Rūdininkų vartai ir Visų Šventųjų bažnyčia: barokinio bendradarbiavimo ir komponavimo ypatybės

Bet kurio miesto vartai atlieka vizitinės kortelės rolę. Nepasakyta šiuo sakiniu nieko naujo. Žinojo tai ir šumerai, ir romėnai, ir visi kiti. Vilniaus vartai taip pat buvo šios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės vizitinėmis kortelėmis. Tik gaila, kad tų kortelių, kurių dėka sužinome pirmuosius dalykus apie patį miestą, liko ne tiek jau daug – vieneri – garsieji Aušros vartai.
Iš tiesų kalbėsime ne apie vartus kaip vizitines korteles. Vartų ypatybė slypi tame, kad būdami savotiškomis vizitinėmis kortelėmis, jie automatiškai tapdavo ir aplinkos, besisukančios aplink juos (tiek vidinėje, tiek išorinėje miesto pusėje) epicentrais. Būtent vartai tarnaudavo kaip tam tikri atspirties taškai (prisiminus garsiąją Galilėjaus frazę), nuo kurių vykdavo tolimesnė architektūrinė ir urbanistinė plėtra.

Argumentu galėtų pasitarnauti išlikusieji Aušros vartai, kuriems, kaip jau buvo analizuota, renesansiniai perstatinėtojai suteikė nei daugiau – triumfo arkos pavidalą. Nuostabu yra ne tik tai, bet ir tas faktas, kad po kelių dešimtmečių vidinėje miesto pusėje iškilusi karmelitiškoji šv. Teresės bažnyčia savo fasadu barokiškai pakartojo analogišką schemą. Žinoma, šioje vietoje reikia turėti omenyje ir Sebastiano Serlio padiktuotą bebokštės bažnyčios fasado pavyzdį (kuriame taip pat labai aiškiai yra įpiešta triumfo vartų kompozicija), tačiau barokinis kontekstualumas čia irgi veikia kaip priežastis bei simptomas.

Pranciškus Smuglevičius Rūdininkų vartai 1786 m.

Tą patį turbūt būtų galima pasakyti ir apie neišlikusius Rūdininkų vartus. Kaip jie atrodė, ir ypač iš vidinės pusės, pasakyti jau niekuomet nebegalėsime. Tačiau tam tikrų štrichų menamam tų vartų portretui (kuo tikriausiam „autorobotui“) galbūt suteiktų šalia iki šiol stovinti Visų Šventųjų bažnyčia.

O šiuo atveju svarbu yra tai, kad Visų Šventųjų bažnyčios fasadas yra suprojektuotas remiantis labai konkrečiu pirmavaizdžiu – ne bet kokiais, o pačios Romos – katališkiško pasaulio centro, sostinės ir bambos vartais – Aureliano sienoje įrengtais Porta Pia (1561 m. suprojektuotais ne ko nors kito, o paties didžiojo Michelangelo). Šioje vietoje reikėtų atkreipti būtent į vidinę jų pusę, kurių portalo ir langų bei nišų apvadai yra giminingi pagrindiniam Visų Šventųjų bažnyčios fasadui (tiksliau – atvirkščiai).

Visų Šventųjų bažnyčios fasadas, 1624-1631 m.

Michelangelo, Porta Pia, Roma, 1561-1565 m.

Ypač ryškus Visų Šventųjų bažnyčios ir Porta Pia  ryšys regimas apatiniame bažnyčios tarpsnyje. Analogiška yra bendra kompozicija (net spalvinis sprendimas), langų apvadai ir, be abejo, pagrindinio portalo kompozicija. Žinoma, reikia pastebėti, kad Michelangelo sprendimas "renesansiškesnis", o vilnietiškasis variantas - manieristiškai grafiškesnis. 

Porta Pia (nuotrauka iš Wikipedijos)

Įdomumo dėlei galima palyginti ir abiejų vartų kompozicijas. Negalima sakyti, kad jos nėra giminingos (ypač turint omenyje tai, kad abu statiniai yra sukomponuoti iš dviejų laiptiškai priglaustų stačiakampių gretasienių).

Ką tai įrodo?

Tai (šiuo atveju tik galbūt) įrodo, kad ir Rūdininkų vartų vidinė pusė galėjo būti ne tokia minimalistinė, kokia buvo orientuota į miesto išorę.

Tai (iš tiesų) taip pat įrodo, kad Visų Šventųjų bažnyčią, konkrečiai jos fasadą turėjo projektuoti ne koks nors vietinis mūrininkas (kaip dažnai teigiama dailėtyrinėje literatūroje), o itališkojo Renesanso ir baroko plastiką neblogai perpratęs, konkrečius pavyzdžius (iš graviūrų arba in situ) žinantis specialistas. 

Dar į ką galima atkreipti dėmesį - tai į Visų Šventųjų bažnyčios puikų "įklijavimą" į aplinką. Tai nepriekaištingo barokinio perspektyvizmo pavyzdys. Viršutinis statinio tarpsnis atsiveria einant Šiaulių gatve. (Šioje vietoje reikia turėti omenyje, kad dabartinis Rūdininkų skveras iki II pasaulinio karo buvo užstatytas, tačiau bent jau iki XIX amžiaus gyvenamieji statiniai neturėjo uždengti perspektyvos.beje, šiuo sprendimu Visų Šventųjų bažnyčia yra artima Šv. Teresės bažnyčiai. 

1743 m. Jonas Kristupas Glaubicas, pastatydamas varpinę, perėmė jau padiktuotas žaidimo taisykles. Bokštas (kaip muzikiniame kūrinyje) sukuria kulminacijos įspūdį, atsiverdamas įpusėjus į Šiaulių gatvę... Paskui dar pasitinka fasadas...

Rūdninkai, arba karalius maudosi

Ką reikia daryti, norint išsimaudyti šaltoje ir skaidrioje Rūdninkų girios tėkmėje? Tai gali būti Visinčia, Šalčia, Raudonėlė ar net tik įsibėgėjantis Merkys.

Merkys iš tiesų čia labai keistas. Neįprastas tiems, kurie įpratę matyti jį žemiau Varėnos – palyginti platų ir srauniai bėgantį link ties Merkine didingai šliaužiančio (it koks gigantiškas žaltys) Nemuno. Merkys Rūdninkuose yra giminingas vėlesniems, žemesniems jo intakams – Grūdai ar Skroblui. Jis siauras ir vingiuotas, rudokas nuo geležingų klodų – požeminių Rūdninkų girios turtų.

Tad svarbiausias dalykas, norint išsimaudyti tokiame Merkyje, yra surasti gerą priėjimą. Upės pakrantės čia gana stačios, pilnos smėlėtų skardžiukų ir atodangų, kupinos drevėtų stuobrių. Vieni jau išvirtę, sukūrę laukinius tiltus ar vandenines užtvaras, kiti dar stūkstantys, primenantys gotikinius bokštus su jų gyventojais – riteriais, grafais ir princesėmis – apuokais, pelėdomis ir dar kitais drevėse gyvenančiais paukščiais.

Pakrantėse pilna žolių – dilgėlių, varnalėšų, kiečių, gervuogių. Tad reikia prasibrauti pro jas. Įveikti žoles kaip tvirtovė ginančius karius, mojuojančius kirviais, alebardomis, ragotinėmis. Dilgėlės dilgina, varnalėšos kimba, kiečiai kvepia, gervuogės dreskia ir laiko. Tikras karas!

Tada reikia nusileisti žemyn. Merkys Rūdninkų girioje – negilus. Posūkiuose (kurių čia nestinga) – duburiuotas, kitur srovė iki kelių. Tinka ir gylio mėgėjams, ir seklumų propaguotojams. Į kojas kabinasi vandens žolės (kuo tikriausi undinių plaukai), nugarą, pečius, užpakalį, krūtinę ir veidą kaip pašėlę kanda varmai – visokio plauko ir dydžio kraujasiurbiai vabzdžiai.

Karštą vasaros dieną Merkio vanduo maloniai gaivus. Po ilgesnio taškymosi, išbaidančio čiuožikus ir priviliojančius dar gausesnius bimbalų legionus, žiūrėk, ima mėlynuoti lūpos, palaipsniui įgaunančios mėlyniškai violetinių atspalvių ir švytėjimo. Tuomet galima lysti lauk – kaitri saulė negailestingai greitai išdžiovina, iškaitina odą.

Einant plačia šienaujama pieva (toliau auga dar nepjaunami rugiai), perskiriama dvigubos elektros stulpų ir laidų linijos, į kojas daužosi žiogai, o apie žmonių buvimą primena tik žemdirbių ir elektrikų veiklos pėdsakai ir viršuje (kaip netikras) zvimbiantis lėktuvas (turbūt Vilnius–Roma ar Vilnius–Paryžius).

Dar – pačiame Rūdninkų girios pakraštyje lyg sargybiniai bokštai rūsčiai žvelgia šernų medžiotojų bokšteliai. Afrikinio kiaulių maro įkvėptas šerninis genocidas. Įmitę vyrai, slepiamos spalvos švarkais. Savo vaikams aiškinu apie medžioklės subtilumus:

–        -  Sėdi bokštelyje ir lauki, kuomet ateis ko nors paknisti. Gal net kokių bulvių po apačia papili. Kantriai lauki ir stebi.

Devynmetė duktė klausia:

–        -  Tai turbūt jie ten ir pamiega? Ar knygą paskaito...

–       - Na kurgi!? – nekantriai pasipiktinu (eilinį kartą įsitikinęs, kad esu netikęs pedagogas), blefuodamas tęsiu, – jie ten net valgyti negali.

–       -   Aš tai bent vandens atsigerti turėčiau...

Tuomet viskas pasikeičia ir trumpam grįžta šešioliktas–septynioliktas amžiai. Nesibaigiančios karalių Žygimanto Augusto ar Vladislovo medžioklės. Šernai, stirnos, elniai, lokiai, stumbrai ir taurai. Atokvėpio popietės po augalotomis pušimis ir eglėmis. Stalai, dengti staltiesėmis, itališki-vengriški vynai, jerubiena ir kepti miškų karveliai. Dvariškiai, apsirengę ryškiaspalviais šilkais. Kaimiečiai drobiniais marškiniais. Medžiokliai, ruošiantys lankus ir muškietas. Sakalininkai, prižiūrintys savo kreivasnapius skrajūnus...

Poetas:

Lyg taurėj tvaskaus smaragdo

Tarp krantų vanduo sruvena,

Jis pasiūlo tau be vyliaus

Sidabrinį džiaugsmo tostą.

(Motiejus Kazimieras Sarbievijus, III miškų žaidimas, ištrauka, vertė AlbinasŽukauskas).

Bandau įsivaizduoti Vladislovą Vazą, išsekintą vasarvidžio karščių ir bandantį išsimaudyti.

Karalius maudosi. Savo baltą, apkūnoką kūną jis kiša į skaidrų vandenį. Tarnai suka žvilgsnius į šonus. Didžiausias dvaro pataikūnas šaukia (saldžiu balseliu):

–        -  Bravo!

Arba:

–         - Vivat!

Ar (sarbievijiškai):

–         Vėjeliui tykiai dvelkiant,

Margų žiedų būriai

Prie tavo kojų glaudžias,

Bučiuoja tavo pėdas.

Karaliaus kūnas, baltas ir putnus. Koks jis turėtų būti nuogas? Turbūt tai matė tik artimiausi – tarnai, jį rengę, prausę, taip pat moterys –  Jadwiga Łuszkowska (valdovui pagimdžiusi nesantuokinį sūnų), dvi žmonos – austrė ir italė – Cecilija Renata, Marija Liudvika... Bet nereikia čia tos didaktikos. Karalius tiesiog nuogas – kaip bet kuris žmogus. Visuomet, kai žmogiškai socialiniai santykiai darosi nebeįmanomi, kuomet bendraujant dalykiniais ar darbo reikalais kažkas bando užlipti vienu ar daugiau hierarchijos laiptelių virš manęs aukščiau, pabandau įsivaizduoti tą asmenį plikut plikutėlį – kaip motinos pagimdytą. Daugelis atrodo karikatūriškai.

Karalius lipa vandenin nusimaudyti. Galbūt tą vietą nuo pašalinių akių skiria kilimai, arasai, gobelenai. Kastratas Baltazaras gieda Monteverdį – Orfėjaus ariją, jam pritaria trys violos da gambos. Karaliaus kūnas įsitempęs, rankos šiek tiek užlaužtos viršun, su stipriai suspaustais kumščiais, geliamas aklių, gylių ir musių. (Šiems padarams vienodai skanus ir raudonas, ir mėlynas kraujas).

Kiek toliau, lygioje (kaip ant barokinėmis staltiesėmis – raudonas šilkas, auksiniai ornamentai a lá Floris Claesz van Dijck, nutiestų stalų) lygumoje, deginamoje saulės (iš visų pusių vaizdą rėminą Rūdninkų girios masyvas), guli, pakėlęs galvą, italų dailininkas – ilgoki tamsūs plaukai, ruda odos spalva, balti dantys, rankose pieštukas ir albumėlis. Jis lydi besimaudantį karalių. Koks nors Konstantinas Tencalla. Nors ne, Tencalla jau per senas tokiems nuotykiams. Nors irgi ne – jeigu kas ką ir piešia, tai studijoje, namuose, o ne saulėje pleškinamoje lygumoje, ražienoje, tarp cirpiančių žiogų. Net ne italas – šis pieštų vynuoges, apelsinus, akantus. O čia – pieviniai čiobreliai, jonažolės, pelynai. Tos pačios varnalėšos.