimtmečiais vaikystę praleido būsimasis dailininkas. O ir vėliau jis čia nuolat sugrįždavo – studijuodamas tapybą Dailės institute, vasaromis čia tapydavo. Vėliau, jau po senelių mirties taip pat reguliariai lankydavosi – kaip sakydavo – „kontempliuoti“.

Arūno Vaitkūno senelių namas Alytuje, Maironio gatvėje (nr. 18). Aušros Vaitkūnienės nuotrauka

Aušra Barzdukaitė taip prisimena: 

„Labai daug įspūdžių išliko Arūno atmintyje iš vaikystės, paauglystės vasarų Alytuje. Gyvendamas tarp orių žmonių ir pats perėmė pagarbą žmonėms. Mokėjo gerbti moteris ir šeimoje, ir profesinėje srityje. <...> Studijuodamas Dailės institute, vasaromis atvažiuodavo į Alytų, pas senelius. Tapydavo. Yra išlikę studentiškų Arūno darbų, vaizduojančių močiutės virtuvės kertes, senelio kambarį. Nutapė senelio portretą. Prisimindamas dažnai pasakodavo, kaip senelis mokė važinėti dviračiu ar vesdavosi maudytis į Nemuną, nes dar tais laikais vanduo būdavęs labai švarus. Vakarais su broliu Vytu ir močiute klausydavosi senelio pasakų. Sentimentai ir nostalgiški prisiminimai Arūnui išliko. Po senelių mirties, kai namas liko tuščias, jis dažnai nuvažiuodavo į Alytų. Ten rasdavo poilsį, apkeliaudavo visas apylinkes. Vidzgirio sengirės takus žinojo mintinai. Žiemomis, per atostogas, pabėgdavo iš miesto į senelių namą ir skaitydavo knygas. <...>. Kai pradėjome draugauti, tik po metų į Alytų pasikvietė ir mane. Jis atsargiai vertindavo žmones ir tik patikimiems atverdavo savo asmenines vietas. Matyt, į tą patikimųjų būtį 1991 metais buvau priimta ir aš. Alytuje Arūnas man parodė Vidzgirio miške atrastus pilkapius, tetervinų buveines ir pelkes. Papasakojo Maironio gatvės gyventojų istorijas, jam žinomas iš vaikystės, apie lėtą, neskubų senelių gyvenimą“ (p. 69-70).

Arūnas Vaitkūnas, Be pavadinimo (Alytus, Maironio g.), 1997 m., guašas, 29x21cm

Techniniu aspektu alytietiškus A. Vaitkūno kūrinius galima skaidyti į dvi pagrindines grupes: 1) eskizus ir etiudus; 2) „studijines“ kompozicijas. Žinoma, tokia klasifikacija yra pernelyg akademiška ir formalizuota, tačiau būtent toks grupavimas atspindi ir konceptualią autoriaus laikyseną. Pirmu atveju jis dokumentuoja, antruoju – kontempliuoja (pavartojau paties menininko artikuliuotą terminą). Tad natūralu, jog pirmuosiuose darbuose galima atpažinti, atributuoti A. Vaitkūno pavaizduotus objektus, netgi lokalizuoti jų vietas ir nustatyti chronologinę poziciją. Antruosiuose darbuose A. Vaitkūnas atpažįstamas fizinio, regimojo pasaulio formas redukuoja į abstrakčius spalvinius santykius, akcentuoja sluoksnius, faktūras, kompozicines jungtis bei sankirtas. Bet abu aspektus vienija ekspresionizmas kaip pagrindas ir galutinis tikslas. Galbūt per drąsu teigti ar tuo labiau daryti apibendrinimus ir išvadas, tačiau būtent alytietiška patirtimi galima aiškinti būtent šį ekspresionistinį Arūno Vaitkūno kūrybos aspektą. 

Galima aiškiai išskirti (remiantis Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės atsiminimais ir pačiais darbais – jų metrikomis bei ikonografija) esminius motyvus – tai, ką dailininkas matė ir fiksavo (šis dvilypis pasakymas turi argumentuotos logikos) Alytuje. 

Naratyviniu epicentru, žinoma, laikytina Maironio gatvė. Tačiau netgi joje išskirtinas:

1) Senelių namas:

a/ jo eksterjeras;

Arūnas Vaitkūnas, Aguonos. Alytus, 1991 m., pop. pieštukas, 14,5x20cm
Pagal langus, mūrinę sieną, galima spręsti, kad aguonos augo po senelių namų langais, išeinančiais į Maironio gatvę

b/ interjeras;

Arūnas Vaitkūnas, Senelio kambarys, 1980-1989 m., kartonas, aliejus, 57x44 cm
Čia vėlgi matome tą patį langą - tik iš vidaus

Apie namelį – jis priklausė dviem savininkams. Namuko viduje stovėjo Arūno senelio pianinas, sienas puošė močiutės siuvinėti kilimėliai. „Visa atmosfera buvo pakylėta, paslaptinga, bet kartu ir griežta“.

Arūnas Vaitkūnas, Senelio pianinas, 1997-1998 pop. pastelės, 50x70cm
“Senelio pianinas, kol nebuvo parduotas namukas Alytuje, stovėjo senelio kambaryje. Vėliau sėkmingai buvo pervežtas į mūsų sodybą Margionyse, kur ir dabar tebestovi. Daiktai, ypač susiję su artimaisiais mūsų šeimoje branginami ir saugomi, norima, kad ir kokie seni bebūtų, perduoti iš kartos į kartą.” (Aušra Vaitkūnienė)

Arūnas Vaitkūnas, Senelio pianinas, 1987-1997 pop. piestukas 14,5x22cm

2) Senelių namo gyventojai – patys seneliai. Kas svarbiausia juos vaizduojant? Kaip minėjo Aušra – orumas ir pagarba. Ritualizuota buitis – apie tai netrukus. 

Arūnas Vaitkūnas, Močiutė. Alytus, 1987-1997 pop. pieštukas 14,5x22cm
Ant sienų matosi močiutės padaryti kilimėliai. Šioje vietoje irgi galima kalbėti apie inspiracijos šaltinius (abstraktas, spalvas, išraiška) Arūno Vaitkūno tapyboje - ir turbūt nebūtų klaida.

Arūnas Vaitkūnas, Močiutė. Alytus, 1987-1997 pop. sp. pieštukai 22x14,5cm

Močiutė Morta Švenčionienė (1898-1998) buvo namų šeimininkė. 

"Buvo griežta moteris, bet labai mylėjo Arūną" (Aušra)

3) Sandėliukas – Arūno Vaitkūno studija alytietiškųjų viešnagių metu. „sandėliuko viduje buvo puiki glazūruotų koklių plyta“; „Arūnas tapė kieme esančiame sandėliuke. Ten buvo sudėti seni močiutės daiktai, spintelės, užmirštos skrynios, palubėje pakabinti kadaise dėvėti senelių paltai, kailiniai. Arūnas atrado savo mėgstamus užmirštų, dūlančių daiktų motyvus. Daiktų – su asmeniniais artimų žmonių paliktais prisilietimais, įspaudais“ (p. 100).

Senelių namas Maironio gatvėje. Kairėje, kiemo gilumoje matyti sandėliukas - Arūno Vaitkūno studija Alytuje.
Aušros Vaitkūnienės nuotrauka 

Arūnas Vaitkūnas, Sandėliuko interjeras, 1997-1998 pop. pieštukas 20x30cm

Arūnas Vaitkūnas, Sandėliuko interjeras II, 1997-1998 mišri tech. 50x70cm

Būtent sandėliuke buvo nutapytas vienas įspūdingiausių šio pobūdžio darbų – savotiškas senelių daiktinis portretas, giesmė (nors Arūno Vaitkūno tapybos atveju netinka kalbėti apie kažkokį patosą) senelių bendram gyvenimui – „Sena pora. Improvizacija senų rūbų tema“. („1997-ųjų vasarą sukūrė darbą ‚Sena pora. Improvizacija senų rūbų tema‘. Paveikslas keisto kolorito, gilių sodrių pilkų ir juodų spalvų. Laisvi potėpiai įdomiai kontrastuoja su dešinėje paveiklso dalyje gelsvais teptuko brūkštelėjimais nutapyta lyg bėgančia figūra. Atidžiau įsižiūrėjus į drobę, ima ryškėti masyvi juoda figūra, apglėbianti tą lyg bėgančią judrią ir šviesią formą. Dvi formos-figūros, kaip kinų in ir jan, neišardoma paveiklso kompozicija, uždaras ratas. Tai – Arūno senelių gyvenimas, daugiau kaip penkiadešimt metų nugyventas santuokoje, ir jų palikti drabužiai. Arūnui tokia kantri dviejų žmonių santuoka buvo vertybė, kurią jis išreiškė per tapybos plastiką“ (p. 100). Dar belieka pridurti tokią pastabą: „Tie daiktai Arūno atmintyje dar iš vaikystės įstrigę, tačiau dabar jau praradę savo reikalingumą ir tapę tik plastiniais ženklais. Paveikslų formatai ne itin dideli, labiausiai atitinkantys ‚molbertinės tapybos‘ terminą. Koloritai tamsoki, nes tapė sandėliuko prietemas bei šešėlius“ (ten pat). 

Arūnas Vaitkūnas, Sena pora. Improvizacija senų rūbų tema, 1997 m., drobė, aliejus, 116x81 cm
“Alytaus vasaromis tapytus paveikslus Arūnas eksponavo Kauno dramos teatre 1997 metais. Parodai parašė nedidelį tekstuką apie tai, kad atrasti nežinomo tapytojo paveikslai, ir nuvalius dulkes, jie eksponuojami Kauno dramos teatre. Paroda vadinosi ‘Sandėliuko istorijos’”. (Aušra Vaitkūnienė)

Toliau galima net daryti Arūno Vaitkūno vaikščiojimų po Alytų žemėlapį.

Iš Maironio gatvės einančio tapytojo trajektorija šakojosi voratinklio principu. Vienu iš traukos taškų (bene stipriausiu) buvo Angelų Sargų bažnyčia su kapinėmis. Pasak Aušros, „medinę bažnytėlę su kapinaitėmis Arūnas yra nutapęs, o ir taip labai mėgdavo vaikščioti po šias kapinaites, – piešdavo kryžius ar užsirašydavo kokią epitafiją“.

Arūnas Vaitkūnas, Kapinaitės Alytuje, apie 1997m. al. drb. 60x40cm
Primityvoka aiškinti tapybos siužetus, tačiau gilumoje esanti šilta dėmė - tai medinės Angelų Sargų bažnyčios siena.

Kapinaitės Alytuje, 2016 m. Aušros Vaitkūnienės nuotrauka

Arūnas Vaitkūnas, Be pavadinimo /Alytaus burmistro Mamerto Žilinsko antkapis/, 1987-1997 pop. tušinukas, 21x30cm

Alytaus kapinės, Aušros Vaitkūnienės nuotrauka

Arūnas Vaitkūnas, Šiukšlių dėžės I Alytaus kapinėse, 1998 pop., pieštukas, 20x25cm
Nors pažymėta, kad tai yra šiukšlių dėžės I Alytaus kapinėse (kitoje Nemuno pusėje), tačiau analogiški konteineriai buvo ir prie Angelų Sargų bažnyčios akmeninės tvoros.

Toliau būdavo einama link Kriaušiaus – druskos sandėliu paverstos sinagogos, Aukštosios gatvės. („Arūnas čia buvo įaugęs. Dažnai besipiktindamas ir apgailestaudamas kalbėdavo apie neapgalvotai pertvarkytą Alytaus senamiestį. Gaila jam buvo Alytaus centre, aikštėje, išnaikintų senųjų raudonų plytų mūrinių mėsos krautuvių, kuriose kadaise prekiavo žydai. Nykstančios ir netvarkomos sinagogos. O mažais mediniais namukais, kreivomis gatvelėmis alink turgų tiesiog žavėjosi. Vasarą keldavosi šeštą ryto ir skubėdavo ‚į motyvą‘. Tapydavo greitus etiudus ant kartono, nes, pasak jo, reikia užfiksuoti kaip yra, vėliau gali būti perstatyta arba nugriauta“ (p. 99-100)). 

Arūnas Vaitkūnas, Alytus. Sinagoga, 1987-1997 pop. sp. pieštukai, 24,5x24cm

Alytaus sinagoga, Aušros Vaitkūnienės nuotrauka

Arūnas Vaitkūnas, Alytus. Aukštoji gatvė, 1997 m., pop. pieštukas, 21x29,5cm

Arūnas Vaitkūnas,  Alytus, 1997 m., pop.pieštukas, 21x29,5cm

Arūnas Vaitkūnas, Alytus , 1993 pop., pastelės, 19x29cm

Dar kitais atvejais maršrutai nutoldavo iki aplinkinių Alytaus kaimų ir bažnytkaimių – Rumbonių arba Poteronių. 

Arūnas Vaitkūnas, Poteronių piliakalnis, 1988 m., popierius, sanginas, 14x21,5 cm

Bet vėlgi grįžkime į Alytų ir Maironio gatvelę. Didelio formato kompozicija, tartum akumuliuojanti Alytaus dvasią, buvo nutapyta visai netoli – žvelgiant į kitame Nemuno krante išsidėsčiusį I Alytų (pasak Aušros Vaitkūnienės – „Iš vienos pusės – Nemunas, apsuptas trobelių ir namelių. Vėliau Arūnas nutapė didelę drobę Mažin namukai prie Nemuno‘. Iš kitos pusės – pušynas...“ (p. 69). 

Arūnas Vaitkūnas, Maži namukai prie Nemuno, 1996 m., drobė, aliejus, 192x130 cm

“Kai Arūnas grįžo iš tapybos seanso, buvo darbu patenkintas ir jį brangino” (A. Vaitkūnienė) 

Belieka pridurti, kad taip ir yra – vietos išraiška (tai yra – dvasia) jame užfiksuota ypatingai ekspresyviai ir sugestyviai. Apibendrinant ir vietoje išvadų, galima pastebėti kelis dalykus. Pirma – Alytus, senelių namai tai buvo viena iš dailininko Arūno Vaitkūno „akademijų“ – vieta, kur jis mokėsi tapybos meno, kur tiksliau – formavosi esminiai pasaulėžiūriniai taškai (aistra ir įsijautimas), be kurių nėra įmanomas joks su ekspresija ir vidine refleksija susijęs menas, juo labiau tapyba. Kaip tam tikrą patvirtinimą (o ir išvadų pratęsimą) vėl galima pacituoti pačią geriausią jo kūrybos žinovę – kolegę ir gyvenimo draugę Aušrą Vaitkūnienę, kuri kalbėdama apie jų bendrą buvimą Alytuje, Maironio gatvėje 1994 metų žiemą, užfiksavo menininko virsmą, susijusį su aplinkos sąlygotais vidiniais išgyvenimais („Po tos kelionės /į Rumbonis/ snieguotais laukais, kai gamtoje vyrauja tik balta spalva ir juodų medžių šakų platūs, lyg suragėjusio teptuko brūkštelėjimai, Arūnas susimąstė. Dienomis ir vakarais tylus ir atsikyręs kažką akavarele eksperimentuodavo popieriaus lakštuose. Dar neskubėjo dalytis bręstančia idėja, tik prasitarė, kad reikia keisti tapymo būdą ir įrankius“ (p. 99).

Po viso to įvyko radikalus pokytis Arūno Vaitkūno tapyboje, pasukusioje į „šluotinių“ darbų periodą – bet tai jau kito pokalbio (ir apie Rumbonis) tema...

Alytaus piliakalnis ir jo šturmas

Alytaus pilis priklausė XIV amžiaus Nemuno pilių gynybinei sistemai ir buvo vienu iš tų daugelio įtvirtinimų, kurie saugojo vakarinę Lietuvos sieną. O ją, kaip puikiai žinome (ar net atsimename - kalbant apie kolektyvinę atmintį) puolė kryžiuočiai. Viena iš daugelio pilių - nei ypatingai didelė, bet ir ne miniatiūrinė, saugojusi brastą per Nemuną. Iki šiol, ypač sausringos vasaros dienomis, puikiai matyti tas perėjimas, leidžiantis upę perbristi beveik sausomis kojomis.

Alytaus pilis stovėjo dešiniajame, rytiniame Nemuno krante - upė tarnavo kaip vienas iš natūralių, pačios gamtos sukurtas gynybinis elementas. Įsivaizduokime, kad šarvuotas ar bent sunkų ginklą rankoje laikantis karys dar turi perbristi ir vandenis... Beje - iš kito kranto Alytaus piliakalnis gal net ir atrodo įspūdingiausiai.



Geriausiai Alytaus piliakalnis regisi iš kito kranto - iš kryžiuočių ir Dykrų perspektyvos

Vasara 2012 ar 2013 su gyvosios archeologijos festivaliu

Tokie vaizdai su "viduramžišku" palapinių miesteliu, laive, šarvuotais "riteriais" (stebimais žioplių bei filmavimo kamerų - miesto valdžia rūpinasi gyventojų saugumu pasitelkdama stebėjimo aparatūrą) - beje, parodomųjų kovų metu besikeikusiais ne lietuviškai ar vokiškai (ką jau ten kalbėti apie prūsų, jotvingių dialektus), bet totoriškai-rusiškai. 

Laivas, primenantis flotilę iš Nikolajaus Rericho folkloro

Laivė, mauduoliai, Kurortas kitame krante

Palapinės - natūroje jos gal būtų spalvingos

"Jotvos vartai" - pilies maketas. Neautentiškas, muliažinis, bet vis tik...

Alytaus pilis tradiciškai yra siejama su vienu kivirču tarp kryžininkų. Visa ta istorija yra išsamiai aprašyta Vygando Marburgiečio:

"Pagaliau kunigaikštis Vytautas prašo magistrą pagalbos prieš lietuvius. Todėl magistras, pirma pasitaręs su saviškiais, pasiuntė jam Ragainės komtūrą Joną iš Rumpenheimo, Sembos teisėją Konradą Lichtenšteiną, Įsruties viršininką su kryžininkais vokiečiais - kilmingais ir narsiais, kurių vardus praleidžiu. O jie kivirčijosi dėl Švento Jurgio vėliavos, kurią nuo seno buvo paprotys patikėti vienam iš vokiečių, nors tam daug kas priešinosi. Ir patikėjo ją ponui Rupertui iš Šokendorfo. Taip pat iš anglų pusės vėliavėlę išskleidė kilmingas ponas Persis. Vokiečiai stengiasi sukliudyti, ir kilo vaidas, kol Vytautas su savo žmona nuramina, ir liovėsi skaldytis į partijas.

Ir žygiuodami pirmyn su vėliavomis įsiveržia į Alytų, ir paima į nelaisvę bei užmuša 2000 [žmonių]. Dalyvavo [ir] Vytautas su savo kariuomene" [Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, Vilnius, 1999, vertė Rimantas Jasas, p. 200-201].

Riteriai

Minėtasis "kilmingas ponas Persis" tai ne bet kas, o Henris Persis [Henry Percy, Earl of Northumberland]: http://www.luminarium.org/encyclopedia/henrypercy.htm. Tai "Seras Karštuolis" ar Harry Hotspur, arba tiesiog Karštuolis - žmogus (gyvenęs 1364-1403 metais), artimas karaliui (Anglijos karaliui Henrikui IV), riteris, pasižymėjęs kovose su prancūzais ir ypač škotais (o ir mūsiškiais lietuviais), galop tapęs siuzereno ir savo ambicijų auka ir taip praradęs gyvybę. Asmuo, vėliau aprašytas didžiojo Šekpyro "Henrike IV" ir (tikėkimės) suvaidintas didžiojo Gariko (šioje vietoje prisiminiau Marką Twainą ir jo Hekleberį Finą). Svarbu, kad galime identifikuoti asmenį ir netgi pamatyti kaip jis atrodė.

Štai čia Hotpsuras būtų regimas miniatiūroje:

Štai čia Hotpsuras būtų regimas miniatiūroje. Jis tas barzdotas žilaplaukis (priklaupęs) pačioje kairėje - iš tiesų mirė sulaukęs vos 39-ių /paveiksliukas paimtas iš aukščiau pateiktos nuorodos/.

O čia, vaidinamas Seano Connery 1960 metais

Dar galima pridurti, kad su tuo "Ponu Karštuoliu" neabejotinai bendravo Vytautas (juk taip aprašė Vygandas), spaudė jam ranką, vaišino (vaišinosi) midumi ar vandeniu ir, kas įdomiausia - Vytautas buvo šaltesnių nervų nei anglas. O juk šiaip būsimasis valdovas (tuo metu kovojęs dėl valdžios) irgi buvo gana karštas. Žmona Ona, išgelbėjusi Vytautą iš Krėvos nelaisvės taip pat glaistė tą riterių disputą dėl Šv. Jurgio vėliavos. 

Štai Ona Vytautienė - XVI a. vaizdelis iš Valdovų rūmų ir Wikipedijos. 

Bet grįžkime prie Alytaus pilies. Aukščiau pateiktose nuotraukose matome gyvosios archeologijos festivalį "Jotvos vartai" (berods iš 2013-ųjų metų), veikusį per Mindaugines, pačių liepos pradžios karščių metu. Viskas buvo gražu ir įspūdinga, ir netgi visuomenei reikalinga bei naudinga.

Tačiau patys autentiškiausi man pasirodė arkliai piliakalnio papėdėje. 

Arklys Alytaus piliakalnio papėdėje tarsi primena, jog XIV amžiuje Alytus ir aplink jį besidriekusios žemės priklausė valdovui. Šalia Alytaus (tame pačiame krante, į pietus nuo piliakalnio) esantys Kaniūkų, Balnininkų kaimai tartum teigia ir įrodo, kad Algirdui, Jogailai, Vytautui tarnavę žmonės rūpinosi LDK kariuomenės kavalerijos infrastruktūra (kaip dabar pasakytų). Kai kuriuose kaimuose augino kovinius žirgus, tarnybinius arklius, kitur ruošė jiems pakinktus, balnus ir kitą ekipuotę. 

Informacija apie piliakalnį iš stendo

Bet šiaip kryžiuočiai puolę Alytų žiemą. Per šalčius ir sniegą. Įsivaizduokime, kad visur yra ledas, jie eina sau pasišvilpaudami per užšalusius pelkynys, ežerus beigi upes.

Žiemą tautinius arklius pakeitęs nacionalinis "golfukas".

Reikia manyti, kad pagrindinius priešininkų smūgius Alytaus pilis patyrė antrojoje XIV šimtmečio pusėje (geru rodikliu būtų tai, jog Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje ši vieta jau neminima, tuo tarpu Vygandas Marburgietis ją puikiai žino).

XIV a. pabaigos - XV a. pradžios kryžiuočių kelių aprašymuose (Die Litauischen Wegeberichte) Alytus minimas keliose vietose. Labai nedetalizuojant galima pastebėti, kad kelius iš Prūsijos žinojo toks Qwewede, siūlęs maršrutą iš Tammow (dar kitur - Cammow) vietovės - greičiausiai tai Tamoviškiai arba Tamovė - ant Vangrapės kranto, netoli Įsruties stovėjusios kryžiuočių tvirtovės, pastatytos 1275 metais sugriautos nadruvių pilies vietoje [Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, vertė L. Valkūnas, Vilnius, 1985, p. 400]; taip pat Gedutte iš Wargin ["Lietuvos kelių aprašymai, padaryti kryžiuočių žvalgų XIV amžiuje", Kraštas ir žmonės, Vilnius, Vilnius, 1988, p. 27]. Tie Wargin - tai Vargiai (dabar Kotelnikovas) Sembos pusiasalyje ir žemėje. Iš tų Vargių kelią link Alytaus ir kaimyninių jam žemių žinojo dar toks Helmig su savo sūnumi Kiken [Kraštas ir žmonės, p. 33], o taip pat Jagaude su bendrininku Schlode iš Girmow (Girmavos arba dabartinės Ruskojė gyvenvietės taip pat Semboje [Ten pat]). Galima spėti, kad šie kelio rodytojai-žvalgai, galėjo būti ne sembiškos, bet sūduviškos kilmės - iš tų, kurie su kunigu Skomantu priėmė krikščionybę ir pasitraukė į Prūsiją, arba vėlesnių panašaus likimo žmonių. 

Niūrios autentikos yra labiau (mano asmenine nuomone) suteikusi ne gyvoji archeologija ir iš kapų prikelti riteriai-milžinai, o kad ir tokia bakūžėlė piliakalnio papėdėje. Kažkokiose tokiose gyveno ir mūsų protėviai - tik be krosnių ir įstiklintų langų (ir apipavidalinančių lentų) - rūsčiai ir paprastai.

Namelis tarp piliakalnio ir Nemuno.

Iškalbingas gatvės pavadinimas...

Dar galima grįžti prie aukščiau cituotos Vygando Marburgiečio ištraukos ir pabandyti įsivaizduoti, kiek belaisvių paėmė kryžiuočiai to reido su Vytautu metu - daugiau nei šiuo metu gyvena Daugų miestelyje (aišku, jeigu 2000 belaisvių - ne iš piršto laužta).

Nuotraukos yra iš 2015 metų žiemos - šalia piliakalnio esančios sodybos sode voliojosi Nemuną jungiančio tilto statytojų plaustas. Juk įtikinamesnis už tą vikingišką laivelį? Kažkokiu tokiu - savadarbiu ir grubiu, turėjo upes įveikinėti kryžiuočiai ir jų pusėje kariaujantys prūsai (et, visus romantikų stereotipus griauna kronikų ir kitokių šaltinių teikiama informacija). 

Būtina pabrėžti, kad Alytaus piliakalnis stūkso Alytupio (Alytaus) ir Nemuno santakoje. 

Alytupis - upelis menkas, tačiau jo išgraužti krantai - statūs ir gilūs. Pats tas gynybai (kasėjai, žinoma, visa tai dar labiau pagilino). 

Piliakalnis nuo Nemuno. Kairėje (mažesnis kalnelis) - priešpilis, dešinėje - pats Piliakalnis.

Savo kūnu išbandžiau Alytaus piliakalnio šturmo galimybes. Beliko įsivaizduoti, kad bėgu ne su kamera, o su kalaviju ar kirviu, kad ant savo krūtinės ir galvos laikau dar kokį šarvą, o į mane šaudo, mėto, pila viskuo, kas po ranka. Bet ir be to sunku:

Alytus ir priešpilis nuo piliakalnio.

Alytupio skardžiai

Alytupis apačioje, po piliakalnio kojomis.

Tarp pilies ir priešpilio, su vaizdu į statomą-atstatomą tiltą.

Nemunas nuo pilies, iš gynėjų pozicijų - buvusių Dykrų pėdsakas - Alytaus miško likučiai...

Pabaigai belieka pasamprotauti, kad visoje Europoje gyvavo ir egzistavo gotika. Visame krikščioniškame pasaulyje statė Dangų siekiančias katedras, o lietuviai, it kokie land art'o adeptai ar tiesiog milžinai, pylė kalnus, statė medinius kuorus ir narsiai kariavo...

Benjamino Jenčiaus studija

Alytuje mažai kas nežino Benjamino Jenčiaus. O kaipgi! Kontraversiška asmenybė - vienas iš lietuviškosios akvarelės klasikų, vietinės bohemos liūtas, žmogus-legenda ir taip toliau... 

Iš tiesų - dailėje B. Jenčius yra žinomas kaip akvarelės meistras, abstrakčių ar pusiau abstrakčių (visgi peizažinis principas ten išlikęs) kompozicijų kūrėjas, virtuoziškai gebantis valdyti tiek vandenš, tiek spalvų stichijas.

Bohemos liūtu B. Jenčius galbūt pavadintas labai skambiai ir net įpareigojančiai, tačiau tiek, kurie dar pamena praeito amžiaus devintą dešimtmetį, patvirtins maniškei deklaracijai apie Alytaus meno bohemos aukso amžių. Tikrai - buvo tokia (bohema) ir egzistavo toks (aukso amžius), o Benjaminas Jenčius buvo vienas iš jos/jo atstovų!

B. Jenčiaus studija yra keliose vietose - keliuose taškuose - 1) jo paties statytame name (vadinamajame Kurorte, visai ant Nemuno kranto); 2) caro laikų ir vėlesnių lietuviškųjų ulonų kareivinių pastate - antrajame jo aukšte. 

Vis tik svarbesnė (tiek istoriniu ar kultūriniu, tiek, tuo labiau, personaliniu aspektu) yra pirmoji studija. Vien jau dėl to, jog ją puikiai dokumentavo su gimtuoju Alytumi (bei jos bohema) ryšių nenutraukęs B. Jenčiaus bičiulis Jurgis Kunčinas.

Štai ištrauka iš šio rašytojo raštų:

"Žinot, Danute, kur mes tąsyk nusitrenkėm iš to Pupasodžio? Ogi pas Beną Radviliškietį. Seni laikai! Jis dar statėsi namą, kuriame vėliau ir vyko politinės dvikovos ir ispaniškas aukcionas. Dar tik sienos kilo. Beną radom žliaukiantį prakaitu, pusnuogį ir blaivą. Darbininkų čia matėsi gal trys, užtat netrūko prašalaičių - pedagogų, menininkų, statybos patarėjų. Mat Radviliškiečio statybvietė tam tikra prasme buvo virtusi kultūros centru su smukle po pusiau atviru dangumi. Mat pliūptelėjus lietui, jau buvo įmanoma pasislėpti pusrūsyje. Įsidėmėtina vieta! Čia savo prakalbas nuo pastolių rėždavo tapytojas Alberto, vėliau paskelbtas Žaliakalnio bohemos tėvu ir motina, o po mirties iškart kanonizuotas į menų šventuosius. <...> Ką sakytum, čia, Radviliškiečio statybvietėje, vyko ir pirmieji mitingai, ir performansai, ir šėpų teatrėliai. Gaila, išliko tik kelios mėgėjiškos nuotraukos ir sulūžę karučiai Korčagin-1, su kurias Radvilieškietis ėmė vežioti žemes dar rausdamas pamatus. Kiek prakaito čia išlieta!" [J. Kunčinas, Kasdien į karą, Vilnius, 2000, p. 197-198].

Belieka pridurti, kad minėtasis Alberto - tai Albertukas, tiksliau - architektas Albertas Stankevičius, devintajame dešimtmetyje dirbęs miesto architektu, bohemos siela, vėliau persikėlęs gyventi į Kauną (ten įkūręs pirmąją privačią dailės galeriją AL, ir, kaip pastebėjo rašytojas - dėl savo įvairialypės veiklos kanonizuotas į meno šventuosius). Radviliškietis čia - tai iš Radviliškio kilęs pats B. Jenčius.

Būtent aprašytame pusrūsyje įrengtoje studijoje teko lankytis ir šių eilučių autoriui vieną žiemos vakarą...

Štai toks yra vaizdas nuo dailininko namų į Nemuną. Būsiu gal labai tiesmukas ir literatūriškas, tačiau kažkokios kompozicinės ypatybės - tas medžių kamienų virpesys, tos upės srovės turi asociacijų su paties B. Jenčiaus akvarelėmis - nieko nuostabaus - juk liejamos jos žvelgiant pro langą būtent į šį kraštovaizdį.

Minėtasis B. Jenčiaus studijos langas - irgi, it kokia akvarelė.

Studija veikia J. Kunčino aprašytame pusrūsyje - cokoliniame aukšte. 

Prieš kokius dvidešimt metų, paauglystėje vieną vasaros pavakarę lankiausi tik pastatytame name. Prisimenu, kad tėvui bendraujant su B. Jenčiumi, geriant berods žalią arbatą, magnetofone sukosi Bitlų albumas "Rubber Soul" - man tai darė milžinišką įspūdį. 

Vizito dailininko studijoje metu B. Jenčius buvo priglobęs nedidelį, visiškai jauną šuniuką. Labai juo rūpinosi - vis šnekino tą naująjį augintinį, žiūrėjo - ar nieko netrūksta. Pridursiu, kad tėvų namuose beveik dvidešimt metų gyvenusi Siamo ir lietuviško katino mišrūnė Pincė buvo būtent iš šių B. Jenčiaus namų.

Bendras studijos vaizdas - tik įėjus iš prieškambario į ją. 

Keletas buitinių detalių.

Barankytės ir medus - vaišės su žolelių arbata.

Paties B. Jenčiaus rištos vantos - jų kvapas viešpatavo.

Knygos ir katalogai.

Muzika - kasetinis magnetofonas (man pačiam kasetės, o ne kompaktiniai diskai ar net vinilas - yra kažkas tokio, iš gerųjų laikų). 

Šalia kasečių įrėmintas dar vienos Alytaus-Vilniaus-Onuškio ir Lietuvos legendos - skulptoriaus Liongino Virbicko plakatas (Ars Longa - beje, norėjau aplankyti jo studiją-galeriją Onuškyje - deja...). 

O čia - garsusis B. Jenčiaus portfelis - kažkodėl mieste, einantį, pavyzdžiui, Pulko gatve, įsivaizduoju tik su juo. 

Paskui prasidėjo kaleidoskopiška akvarelių peržiūra. Pats dailininkas rodė savo darbus - iš vidaus sprogstančias, skaidriomis spalvų šukėmis žyrančias kompozicijas, skleidė juos tik koks Matadoras...

Arba dar metaforų ir paralelių - toji peržiūra man priminė legendą apie Vilniaus bokšto požemius ir veidrodžiu prieš Baziliską kovojantį jaunuolį (vietinė Persėjo mito parafrazė). Akvarelė čia kaip veidrodis į tą tikrąjį pasaulį, dūžtantį sapnų šukėmis, besiliejantį jausmų vandenimis...

Keliais atvejais akvarelininko ir jo nulietų akvarelių pavidalai ypač akivaizdžiai susiliejo į vieną - nedalomą visumą, atskiriems kompoziciniams elementams tiksliai kartojant kūno judesius. 

Stabilios archetipinės figūros - dolmenai ir zikuratai. Iš tiesų, akvarelėje vanduo gali įgauti akmeniško tvirtumo!

Galop - darbinė vieta - stalas ir jo "apylinkės".

Liedamas akvareles dailininkas žvelgia pro langą. Deja, apsilankymo metu buvo tamsu ir nesimatė Nemuno bei kitame jo krante ant aukštų šlaitų išsidėsčiusio Pirmojo Alytaus.

Stalas su ant jo paguldyta akvarele, šalia - darbinės priemonės. Aukščiau - vertikaliai - stiklas, po kuriuo dedama apžiūrai skirta akvarelė (juk jos paprastai būna stiklinamos). 

Štai - po stiklu apžiūrai skirta akvarelė. 

Šalia fotografija - keletas Alytaus meno atstovų, Devintojo dešimtmečio pradžia. Virš nuotraukos - Tarptautinės  akvarelės bienalės "Baltijos tiltai" nario kortelė. 

Akvarelinės paletės. 

Akvarelės. Ne reklama - tik konstatavimas. Paklaustas, kokios rūšies ir kokio gamintojo akvarelę dailininkas naudoja, B. Jenčius papasakojo epizodą, kuomet paprašė kažko Amerikoje atvežti "pačios geriausios akvarelės". Lauktuvių siuntinėlyje gavo akvarelinių dažų rinkinį "Leningrad". O šalia - bandoma indiška akvarelė. 

Ir dar - daugiau dažų bei priemonių. Ir "išrėmintas" peržiūrų stiklas. 

Pabaigai - paskutinis žvilgsnis pro langą į naktinį langą. Su atspindžiais, kaip iš B. Jenčiaus akvarelės...