Nugriauti ir pastatyti? Atviras laiškas Vilniaus merui Remigijui Šimašiui dėl paminklo Petrui Cvirkai

Ponas Mere,

Rašau Jums, nes manau, jog turiu tokią teisę. 

Pateiksiu bent kelis argumentus. 

Visų pirma, laikau save pilnateisiu Jūsų rinkėju, net du (iš tiesų – gal tris, atsižvelgiant į pakartotinius antrojo turo balsavimus) kartus esu patikėjęs savo balsą būtent Jums. Prisipažinsiu, kad pirmąjį kartą tai dariau be jokių abejonių, antrą sykį (buvusį ne taip seniai), rinkausi apniktas didelių dilemų. Na, galbūt toji konfūzija ypač aštriai iškilo per pakartotinį balsavimą, tačiau atsižvelgdamas į Jūsų konkurento praeitį ir nuopelnus Vilniaus miestui, vis tik pasirinkau Jus. Dar pastebėsiu du niuansus. Pirma, vietoje Jūsų galbūt būčiau pasirinkęs kitą alternatyvą pirmajame ture, tačiau to pretendento aplinkoje buvo garsiai (bet visiškai neprofesionaliai) kalbama būtent apie tai, dėl ko ir kreipiuosi į Jus – t. y. paminklo lietuvių rašytojui Petrui Cvirkai nugriovimą. Na, gal ne „barbarišką“ nuvertimą, o komerciškai patrauklų demontavimą ir išvežimą į sovietinį pramogų parką esantį Grūte. Šioje vietoje nesiplėsiu kalbėdamas, kuo man atrodo pavojingu sovietinės praeities ir paveldo ironiškas komercializavimas (kalbu apie minėtą parką Dzūkijoje), bet nepolitikuodamas pastebėsiu, kad keista yra matyti, kuomet į vieną sąjungą šiuo punktu susivienija, mano nuomone, ne visai skaidrios Druskininkų valdžios ir jų oponentų jėgos. Tos kalbos suveikė taip, kad būdamas nuosekliu Tėvynės sąjungos rėmėju, vis dažniau ir dažniau, pagalvoju, jog partijoje yra svarbu ne tik ideologija, bet ir atskirų narių idėjos. Tad rinkausi Jus... 

Antras dalykas, dėl kurio manau turįs teisę kreiptis į Jus tiesiogiai, savo vardu, yra tas, kad kai išleidau savo pirmąją knygą, skirtą mylimam miestui – „Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“ (Tyto alba, 2016 m.), Jūs pats asmeniškai mane pasikvietėte pietų į netoli Savivaldybės esančiame restorane. Žvelgdamas į kitoje Neries pusėje atsiveriantį Miesto vaizdą, Jūs kalbėjote, kad yra puiku, jog knyga pasižymi tam tikru optimizmu ir neverkšlenimu dėl pokyčių ir pasikeitimų. (Dar priminsiu – tuo metu vyko diskusijos dėl buvusio Kelių policijos pastato ir Jūs klausėte mano nuomonės; pats deklaravote, kad tokių „paveldo objektų“ saugoti nederėtų, nes jie trukdo atsinaujinimui etc.). Tuomet mūsų pokalbis tokia šviesia gaida ir baigėsi... 

Turiu pastebėti, kad praėjus dar tik kelioms savaitėms po maniškio „Nedingusio Vilniaus“ (tai įvyko 2016 metų sausio mėnesį), nuo šios žemės paviršiaus dingo net keli aprašyti objektai. Dabar jų yra dar daugiau, ir daugiau. Ir matau, kad sąrašas plečiasi. Jau yra tokių gatvių ir net kvartalų, per kuriuos ir pro kuriuos nebeinu. Nes skauda širdį. Nevardinsiu jų, nes sąrašas susidarytų ilgokas. Nedingęs Vilnius vis labiau dingsta... 

Taigi, prieš balsuodamas už Jus, pradėjau galvoti – ar netapsite Vilniaus paveldui labiausiai nenusipelniusia miesto galva, savo destrukcijos ir dekonstravimo užmojais prilygstantis kad ir po II pasaulinio karo su nemažesniais užmojais naująją sostinę „gerinantiems“ savosios srities (visų pirma – griovimo) specialistams? Bet čia kito laiško verta tema.

Pereikime prie to, dėl ko ir kreipiuosi į Jus. 

Taigi, šiuo metu bręsta realūs planai demontuoti paminklą P. Cvirkai. Nežinau, galbūt tie planai jau ne tik bręsta, bet ir yra subrendę, suaugę ir tyliai-ramiai (nekreipiant dėmesio į kitokią, ypač savos srities specialistų, reiškiamą nuomonę) pražysta pačiais gražiausiais pavasario žiedais. Nekalbėsiu ir apie paties rašytojo – gero ir puikaus (tie, kas yra net ne mokykloje–privalomai, o tiesiog dėl malonumo yra skaitę nemirtinguosius „Frank Kruk“, „Cukrinius avinėlius“ ar „Nemuno šalies pasakas“, manau tam neprieštaraus) politines nuodėmes. Jos yra labai didelės ir jas daug kas žino. Kartais gal net geriau, nei indėlį lietuvių literatūrai. Tokių pačių nuodėmių turi ir monumento, pastatyto pačiais gūdžiausiais stalinizmo metais, autorius Juozas Mikėnas (1901–1964). Prisiminkime, kad dar 1946 metais už dalyvavimą memorialo sovietiniams kariams sukūrime Karaliaučiuje šis Nepriklausomoje Lietuvoje labai gerbtas ir vertintas skulptorius buvo apdovanotas prestižine Stalino premija. „Tai dar vienas argumentas, kad Cvirkos paminklą reikia griauti“, – galbūt atsakysite Jūs arba kiti „balvono“ priešininkai. Beje, pati kasdieniniame žargone išplitusi „balvono“ sąvoka veidrodiniu principu primena panslaviškųjų Putino pasekėjų terminologiją... 

Jau su Žaliojo tilto laikinuoju skulptūrų demontavimu (ten beje, irgi prisilytėta J. Mikėno ir Jūsų, jas laikinai „nuimant“, o tas laikinumas prilygsta lygiai taip pat „trumpam“ Vilniaus tiltus sudarkiusių skulptūrinių-pakabukų demagogiškumui) buvo atidaryta kuo tikriausia Pandoros skrynia. Nes remiantis tokia nuodėmių logika, reikėtų pašalinti iš Konstitucijos prospekto ir Neries kaimynystėje, prie Nacionalinės dailės galerijos esantį kitą J. Mikėno artefaktą – turiu omenyje „Pirmąsias kregždes“. Beje, priminsiu, jog šios skulptūros variantas bent mano lankymosi Maskvoje metu dar prieš dešimtį metų stovėjo priešais garsiąją Tretjakovo galeriją. Tai vėlgi būtų argumentas paminko P. Cvirkai nuvertimui. 

 

Bet šioje vietoje estafetė nesibaigtų. 

Jūsų žiniai (tikiu, kad tą esate girdėjęs) – panašius laurus yra gavęs ir dar vieno paminklo viešojoje erdvėje kūrėjas – Petras Aleksandravičius (1906–1997). 1950 metais sukūręs rašytojos Žemaitės skulptūrą, po metų TSRS Ministrų Tarybos nutarimu jis buvo apdovanotas III laipsnio Stalino vardo premija. Pats monumentas atsirado kiek vėliau. Manau, kad tai suveiktų papildomu argumentu dar vieno „balvono“ išvežimui. Juolab, kad toje vietoje atsirastų puiki vieta investicijų skatinimui (apie kokią nors Antano Gudaičio dailės galeriją reikėtų nutylėti taip, kaip dabar pamirštami „develouoperių“ pažadai buvusio Žalgirio stadiono vietoje išsaugoti sportui ir sveikatingumui skirtų erdvių). 

Ironizuodamas pastebėčiau, kad nereikėtų apsiriboti Aleksandravičiumi ir Žemaite. Prie Bernardinų vienuolyno ir dalyje jo vis dar veikiančios Dailės akademijos – kuo tikriausios sovietinių išdavikų kalvės, stovi paminklas Adomui Mickevičiui. Lenkų ar bent jau baltarusių poetas... – nieko sau; juolab, jo papėdėje suguldyti dar prieškariniai lenkų (!!!) skulptoriaus Henryko Kunos reljefai, vaizduojantys net ne sovietinius, o carinius okupantus – vienas ten esantis personažas nuostabiai primena patį Muravjovą-Koriką. Monumentas sukurtas jau sovietinėje Lietuvoje, o jį sukūrė Gediminas Jokūbonis (1927–2006), ankstesniais metais Stalino premija nepagerbtas, bet apdovanotas jos ekvivalentais – LTSR valstybine premija (1960 m.) ir Lenino premija (1963 m.). Ar tai negalėtų būti motyvu nuvertimui? 

Žodžiu, politizuotais teiginiais argumentuojant vieno ar kito objekto pašalinimą iš mūsų kultūrinio kraštovaizdžio, mes galime išbraukti daug ką mums ir nepatinkančių kolektyvinių potyrių – carinės Rusijos geltonplyčius namus, tarpukario Lenkijos modernizmą (kad ir tokį Lenkijos karinininkų namą Vilniaus g. 9 – gyvenęs ten ne vienas želigovskininkas, juolab frontonai taip pat dekoruoti tegul ir stilizuotu, tačiau militarines Antrosios Žečpospolitos vertybes deklaruojančiu būdu), sovietinės Lietuvos modernizmą (tik tų „chruščiovkių“ ar brežnevinių „panelių“ iki šiol niekas labai ir neliečia, tik aprenginėja). 

Galop – ar nepradėsime gyventi pagal azijietiškus papročius ir naikinti kapų. Juk P. Cvirka ilsisi šalia mažiau diskusijų keliančių asmenybių Rasų kapinėse?... Anksčiau būčiau tuo netikėjęs - dabar jau beveik...

Bet nustokime kalbėti apie demontavimus. Kalbėkime apie paminklų statybas. Jūsų buvimo meru metai pasižymi ypatingai klaikių paminklų istorinėms asmenybėms – broliams Vileišiams, dr. Jonui Basanavičiui, statymu. Dalis viešųjų erdvių infrastruktūros gerinimų irgi primena paksiškus fasadų padažymus ar zuokiškus grindinius – be galo džiaugdamasis Neries krantinės sutvarkymu jau matau vis labiau ir labiau ryškėjantį broką (besiklaipančias plyteles, byrantį cementą ir panašiais). Gal nukrypau, bet manau kad kalbame apie tą patį. Pertvarkas reikia daryti ten, kur jų ypač reikia. Be to, sutinku, jeigu geras pakeičiamas dar geresniu (ar blogas – geru). O dabar taip būna ne visuomet. 

Tad tai būtų vienu iš kontr-argumentų, kodėl reikia palikti P. Cvirkos paminklą. Nes tai puikiai erdvėje sukomponuotas objektas. Tai yra tiesiog geras meno kūrinys. Vilniuje jų jau trūksta. Nors kiekio prasme tik daugėja ir dauginasi. Kalbėkime ne tik apie skulptūrą, verta atkreipti dėmesį ir į architektūrinius sprendimus.

Be to, paminklas P. Cvirkai veikia kaip istorinio laiko atspindys, kurių „išvalymas“ yra savotiškas aborto darymas Vilniau įsčiose. Save laikote liberalių pažiūrų žmogumi, tad turėtumėte žinoti,  jog tokiam (o ir demokratiškam apskritai) mąstymui yra būdingas ypatingas dėmesys, atidumas įvairovei. Miestas, praradęs dalį savo istorinio sluoksnio, tampa skurdesniu. P. Cvirkos paminklo demontavimas būtų dar vienas lopas jau ir taip skylėtame Vilniaus apsiauste. 

Turėdamas sąsajų su dailės ir kultūros istorija, galop gidų ir ekskursijų rengimu, galiu Jus užtikrinti, kad pasivaikščiojimas po sovietinį (gal net pirmųjų stalininės okupacijos metų) Vilnių teiktų kur kas daugiau vertės ir mums paties (besimokantiems iš sunkios savo praeities – ne iš vadovėlių ar deklaratyvių tiesų, o čia ir dabar – in situ), ir miesto svečiams. Tai teiktų kur kas daugiau naudos nei disneilendiškas Grūtas. Juolab, kad P. Cvirkos paminklas kaip atskirybė nėra aplipdytas jokiais sovietiniais simboliais (bandau suprasti, jog vis dar ką nors erzino kerziniai raudonarmiečio batai ant Žaliajo tilto postamento). 

Pakartosiu - tai yra tiesiog geras meno kūrinys, sukurtas specifinėmis aplinkybėmis ypatingu laiku. Paminklas P. Cvirkai – žmogiškosios patirties atspaudas, politinės, dailės  ir literatūros istorijos faktas, todėl jį reikia palikti savo vietoje ir savo aplinkoje.

Ponas Mere, manau, kad išsilavinimas, sveikas protas ir meilė savam miestui (beje, kaip ir Jūs, esu gimęs ne čia, todėl visuomet manau, kad atvykėlis ypatingai jautriai turi žvelgti į jau susiformavusią aplinką) nugalės ir Jūs padarysite viską, kad Juozo Mikėno paminklas, sukurtas Petrui Cvirkai, išliks savo vietoje ir savajame kontekste.

Ką DAR griaučiau Vilniaus mieste?

Žinau, kad toks temos formulavimas - su labai negatyviu, netgi negražiu žodžiu - "griaučiau" yra absurdiškas. Juolab, kad prie to dar prijungtas žodelis DAR. Visa tai skamba nepopuliariai ir net nepopulistiškai - štai juk mūsų nepriklausomai valstybei sėkmingai žygiuojant ekonominio gerbūvio keliu, pačiame sėkmingiausiame Lietuvos mieste juk labiau statoma, o ne griaunama! Kaip grybai po lietaus kyla stikliniai dangoraižiai, tiesiami nauji aplinkkeliai, dviračių takai ir pėsčiųjų takeliai, statomos monumentalios statulos ir dekoratyvinės skulptūros. Viskas yra gerai, netgi puiku!

Bet čia reikia tarstelėti žodelį "bet". Nes kai kas Vilniaus mieste yra griaunama - netgi sąmoningai naikinama. Ypač visokie istoriniai reliktai liudijantys mus pavergusių okupantų ir kitokio plauko užkariautojų norą primesti savas vertybes, - ištrinti, ištrinkti, gerai išplauti mūsų tyrus ir nekaltus protus. Štai nuvertėme (deja, to nepadarėme - o kaip efektingai jos būtų pūkštelėjusios į šaltas Neries bangas - kur kas smagiau nei koks nors savanoris skenduolis - savižudis...) Žaliojo tilto skulptūras - tuos galifuotus kareivas, apsmuktakelnius komjaunuoliškus studentus ar varganuosius kolchoznikus. 

Netrukus nuo Tauro kalno bus nušluoti nelaimingi Profsąjungų rūmai (apskritai - tos profsąjungos tik vargų ir rūpesčių  uraganus Tautos gerove besirūpinančių Seimo narių ir Vyriausybės ministerių galvose kelia). Bus realizuota didžioji Tautos tėvų ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio svajonė - tviskėdami stiklu ir vėjyje barškančio aliuminio juostomis iškils išsvajoti Tautos namai...

Tad kur lenkiu šias savo kreivas mintis? Lenkiu į tai, kad kadaise, jau nuėmus (tiksliau reikėtų tarti "nukėlus", tačiau nuėmimas simboliškai primena suėmimą) Žaliojo tilto statulas, pagalvojau, kad būtų galima sudaryti sąrašą - kokius ideologiškai ydingus artefaktus dar reikėtų likviduoti mūsų Sostinėje? Kas dar - tiesioginiais ar užslėptais pavidalais žaloja mūsų sielas ir iškraipo didingą  Lietuvos istoriją...

Griautinų Vilniaus pastatų sąrašais tikrai nesu originalus - juos savo stalčiuose ir kišenėse turi būsimi, esami ir buvę politikai, tokius sąrašus jau yra publikavę populiarūs ir žinomi rašytojai, tad tik prisidedu savo kukliai menka nuomonyte. 

Štai - kaip puikiai P. Cvirkos balvono vietoje atrodytų net šis kuklios architektūros pavyzdys (realybėje statomas visai netoli - Dainavos gatvėje).

 Kadangi dėl Petro Cvirkos paminklo ir Vilniaus oro uosto fasadų labai kompetentingi asmenys - tie, kurie nusimano apie literatūrą ir dailę, galop - išmano politinės istorijos vingrybes, jau yra išsakę savo nuomones, tad malti liežuviu daugiau ir nebeapsimoka. P. Cvirka tikrai buvo prastas rašytojas (kas gi skaito tuos jo "Cukrinius avinėlius" ar "Nemuno šalies pasakas"?), jam monumentą pastatęs Juozas Mikėnas - tikras estetinis parsidavėlis, nei modernistas, nei realistas - versti ir viskas. O toje vietoje statyti arba kažką tauriau, arba - pelningiau - kokį multifunkcinį pastatą su kino salėmis (dar juk Leninas yra pasakęs, kad iš visų menų yra svarbiausias kinas...) bei, žinoma, erdvėmis biurams ir ištaigingiems apartamentams viršutiniuose aukštuose. O Oro uosto fasado atveju mūsų valstybės pasiekimus ir visuomenės brandą tikrai geriau liudytų koks nors kur kas didingesnis ir DIDESNIS korpusas. Mes juk jau ne kokie Sovietų Sąjungos provincialai!

Bet manau, kad lietuvių tautos, Lietuvos valstybės ir Vilniaus bei vilniečių ideologiniam tyrumui ir skaistybei trukdo ir kiti okupaciniai monumentai. Tūno jie pasislėpę, it kokie tarakonai, ir tik laukia progos, kuomet atsiradus galimybei sužibės vėl visomis savo propagandinėmis spalvomis. O gal net ir dabar koduoja mus, indoktrinuoja skaidrius mūsų protus, veikia sąmones bei pasąmones, ugdydami mumyse užkariautųjų ir baudžiauninkų, visą laiką apgaudinėjamų cholopų mentalitetą?

Kalbu čia ne tik apie sovietinius reliktus. Daug dar yra likę carinės Rusijos bei pilsudskinės Lenkijos artefaktų. Versti juos "beni-feni" ir pamiršti!

1) Štai - pačiame Vilniaus centre ir mūsų patriarcho J.Basanavičiaus (!!!!!) pavarde pavadintoje gatvėje stovi kuo tikriausias carinės okupacijos simbolis - Šv. Konstantino ir Mykolo cerkvė. Tik bažnytiniai tamsybininkai vadina šią šventyklą tokiu titulu. Paprasti žmonės dažnai apibūdiną pastatą "Romanovų cerkvės" vardu. Ir jie yra teisūs - 1913 metais šis bizantinio-rusiško (svetimo mūsų kultūrai) stiliaus statinys buvo pastatytas minint Lietuvai ir lietuvių tautai tiek daug blogo suteikusios dinastijos tris šimtuosius buvimo soste metus. Griauti ir nesigailėti!

Vietoje nelemtosios Romanovų cerkvės su jos svogūniniais kupolais labai gražiai regėtųsi funkcionalus daugiaaukštis - miesto plėtros ir piliečių gerbūvio įsikūnijimas.

2) Romanovus mena - irgi - ach lietuvių dievai! - dar vienas objektas. Tai mes jį vadiname Žvėryno tiltu. Pastatymo metu jis buvo pavadintas Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II vardu. Įsivaizduokime hipotetinį vaizdą - Litvą vėl okupuoja rytiniai kaimynai - ir koloradkėmis bei trikolorais pasidabinę kazokai ir vagneriai parado žingsniu, pravoslaviškai žegnodamiesi šalia esančiai "Znemenskoje" cerkvei, įžygiuoja į šalia esantį Seimą. Manyčiau, kad vien dėl to reikia nugriauti. 

Visa laimė, kad po tiltu 2010 metais pakabinus skulptūrą "Laivas-pusmėnulis", toji seniena buvo ideologiškai neutralizuota. Cerkvė čia irgi nepageidautina. Vietoje jos geriau būtų koks nors gražus namas

 3) Galop, iš carinės okupacijos ir režimo laikų mus yra pasiekusi pirmojo Vilniaus gubernatoriaus - Nikolajaus Repnino žmonos Natalijos koplyčia. Stovi ji pačioje Vingio parko pradžioje ir bado  poilsiaujančiųjų akis. Kadangi tai yra architektūros paminklas (vis tik statė okupuotos Lietuvos meistrai!), o ir šiaip kapinių objektus negražu griauti, ją, nenaudingai eksploatuojamą, reikėtų pritaikyti visuomeninėms reikmėms - pavyzdžiui, įstatyti gražias plastikines duris ir paversti tautinių patiekalų restoranu. 

Štai - vaizdas kur kas geresnis!

Bet užtenka su tais carais.

Lenkų legionieriai taip pat pridarę visko. 

4) Štai, kad ir toks Antanas Vivulskis. 1918 metais jis užsirašė į Vilniaus savigynos būrį ir saugojo miestą nuo būsimojo bolševikų puolimo. Garantuotai, jeigu tarnybos metu nebūtų persišaldęs ir miręs, būtų atstovavęs šovinistinės Lenkijos, o ne Lietuvos, interesams. Kitas dalykas - jo pastatytieji Trys kryžiai įamžina svetimą mūsų prigimtinei kultūrai tikėjimą. Juolab, kad ir ženklina XIV amžiaus įvykius, kuomet tautiškai susipratę patriotai nužudė tariamą nuolankumą, niekam nereikalingą raštą ir visą tą svetimą Vakarų civilizaciją brukusius pranciškonus.Tris kryžius bolševikai jau buvo išsprogdinę, tačiau klerikalai, pasinaudoję euforija, pristatinėjo vėl visko, ko reikia ir ko nereikia.

Mes ne sovietai - kad nugriautų Trijų kryžių vietoje nešniokštų skersvėjai, pastatytume irgi pastatą - kad ir naują Savivaldybės rūmą, su Mero kabinetu viršuje. O šlaitus, kad nenuslinktų, išgrįstume trinkelėmis. 

5) Galop, Vilniaus Antakalnio rajone yra garbi mokymo įstaiga - Vilniaus Antakalnio gimnazija. Pastatyta 1929-30 metais - per patį lenkmečio klestėjimą, ji buvo pavadinta Lucjano Żeligowskio vardu. Manau, kad tie, kurie mokėsi vidurinėse ir gimnazijose, žino, ką Vilniui reiškia ši familija. Tad tarp tokių sienų mokosi mūsų ateitis. Nugriauti! 

Šio pastato nuotraukos net nededu - reikėtų jį sulyginti su žeme - būsimosios jokiose ten mokyklose nesimokiusios (o kam to reikia, jeigu pamokų metu tik miegame?) kartos tuo tik džiaugtųsi ir geriau žinotų - ką dar reikia nugriauti garbiajame Vilniaus mieste.

Ir šiaip nesu patenkintas, kad vargais-negalais sugraibiau viso labo penkis pastatus. Žinoma, reikėtų versti kur kas daugiau. Tad rekomenduočiau ir Jums pulti sudarinėti tai, ką reikia griauti ir modernizuoti - ir siūlyti  tai savo politikams.

Helijo sukurti Sapiegų profiliai, arba Šv. Mykolo bažnyčios anamorfozės

Anamorfozė (kaip liudija žodynai ir senų žmonių išmintis) yra vaizdų deformacijos, iškraipymai, kuriuos tam tikromis priemonėmis (naudojant veidrodį kaip įrankį, pavyzdžiui) galima "ištaisyti". Kaip sako graikiškos kilmės terminas, tokius dalykus žinojo ir naujojo, mėgo ir propagavo jau Antikos laikais, tačiau kuo tikriausias anamorfozių bumas įvyko Renesanse (juk viskas, kas blogo ir gero vyksta mūsų dienomis - yra iš ten!). 

Pats žinomiausias anamorfozės mene pavyzdys, žinoma, yra Hanso Holbeino "Ambasadoriai" - 1533 metų tapybos darbas, kur pirmajame plane kybanti beformė masė ar lašinių pjaustymo lentą primenanti struktūra, pasukus žvilgsnį iš šono, virsta kuo gražiausiu, nuostabiausiu Danijos princo Hamleto atributu - t.y. žmogaus kaukole. 

Holbeino ambasadoriai su kaukole pirmajame plane - https://en.wikipedia.org/wiki/Hans_Holbein_the_Younger#/media/File:Hans_Holbein_the_Younger_-_The_Ambassadors_-_Google_Art_Project.jpg

Et, apie tas anamorfozes daug rašė mūsų tautietis Jurgis Baltrušaitis Jaunesnysis (1955 m.) arba ne toks tautietis - Lacanas (2004 m.), tad kartotis pernelyg kaip ir nevertėtų, tačiau užtenka pastebėti, jog anomorfozes mėgo ir lietuviškojo Renesanso meistrai.

Geriausias anomorfozės taikymas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūroje pasirodo saulei vis labiau pradedant kopti dangaus skliautu ir siekiant, bei pasiekiant lygiadienių ribas (vasaris - kovas, rugsėjis-spalis - žyminti konkrečius mėnesius - įdomu, kad Archangelo Šv. Mykolo diena žymima rugsėjo 29-ą). Bent tinka tų anamorfozių pamatymui ir kitų mėnesių nebūtinai vidurdieniai. 

Šv. Mykolo bažnyčia - fasadas, fotografuotas 2019 metų vasario 22 dieną, tarp 12 ir 13 valandų

Omenyje turima Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje. Dar XVI amžiaus gale - paskutinįjį dešimtmetį pradėtas ir tik XVII amžiaus dvidešimtaisiais baigtas statinys buvo sumanytas ir kaip Dievą garbinimui skirta katalikų šventovė (apie tas jau pabodusias peripetijas, vykusias tarp skirtingų krikščionių stovyklų čia net nekalbėkime), ir kaip garbingos Sapiegų giminės mauzoliejus. To norėjo bažnyčios fundatorius Leonas Sapiega.

Žinomas bent vienas asmuo - mūrininkas Jonas Kajetka, prisidėjęs prie šio statinio, bent jau skliautų, 1627 metais įgriuvusių ir permūrytų, atsiradimo [http://bpmuziejus.lt/sv-mykolo-baznycia.html].  Tad galbūt šis vienas iš statytojų, o gal kažkas kompetentingesnis (nors Kajetkos profesionalumu tartum ir negalima abejoti - nes tai žmogus, kuris išmūrijo tokius impozantiškas cilindro pavidalo konstrukcijas su rafinuotais lipdiniais) - bent jau orderių prasme, ir sukūrė (o gal tai motulės Gamtos ir dievo Helijo darbas? - bet ar būna atsitiktinumų ypač šiame, mūsų žemiškajame gyvenime?...) minėtas anamorfozes. 

Principas čia labai paprastas - Saulei sukantis Dangaus skliautu, nuo piliastrų, jų kapitelių (kuriuos kažkas kadaise buvo apibūdinęs kaip dekoruotus "lietuviškomis rūtomis" - iš tiesų tai tik stilizuoti korintiniam orderiui būdingi akanto - toks graikiškas augalas, motyvai) ir karnizų krentantys šešėliai meta groteskiškus profilius. Groteskiškas šioje vietoje skamba labai gerai.

Štai matome dvi būtybes - vieną išsižiojusį ilganosį kairėje, ir išsišiepusį profilį taip pat didele "bulbe" (ach, tos lietuviškos-baltarusiškos nosys!) dešiniau.

Veidai matomi ir pirmajame, ir antrajame tarpsniuose. Pirmojo aukšto didžianosiai antrajame virta pinokiais ir buratinais.

Teigiant, kad renesansinis (su baroko skoniu) šviesos ir šešėlių žaismas (kuo tikriausias sfumato ar tenebroso!) sukuria anamorfozinius atvaizdus - profilinius portretus, būtina išsiaiškinti - ką tie atvaizdai vaizduoja. 

Interpretuoti galima keleriopai ar net trejopai. Prisiminus, kad ši Šventovė yra dedikuota angelų kunigaikščiui Mykolui - tai jis juk kovoja ir įveikia piktąją - tie profiliai (remiantis bizantinės ikonos schema ir tradicija, kur "blogiečiai" vaizduojami ne en face, o profiliu), manykime, kad čia regimi velnius. Tokiu atveju pati Bažnyčia su savo šviesiu ir plačiu fasadu įkūnytų Archangelą. Bet taip, turbūt, negalėjo būti, nes blogio stichijoms tokio dėmesio niekas negalėjo teikti. Nes neatitiko tikėjimo dalykų. 

Štai - turime maskvėniškos ikonos klasiko - Semiono Ušakovo (irgi iš XVII a.) pavyzdį, kur atvira širdimi ir veidu į maldininkus (t.y. - mus) žvelgiantis archangelas Mykolas trypia profiliu vaizduojamą šėtoną (ikonose tai įprasta - nes piktoji dvasia negali žvelgti tiesiai į akis). https://gallerix.ru/album/ikony/pic/glrx-69144

Kitas variantas - jog fasade matome Sapiegų giminės atstovų profilius. Remiantis holbeiniška anamorfozės koncepcija, tai nebūtų nieko keisto. Galop prisiminkime Kretingos Apreiškimo bažnyčioje esančias beveik bendralaikes medines ir iki mūsų dienų paradoksaliai išlikusias (Lietuvoje juk medis neišlieka! - bet čia gal suveikė pranciškoniškai žemaitiškas faktorius...) duris, kuriose išdrožtos hermos vaizduoja Chodkevičių giminės atvaizdus.

Kretingos bažnyčios durų vaizdas iš chrestomatinės "Lietuvos architektūros istorijos" 1 tomo (Vilnius, 1988, p. 208).

Čia, regis, kad pats Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius iš tų pačių durų (kitas puslapis). Tad sakyti, ypač turint omenyje manieristinę dviprasmybių ir daugiaprasmybių epochą, kad kažkuriame iš Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios fasado šešėlių nematome paties Leono Sapiegos - nebūtų tvirta...

Galop, be didesnių sąmokslo teorijų ir įsivaizdavimų pažvelkime ir palyginkime du profilius -

Kairėje - vienas iš Šv. Mykolo bažnyčios šešėlių, dešinėje - Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios sakyklos (irgi koks XVII amžiaus 3 dešimtmetis, taip pat iš tų portretinių atvaizdų - galbūt vaizduojančių vieną iš Giedraičių) herma.

Tad labai yra simbolistiškai simboliška - o tai yra būdinga, tipiška ir charakteringa Manierizmo "gadynei", kad augaliniai Šv. Mykolo piliastrai anamorfozių - tiksliau tariant - Saulės arba antikinio dievo Helijo, dėka, virsta Sapiegų, o gal tiesiog herminiais, maskaroniniais atvaizdais...

Galop - turime penkias groteskiškas galvas iš Francesco Melzi piešinių albumo (jo Mokytojo Leonardo da Vinci groteskų ir galvų čia net neminėsiu...) - kažko juk esama bendro.

 https://en.wikipedia.org/wiki/Francesco_Melzi#/media/File:Francesco_Melzi_-_Five_Grotesque_Heads_-_WGA14797.jpg

Šypsenos architektūroje, arba kaip MO virsta MOMO

Turbūt esu labai neprofesionalus mąstytojas apie architektūrą ir statinių matytojas, tačiau ne viename jų matau įsikūnijusius žmones. Tai galima aiškinti ir mitiniu-mitologiniu mąstymu (kad ir prisimenant trobeles ant vištų kojelių iš rusiškų pasakų - šį įvaizdį greičiausiai yra padiktavęs finougriškų klėčių, svirnų principas šiauriniuose paties atokiausio Europos regiono paribiuose), ir natūraliame nore šiame pasaulyje matyti kitaip ar daugiau, nei galima ir įmanu.

Bet nereikia toli ir dairytis! Galima prisiminti tegul ir seną, tačiau visai šalia esantį paveldą. Juk katalikų bažnyčios gotikos laikais taip pat būdavo suvokiamos gal ne kaip eilinis žmogiškas kūnelis, bet vis tiek įsikūnijusio (pabraukta mano - -vp-) Dievo - Jėzaus Kristaus pavidalas.

Renesansas savo antropomorfiniu mąstymu buvo nediskutuotinas. Prisiminkime klasikinį Francesco di Giorgio Martini piešinį, kuriame šis architektūros, inžinerijos ir meno intelektualas į savo sumanytos krikščioniškos bažnyčios planą, sekdamas Vitruvijaus rekomendacijomis ir savo paties įžvalgomis, įbraižė stamantrų jaunuolį.

Francesco di Giorgio Martini (1439-1501) piešinys. Remdamasis Vitruvijaus pateikta žmogaus proporcijų dalijimo ir skaidymo schema, Renesanso atstovas išpiešia bažnyčios lotyniškojo kryžiaus planą. Tai nebūtų Renesansas, jeigu smegenys nebūtų sukomponuotos menamos bažnyčios švenčiausioje - altorinėje dalyje. 

Arba jau Baroke - tūlas Gian Lorenzo Bernini aiškino, jog jo suprojektuotoji Šv. Petro aikštė priešais to paties titulo baziliką ant Vatikano kalvos Romoje, tiksliau - jos kolonados, per beveik visą perimetrą juosiančios ovalą, veikia kaip didelės gigantiškos rankos, esą siekiančios atvesti vidun, priglausti prie Šventenybės.

Šv. Petro aikštė nuo Bazilikos stogo. Nuotrauka iš Wikipedijos: By Diliff - Own work, CC BY-SA 3.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=2065989

Bet nežiūrėkime taip toli. Vilniaus architektas Antanas Vivulskis taip pat galvojo antropomorfiškai. Prisiminkime jo Švč. Jėzaus širdies bažnyčios projektus, kur architektūra žiūrovo akyse transformuojasi į didelę ir didingą laiminančio Mesijo figūrą - 

Kupolas, esantis transepto ir centrinės navos sankirtoje yra virtęs Jėzumi - užuomina į Šv. Kazimiero bažnyčią, karūnuotą kunigaikštiška kepure, taip pat akivaizdi (tik Vivulskio gyvenimo metu ji dar buvo neatkurta, kupolą vainikavo neobizantinis svogūnas). Iš miestai.lt: https://www.miestai.net/forumas/forum/bendrosios-diskusijos/projektai-ir-statyb%C5%B3-eiga/vilnius/1324-jono-pauliaus-ii-ba%C5%BEny%C4%8Dia-vilniaus-naujamiestyje/page2

Apskritai, XIX amžiaus gale - XX amžiaus pradžioje toks principas - pastatą paversti antropomorfine figūra iš tiesų buvo populiarus. Čia veikė ir moderno-secesijos, ir vėlesnio ekspresionizmo tendencijos. Prisiminkime, kad ir Barry Byrne'o Jėzaus Karaliaus bažnyčią - aukščiau esančios Vivulskio bažnyčios brolį - http://archiseek.com/2011/1931-christ-king-turners-cross-cork/, ir t.t.

Antropomorfiniai statiniai yra tiesioginiai pačių architektų ar jų visuomenių atspindžiai. Čia panašiai kaip skulptoriai ar tapytojai, vaizduodami kitas personas, pirmiausia portretuoja patys save...

2018-19 metų žiemą, vaikščiodamas dar snieguotomis Neries pakrantėmis ir žvalgydamasis į Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvę (paprastai tariant - "Znamesnkoje" arba tiesiog Žvėryno), 1903 metais suprojektuotą Michailo Prozorovo (1860-1914), atkreipiau dėmesį ne tik į tai, jog ji čia stovi prie Upės klasikinio Vladimiro Rusios - Užtarimo cerkvės prie Nerlės (Pokrov na Nerli) būdu, bet ir tai, kad dar prieš gerą gabalėlį metų pakeitus jos skardinius stogus, metalinius apvadus ir lietvamzdžius, ji netikėtai tapo panaši į rusišką medinį objektą - savotišką tapatybės simbolį - Matriošką. 

Štai - pažvelkite - Cerkvė, žvelgdama į mus gausiomis akimis - turbūt 8?, įrengtomis centrinio kupolo būgne, šypsosi ryškia, tartum padažyta šypsena. Jų irgi turi ne vieną, o net kelias - viena (iš tų žvelgiančių į Nerį) šypsosi Šiaurei, kita - Pietums. Žemiau - jos margas, rusišką ryškiaspalvį kartūną primenantis sarafanas, nepaslepiantis vešlių, rubensiškų formų ir netgi laaaabai didelių krūtų...

Formos ir šypsenos prototipas.

Šypseną jums, kaip toje "Balto kiro" dainelėje apie lūpytes, paryškinau...

Baisiausia, kad tamsiomis ir niūriomis žiemos dienomis vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis, pamačiau ir daugiau architektūrinių šypsenų. Turbūt, vėl pakartosiu, jeigu ne architektai, tai pastatus kontempliuojantys nori pamatyti tai, ko jiems patiems trūksta... 

Pažvelkite - Danieliaus Libeskindo suprojektuotas ir 2018 metais iškilmingai atvertas MO muziejus taip pat šypsosi Pylimo gatvei ir visam Vilniui savo gražia amerikietiška šypsena. Tartum ir girdi šį fasadą tariant: 

- Cheese!

Šypsenos - plačios ir nerūpestingos, nuo ausies iki ausies, efektą dar labiau sustiprina asimetriškas langų sukomponavimas (vienas - dešinėje, na, jeigu pastatas egzistuoja kaip galva, tai būtų jo kairioji..., yra, kito - ne). Tai primena vieną akį primerktą linksmuolį.

Vėlgi - kad įsivaizduotumėte, kas tai yra - paryškinau lūpytes ("pomidorų padažu", anot Balto Kiro) ir atmerkiau vieną akį.

Baisiausia yra tai, kad kiekvienas mūsų įsivaizdavimas koreliuoja su kitų įsivaizdavimais. Vienu iš 2018-19 metų lietuviškosios žiniasklaidos ir socialinių tinklų baubų buvo vadinamasis MOMO skandalas (natūralu, kad MO pavirto MOMO - tarp šių sąskambių esama kažko bendro). MOMO (Momo Challenge) yra toks "vatsapinis" ir "feisbukinis", "instagraminis" fantomas, klaidžiojantis virtualioje realybėje paskendusių paauglių sąmonėse ir pasąmonėse. Nepasakosiu ir nedetalizuosiu - kas tai yra. Mano nuomone - visiškai nesąmonė (priešingai MO muziejui). Oficialiai ir formaliai tai traktuojama kaip šiuolaikinio miesto legendos (Urban legend) dalis. Kadangi esu labiau kaimietis, o ne miestietis - žmogelis, kilęs iš nedidelio pietų Lietuvos miestelio, manęs tai kažkaip neveikia. Juolab, kad atstovauju į 5 dešimtmetį jau įkopusiai kartai... Bet keista - turbūt toks sutapimas (?), jog Libeskindo fasadas savo "smailine" schema tartum antrina japonų menininko Keisukes Asawos reprezentuotam MOMO vizualiam įkūnijimui (beje, paremtam jau ne "urban ledžent", o kuo tikriausios japonų mitologijos - nuo kokio XII amžiaus žinomos personos - nėščios ir apsinuoginusios moteriškės su suvystytu kūdikiu rankose įvaizdžio ir dar beje - toji menininko būtybė vaizduojama kaip kokia chantiška klėtis ant dviejų vištos kojų). 

Štai - tokios komparatyvistika - 

MO ir MOMO - dvi šypsenos ir trys akys...

Bet aš galvoju, kad tamsiomis ir šaltomis žiemomis fantomai gimsta mano akyse. Gal tiesiog, vaikščiodamas po Vilnių (juk tipiškas vilnietis - surūgęs, sudirgęs, nieko nematantis ir negirdintis beveik robotas ar automatas - tikrai ne joks ten išsišiepęs mo ar momo), pasigedau šypsenų, ir pradėjau matyti jas pastatuose...