2014 m. spalio 31 d., penktadienis

Prano Lapės studija

Prano Lapės (1921-2010) studijoje lankiausi visai negalvodamas apie jokį jos aprašymą. Tiesiog situacija buvo tokia - maždaug mėnesį (tai buvo gruodis) prieš dailininko mirtį, tarpininkaujant P.Lapės bičiuliui Romualdui Lankauskui (jų tapybose iš tiesų esama kažkokios bendrystės) lankiausi namuose ir dariau interviu. Pokalbis buvo labai sėkmingas. Aš nemoku imti interviu (visgi gero klausimo suformulavimas yra tikras mokslas ir Dievo dovana), tačiau intelektualus, sąmojingas ir atviras pašnekovas viską sudėliojo į vietas. Man beliko viską paversti tekstu ir duoti redakcijai. Vieno kultūrinio savaitraščio darbuotojai jį priėmė, tačiau neskubėjo publikuoti. Sausio mėnesį P.Lapė mirė. Interviu tame laikraštyje taip ir nebuvo išspausdintas... Paskui tas pokalbis buvo paskelbtas vienoje interneto svetainėje [http://www.menoduobe.com/2010/01/tapydamas-esu-kaip-kolumbas-pokalbis-su-dailininku-pranu-lape-apie-mena/] ir pakartotas ant popieriaus Naujojoje Romuvoje. Būtent dėl šio žurnalo - dėl iliustracijų jam, grįžau į P.Lapės namus ir studiją ankstyvą (jau saulėtą, bet dar snieguotą) pavasarį.

Būtina paminėti kelias P.Lapės studijos ypatybes:
  1. Ji yra (na, buvo - laikas juk yra sutartinis dalykas) dailininko namuose Vilniuje, Tilto gatvėje. Tiesiog reikėdavo atidaryti stiklines duris ir, žiūrėk, tu jau čia.
  2. P.Lapė paskutinėmis savo gyvenimo dienomis nebematė. Buvo praradęs dienos šviesą (kitos šviesos, žinoma - ne). Dailininkui tai, be abejo, tragedija.
  3. Lietuvoje šeimos nesukūrusį P.Lapę globojo, jam padėjo ir kuo tikriausia šviesa (ir buitine, ir kitokia) buvo jo sesuo. Tai jos dėka studija tokia steriliai švari - tartum chirurginė operacinė.

P.Lapės studija jo bute - tai pats šviesiausias, dieną - saulės nutviekstas kambarys.



Stiklinės durys skiria studiją nuo svetainės, miegamojo ir virtuvės. Drobiniai ritiniai (kaip kokia Japonija! - o tašistams, gestistams ir action painting atstovams - tai kuo tikriausiais Eldorado) - Prano Lapės tapyba.

 
Lankydamasis P.Lapės studijoje, fotografavau dailininko darbus publikavimui. Sesuo rodė viską, kas įmanoma. P.Lapė - tai piešinio - linijos ir dėmės, suvaldyto atsitiktinumo meistras.

Štai - kuo tikriausia kinetika. Judesys, gyvybė ir kaulas (kaip sakytų kažkas iš senųjų kinų) -

2001 m.
1991 m.
1990 m.
1982 m.
1992 m.
1992 m.
1991 m.
1992 m.
O štai čia vienas iš P.Lapės monochromų. Dailininkas eksperimentavo su viskuo - kompozicija, spalva, išraiška, net medžiaga (pavyzdžiui - barstė, tepė, liejo, spaudė ir taip toliau). Veiksmas ir energija!

  
Kita vertus, kaip ir dera tikram - doram ir profesionaliam [ :) ] abstrakcionistui, P.Lapė turėjo gerus akademinius pagrindus (čia akmenėlis į tūlo statistinio lietuviško analfabeto daržą, kuris, matydamas abstrakciją, kaip ožys šalia naujų vartų sako: "Aš irgi taip padaryčiau" - nepadarytum, brangusis, nepadarytum...).

Viena studijos siena su ankstyvais portretais ir brandžiomis kompozicijomis. 



P.Lapė buvo ne tik linijos ir dėmės, bet ir spalvos virtuozu. Kažkodėl man ausyse skamba smuikai ir violončelės. 
6-ojo dešimtmečio moterys:



Aukščiau esančio portreto antroji pusė.
Štai - kokios moterys. Koks piešinys ir kokia tapyba!





O čia "konceptualus" darbas iš prieškambario. Tie, kas prisimena vieno rusų socrealisto paveikslą - "Leninas dirba" (ar kažkaip panašiai - kompozicija vaizduojanti Iljičių savo darbo kabinete, skaitantį knygą), tie pagaus visą kampą ir cinką. Ta būtybė po paklode - mumija pavirtęs demagogas ir niekšas.


Bet šiaip P.Lapės stichija - abstrakcija. Čia jis darė ir akrobatiką, ir žongliravo, ir dainavo, ir tiesiog liejo savo jausmus ir emocijas. Buvo laisvas kaip vėjas...

  


Aukščiau esantys, sukurti (ir) atspaudus audeklus. Žemiau - kietus paviršius.


Štai - atspaudas nuo nertos servetėlės -


Nugarinė pusė -


Čia - ir tepimas, ir liejimas, ir atspausta servetėlė, ir drobė (iš 1996-ųjų):




O čia, ant molberto - amerikietiškasis laikotarpis. Vanduo ir oras, pusiau- abstrakcijos:


Ach, kokie potėpiai!


Štai čia, ant grindų - Sausio-13-ai skirta kompozicija, sukurta tuoj po įvykių (buvo Valstijose, bet širdimi ir siela - Vilniuje). P.Lapė buvo kūryba kovojantis dailininkas...


Su Nukryžiuotojo motyvu.
Tiesą sakant, plastiškai ir formaliai - tai galbūt ne pats stipriausias P.Lapės darbas (kita vertus - šio dailininko kūriniai - tapyba, ypatingai ne fotogeniški). Bet tai jo personalinė ir pilietinė pozicija.



Studijos grindys. Kaip pati tapyba...


Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno Muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbines vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalinti asmeninėmis savo erdvėmis.Lietuvių kalbos žodyne paminėtos net keturios žodžio studija reikšmės. Tai ir „skulptoriaus ar tapytojo dirbtuvė“, ir „meno įstaiga artistams ar dailininkams mokytis“, ir „specialiai įrengta patalpa televizijos ir radijo laidoms ar kino filmams kurti“, ir „mokslo veiklas, traktatas, nagrinėjimas“. Mūsiškiame tyrime stengsimės koncentruotis į pirmąją reikšmę – vietą, kurioje dirba menininkas.

2010-2014 m. 

"Keleivi, įplaukęs į ramybės uostą...", arba Marcijonas Aleksandras Oginskis Alovėje

Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Marcijonas Aleksandras Oginskis praleido Alovės dvare [http://ipsb.tymczasowylink.pl/index.php/a/marcjan-aleksander-oginski-h-wlasnego]. Šiandieniu požiūriu, nebuvo dar toks ir senas – mirė eidamas penkiasdešimt aštuntuosius. Buvo tik gavęs vienų svarbiausių valstybės pareigybių – Trakų vaivados ir Didžiojo kanclerio, insignijas, kuomet sunkiai susirgo ir pasiraukė nuošalėn.

Alovės dvaro ūkinis pastatas (žinoma, su Marcijonu Aleksandru čia nėra nieko bendro, nes tai jau kita epocha)
Alovėje Marcijonas Aleksandras pragyveno du metus. Ligą be abejonės kartino, gal net ir sukėlė kartėlis, liūdesys ir net gili, nuolatinė melancholijos būsena – tipiškas to meto reiškinys (prisiminkime Jonušą Radvilą Tikocine). Pergyventi buvo dėl ko – prarasti du mažamečiai sūnūs – Jurgis ir Jonas (su jais – ir viltis pratęsti Familiją), mylimos žmonos Marcebelės (regis, kad būtent jos dėka, kaip koks Mindaugas ar Jogaila pažino katalikiškąjį tikėjimą iš esmė). Galų gale – matyti ir pergyventi karo baisumai ir sunkumai, politinės intrigos ir kolizijos, kurių turėta labai daug ir prieštaringų. (Štai, kad ir keli išlikę ir kadaise publikuoti Marcijono Aleksandro laiškai pakancleriui Mykolui Kazimierui Radvilai ar paiždininkiui Benediktui Sapiegai [Zrzódła do dziejów polskich..., T. 2, Wilno, 1884, s. 366-369], atskleidžiantys jį kaip impulsyvią ir netgi šiek tiek neurotišką asmenybę – žinoma, štai, kad ir 1675 metų sausio 9 dienos laiško Radvilai parašymo kontekstas – permainingas ir sunkus Respublikos karas su Turkija, derybos su Maskva, lėmė emocionalų stilių, kuriame akcentuojamas autoriaus atsidavimas Tėvynei ir Valdovui, bei apgailestaujama dėl eilinės karinės nesėkmės ir prarastų husarų bei piatihorų vėliavų, savo lėšomis išrengtų – ten pat beje užsimenama, kad karinėje tarnyboje jau vargstama nuo dvidešimt ketverių metų [ten pat., s.370-371].

Prošvaistę paskutiniaisiais Marcijono Aleksandro metais turėjo suteikti santuoka su jauna, į dukras tinkančia vienos galingiausių ir šlovingiausių lenkų giminės – Wielopolskių giminės atstove – Konstancija Kotryna.

Marcijono Aleksandro Oginskio ir Konstancijos Kristinos Wielopolskos atvaizdai jų vedyboms skirtoje panegirikoje.
Iš S.P.Luzynski, Porta Oginscianae Gloriae..., Cracoviae, 1685 [Iš: J.Liškevičienė, XVI-XVIII amžiaus knygų grafika: Herbai senuosiuose Lietuvos spaudiniuose, Vilnius, 1998, p.192]. 

Alovė Marcijonui Aleksandrui tapo ramybės uostu po gyvenimiškų audrų. Šioje vietoje galima pacituoti beveik vienalaikę inskripciją iš Sluškų rūmų Antakalnyje:

Įžengęs į šiuos rūmus, svečias tepalieka pareigybių togą ir savo karinius ženklus – čia jį nuramins taikos deivė ir globos mėnulio bičiulystė“ [V.Drėma, Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 341-342].

Būtent tokia buvo ir Alovė – ramybės sala po įtemptos politinės ir karinės veiklos, po gyvenimiškų netekčių ir sukrėtimų. Pakankamai sunku nuspręsti, kokia buvo Alovė paskutinėmis Marcijono Aleksandro dienomis. Vaizduotę kausto ir rašytinių šaltinių trūkumas, ir sovietinių laikų vandalizmai, po kurių gerokai pakito šios neeilinės vietovės landšaftas (priminsime, kad egzistuoja, ar tiksliau – devynioliktajame šimtmetyje ir dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje egzistavo dvi Alovės – Raudonoji ir Baltoji, pavadinimus gavusios nuo tokios spalvos dvaro mūrinių pastatų ir tą faktą, kad jau XVIII amžiaus pabaigoje Alovėje įsitvirtino garbinga ir kilminga Kęstučių-Gediminų giminė) [daugiau apie Alovę ir jos netektis - http://www.aidas.lt/lt/politika/article/4099-05-11-kas-sulygino-su-ze%3E%20me-vytauto-kalna-aloveje-arba-kodel-komunizmo-ir-sociademokratu-smeklo%3E%20s-tebeklaidzioja-po-lietuvos-dvarus].


Keletas Alovės dvaro vaizdų
Peno apmąstymams – kaip atrodė Alovės dvaras Marcijono Aleksandro laikais, kokiame palociuje jis gyveno, gali suteikti to paties Oginskio Trakų valdos aprašas. Čia po 1670 metų Marcijonas Aleksandras atstatė karų ir sąmyšių metu sudegintą sodybą (beje, ne bet kokią – su itališkojo tipo parku). Pirminiame variante didikas gyveno mediniame pastate, tačiau regis, kad po 1688 metų statinys pakeistas mūriniu (plytiniu) su keturių ar šešių kolonų portiku ilgajame fasade – bet esmė turbūt per daug nepasikeitė. Manoma, kad pačiame centre būta erdvaus vestibiulio, į kairę nuo jo buvo sukomponuotas vienas, dešinėje – du kambariai [A.Baliulis, S.Mikulionis, A.Miškinis, Trakų miestas ir pilys, Vilnius, 1991, p.121-122]. Nieko pernelyg ir sudėtingo. Kažkas panašaus turėjo būti ir Alovėje.

Petešos dvaras (netoli Rudaminos, Margaritos Poškutės fotografija).
Kažkas panašaus turėjo būti ir XVIII amžiaus Alovėje
Galų gale, norint įsivaizduoti Marcijono Aleksandro sodybą Alovėje, galima atkreipti dėmesį į bet kurį iki mūsų dienų išlikusį medinį dvarelį. Pati esmė, substancijų substancija juk nepakito! Marcijonas Aleksandras varstė tokias pačias medines duris, vaikščiojo tokiomis pačiomis grindimis, žiūrėjo pro panašius langus, uodė panašų dūmų kvapą, rytais lauke girdėdavo panašius garsus, saulė buvo tokia pati, mėnulis – taip pat, žvaigždės ir debesys – nuolat judantys, pastoviai besikeičiantys – taip pat...


2014 m. spalio 29 d., trečiadienis

Alovėlė: jos žemupys

Alovė – tai pro to paties pavadinimo ežerą (telkšantį prie taip pat įvardinto bažnytkaimio) pratekantis, savo gyvybę Maliūdžių raiste (išmanančių žmonių duomenimis) įgaunantis upelis.

Žmonės jį dar vadina Alovėle. Ir toks, mažybinis, apibūdinimas Alovei-Alovėlei labai tinka. Nes ji iš ties yra ir trumpa, ir neplati. Štai, kad ir ilgis – viso labo 14 kilometrų. Nueiti nuo ištakų iki žiočių, regis, vienas juokas. Nors iš tiesų taip jau ir nėra paprasta. Sovietiniais laikais – aštuntajame-devintajame dešimtmečiais, siautėjant melioracijai, Alovėlės vaga buvo sudarkyta – vietomis ji iki šiol sukišta po žemėmis, vietomis nusausinta ir panašiai. Atstatomuosius darbus dabar čia dirba bebrai, kartais užtvenkiantys ir sukuriantys į normalią bent kiek panašią eko-sistemą (jeigu kalbėtume moksliškai).

Alovėlė – tai vienas iš daugelio (dešinys) Nemuno intakų. Kartu – tai visiškai unikali vieta.

Pavyzdžiui, Alovėlė, prateka pro garsųjį Alovės „miestą“ – garsiais ir įžymiais vardais nusipelniusią vietą. Antai, čia paskutines dienas praleido Rembrandto „personažas“ (kai kurių tyrinėtojų teigimu) – Marcijonas Aleksandras Oginskis – taip, tai tas pats asmuo, galimai pozavęs olandiškame „Lenkų raitelyje“ arba „Lisovčike“. Būtent čia, Alovėje, savo paskutines dienas leido Kęstučių-Gediminų giminės palikuonys (taip, taip – giminė, laikiusi save ne kuo nors kitu, o šlovingųjų Gediminaičių palikuonimis). Bet dabar ne apie Alovę, ypatingai nukentėjusią savo archeologiniais ir istoriniais paminklais vėlyvojo sovietmečio epochoje...
Kiek toliau taip pat yra ne mažiau garbus Poteronių piliakalnis. Kaip sako gana miniatiūrinė jo forma – galbūt piliakalnis-slėptuvė, o kaip sufleruoja toponimas – galbūt ir šventvietė...

Alovėlė – tai lygiagrečiai su senuoju Alytaus – Vilniaus plentu srūvantis upelis. XIX amžiaus pabaigoje modernizuotas kelias (egzistavęs čia jau kokį tūkstantmetį) suteikė Alovėlei naujų bruožų, papildydamas jį inžinerinės architektūros paminklais. Jie dabar, jau skaičiuojantys viso labo šimtą metų (architektūroje tai juk nėra daug), apleisti gyvenimo ir užkariaujami laukinės gamtos, virsta vos ne mistiniais paminklais. Štai, kad ir ko vertas kitam plentui (Alytus-Merkinė) kadaise priklausęs tiltas (po juo esanti Alovėlė čia numelioruota).

Galima keliauti į Šveicarijas, Bavarijas, Himalajus ar Andus (tikiu, kad ten kada nors nusigausiu – dar labiau tikiu, kad Jūs ten taip pat nusigausite), tačiau kartais užtenka ir savųjų vietų. Man būtent tokia ir yra Alovėlė. Alovėlė – tai aukštais skardžiais ir neperžengiamais brūzgynais apaugęs upelis. Pamenu, kuomet buvau Karpatuose, Vakarų Ukrainoje, žvelgdamas į Goverlą ir kitas to regiono aukštikalnes, mąsčiau: „Bet juk prie Alovėlės yra panašu! Tik, žinoma, kameriškiau“. Turbūt tą patį galvočiau ir Apalačuose, Kordiljerų priekalnėse ar kur nors prie Kilimandžaro.
Būtent tokia Alovėlė yra savo žemupyje. Čia ji teka giliai įsigraužusi į molingus ir šaltiniuotus, medžiais ir krūmais kaip džiunglėmis apaugusius šlaitus.
Vaikystėje (priešingai tėvui – klajojusiam čia savo žaliosios jaunystės dienomis) Alovėlė buvo nutolusi nuo maniškių „medžioklės plotų“. Pamenu tik vieną rudeninį epizodą, kuomet grybavome su tuo pačiu tėvu. Jis įsiazartino grybų paieškose, sakydamas, kad „kol nerasime baravyko – namo negrįšime“, o aš jaučiausi kaip nuvarytas arklys (limpančiomis iš nuovargio akimis ir galvon lendančiomis anaiptol ne optimistiškomis mintimis). Baravyko tuomet taip ir neradome, bet vis tiek grįžome namo.
Ir dar pamenu galingus bebrų būstus. Ir laukimą: "Galbūt pamatysime bebrą"...

Vėliau čia mes ir piešėme, ir maudėmės, ir tiesiog klajojome. Nes keliauti Alovėlės krantais, bristi jos vandeniu – tai trumpam sustabdyti laiką...

Senojo Alytaus-Vilniaus kelio atkarpa. Alovėlė teka lygiaigrečiai su juo - ten, gilyn, dešinėje.
Kaniūkų tiltas - jį tenka kirsti, einant iš Alytaus - per Alytaus arba Muiželėnų mškus. Ten dešiniau - jau kitame krante - kadaise buvęs garsusis "Rusiukų pliažas". Vienas iš daugelio senojo Alytaus paplūdimių.
Keliukas, einantis lygiagrečiai su Nemunu. iš Alytaus į Merkinę. Kelias šioje vietoje egzistuoja jau ne vieną šimtmetį.
Apleista Kaniūkų kaimo sodyba. Prie Nemuno.
Tos pačios sodybos tvartelis.
Kaniūkų kaimas ("Žemutinis" - nes tai žemutiniame slėnyje išsidėsčiusi dalis).


Alovėlės žiotys. Labai gerai matyti šviesus šio upelio ir tamsus Nemuno vandenys.
Dešiniau, arti kairiojo Nemuno kranto - vis dar besiformuojanti (prieš kelis dešitmmečius ji buvo mažesnė) ir, regis, bevardė sala.
Žvilgsnis į Kaniūkų tiltą nuo Alovėlės žiočių.

Alovėlės žiotys.

Tos pačios Alovėlės žiotys. Smėlio sąnašos, apžėlusios žole.



Žiočių sąnašos, žvirgždas ir besimaudantys. Viskas kaip prieš tūkstančius metų. 
Mezolite ir neolite čia buvo tikros aukso titnago kasyklos.
Titnagas ir kiti akmenėliai.
Titnagas ir žvirgždas.
Brendant aukštyn Alovėle. Vis dar delta. 
Brendant aukštyn...
Tipiškas Alovėlės žemupys. Kuo ne Amazonija?
Alovėlė.
Kriokliukas.
Akmenys. 
Alovėlės skardžiai.
Pakilus vienu iš tokių šlaitų, atsiremiama į senąjį Alytaus-Merkinės plentą.
Matyti kelio stulpelis.
Tiltas per Alovėlę, kurios čia nėra.
Lietuviška antika.
Tobulas mūras - jei ne vandalai, būtų kaip naujas.
Senasis kelias į Merkinę.