Trys figūros ir trys amžiaus tarpsniai. Arba kaip susikurti asmeninį demoną

Regis, kad neturime išlikusių (jeigu tokie ir buvo) nei Matteo Castello, nei Constante Tencallos  (ar juo labiau Jacopo - mažiausiai žinomo iš jų) autoportretų, sukurtų, kad ir pieštukais ant popieriaus, aliejiniais dažais ant drobės... Tokių (bent jau antruoju atveju) galėjo tiesiog ir nebūti, nes abu šie žmonės (pavardės tiesiai-šviesiai liudija, kad susiję su Italija) buvo architektais, skulptoriais, net akmentašiais (abejotina, jog savo rankomis, ypač Matteo, būtų brūžinę kokį nors marmuro ar smiltainio luitą - gal daugiau prižiūrėjo, vadovavo). Pamiršusiems galima priminti, kad septynioliktojo šimtmečio pirmojoje pusėje šie du vyrai - giminaičiai (Constante bei Jacopo buvo Matteo sūnėnais) dirbo Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Zigmanto ir Vladislovo dvaruose. Konkrečiu atveju - Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Dar konkrečiau - tai jie sukūrė (dėdė gal pradėjo, jo ne visai tiesioginės atžalos, bet bet kokiu atveju - įpėdiniai, baigė) Šv. Kazimiero koplyčią.
Renesanso ir Baroko menuose (net nepasakosiu, kaip studijų metais Akademijoje egzamine pradėjau garsiai samprotauti apie renesansinius Koplyčios bruožus - dėstytoja manęs anuomet nesuprato, o aš tik vėliau suvokiau, jog egzamine samprotauti griežtai draudžiama - ten reikia atsakinėti - it kokius žirnius beriant) dailininkai ir menininkai savo autoportretus (ypač jeigu kalbame apie dvaro "kūrybą") tiesiog įpindavo į kuriamas kompozicijas. Pradedant Giotto, nebaigiant Michelangelo (kuris save pasivaizdavo kaip Šv. Baltramiejų  nulupta "skūra" vatikaniškoje Siksto koplyčioje), pratęsiant El Greco.
Tad žvelgiant į Šv. Kazimiero koplyčią, jos išorę (nes vidų su neblogu užmoju sudirbo - it kokie Vilniaus plėtotojai - Zolotarenkos kazokai), verta atkreipti dėmesį į tai, dėl ko ypač buvo vertinamas Tencalla - t. y.  visus tuos "akmens darbus". Kažkodėl įtariu, jog Matteo indėlis yra bendroji architektūrinė kompozicija, kurią realizavo ir detalizavo būtent Constante. Beje, šoje vietoje dar reikėtų pridurti ir pridėti pastarojo jaunesnįjį (berods) brolį Jacopo. Jo indėlis arba minimalus, arba finalinis... Nes šis, savąjį ego nustumdamas šalin, padėdamas giliau ir toliau, padėjo savo vyresnėliui.

Žvelgiant į Šv. Kzimiero koplyčią, akivaizdu, kad vienu iš kompozicinių akcentų "dirba" herbinis kartušas ir laužytame plafone įkomponuota fundacinė lenta su visokiais titulais, retorinėmis figūromis ir kitomi barokinei retorikai privalomomis figūromis. Visa tai sukomponuota po organiškai tektonišku arkiniu langu a la Andrea Palladio. 

Šioje kompozicijoje aiškiai išsiskiria (išsipreparuoja - lyg patys, lyg savaime, chirurginiu skalpeliu) trys lygmenys. Apatinis-Vidurinis-Aukštutinis. Apatinis - ai tas, atsiprašant, subinės pavidalo elementas, po kuriuo į mus spokso barzdotas veidas. Tokie anais laikais be jokių įžeidimų buvo vadinami maskaronais. Vidurinis arba Vidurinysis - tai tas, kur joja Raitelis ir sklendžia Erelis. Herbinis kartušas. Virš jo dvi riebios voliutos subtiliai dengia, remia, slepia putnų veidą. Dar aukščiau - Viršutinis lygmuo. Jšį užantsauduoja kronšteinas arba modiljonas. Voliuotos pavidalo segmentas, iš kurio išauga dar vienas veidas. Jauniausias toje trijų lygių kategorijoje. 

Šešiolikto amžiaus gale - septynioliktojo pradžioje demoniškai besivaipančio veido kaukė buvo ypatingai populiari. Ir ne tik šiaurinėje Sarmatijoje, Hiperborėjų kraštuose, bet ir Arkadijoje.

Barzdotas veidas po rubensiškų formų figūra. tai tas vadinamasis "maskaronas". Figūra, atkeliavusi iš Antikos. Susijusi su satyrais ir kitokiais laukiniais žmonėmis. Pažvelime į šio makaroninio maskarono kaktą - ji raukšlėta kaip gerai įmetėjusio personažo...
Jeigu pažvelgtume į šio teksto pavadinimą/antraštę, suprastume, jog tai kažkuo panašu į demonus.  Tikrai, glumina, žvelgiant į nacionalinio šventojo mauzoliejų, matyti tokį piktą, pagoniškai laukinį veidą. Bet, beje, antikinėje Graikijoje, bent jau Sokrato lūpose šis žodis asocijavosi ne su kokiomis piktosiomis /dvasiomis/, bet su moralinio pasirinkimo iššūkiais, vidiniais balsais ir iššūkiais. Kita vertus - Šventojo Kazimiero atveju, jo vidinėse, dvasinėse kovose, tai gal buvo pakankamai aktualu. Ar ne?

Tad ką bandome įrodyti šiuo pastebėjimu?

Ogi tą, jog kažkuris iš Šv. Kazimiero koplyčią kūrusių meistrų - Matteo, Constane ar Jacopo, - užfiksavo visus tris, visas tris ir šiek tiek skirtingas (bent jau veido bruožais - jaunas - brandesnis - vyriausias) generacijas. 

Bet pažvelkime - virš šo barzodoto senio -demono, satyro - palaispniui kyla du veidai. Vienas jaunesnis, kitas - vaikiškesnis. 

Šioje vietoje prisiminkime anų laikų vizualinį hitą - Ticiano sukurtą "Išminties alegoriją" (kokie 1550-1565 m.), vaizduojančią tris amžiaus stadijas - tokias pačias kaip iį Šv, Kazimiero pietinio fasado atveju - t.y. jaunystė-branda-senatvė, bet ir tris giminaičius (prieš laikrodžio rodyklę) - patį Tiziano Vecelli, jo sūnų Orazio ir sūnėną Marco Vecellio. Čia alegoriškai, simboliškai ir metaforiškai, kaip ir vėlesnės Šv. Kazimiero koplyčios ikonografinės programos atveju, galime pamatyti ir daugiau schemų - minumum Praeities, Davarties, Ateities "hieroglifus". Manytina, kad tą patį įmanu įžiūrėti Vilniaus artefakto atveju.

Taigi, fundacinėje Šv. Kazimiero plokštėje keliant akis viršun matyti trys amžiaus tarpsniai - Senatvė/branda, Jaunystė /o gal branda vis tik čia?/, Vaikystė. 1-2-3. Mitologiniu aspektu tai, neabejotinai - satyrai ir demonai. Personalizuotai - galbūt Matteo Castello (vyriausias ir brandžiausias), toliau - jo sūnėnai - Constante (jaunas ir įmitęs vaikinas), pastarojo brolis - Jacopo (jauniausias ir tyriausias).

Taigi - hierarchinė piramidė - senatvė-jaunystė-vaikystė. Žvelgiant iš apačios viršun. Tartum iliustruojant, kad Šventojo Kazimiero skaistumas ir pamaldumas jį jaunino kylant maldomis ir praktikomis Dangun...

 

Toliau intrepretuojant ir fantazuojant, ir žvelgiant į rytinį Koplyčios fasadą - žiūrintį link dabar atsatytos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos, pamatytume, jog čia tartum parašas arba signatūra išlieka tik pats jauniausias, aukščiausias veidas, tegiantis, jog visą Šv. Kazimiero koplyčios apipavidalino estafetę vis tik pabaigė jauniausias iš minėtosios Triados - Jacopo Tencalla. Nes tas pats veidas sušmėžuoja ir pietiniame, ir rytiniame fasaduose. Tuose pačiuose lygmenyse...

Taigi - tik barokiškai užantspauduokime.
Prie ko čia kažkokie demonai?
Ogi tuo, jog pasitelkdamas antikinę figūrą, ikonografinį "maskarono" (pasižiūrėkime, ką tai reiškia žodynuose) tipažą kažkuris iš ankstyvojo Baroko meistrų - italų Lietuvoje, Vilniuje, akmenyje, gotlandiškame smiltainyje išsikalė savo veidą. Froidiška prasme - su visomis super ego ir libido charakteristikomis. Barokiškai žvelgiant - tie kūniški, tiesiog demoniški veidai ir figūros tiesiog išgrynindavo, pabrėždavo (naudojant Baroko taip  mėgstamą antonimo figūrą) pagrindinio objekto - šiuo atveju Šv. Kazimiero šventumą.
Kita vertus, bent jau pietiniame Koplyčios fasade, trijose žmogiškų veidų kaukėse (kitokių ten ir nėra), mes matome ne tik tris amžiaus tarpsnius, bet ir tris civilizacijos, kultūringumo pakopas (et, nesu aš doras semiotikas ir nesugebu sunarstyti viso šio pasakojimo greimišku iešmu), galop - remianti analogijomis, bandykime įsivaizduoti, jog tokiu būdu save įsiamžino trys šią Koplyčią visą  septynioliktojo amžiaus pirmąją pusę statę italų meistrai - Matteo Castello, Constante Tencalli ir šio brolis Jacopo...

Kazimiero koplyčios angelai. Jų yra lygiai...

Jų yra lygiai trisdešimt KELI. Tikslaus skaičiaus nepamenu ir net nežinau. Esu blogas matematikas (skaičiuotojas) ir katalikas (tikintysis). Blogai skaičiuoju angelus koplyčioje ir daugiau žioplinėju žvilgsniu Šventųjų Mišių metu, o ne meldžiuosi.

Pamaldose stebiu žmones, žiūriu į paveikslus, mintyse, o kartais net pusbalsiu (jeigu šalia pasitaiko išgirsti linkusi artima ausis) kritikuoju pamokslus. Gal tokia mano "misija"? Ir taip jau šešiolika metų. Sekmadienių laukiu... Et, bet daugiau neatsivėrinėsiu. Nereikia. Nes tai ne išpažintis, o trumpas tekstas apie angelus. Dar tik... Kai  būna labai blogai, einu arba į Vartus ("Ostra Bramą") arba Koplyčią. Kazimiero. Čia visuomet bandau suvesti reikalus su sąžine ir suskaityti stiukinius angelus (bet gal nebūna taip jau blogai, kad bandau juos suskaičiuoti).

Kiek jų?

Dar toks lyrinis nukrypimas...

Pirmaisiais savo studijų metais žodžiu ir mintijimu dažnai diskutuodavau, nesutikdavau, net šokdavau į akis vienai nuostabiausių dėstytojų ir dailėtyrininkių - Rasai Janonytei. Dėstė ji mums, viščiukams, ikonografijos (na, taip, Warburgas ir Panofskis, plius Pseudodionisijus Aeropogitas - tokia ta dailėtyrinė Trejybė, ir čia nekalbėsiu, kuo yra reikšmingas kiekvienas iš šio trejeto) pradmenis. Dėstytoja, stovėdama pseudo-Andriuškevičiaus kabinete (su ta mintimi, kad ta celė jam nepriklausė! - bet kartu jis ją, buvusią prie savojo Vedėjo kabineto, ir užleisdavo) priminė Janis Joplin. Būtent aistra, su kuria ji rėždavo apie meno tyrimus. Ech, tokių sakytojų nebeliko... Dabar, po laiko, sakyčiau, kad trūksta ir tokių rašytojų, akademiškai-poetiškai, lokaliai-universaliai rašančių apie senesnius ir naujesnius meno reikalus, nematant tarp jų konceptualios skirties generacijų aspektu. Taigi, šokdavau į akis, bent jau kartą, sakydamas, kad svarbiau yra išraiška, o ne literatūrinis simbolizmas ir prasminės reikšmių paieškos... Ačiū, Dievui ir dailės istorijos dievams, Dėstytoja tuomet pažiūrėjo kaip į tipinį "fuksą" (šie žino viską, bet, ačiū dievams, magistrantūroje, ar, blogesniu atveju - po "daktarinių", dėkui mūzoms, suvokia, jog nenutuokia nieko).

Žvelgiant į Šv. Kazimiero koplyčios visumą labai aiškiai matyti, kad visa ta angelų armada liepsnos, mandorlos, aureolės formate yra aiškiai grupuojama į tris sluoksnius, lygmenis, hierarchijas. Rerljefiniu aspektu akivaizdus ir jų santykis su sienos plokštuma - apatinis ir vidurinysis sluoksniai yra horeljefiniai (išlindę iš Dangų ir debesis įkūnijančios sienos), viršutiniai - bareljefiniai (pakankamai suplokštinti). Na, o viršuje lengvabūdiškai, it koks Karlsonas, gyvenantis ant stodo, kunigaištišką mitrą laikantys - apimtiniai. 

Taigi, bet nenukrypkime.

Šv. Mišių ar asmeninių kontempliacijų metu Šv. Kazimiero koplyčioje esu linkęs skaičiuoti angelus (gerai, kad ne varnas! - nors, kartą, pamenu, žvilgsniu sekiojau po centrinę navą lekiojantį žvirbliuką). Stiukinių angelų, manykime ir tikėkime, kad juos sukūrė Giovanni Pietro Perti, būrys skrajoja aplink sidabrinį sarkofagą su Šventojo palaikais. Priekyje angeliškus sparnus (puošnių aptaisų pavidalu) yra išskėtęs renesansinis (tik, kaip ir dera vilnietiškajam bei lietuviškajam Renesansui, dengia jį storas ir puošnus Baroko sluoksnis) trirankio Kazimiero atvaizdas. 

Kiekvieną kartą bandau susikurti sistemą, atrasti atramos tašką ir nuo jo pradėdi angelų skaičiavimą. Kartais pradedu galvoti, jog mane apsėdo kažkoks numerologijos šėlsmas (beje, tą esu patyręs ne vieną kartą kokio nors barokinio artefakto - kad ir Šv. Kotrynos bažnyčios - atveju). Bet akis ir atmintis susipainioja po lioliktojo angeliuko.

Šiame, viduriniajame angelų tarpsnyje (tem anot Pseudo Dionisijaus Aeropogito, "siautėja" Viepačiai, Jėgos ir Valdžios (kaip tik ir matome tris anelų grupes - vieni neša debesis, kiti - diskutuoja tarpusavyje, treti - tempia apsiaustą) puikiai matomas barokinės asimetrinės simetrijos principas. Figūros tarrtum ir grupuojamos abipus simetrijos ašies (kaip formalistiškai tai skambėtų, bet šią funkciją atlieka Kazimieras, Marija, Jėzus), bet tikrai gestikuliuoja ir pozuoja ne veidrodiniu principu - kaip būtų Baroko tėvo Renesanso atveju. 

Žvelgiant į tą angelų būrį - kuo tikriausią plejadą ar net kariauną (taip lyg sakoma, bet šie neatrodo militaristiškai) matyti bandžiajam barokui būdingas ovalas - tokia konfigūracija išsidėstę "sparnuočiai" sukuria kilimo, Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi sklendimo viršun, į Dangų iliuziją. Angelai tartum aureolė - kuo tikriausia mandorla grupuojasi aplink besišypsančią Madoną ir ant sidabrinių debesų tvirtai stovinti sarkofaginį Šv. Kazimierą.

Atkreipkime dėmesį, kad (nesvarbu koks yra tas skaičius), angelai baltumu švytiančiame horeljefe yra nevienodi. Vieni - aukšti, stambūs, jau įmetėję vaikinai. Būtent jie (du, dar keli būriuojasi abipus, o vienas saugiai slepiasi už tabernakulio - bet negalima sakyti, jog jis nematomas - visuomet nusišypso pažvelgus į jį iš šono) rankomis ir muskulingais pečiais (pasak Aeropagito, pečiai, plaštakos ir rankos reiškia gebėjimą kurti, veikti ir daryti) laiko sarkofagą su Šventojo palaikais; tokių pačių mitruolių pora prilaiko, atidengia  baldakimą viršuje. Tuomet aplink Dievo Motiną, aistringai gestikuliuodami, lyg kregždės ar čiurliai lekia, kaip vėjai pučia kur kas jaunesni, Jie laiko debesis, esantys dešinėje link Mergelės tiesia apsiaustą, o vienas viršugalvyje atskrenda su kryžiumi ir žydinčių lelijų šaka - Šv. Kazimiero iš Jogailaičių giminės atributu. Galop, tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų, pačioje gilumoje smalsiai veizolais žlibina (ir tai nieko nuostabaus, nes pasak Dionisijaus, angeliškos blakstienos ir antakiai išreiškia angelų gebėjimą išsaugoti dieviškąjį žinojimą) ir iš smalsumo net prasižioję stebi patys mažiausi - tiek menamo amžiaus prasme (atrodo kaip visiški kūdikėliai), tiek fizinėmis apimtimis - tai tik galvutės. Visiški putto. Ir čia jie puikiai atlieka savo, kaip tarpininkų tarp Ano pasaulio ir šio, rolę.

Trys angelai, laikantys sarkofagą, galėtų būti ir trijų angeliškų hierarchijų (anot Aeropagito) ir  Švenčiausios Trejybės simboliu. Potridentiniams katalikams tas buvo svarbu ir aktualu, teisinga ir reikalinga žinoti, jausti bei simbolizuoti. 

Kita vertus, būtent čia, Šv. Kazimiero koplyčioje į tuos angelus ir angeliukus, putus ir net dvasinguosius kupidonus galima žiūrėti dvejopai. Ir grynai jusliškai, emocionaliai, ir Pseudo Dionisijaus stiliumi. Manau (ir ne tik manau, bet ir žinau, jog apie tai buvo kalbama Tridente), Baroko menui, tam, kuris susipynęs su Bažnyčia, vienodai buvo svarbu ir tai, ir ta. O juk Aeropogitas visus angelus buvo suskirstęs į tris hierarchijas (kurios, tie trys hierarchiniai sluoksniai, it koks Napoleono tortas, labai puikiai šiame reljefo orkestre puikiai matyti): apatinę /1/, viduriniąją /2/, aukštutinę /3/. Pastarosios vėlgi sudarytos iš savų triadų - 1/ Gynėjų (principatus), Archangelų (archangelus), Angelų (angelus), 2/ Viešpačių (dominationes), Jėgų (virtus), Valdžių (potestates), 3/ liepsnojančiųjų Serafimų (seraphim), besiliejančiųjų išmintimi Cherubimų (cherubim), aukščiausiųjų Sostų (thronos). 

Tad koks šios angeliškos temos moralas?

Pirma, kad visas šis angelų choras, kurį sukūrė Perti, regis, jog 1691-1692 metais, yra surežisuotas vieno iš krikščioniškosios ikonografijos (ir ne tik jos, o ir teologijos bei filosofijos) autoritetų, tariamo Šv. Pauliaus mokinio - Pseudo Dionisijaus Aeropogito teksto "Apie dieviškąją hierarchiją" (De Coelesti Hierarchia) (iš tiesų atsiradusio V amžiuje) pagrindu.

Antra, kad aš iki šiol nesugebu suskaičiuoti (sugrupavęs juos į tris lygmenis po tris grupes - ir tas aiškiai matyti net plika bei nesuinteresuota akimi) - kiek Šv. Kazimiero koplyčios Vilniaus katedroje altoriuje yra tiksliai tų angelų...

Trečia, manau, kad Pierti, kurdamas šias stiukines ir dangiškas figūras, sąmoningai ir dėsningai siekė, jog žioplinėjanti akis jas sunkiai suskaičiuotų. Baroke mėgo tokius triukus. Kitaip juk būtų nuobodu - kaip per sausą pamokslą Mišių metu. 

p.s. norėčiau, kad angelų aplink Šv. Kazimierą būtų lygiai trisdešimt trys, tiek, kiek Išganytojo metų, arba 31 - tiek, kiek įprastame mėnesyje yra dienų. Turint omenyje barokinį simbolizmą, tai stebinti labai neturėtų. Bet vis tik būtų nuostabu. 

Ech, tie mėsingi, kūniški Baroko angeliukai. Ir ypač išraiškingos jų akys a la Bernini. Pasak Dionisijaus, angeliškos blakstienos ir antakiai išreiškia angelų gebėjimą išsaugoti dieviškąjį žinojimą...

Šv. Kazimiero zoologijos sodas I. Eksterjeras

Nekalbėsime čia nei apie šventąjį karalaitį Kazimierą nei apie didžiųjų kunigaikščių žvėrynus. Nors tam tikrų sąsajų tikrai buvo, yra ir bus. Vien dėl to, kad eilinį kartą nukreipsime dėmesį į Vilniaus katedrą ir prie jos prisišliejusią Šv. Kazimiero koplyčią. Priminsime, kad oficialiai šis vienas pirmųjų barokinių statinių šauniojoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje pradėjo funkcionuoti 1636 metais, rugpjūčio 16 dieną čia perkėlus šventojo relikvijas. Koplyčios statytojais buvo italų meistrai - Matteo Castello ir Constantino Tencalla. (Esama teisybės šiuose žodžiuose - "meistrai", nes tuo metu menininkas mūsų platumose laikytas labiau amatininku - įdomu, kaip į tai reaguodavo ambicingieji italai? Bet turbūt pinigai nekvepia). 

Tik užmetus nesuinteresuotą žvilgsnį į koplyčią, matyti, kad ji yra padabinta visokiausiomis skulptūromis, architektūrinėmis detalėmis, tapybomis, marmurais ir jeigu ne auksais, tai bent sidabrais. Kiekvienas iš tų elementų toje XVII-ojo amžiaus barokinėje epochoje vis ką nors reikšdavo ir simbolizuodavo, tad gyvūnai, jų atvaizdai taip pat atliko savo vaidmenį ir funkciją šiame prasmių ir alegorijų teatre. 

Štai, kad ir pats statinys - savo kupliomis formomis, monumentaliu siluetu jis primena dramblį! Bent lašelis ar trupinėlis logikos tokioje asociacijoje tikrai gali būti, kadangi krikščioniškoje tradicijoje dramblys simbolizuoja skaistybę (beje, jo motyvų esama ir kitame žymiajame LDK baroko statinyje - Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje). O Šv. Kazimieras tarp amžininkų ir vėlesnių gerbėjų vertintas būtent dėl skaistybės ir visokiausių kūniškųjų susivaldymų. 

Šv. Kazimiero koplyčia dramblį primena dramblotomis savo formomis - įsivaizduokime, kad kupolas - tai jo galva arba net plačios ausys, būgnas - tai storas kaklas, visas tas stačiakampis korpusas - liemuo. Tuomet sienas remiantys 4 piliastrai (bent - ką matome pietiniame fasade) - jo 4 kojos, o žibintas (bokštelis virš kupolo) - į dangų pakeltas straublys! Beje, tos švediškojo smiltainio plokštės taip pat savo koloritu artimos afrikinių ar azijinių dramblių natūraliam koloritui. 

 

 

 

Laurynas Gucevičius XVIII amžiaus pabaigoje daug ką "pagadino", bet net ir dabar matyti, kad Šv. Kazimiero koplyčia it tikras dramblys remia, laiko visą Katedrą. Iki klasicistinių rekonstrukcijų tas įspūdis turėjo būti dar stipresnis, kadangi gotikinę katedros esmę vizualiai ir fiziškai rėmė, prie jos glaudėsi ir kitos koplyčios. L Gucevičius pakoregavo šią "koncepciją" - pažvelkime, kad kolonados, pietuose ir šiaurėje suniveliavusios koplyčias, taip pat primena (baltojo!) dramblio kojas. 

Šv. Kazimiero koplyčios piliastrų bazės iš tiesų turi panašumo su dramblinėmis kanopomis. Esama čia padus dengiančio stangraus jungiamojo audinio, kurio dėka dramblys (oi, atsiprašau - koplyčia) geba tyliai vaikščioti.

Vėlgi - ir pati koplyčia (tie keturi labai gerai matomi piliastrai), ir net visa Katedros struktūrą (ją keturiuose kampuose remia masyvesnių formatų koplyčios) primena senovinį (ne tokį jau ir senovinį - bent jau Europoje atkeliavusį iš barokinės XVII amžiaus pradžios) vaizdinį apie plokščią Žemę, kurią laiko 4 drambliai. Pasak kai kurių liudininkų, tokią kosmologinę struktūrą sukūrė anaiptol ne kokie antikiniai graikai (kaip dažnai deklaruojama), o indais besirėmęs portugalas Emanuelis da Veiga [https://en.wikipedia.org/wiki/World_Elephant].

Toliau galima detalizuoti ir skaityti tiesioginius simbolius. Visi jie Šv, Kazimiero koplyčios atveju yra sukoncentruoti fundacinėje plokštėje, kuri fasade atlieka dvejopą - ir botanikos sodo (atkreipkite dėmesį į visas tas girliandas), ir bestiariumo rolę.

Iš netiesioginių zoomorfinių motyvų šioje kompozicijoje galima paminėti voliutas - spiralinius elementus, primenančius tiek jūrines kriaukles, tiek avino ragus.

Svarbiausi ir ryškiausi zoomorfiniai elementai šioje plokštėje, žinoma, yra susiję su herbu. Turime Abiejų Tautų Respublikos herbą - Erelį (šiaip heraldikoje jis būna baltos spalvos, tad turbūt reikėtų kalbėti apie savo rūšies kilnųjų erelį albinosą) ir Žirgą (ant kurio sėdi raitelis). Tad Aquila chrysaetos ir Equus ferus caballus

.

Vėlgi - netiesioginiai gyvūninės kilmės elementai yra tie herbinio kartušo (rėmo) iškarpymai, primenantys išmaniai išpjaustinėtą kokio nors gyvūno - kad ir jaučio, odą. Dar į ką galima atkreipti dėmesį - tai ragus primenančios ataugos herbo viršuje. Tad Katedros fasade raguotą turime ne tik Mozę, bet ir buvusios valstybės simbolį! Patį Respublikos herbą dar juosia Aukso vilnos ordino grandinė ir apačioje kabantis jo akcentas - Avinėlis. Zigmantas ir Vladislovas Vazos buvo šio ordino kavalieriais (vienas - nuo 1600, antras - nuo 1615 metų). Prisiminkime, kad aukso vilną paslaptingoje Kolchidėje senosios Graikijos laikais yra suradęs Jasonas su Argonautais.

Koks nors zoologas pradėtų purkštauti, tačiau barokinių kunstkamerų laikais jo racionalumas nebūtų suprastas - į Šv. Kazimiero zoologijos sodą įtrauktina ir ši hibridinė būtybė, sudaryta iš: 1) sparnų (erelio, karvelio, kikilio? - nors iš tiesų visa struktūra tai transformuotas kaducėjaus ženklas, kuris veikė ne tik kaip dievų pasiuntinio Merkurijaus atributas, bet ir geros mirties sąlyga - palietus Hermiui kaducėjų mirštantįjį, šis su mūsų pasauliu išsiskiria nesunkiai ir švelniai [p. 37 - https://archive.org/details/livesnecromance04godwgoog]), 2) dviejų galvų (viena satyro, kita - utriruokime ir blefuokime - Autoriaus, paties Constante Tencallos) ir 3) kartušinės pūslės, primenančios tiek pilvą, tiek Ciklopo akį, virš kurios riečiasi dar vieni avino ragai (tarp jų ir slepiasi įsivaizduojamo Autoriaus galvutė). Tokioje struktūroje vėlgi galima įžvelgti šiokio tokio simbolizmo - mitologinis "kentauras" yra apatiniame šios visos epitafinės kompozicijos segmente - jį galime suvokti kaip laukiniškumą (pagonybę ar ar tiesiog natūrą), virš kurios grupuojamas tekstas, herbai ir ordinai, žvakės, vazos ir kiti kilmingi, reikšmingi dalykai. Visa tai galima perskaityti kaip dvasinio ir kilmingojo prado pergalę prieš nuodėmę ar tiesiog kūniškumą.

Vilniaus šventieji, arba 12 barokinių skulptūrų

Vilnius yra šventųjų, valkatų ir "paprastų" gyventojų miestas. Tie paprastieji, žinoma, visuomet sudarė, sudaro ir sudarys daugumą. Paprastumas šiuo atveju reiškia elementarias žmogiškas savybes, kuriose yra ir gero, ir blogio. Valkatos (o ir visokie "bomžai", recidyvistai, vagys, plėšikai ir šiaip smurtautojai) yra jeigu ne aktyvaus, tai bent jau pasyvaus blogio infekcijos nešiotojai. Šventieji, savaime aišku, yra jų priešingybės.

Sudėtingas ir netgi keista yra apibrėžinėti šventumo kategoriją. Primityvokai galima tarti, kad šventumas yra tapatus gerumui. Šventas - reiškia geras. Ir atvirkščiai. Šventųjų fenomenas egzistuoja katalikų bei ortodoksų bendruomenėse. Tai, kad Vilnius yra pirmiausia yra katališkųjų bažnyčių miestas (ir kadaise buvo katalikiškųjų karalių sostine), lemia aplinkybę, skatinančią ieškoti šventųjų lotyniškųjų apeigų šventovių aplinkoje. Juolab, kad Bažnyčia yra labai aiškiai formalizavusi ir institucionalizavusi visą šį reikalą. 

Kaip yra nuodingai ironiškai pastebėjęs vienas "grafioras" ant sienos, žvelgiančios tiesiai į Aušros vartus - katalikiškųjų piligrimų Meką, "gerumą išrado bažnyčia". Lygiai taip pat galima tarti, jog ir šventumas yra Bažnyčios išradimas (ar labiau atradimas?). 

Asmeniškai galvoju, kad šventumas turi šiokių tokių komiškumo apraiškų. Aišku, nesu nei teologas, nei dar labiau ir ypatingai praktikuojantis tikintysis, tad nesiginčiju, jog maniškė nuomonė yra spekuliavimas neaprėpiamumu (nes juk paprastai esame linkę atmesti tai, ko nepajėgiame suvokti). Vis tik Vilniaus bažnyčiose esantys šventųjų atvaizdai teikia peno apmąstymams, kad kokie šventi tie vyrai ir moterys buvo, jie pirmiausia buvo žmonėmis. Tad net šventajame esama paprastų žmogiškųjų savybių. Vilniaus menininkai, vaizdavę šventuosius, puikiai tą žinojo ir jautė. (Kita vertus - ar gali ką nors apie šventumą spręsti netikintis žmogus? - Žinoma, kad ne, nes jeigu netiki niekuo ar kažkuo, tai ir šventumas atrodys kaip kokia "glupstwa").

Apžiūrinėjau būtent barokinius Vilniaus šventuosius ir konkrečiai - skulptūrinius jų atvaizdus. Priežastis labai paprasta. Miestas tiesiog tvinkčioja baroku. Skulptūros, sukurtos šiuo veržiu, dinamišku, juslingu ir emocionaliu stiliumi gausiai nusėdusios vilnietiškose šventovėse.

Beliko tik vaikščioti po bažnyčias ir susidėlioti asmeninį įspūdingiausių katalikų šventųjų dvyliktuką (tiek juk metuose yra mėnesių, tiek yra apaštalų). 

Kelias natūraliai prasidėjo nuo Visų Šventųjų bažnyčios. Ne tik dėl tos priežasties, jog tai viena pirmųjų barokinių bažnyčių visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet vien dėl savo titulatūros - kažkodėl regisi, kad Visų šventųjų bažnyčioje jų (tų šventųjų) turi būti be galo, tiesiog be proto daug. Panašiai ir yra. Įspūdingas vien bendras altorių skaičius - jų kadaise būta net aštuoniolika (dabar irgi viršija dešimtį). Tik tie šventieji turi mažai ką bendro su XVII amžiaus trečiuoju dešimtmečiu (kuomet statyta bažnyčia), jų kilmė - rokokinė (kas labai aiškiai matyti liepsnojančioje plastikoje), iš XVIII amžiaus vidurio (autoriumi laikomas Efraimas Šelis).

Vienas įspūdingiausių toje šventųjų kompanijoje - jaunas vyrukas su kankinio palme dešinėje rankoje ir kardu galvoje, stovintis ant rokokinės sakyklos stogelio.

Tai šventasis Angelas Karmelitas (1185-1225) - gimęs Jeruzalėje, su broliu dvyniu priėmęs krikščionybę ir gyvenęs su atsiskyrėliais Karmelio kalne. Karmelitų ordino vyresnybės Angelas buvo pasiųstas į Siciliją kovoti su katarais, ten vienas iš jų, vardu Berengarijus pamaldų metu Likatos Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje jį ir užkapojo kardu (beje, mirštantis šventasis išprašė tikinčiųjų atleisti savo žudikui). 

Visų Šventųjų bažnyčioje įspūdį padarė dvi šventos moterys. Keleriopas efektas - čia veikia ir dramatizmas (tik pažvelkime, kaip neramiai plazda žvakiškos draperijos), ir natūralizmas - atrodo, kad skulptorius, lipdęs šias figūras, žvelgė į XVIII amžiaus Vilniaus moteris - raukšlėtas, suvargusias, mačiusias ir karų, ir marų, ir badų...

Prie antrojo pilioriaus kairėje (žvelgiant nuo įėjimo) stovi ši moteris - pagal savo drabužius (galvos apdangalą) ir atributus (knygą), tai yra ne kas kita, o pati šv. Ona - Mergelės Marijos motina. Priešingoje altoriaus pusėje stovi vyriškis (šv. Joachimas). 

Šios skulptūros "giminaitė" (gal net visomis prasmėmis) yra taip pat moteriškosios šventosios figūra kitoje bažnyčios pusėje - prie pirmojo pilioriaus dešinėje.

Viršutiniame šio altoriaus tarpsnyje vaizduojamas prisikėlęs Jėzus Kristus. Tikėtina, kad ši šventoji gali būti Mergelė Marija (Išganytojo Motina) arba šv. Marija Magdalietė. Vėlgi žaviai glumina gyvenimiški šios moters - tartum daug patyrusios bei iškentėjusios (o ir kenčiančios) bruožai. 

Žingsniuokime toliau - link katališkiškųjų pamokslininkų - domininkonų - Šv. Dvasios bažnyčios. XVIII amžiaus viduryje rekonstruotoje bažnyčioje šventųjų skulptūros (didžiosios dalies autorius - Franz Ignatius Hoferr) liepsnoja savo kūnais, sielomis ir pamaldumu. Joje vieno šoninio (esančio šiaurinėje navoje) altoriaus šonuose stovi dvi žavios šventosios moterys (tebūnie man atleista už šiokį tokį pasaulietiškąjį vulgarumą, tačiau jos tikrai žavios!). 

Štai viena iš jų - šv. Barbora.

Šv. Barbora (nukankinta šios eilutės rašymo išvakarėse - 306 metų gruodžio 6 dieną) rankoje laiko liturginę taurę (kieliką), o prie jos kojų - kankinystės simbolis - bokštas (panašus į šachmatų figūrą), kuriame ir buvo "mylinčio" tėvo Dioskūro nukankinta šį mergelė. 

Ypatingai impozantiškų barokinių šventųjų skulptūrų žinoma reikia ieškoti baroko perle - Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje Antakalnyje. Čia jų iš tiesų yra daug. Tad išsirinkau du - vieną vyrą, kitą - moterį. Įdomu, kad juos abu sieja įspūdingi batai, pasiūti pagal XVII amžiaus antrosios pusės mados reikalavimus.

Šv. Viktoras Mauras yra žavus savo sėdėjimo poza (visiškai kaip mūsų laikais - koja ant kojos), ginklu - ta kuoka su nešvankiai nulinkusiu bumbulu ir tauriu veidu. Batai - nuostabūs, smailėjantys (bet nusklembtais pačiais galais) ir aukštais barokiniais kulnais.
Pats šventasis (pretorionų gvardijos narys) buvo nukankintas 303 metais (manytina, kad tai įvyko Milane), kuomet savo rankomis sunaikino keletą pagoniškų stabų. 

Lyg ir nebesinori kartoti tos legendos, kad skulptorius Giovanni Pietro Perti (Peretti), vaizduodamas Mariją Magdalietę, kliovėsi savo žmonos grožiu ir kitokiomis kūniškomis bei dvasiškomis jos savybėmis. Kaip ir ne vieną padavimą, tai galima paneigti arba juo tikėti. 

Katalikiškoje tradicijoje šv. Marija Magdalietė yra suvokiama kaip atgailaujanti ištvirkėlė (tiesiai, šviesiai - prostitutė), tad ši laibakojė dama (net suknelės draperijos nepaslepia kojų ilgumo) ilgu kaklu taip pat galbūt yra apsirengusi šios profesijos atstovių apdaru. Įdomu tuomet pamąstyti - ar italų skulptoriaus žmonai nebuvo sudėtinga savęs suvokti kaip parduodamą moterį?
Kairėje šventoji indelį su kvapniais aliejais - fariziejaus Simono namuose Jėzui ji plovė kojas ir tepė jas mira, nuėmus Išganytoją nuo kryžiaus, ji taip pat plovė jo kūną. 

Iš tiesų - kai kurių šventųjų atvaizdai daro įspūdį vien jau savo atributais. Štai, kad ir šv. Simonas (Kananitas arba Zelotas) su savo nukankinimo įrankiu pjūklu. Kažkur Kaukaze, Juodosios jūros pakrantėje jis buvo perpjautas. 

Įdomu, kad prie kairiojo pilioriaus stovinti šventojo skulptūra (vėlgi rokokiškai liepsnojanti, kaip ir daugelis jos "giminaičių") glaudžiasi prie masyvios voliutos, primenančios kontraboso (muzikinio instrumento) korpusą. Net taip literatūriškai, iliustratyviai galime kalbėti apie Vilniaus baroko mokyklos muzikalumą. 

Daug, iš tiesų daug šventųjų esama ir vienoje didžiausių Vilniaus bažnyčių - tituluojamoje Šv. Jonų (Krikštytojo ir Evangelisto) vardu. 

Ilgai svarsčiau - kuris iš šventųjų čia yra įspūdingiausias (bent man asmeniškai). pastovėjęs prie didžiojo altoriaus, galop pasukau link Studentų mažosios kongregacijos (Šventųjų Angelų Sargų, Šv. Onos) koplyčios. Joje stovi įspūdingas Šv. Viktoro altorius, 1864 metais atkeltas į šią bažnyčią iš Pranciškonų bažnyčios. 

Kairėje - šv. Laurynas, dešinėje - šv. Florijonas.
Įspūdį daro ir auksu žibantys aksesuarai, ir putnūs šventųjų veidukai (tikrai neprimenantys asketų ar kareivių), ir įmantriai gestikuliuojančios figūros.
Vis tik iš šių dviejų šaunių šventųjų visų pirma rinkčiausi Florijoną - man patinka auksiškai perteiktas vanduo...
Kita vertus - šv. Laurynas irgi yra nuostabus. Šventasis, gyvenęs 225-258 metais, buvo nukankintas (iškeptas, sudegintas) Romoje ant grotelių, kurias šioji skulptūra išdidžiai ir laiko. Tad nenuostabu, jog jis globoja virėjus-kepėjus, tuos pačius ugniagesius, o taip pat bibliotekininkus. 

Monumentaliai nuostabus yra prie šventojo Florijono kojų stovintis namelis su pro langus besiveržiančiais ugnies liežuviais.

Šv. Jonų bažnyčia, nepaisant jos nuniokojimų, yra kupina gyvybės. O tą gyvybę kuria ne kas kita, kaip šventieji. Tiksliau - jų atvaizdai. Prie ketvirtosios dešinės kolonos centrinės navos pusėje kukliai rankomis gestikuliuoja šv. Aleksas (anksčiau pjedestale būta užrašo S. Alexus). Šio šventojo atributais yra elgetos "darbo įrankiai" - lėkštė, šaukštas, dubenėlis. Po II pasaulinio karo bažnyčią uždarius, jos interjeras buvo gerokai nuniokotas. 1964 metų "Jono bažnyčioje esančių meno vertybių registravimo akte" minima, kad abi šventojo galūnės yra nulaužtos. Galbūt tuomet (ar dar anksčiau) prarasti ir tie daiktai (jeigu jie iš viso buvo). 

Šv. Aleksas gyveno IV-V amžių sandūroje (miręs 417 m.). Buvo kuo tikriausias romietis - gimęs Romos patricijų šeimoje. Pirmąją vedybinę naktį atidavė santuokinį žiedą žmonai ir iškeliavo į Aziją. Po keliolikos metų grįžo namo ir dar tiek pat incognito gyveno savo tėvų namuose (kiekvieną dieną klausydamas ištikimai laukiančios žmonos raudų). Šv. Aleksas yra laikomas keliautojų ir elgetų patronu. Matyt, kad jėzuitų akademijos studentams (kaip ir dabartiniam akademiniam jaunimui) su jų ateities perspektyvomis šio šventojo teikiama globa buvo aktuali. 

Šv. Aleksas koja yra prispaudęs vaikiško pavidalo būtybę užrištomis akimis. Matyt tai nuodėmės ir nežinojimo personifikacija...

Įdomu, kad toji būtybė šventojo prispaudimu yra visai patenkinta - palaimingai šypsosi, veidas giedras (tegul ir su valkčiu ant akių). Dar verta patyrinėti, kaip sumodeliuotos to vaikelio rankos - vienos pirštai it dešrelės, kita keistai, deformuotai užlenkta - tačiau bendram išraiškingumo efektui tai netrukdo , priešingai - padeda!

Susidaro toks įspūdis, kad Karolio Podčašinskio 1827-1828 metais gerokai "numelioruota" Šv. Jonų bažnyčia visą XIX amžių (kaip ir Vilniaus katedra) buvo savotiška kitų, carinės valdžios uždarinėjamų šventyklų priebėga.
Štai Šv. Barboros (auksakalių cecho) koplyčioje yra eksponuojamos 4 evangelistų figūros, perkeltos kokiais 1859 metais iš Augustinų (Švč. Mergelės Marijos Ramintojos) bažnyčios.

Štai, vienas iš evangelistų -

Barzdotas ir vieną iš savo atributų - Naująjį Testamentą laikantis evangelistas (kažkuris iš jų - galbūt Morkus?) tartum šoka (keistai išskėtęs rankas, užlenkęs kojas) ir tuo bando savo tiesomis bei tikėjimu bando įtikinti kitus.  

Dailės kūriniai iš vilnietiškosios Augustinų bažnyčios yra išsklaidyti plačiai, tačiau didelė jų dalis būtent buvo paskirta Šv. Jonų bažnyčiai ir Katedrai. Panašus likimas ištiko ir analogišką karmą (pavertimą stačiatikių cerkve) išgyveno ir Šv. Kazimiero bažnyčia. 

Vilniaus katedros išorės kolonadose (tiek pietinėje, tiek šiaurinėje) gestikuliuoja barokiniai šventieji nuo Šv. Kazimiero didžiojo (kunigaikščiai) ir šoninių altorių (statulos sukurtos tarp 1754-1768 metų). 

Man asmeniškai įspūdį daro šis sunkiai nustatomas jėzuitų šventasis iš šiaurinės Katedros kolonados - 

Barzdotas vyras (gal pats šv. Ignotas Lojola?)  gestikuliuoja it pamokslaudamas ir norėdamas atverti Tiesą. 

Tai galėtų būti vienas iš daugelio jėzuitų misionierių, kurie sklido po visą pasaulį XVII-XVIII amžiais, platindami katalikybę tarp kitų krikščioniškųjų ir nekrikščioniškųjų konfesijų. 

Ypač sukrečiančios yra šio šventojo akys - negyvai, tuščiai žvelgiančios į aplinką. Jos yra sumodeliuotos be akių obuolių. Galima sakyti, kad taip baroko skulptorius, sekdamas kokiu nors Berniniu, siekė didesnio išraiškingumo, o galbūt taip įvaizdintas konkretus kankinystės faktas? Štai, pavyzdžiui, šventasis Andriejus Bobola - lenkų tautybės Abiejų Tautų Respublikos šventasis 1657 metais Pinske (dabartinė Baltarusija) buvo nužudytas lupant jam odą, nupjaunant nosį ir lūpas, išduriant vieną akį, per sprande padarytą skylę ištraukiant liežuvį...

Tad toks asmeninis katališkųjų šventųjų "dvyliktukas". Tiesą sakant, buvo pakankamai keblu rinktis - tose pačiose ir Visų Šventųjų, ir Šv. Teresės, ir Šv. Jonų, ir Šv. Kotrynos (į kurią sunku patekti be bilieto) ar juo labiau Šv. Petro ir Paulaisu bažnyčiose esama daugybė lygiai taip pat įspūdingų ir žavingų (kažkokiais aspektais), nepakartojamų šventųjų atvaizdų. Belieka vaikščioti ir juos pamatyti...

Kaip pavaizduoti Šventąją Dvasią? Dominikonų bažnyčios lipdiniai

Šventoji Dvasia krikščionybėje - tai trečiasis Švč. Trejybės asmuo (šalia Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus). Kai kurių teologų nuomone - tai hipostatinė tėvo-Sūnaus meilė, kreipianti tikinčiuosius į tikrąją tiesą (judaistinėje tradicijoje Šventoji Dvasia yra dieviškojo įkvėpimo jėga, įgalinanti valdovus viešpatauti, šventus reikalus ginančius karius kariauti, įkvepianti pranašus). 

Šventosios Dvasios apsireiškimas labai aiškiai yra aprašytas Apaštalų darbuose:

"Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti" [Česlovo Kavaliausko vertimas, Apd 2,1].

Vilniuje yra Šventosios Dvasios bažnyčia (su prie jos prisišliejusiu dominikonų vienuolynu), tad natūralu, kad ieškant, - kaip toji Šventoji Dvasia yra vaizduojama, reikėtų sukinėtis aplink šį statinį.

Trumpai apie bažnyčios istoriją. O ši yra sena, ilga ir kartu negailestinga. Pats Vytautas fundavo šios bažnyčios atsiradimą 1408 metais. Vėliau ji ne kartą degė ir deginta, statyta ir perstatyta, kol galop po didžiųjų 1748 ir 1749 metų degimų iš esmės perstatyta (darbai truko dvidešimtį metų) ir įgijo tokius bruožus, kokius matome lig šiol. Bažnyčios perstatyme dalyvavo visas tuometinis rokokinio Vilniaus menininkų žiedas - Jonas Tobijas Dyderšteinas ( Johannes Tobias Dyderstein) (atkreipkime dėmesį į tai, kad būtent jis su Janu Nesemkowskiu iškėlė didingąjį bažnyčios kupolą) ir Pranciškus Ignotas Hoferis (Franz Ignac Hofer) (vėlgi atkreipkime dėmesį, kad jis kūrė kai kurių altorių, įspūdingo portalo architektūrines kompozicijas bei skulptūrinį dekorą). Lai nenustebina vokiškos šių statytojų ir lipdytojų, architektų ir skulptorių pavardės, kadangi XVIII amžiaus (o ir ankstesnis) Vilnius buvo turtingas daugeliu ir ypač savo vokiškąja bendruomene, šio miesto baroko mokyklai davusių stebėtinai daug kūrybingų asmenybių. Būtent šių dviejų (ir turbūt ypač antrojo) dailininkų dėka Šv. Dvasios bažnyčia viduje ir išorėje buvo padabinta tipiškais vėlyvojo baroko (neretai apibrėžiamo rokoko terminu) ornamentais. Ypač galingi - monumentalūs ir mėsingi jie yra būtent ant minėtojo kupolo.

Šv. Dvasios bažnyčia ir apleistas dominikonų vienuolynas žvelgiant iš dar labiau apleisto Vilniaus taško. Kita vertus, tie griuvėsiai, laiko žymės barokiniam ansambliui suteikia daugiau geidaujamo vanitas vanitatis efekto. 

Nežinau - kurio Dyderšteino ar Hoferio tai didesnis nuopelnas (beje, regis, kad Dyderšteino kupolas yra paskutinis, ar vienas iš tokių, šio kūrėjo, mirusio 1769 metais  kūrinys) - tačiau lipdiniai ir tapyba  yra bažnyčios išorės viršuje. Tiek stiukas, tiek polichromija panaudota rokailėms suformuoti. 

Rokailė (prancūziškai - rocaille - kriauklė) - tai sudėtingos kompozicijos, rafinuotas ir asimetriškas ornamentas, sudarytas iš visokiausių kriauklių, kremzlių, bangų ir liepsnų motyvų. Vis tik ornamentas ypač tinka perteikti kokiai nors abstrakčiai sąvokai - tai žinojo manieristai ir barokistai, rokokistai ir abstrakcionistai, minimalistai ir net ekspresionistai. 

Ką tomis rokailėmis noriu pasakyti? Tiksliau ne šių eilučių autorius, o bažnyčios statytojai. Rokailės sukomponuotos taip, kad regisi iliustruojančios tą Evangelijoje aprašytą Sekminių stebuklą - ugnies liežuvių iš Dangaus nusileidimą. Šioje vietoje galima dar papostringauti, kad tą įspūdį sustiprina ir masyvaus kupolo bei piramidinių stogų (tegul jie būtų ir vėlesni) dviejuose bokšteliuose buvimas. Juk ir apie senovės Egipto piramides bei obeliskus teigiama (XVIII amžiuje tokia interpretacija buvo žinoma) kaip saulės spindulių, trykštančių iš vieno taško į žemę simbolį. 

Štai masyvus, mėsingas, Rubenso moterį primenantis rokailinis kartušas virš vieno iš kupolo būgno langų.
Beje, šis motyvas - tie vienu akipločiu matomi būtent 3 langai (po vieną apskritą iš šonų ir tas elipsine arka dengtas bei tapytais ornamentais dekoruotas) tartum įvaizdina visą Švenčiausios Trejybės ("Troicės", kaip pasakytų Sigitas Geda savo Babilono atstatyme) paslaptį. Turime du vienodus langus (krikščioniškoje ikonografijoje Tėvas ir Sūnus vaizduojami vienodai) bei trečią kitokį, liepsnojantį rokailėmis -  kaip Šventąją Dvasią. 

Pietinis bažnyčios frontonas transepto (skersinės navos) viršuje žvelgiant nuo Dominikonų gatvės. Su šia bažnyčia, kaip teisingai yra pastebėjęs Vladas Drėma, esama šiokių tokių keblumų  ("Gaila, kad puikus šios bažnyčios fasadas dabar vos galima pastebėti iš tolo, iš aplinkinių kalvų, taip iš visur yra suspaustas ir uždengtas gretimais namais").
Ugnies liežuviais spinduliuojančiame kartuše yra sukomponuota ne kas kita, o Apvaizdos, visareginčio Dievo akis. Apvaizda, kaip pasakytų koks religinių terminų žodynas, yra Dievo veikla, lemianti pasaulio ir žmonių likimą. 

Pagrindinis - vakarinis bažnyčios fasadas. Šventąją Dvasią čia ypatingai ryškiai įkūnija liepsnomis pavirtę, savo liežuviais sienas laižantys rokailės ornamentai. Plieskiančią ugnį mena ir laužyti, banguojantys karnizai bei įmantriai išlankstytos voliutos.
Nereikia net sakyti, kad ir Vilniaus kalvių nukalti kryžiai taip pat nuostabiai plevena it kokie fakelai. 

Verta atkreipti dėmesį į to pagrindinio fasado detales - 

Kartušo viršuje pūpso veidas pražiota burna, ilgais ūsais, primenantis saulę.

Vienas iš kryžių, kurio kryžmoje plevena balandėlis - taip pat Šventosios Dvasios simbolis. Ši nuotrauka paimta iš Wikipedijos, tad įdomu, kad jos autoriaus kamera užfiksavo danguje skrendančią kitą dvasią - tiksliau - paukštį. 

Ne ką mažiau reikšmingas - rytinis fasadas. Juk po juo yra ne kas kita, o didysis altorius su Švenčiausiuoju Sakramentu. Viršuje - aukščiau - herbinis kartušas, kurį ant sparnų menamame ore laiko nulipdyti sparnai, žemiau - kartušas su jame esančiomis reljefinėmis datomis. Atleiskite už trumparegystę (o ir lapkričio oras buvo toks, kad fotoaparatas nelabai ką pagelbėjo, tačiau kiek aukščiau, regis, yra išrašyta 1655 metų data - tuomet bažnyčia Vilnių okupavusių maskvėnų buvo iš esmės sugriauta.

Rokailinėmis liepsnelėmis plevena ir bažnyčios bokštai. 

Ypatingai tos rokailinės ugnies yra virš pagrindinio įėjimo (iš Dominikonų gatvės) į bažnyčią ir vienuolyną. Regisi, tai padaryta simboliškai - kad į šventovę įeinantys tikintieji pasijaustų realiai paliesti Šventosios Dvasios ugnies.
Aukščiau - Abiejų Tautų Respublikos herbas su Vazų dinastijos pėdu (taip turbūt atiduodant pagarbą paskutiniajam šios giminės valdovui Lenkijos-Lietuvos soste - Jonui Kazimierui, kurio laikais bažnyčia buvo sugriauta ir perstatyta).
Žemiau - Dominikonų (Domini canes - "Viešpaties šunų") ordino simbolis - šuo su liepsnojančiu fakelu.

Bernardinų gatvė ir jos bromos

Puikiai žinau, kad žodis broma lietuvių kalboje yra nevartotinas. Pats irgi vengiu vartoti šį barbarizmą. Sakau "vartai" arba "arka", bet visuomet pagalvoju, kad Vilniaus atveju tai praranda kažkokį niuansą ar pustonį. Panašiai kaip dabar į taisyklingą lietuvių kalbą išverstume 1753 metų Mykolo Olševskio (turbūt tokiu atveju reikėtų sakyti Alšausko ar net Alšio?) veikalą Broma atwerta ing wicznasti - tai pavirstų "Vartais, atvertais į amžinybę" ir prarastų dalelę savęs -kažko tikro, nes atstovaujančio savam laikui ir kultūrai. 

Vilniaus įvažiavimų į kiemus atveju tai būtų tas pats. Broma - netaisyklingas pasakymas puikiai nusako šių tipiškai vilnietiškųjų vietų esmę. Nes juk numyžinėti, apvemti, meilės prisipažinimus girdėję ir neištikimybės akistatas regėję įvažiavimai yra būtent tokie. Tikros bromos ing viečnastį, saugančios Miesto paslaptis ir įkūnijančios (kaip niekas kitas) jo dvasią. 

Bromų yra įvairiausiose Vilniaus vietose. Galima eiti bet kuria senojo miesto dalimi ir akimis gaudyti jas bei jų formas. Vis tik kažkurį vėlyvą rudens vakarą vaikščiodamas po miestą ir atsitiktinai patekęs į Bernardinų gatvelę, pagalvojau: "Štai - čia ta vieta". Ta vieta dėl kelių priežasčių. Viena - tai iš tiesų labai rami, automobilių ir turistų (šie, ieškodami, kad ir Šv. Onos bažnyčios, paprastai renkasi kitus kelius) netrikdoma arterija. Kitas dalykas - čia yra mažai langų. Taip, kad ir kaip keistai nuskambėtų toks pasakymas, tačiau Bernardinų gatvė išsiskiria savo masyviomis, iš tiesų netgi viduramžišką dvasią saugojančiomis sienomis. Vytautas Levandauskas kadaise nurodė:

"Nuo XVI a. antrosios pusės Pilies skersgatvio [taip sovietiniais laikais vadinta ši gatvė - vp] sklypai priklausė Vilniaus katedros kapitulos jurisdikai. Kapitula, nuspirkusi ar gavusi dovanų namus ir sklypus, perleisdavo juos valdyti savo nariams - kanauninkams. pastarieji turėjo patys remontuoti pastatus, juos perstatinėti, medį keisti į mūrą. Kapitula griežtai kontroliavo tokių darbų apimtį ir eigą, nes pasitaikydavo atvejų, jog valdytojai, rekonstravę namus, reikalaudavo juos pripažinti savo nuosavybe [niekas nepasikeitę po šia saule! - vp]. Dėl šios priežasties 1698 m. spalio 1 d. buvo uždrausta bet ką statyti be specialaus leidimo. Matyt, dėl šio draudimo Pilies skersgatvio pastatai iki mūsų dienų išliko mažiau sudarkyti XIX a. rekonstrukcijų, negu kitose Vilniaus gatvėse" [V. Levandauskas, Vilniaus Pilies skersgatvis, Vilnius, 1980, p.3-10]. 

Žymusis dailės istorikas ir architektūros tyrinėtojas dar apibendrino, kad "Vilniaus gatvių labirinte šis skersgatvis vienas trumpiausių: jo ilgis nesiekia nė pustrečio šimto metrų, į jį įsijungia vienintelė Šiltadaržio gatvelė" [ten pat, p. 3]. O aš, vaikštinėdamas minėtą rudens vakarą šia vieta, sumąsčiau, kad tamsoje skendinčios bromos regisi ne tik šiek tiek baugiomis (kokia ir yra šio miesto istorija!), bet ir iškalbingomis. Tamsa slepia viduje esančius mūsų dienų atributus ir visokias kasdienes detales - automobilius, euroremontinius grindinius, plastikinius langus kitką; tamsa lyg jūros vanduo akmenėlius, nugludina momentinius fragmentus, ji palieka esmę ir suteikia galimybę ne tik įsivaizduoti, bet ir realiai pajausti, pamatyti, kaip atrodė bent jau ši konkreti gatvė net ne XIX, o XVIII amžiuje - laikais, kai po miestą vaikščiojo koks nors Johanas Kristupas Glaubicas ar Laurynas Gucevičius...

Į Bernardinų gatvę iš Pilies patenkama pro arką - kuo tikriausią senojo Vilniaus triumfo paminklą. O vilnietiškas (kalbu apie Miestą) triumfas yra be galo paprastas, tylus ir net kuklus. Belieka tik pridurti, kad arka ne tik atskiria dvi gatves (suteikdama galimybę užsibarikaduoti), bet ir remia du namus. Tai Renesanso palikimas, taip gajai suaugęs Didžiosios Kunigaikšystės sostinėje. 

Abipus arkos stovintys namai jau XVII amžiaus pradžioje priklausė Vilniaus katedros kapitulai. Dešiniajame (Pilies g. 8) XIX amžiuje veikė Vilniaus vyskupijos kanceliarija ir archyvas, knygyną čia turėjo garsusis spaustuvininkas Juozapas Zavadskis.
Tamsoje šmėžuoja studentų kompanija. Ji tartum įleido ir palydėjo į tyloje ir ramybėje skendinčią Bernardinų gatvę. 

Bernardinų gatvė visuomet rami. Tylą sudrumsčia pavienis praeivis, įsimylėjėlių porelė, keli draugiškai plepantys bičiuliai. 

Ypatingai įspūdinga yra būtent šioji (prie Pilies gatvės)  Bernardinų gatvės atkarpa. Čia beveik nėra langų ar juo labiau, durų ir bromų, todėl tenka praeiti mūriniu koridoriumi. Kaip kuo tikriausiu tuneliu iš tylos į triukšmą, iš amžinybės į kasdienybę. 

Bernardinų gatvės ramumą sėkmingai išnaudoja grafiorai. Ne visuomet pozityviai žvelgiu į gatvės meno apraiškas senajame Vilniuje, tačiau turiu pastebėti, kad Bernardinų gatvė yra būtent ta vieta, kur jų pasitaiko įdomių ir vykusių. Netrikdantys praeiviai sukuria komfortiškas (arba "šiltadaržiškas" - nuo šalia esančios Šiltadaržio gatvės) sąlygas "kūrybai". 

Buvęs įėjimas sienoje, saugančioje Vilniaus kapitulos valdą. Pusapskritė arka, profiliuota briauna - ar tik ne vietinio Renesanso formos?
Grafičiai čia keičia vieni kitus kaip praeiviai vieni kitus....

Bernardinų gatvės 3 namas - regėjęs ne vieną žymų katalikų dvasiškį ir Universiteto profesorių. Čia gyveno ir Livonijos vyskupas, Targovicos konfederacijos šalininkas (už tai pakartas Varšuvoje 1794 metų gegužės 9 dieną), rašytojas satyrikas (bet tai nepasaugojo jo nuo tragiško galo) Juozapas Kazimieras Kosakovskis (1738-1794) ar Vilniaus universitete hidrostatiką ir hidrauliką, aerometriją ir pirotechniką, architektūrą ir fortifikaciją dėstęs jėzuitas Tadeušas Kundzičius  iš Krinčino (1747-1829) - galbūt jis ir XVIII-XIX amžių sandūroje gerokai ir rekonstravo šiuos namus?

Štai ir turime puikią, pereinamojo stiliaus iš baroko į klasicizmą vartų arką. Rustai, spynos, archivoltai, liunetės ir kitos architektūrinės grožybės. Verta atkreipti dėmesį, kaip puikiai sukurtas perspektyvinis efektas - šiek tiek nusklembiant bromos kraštus ir suteikiant papildomo gilumo efektą, kurį ritmiškai papildo liunetėmis (nedideliais papildomais skliauteliais) išskaidyti skliautai su atraminėmis arkomis. 

Priešingoje pusėje esanti valda taip pat ilgai priklausė dvasiškiams. XIX amžiaus pirmajame ketvirtyje čia gyveno ir turbūt mirė ne bet kas, o pats Mykolas Dluskis (1760-1821) - masonas ir Ignoto Masalskio sekretorius, vėliau - bonapartistas ir dviejų metų tremtinys (rusų išvežtas į Tobolską už pastangas su Napoleono invazija atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę), rašytojas ir žurnalistas, netgi dailininkas savamokslis. 

Vartai verti Mykolo Dluskio - toks santūrus, į klasicizmą žvelgiantis barokas. Virš įvažiavimo arkos esanti rombinė spyna primena kunigišką "koloratkę", o viršuje esantis frontonėlis - dvasininko skrybėlę.
Paak V. Levandausko, visai prieš savo mirtį, 1820 metais M. Dluskis gerokai remonatvo namus bei 'įrengė įvažiavimo vartus ir juos apkaustė" [ten pat, p. 27]. 

Bernardinų gatvės 5 namas 1790 metais buvo pavadintas "prezidento Romanovičiaus rūmais" [ten pat, p. 35-36]. . Nors juridiškai valda priklausė Vilniaus katedros kapitulai, tačiau joje gyveno Pranciškus Romanovičius - Vilniaus žemės teismo teisėjas ("i prezydent sądow zieml" - p. 184 - žr. http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2007~D_20080130_090606-98738/DS.005.0.01.ETD), žymiojo reforminio Ketverių metų seimo atstovas (kuriame gynė Didžiosios Kunigaikštystės teises). 

Tai jau tikras barokas savo banguojančiais karnizais, ištapytais piliastrais ir sienomis. 

Namas Pilies g. 6 - buvę Minsko vyskupo Jokūbo Ignoto Dederkos (1753-1829) rūmai. Kažin, kiek laiko jis čia gyveno, kadangi už paramą Napooleonui 1826 metais jis buvo ištremtas į Olyką Lenkijoje ir ten praleido savo paskutiniuosius 13 metų.  

Tai irgi tikras barokas su masyviais papuošimais, filinginiais vartais, rustais ir net herbu.

Mįslingiausias dalykas yra šis herbinis kartušas su dvigubu kryžiumi. Tai nėra vyskupo Dederkos ženklas, kadangi Dederkų giminę ženklino Demborogo herbas (o pats vyskupas puikavosi sudėtiniu ir nei Jogailaičių, nei Lotaringijos kryžiaus neturinčiu herbu). Būtų galima spekuliuoti, kad už Respublikos laisvę pasisakęs ir veikęs asmuo savo namus ženklino Aukso amžių menančiu ženklu, tačiau greičiausiai tai XVIII amžiaus kurio nors gyventojo atminimas. 

Pravėrus vartų dureles galima užmesti akį į U konfigūracija išsidėsčiusių pastatų rėminamą kiemą. Tamsa visiškai uždengusi automobilius ir tereikia įsivaizduoti ten stovinčius vežimus bei karietas. Asimetriškas arkų (turbūt XVIII amžius - ne vėliau) ritmas statiniui suteikia tai, ką būtų galima pavadinti gyvybe.

Olizarų arba Lopacinskių rūmai (perstatyti po 1762-ųjų, kuomet šią valdą įsigijo garbusis ponas Mikalojus Lopacinskis (1715-1778) - vienas iš retų vėlyvojo baroko rūmų grynuolių (autorystė priskiriama tam pačiam Glaubicui). Arka matė ne vieną dvasiškį - kad ir Vilniaus vyskupą Joną Nepomuką Kosakovskį (1755-1808) (kurio rūpesčiu prieš pat mirtį 1808 metais rūmai buvo rekonstruoti ir įgavo dabartinę išvaizdą) ar menininką - štai Antanas Vivulskis (1877-1919) būtent čia (regis, kad oficinoje) 1913-1919 metais turėjo savo dirbtuvę. 

Šiuos rūmus 1818-1828 metais valdė Olizarų šeima - broliai Narcizas (1794-1862) ir Gustavas (1794-1868)  - iš čia tas ir pavadinimas. Beje, abu broliai buvo uoliais masonais (o ir 1831 metų sukilimo dalyviais), tad Bernardinų gatvę dėl daugybės jos masoniškųjų gyventojų drąsiai galima vadinti ir Masonų gatve. Beje, Olizarai šiuos namus tokia intencija - kaip erdve ložei ir pirko (http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1434?id=1434&pl=1).  1828 metais šiuos rūmus įsigijo Juozpas Zavadskis - turėjęs nekilnojamojo turto šios gatvės pradžios - matyt, leidybinis darbas buvo visai prasmingas...

Bromos nuo 7 iki 11 numerių. Užtvertos ir atvertos (visos klasicistinės), svarbiausia - kupinos tamsos (tad ir prisiminimų).

Šiame name 1939-1960 metais gyveno tapytojas Justinas Vienožinskis.

Adomas Mickevičius šiuos anuomet Vilniaus gimnazijos direktoriui ir Universiteto matematikos profesoriui Tomui Žickiui priklausiusių namų vartus varstė 1822 metais - čia poetas perrašinėjo savo Gražiną, rengė pirmąjį poezijos tomelį Baladės ir romansai.
Virš vartų esantis liūtas poetą regėdavo ryte ir vakare. 

13-asis namas pabaigia Bernardinų gatvę. Toliau jau pasitinka Šv. Mykolas, Šv. Ona ir Bernardinai...

Vilniaus langų klasika - kartūninės užuolaidėlės.