Alberto Vijūko-Kojelavičiaus "Lietuvos istorijos" I tomo frontispisas: autorystė ir simbolika

Cornelis van Dalen I, A.Vijūkas-Kojelavičius, Historiae Lituanae... t. 1, Gdanskas, 1650 m.

Kalbėjimo apie vieno iš Lietuvos istorijos tėvų – Kojalavičiaus didžiojo veikalo – Historiae Lituanae pirmojo tomo frontispisą atspirties ir išeities tašku būtų akivaizdus faktas – minimas asmuo buvo jėzuitų vienuolis. Ir ne bet koks, o Vilniaus jėzuitų akademijos teologijos profesorius ir daktaras.

Bet kol kas palikime tai paraštėje, atkreipdami dėmesį į du dalykus:

1)      Tereikia tik apgailestauti, kad iki šiol nėra nustatyta, kas yra titulinio puslapio autorius;

2)      Akivaizdu, kad frontispise – tiktų tikriausioje viso darbo vizitinėje kortelėje, vizualiai įkūnytos kai kurios pagrindinės teksto idėjos.

Antraštinis lapas – vaizdine prasme pati puošniausia viso veikalo (ir pirmojo, ir antrojo tomų) dalis, nėra signuotas, ir tai apsunkina visą tyrimą. Šiuo atveju tegalima pasikliauti rašytiniais šaltiniais ir stilistine analize. Visą reikalą palengvina tai, jog yra žinoma „Lietuvos istorijos“ išleidimo vieta – tai garbingas ir šlovingas Gdansko miestas – Respublikos langas į Baltijos jūrą ir visą pasaulį. Būtent ten tuo metu knyginėje produkcijoje iliustruotų – visokiausiomis figūromis ir architektūrinėmis detalėmis išpieštų frontispisų beveik monopolisto teises buvo įgijęs graveris iš dar šlovingesnio Amsterdamo – Cornelis van Dalenas (Vyresnysis arba I). Užtenka pasižiūrėti, kad ir į šio raižytojo atliktą Jokūbo Sobieskio Užrašų apie Chotynės karą titulinį puslapį (1646 m.) arba beveik dešimtmečiu ankstesnę panegiriką Vladislovo Vazos bei Cecilijos Renatos santuokos proga (1637 m.). 

Cornelis van Dalen I, J. Sobieski Commentariorum Chotinesnis Belli..., Gdanskas, 1646 m.

Cornelis van Dalen I, M.Opitz, Felicitati Augustae Honorique Nuptiarum..., Gdanskas, 1637 m.

Bendros struktūros komponavimo, figūrų pozų, šriftų  ir, ypač svarbu, modeliavimo prasme – tai neabejotinai artimi kūriniai. Kaip nurodė lenkų dailės istorikė Teresa Sulerzyska [T.Sulerzyska, „Ryciny Cornelisa van Dalen w siedemnastowiecznych drukach“ gdańskich, in Biuletyn historii sztuki, 1977, nr. 4, s. 327], šis dailininkas ypač aktyviai knygines iliustracijas pradėjo kurti nuo 1632 m., sukurdamas daugiau nei 40 titulinių puslapių. Su Gdansku van Daleną siejo karališkasis Vazų sekretorius ir istoriografas Martinas Opitzas (1597–1639), jo dėka dailininko ir Vazų ryšiai tęsėsi iki penktojo dešimtmečio pabaigos [ten pat].

Karaliai ir konkrečiai Vazos – Žygimantas ir Vladislovas, yra vienas iš raktų, kurio dėka galima atrakinti prasminę ir reikšminę Kojelavičiaus knygos titulinio puslapio spyną. Šioje vietoje dar reikėtų įterpti jėzuitus – vienuoliją, kurią aktyviai globojo ir rėmė katalikiški švediško kraujo turintys valdovai. Ir galima paskaitinėti keleto iš jų – kad ir Petro Skargos ar Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (abu tampriai susiję su dvaru) minčių. Tiek vienas, tiek kitas, o ir apskritai jėzuitai, buvo stiprios monarcho valdžios Abiejų Tautų Respublikoje propaguotojai. Vizualiai tai puikiai išreikšta tituliniame puslapyje – pačiame centre, ant aukščiausios kolonos stovintis valdovas yra tas taškas, kuriam pagarbą atiduoda ir nuolankiai paklūsta esantys žemiau. Spekuliuojant galima pasamprotauti, kad viršuje vaizduojamas pats Žygimantas, o apačioje – sosto paveldėtojai – Vladislovas (kairėje) ir Jonas Kazimieras (dešinėje). Juolab, kad galima įžiūrėti ir šiokio tokio portretinio panašumo.

Bet dar geriau yra paskaityti „Seimo pamokslus“:

„Kaip muzikoje, kur vienas balsas kyla aukštyn, kitas neišvengiamai turi būti pažemintas, taip ir valstybėje: kiekvienas valdininkas turi žinoti savo vietą ir nepažeisti švento susitarimo saldybės. Jeigu visiems šiems balsams neduos takto dirigentas, tai dainavimo silpnumas pavirs disonansu ir beprasmišku šaukimu. Lygiai taip ir valstybėje: jeigu viena aukščiausioji valdžia nevaldys visų, tai pasidarys baisi betvarkė ir karalystės žlugimas neišvengiamas”

[P.Skarga; http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/10/10ska.html].

Arba „Odę Lenkijos ir Lietuvos raitijai“:

„Ar kare, ar taikai viešpataujant,

Visad saugokit jėgų vienybę.

Juk šimtu kolonų paremtos šventyklos

Daug ilgiau išlaiko“.

[vertė Albinas Žukauskas, M.K. Sarbievijus, Miškų žaidimai, Vilnius, 1958, p. 122.]

Tad tas viršuje, ant kolonos esantis asmuo ir yra tas Dirigentas, kurį laiko Kolonos – žemiau esantys Respublikos bajorai.

Šioje vietoje reikėtų pasikliauti pačiu Vijūku-Kojelavičiumi. Užtektų pažvelgti į jo Istorijos struktūrą. Būtent šis jėzuitų vienuolis ir buvo vienas iš tų Lietuvos istorikų, kurio dėka (laimei ar nelaimei) iki mūsų dienų yra išlikęs gajus istoriografinis štampas periodizuoti praeitį pagal valstybės viršuje buvusių žmonių gyvenimus. Tad štai toks jėzuitiškas monarchizmas.

Frontispise dar galima įžiūrėti ir kitokios simbolikos. Nuorodą į tai suteikia paminėtos kolonos. Vijūko istorinėje vizijoje Gediminaičiai-Jogailaičiai (Vazos save siejo irgi su jais) atstovavo Kolonų arba Stulpų giminei – lietuvišku jų protoplastu įvardintas romėnas Cezarinas (etimologijos analogijos negali palikti abejingais!). Tad vaizduojamos trys toskaniškos (romėniška orderio rūšis!) kolonos – vidurinė aukštesnė, šoninės žemesnės, tarp jų dar nišos, apipavidalintos apvadais ir to paties orderio piliastrais – yra stilizuotas Gediminaičių stulpų ženklas.

Verta dėmesio ir ant dviejų šoninių kolonų veržlia jojančių heraldinių figūrų – Hipokentauro, šaunančio sau į uodegą, ir Vyties, vejančio priešą, simboliką. Sapiegų (I tomas paties autoriaus yra dedikuotas Kazimierui Leonui Sapiegai – „valstybės atramai“, pasak Kojelavičiaus , II – šio sūnėnui Kazimierui Jonui) giminės tradicijoje teigiama, kad jų legendinis protėvis Narimantas Gediminaitis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbą pakeitė – iš Kentauro Vytimi [A.Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, vertė Leonas Valkūnas, Vilnius, 1989, p.140; http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/Sapiegu-kilme-fiktyvi-legenda-tapo-realybe]...

P.s. dar viena įdomi detalė, susijusi su šio titulinio puslapio ir kitų van Daleno analogų lyginimu. Tiek apatinė juosta (kitur čia vaizduojama kokia nors alegorinė kompozicija, daugiafigūrė scena), tiek tušti kaspinai po abejais bajorais lyg ir liudija, kad grafikos darbas nėra baigtas, kad ne visos tekstinės inskripcijos yra išraižytos.

Rūdninkai, arba karalius maudosi

Ką reikia daryti, norint išsimaudyti šaltoje ir skaidrioje Rūdninkų girios tėkmėje? Tai gali būti Visinčia, Šalčia, Raudonėlė ar net tik įsibėgėjantis Merkys.

Merkys iš tiesų čia labai keistas. Neįprastas tiems, kurie įpratę matyti jį žemiau Varėnos – palyginti platų ir srauniai bėgantį link ties Merkine didingai šliaužiančio (it koks gigantiškas žaltys) Nemuno. Merkys Rūdninkuose yra giminingas vėlesniems, žemesniems jo intakams – Grūdai ar Skroblui. Jis siauras ir vingiuotas, rudokas nuo geležingų klodų – požeminių Rūdninkų girios turtų.

Tad svarbiausias dalykas, norint išsimaudyti tokiame Merkyje, yra surasti gerą priėjimą. Upės pakrantės čia gana stačios, pilnos smėlėtų skardžiukų ir atodangų, kupinos drevėtų stuobrių. Vieni jau išvirtę, sukūrę laukinius tiltus ar vandenines užtvaras, kiti dar stūkstantys, primenantys gotikinius bokštus su jų gyventojais – riteriais, grafais ir princesėmis – apuokais, pelėdomis ir dar kitais drevėse gyvenančiais paukščiais.

Pakrantėse pilna žolių – dilgėlių, varnalėšų, kiečių, gervuogių. Tad reikia prasibrauti pro jas. Įveikti žoles kaip tvirtovė ginančius karius, mojuojančius kirviais, alebardomis, ragotinėmis. Dilgėlės dilgina, varnalėšos kimba, kiečiai kvepia, gervuogės dreskia ir laiko. Tikras karas!

Tada reikia nusileisti žemyn. Merkys Rūdninkų girioje – negilus. Posūkiuose (kurių čia nestinga) – duburiuotas, kitur srovė iki kelių. Tinka ir gylio mėgėjams, ir seklumų propaguotojams. Į kojas kabinasi vandens žolės (kuo tikriausi undinių plaukai), nugarą, pečius, užpakalį, krūtinę ir veidą kaip pašėlę kanda varmai – visokio plauko ir dydžio kraujasiurbiai vabzdžiai.

Karštą vasaros dieną Merkio vanduo maloniai gaivus. Po ilgesnio taškymosi, išbaidančio čiuožikus ir priviliojančius dar gausesnius bimbalų legionus, žiūrėk, ima mėlynuoti lūpos, palaipsniui įgaunančios mėlyniškai violetinių atspalvių ir švytėjimo. Tuomet galima lysti lauk – kaitri saulė negailestingai greitai išdžiovina, iškaitina odą.

Einant plačia šienaujama pieva (toliau auga dar nepjaunami rugiai), perskiriama dvigubos elektros stulpų ir laidų linijos, į kojas daužosi žiogai, o apie žmonių buvimą primena tik žemdirbių ir elektrikų veiklos pėdsakai ir viršuje (kaip netikras) zvimbiantis lėktuvas (turbūt Vilnius–Roma ar Vilnius–Paryžius).

Dar – pačiame Rūdninkų girios pakraštyje lyg sargybiniai bokštai rūsčiai žvelgia šernų medžiotojų bokšteliai. Afrikinio kiaulių maro įkvėptas šerninis genocidas. Įmitę vyrai, slepiamos spalvos švarkais. Savo vaikams aiškinu apie medžioklės subtilumus:

–        -  Sėdi bokštelyje ir lauki, kuomet ateis ko nors paknisti. Gal net kokių bulvių po apačia papili. Kantriai lauki ir stebi.

Devynmetė duktė klausia:

–        -  Tai turbūt jie ten ir pamiega? Ar knygą paskaito...

–       - Na kurgi!? – nekantriai pasipiktinu (eilinį kartą įsitikinęs, kad esu netikęs pedagogas), blefuodamas tęsiu, – jie ten net valgyti negali.

–       -   Aš tai bent vandens atsigerti turėčiau...

Tuomet viskas pasikeičia ir trumpam grįžta šešioliktas–septynioliktas amžiai. Nesibaigiančios karalių Žygimanto Augusto ar Vladislovo medžioklės. Šernai, stirnos, elniai, lokiai, stumbrai ir taurai. Atokvėpio popietės po augalotomis pušimis ir eglėmis. Stalai, dengti staltiesėmis, itališki-vengriški vynai, jerubiena ir kepti miškų karveliai. Dvariškiai, apsirengę ryškiaspalviais šilkais. Kaimiečiai drobiniais marškiniais. Medžiokliai, ruošiantys lankus ir muškietas. Sakalininkai, prižiūrintys savo kreivasnapius skrajūnus...

Poetas:

Lyg taurėj tvaskaus smaragdo

Tarp krantų vanduo sruvena,

Jis pasiūlo tau be vyliaus

Sidabrinį džiaugsmo tostą.

(Motiejus Kazimieras Sarbievijus, III miškų žaidimas, ištrauka, vertė AlbinasŽukauskas).

Bandau įsivaizduoti Vladislovą Vazą, išsekintą vasarvidžio karščių ir bandantį išsimaudyti.

Karalius maudosi. Savo baltą, apkūnoką kūną jis kiša į skaidrų vandenį. Tarnai suka žvilgsnius į šonus. Didžiausias dvaro pataikūnas šaukia (saldžiu balseliu):

–        -  Bravo!

Arba:

–         - Vivat!

Ar (sarbievijiškai):

–         Vėjeliui tykiai dvelkiant,

Margų žiedų būriai

Prie tavo kojų glaudžias,

Bučiuoja tavo pėdas.

Karaliaus kūnas, baltas ir putnus. Koks jis turėtų būti nuogas? Turbūt tai matė tik artimiausi – tarnai, jį rengę, prausę, taip pat moterys –  Jadwiga Łuszkowska (valdovui pagimdžiusi nesantuokinį sūnų), dvi žmonos – austrė ir italė – Cecilija Renata, Marija Liudvika... Bet nereikia čia tos didaktikos. Karalius tiesiog nuogas – kaip bet kuris žmogus. Visuomet, kai žmogiškai socialiniai santykiai darosi nebeįmanomi, kuomet bendraujant dalykiniais ar darbo reikalais kažkas bando užlipti vienu ar daugiau hierarchijos laiptelių virš manęs aukščiau, pabandau įsivaizduoti tą asmenį plikut plikutėlį – kaip motinos pagimdytą. Daugelis atrodo karikatūriškai.

Karalius lipa vandenin nusimaudyti. Galbūt tą vietą nuo pašalinių akių skiria kilimai, arasai, gobelenai. Kastratas Baltazaras gieda Monteverdį – Orfėjaus ariją, jam pritaria trys violos da gambos. Karaliaus kūnas įsitempęs, rankos šiek tiek užlaužtos viršun, su stipriai suspaustais kumščiais, geliamas aklių, gylių ir musių. (Šiems padarams vienodai skanus ir raudonas, ir mėlynas kraujas).

Kiek toliau, lygioje (kaip ant barokinėmis staltiesėmis – raudonas šilkas, auksiniai ornamentai a lá Floris Claesz van Dijck, nutiestų stalų) lygumoje, deginamoje saulės (iš visų pusių vaizdą rėminą Rūdninkų girios masyvas), guli, pakėlęs galvą, italų dailininkas – ilgoki tamsūs plaukai, ruda odos spalva, balti dantys, rankose pieštukas ir albumėlis. Jis lydi besimaudantį karalių. Koks nors Konstantinas Tencalla. Nors ne, Tencalla jau per senas tokiems nuotykiams. Nors irgi ne – jeigu kas ką ir piešia, tai studijoje, namuose, o ne saulėje pleškinamoje lygumoje, ražienoje, tarp cirpiančių žiogų. Net ne italas – šis pieštų vynuoges, apelsinus, akantus. O čia – pieviniai čiobreliai, jonažolės, pelynai. Tos pačios varnalėšos.