2015 m. balandžio 20 d., pirmadienis

Kiementas ir Giedraičiai: šiek tiek apie romėniškąją Lietuvos Antiką

Apie Giedraičius ir Kiementą viskas (sic!) yra surašyta Motiejaus Strijkovskio (Maciej Stryjkowski) raštuose, tai yra - jo didžiajame darbe, kuo tikriausiame Opus Magnum, - Kronikoje, "iki tol pasaulio šviesos nemačiusioje", skirtoje visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams, labiau įpratusiems šoblėmis, o ne rašymo plunksnomis mojuoti ir dėl protėvių abejingumo raštui, menkai išmaniusiems savąją praeitį...

Kiemento ežeras nuo Giedraičių miestelio
Kaip jau yra pastebėjęs Darius Kuolys ar Sigitas Narbutas, viena iš didžiųjų M. Strijkovskio literatūrinės sėkmės priežasčių slypėjo jo raštų "empirizme". Jis pats, aprašinėdamas kokias nors vietas ar įvykius, būtinai pabrėždavo savo akimis regėjęs, pačiupinėjęs ir palytėjęs tą aplinką, tą nebylų kažkokių konkrečių datų liudininką. Būtent tokiu būdu M. Strijkovskis ir kiti jo amžininkai aktualizavo amžininkams be galo svarbia atrodžiusią Antiką - tiksliau - vietinį paveldą pavertę universaliu ir klasikiniu. Principas labai paprastas - Renesanso dvasioje vietinio pavekldo objektams buvo suteiktas antikinio - romėniškos paveldo statusas - visa koncepcija koreliavo su istorikų aprašytuoju Palemono mitu, tuo metu pateiktu kaip istoriografinė akcioma...

Kiementas - vienas iš tokių lietuviškos Antikos pavyzdžių.

Tereikia priminti, kad:  
1) Kiementas - tai prie Giedraičių miestelio (gyvenvietė prisišliejusi šalia vakarinio kranto) telkšantis ežeras.
2) O kunigaikščiai Giedraičiai, kildinę save iš Palemono giminės, buvo ne tik senos, garbingos, šias Aukštaitijos vietas valdžiosios familijos nariais, bet ir minėtojo M. Strijkovskio mecenatais. Konkrečiai turime omenyje garbųjį Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį.

Tad galbūt todėl M. Strijkovskis taip detaliai ir drąsiai rašo apie Kiementą ir Giedraičius: 

"O paskui Giedrus arba Giedros (žemaitiškai tai reiškia Saulę), nusprendęs įkurti savo kunigaikštystės sostinę, prie Kiemento ežero pastatė pilį, buvusią šešerių mylių atstumu nuo Vilijos ir Vilnios santakos, ir pavadino ją Giedraičiais. Giedraičiams pakluso aplinkiniai valsčiai, tapę jų duoklininkais. Toji senųjų laikų pilis išnyko, dabar ten liko tik piliakalnis. Taip jau yra, kad ir senovėje, ir mūsų laikais Lietuvoje pilys bei miestai yra statomi iš medžio - todėl čia yra likę mažai praeities paminklų, ne taip, kaip pietų kraštuose, kurs pats, besilankydamas Graikijoje, arba taip pat Italijoje, esu regėjęs pusantro tūkstantmečio senumo mūrų, samanomis apaugusių, marmurinių kolonų ir  sienų..." [M. Stryjkowski, Kronika... Warszawa, 1846, t. 1, s. 318]. 

Štai vieną pavasario dieną Giedraičiuose - tarp bažnyčios ir kapinių, užpelkėjusioje įlankoje, regėtas medinis įrenginys, liudinantis, kad ir "romėniškųjų" Giedraičių laikais, ir mūsų gyvenamuoju metu esminės mąstymo ir matymo normos lieka tos pačios....

Taip ir įsivaizduoju legendinį kunigaikštį Giedrių, Kentauro ir Rožės giminės patricijų, besiropščiantį į šį statinį. Juk anais laikais romėniškieji lietuvių protėviai, užkariavę šiuos Šiaurės kraštus, turėjo gyventi panašiuose statiniuose!

Gilumoje - už medžių - klasicistinė Giedraičių bažnyčia, už fotografo nugaros - kapinės ir Nepriklausomybės kovų paminklas
Tos romantinės įžvalgos ir moderniai senoviškos sąmokslo teorijos lyg ir yra svetimos maniškei tyrinėtojo makaulei, tačiau esama kelių įdomių sutapimų-nesutapimų. 

Taigi - Kiemento ežeras čia egzistuoja kaip epicentras, į vakarus nuo jo yra išsidėstęs Giedraičių miestas, į rytus nuo jo - buvusi pilis - dabartinis Piliakiemių piliakalnis. Iš padangių aukštybių tai atrodytų taip - 

A - Kiementas, B - Giedriačiai, C - Piliakiemių piliakalnis ("aukščiau" jo būta dar vietos, vadintos Alka)
Verta atkreipti dėmesį į Kiementą dalinantį pusiasalį - anksčiau tai būta salos. Šioje vietoje galima papostringauti apie Kiemento salą, kaip galbūt kokią nors buvusią ikikrikščioniškojo tikėjimo šventvietę ar nekrokulto objektą... Galbūt ir taip, o gal ir ne... Vaizduotei ir fantazijai ribų juk nėra. Nes būtent ją skatina daugelis nežinomų, pamirštų ir legendų sričiai priskirtinų dalykų. Štai, kad ir judant keliu nuo Giedraičių link piliakalnio, dešinėje kelio pusėje iškyla dar viena Piliakiemio kalva su kryžiais.  

Vieškelis nuo Giedraičių į Piliakiemius
Vietiniai žmonės teigia, kad čia yra sulaidoti Napoleono kareiviai, pačią kalvą jie pagerbia įvairiomis intencijomis statomais kryžiais [žr. http://www.ukmu.lt/tekstai.php?psl=1604]. Ko ne Giedrių menanti šventvietė, nenutrūkusios tradicijos pavyzdys?




Savotišką deja vu pateikė ir šalia šios šventos kalvos atitempta valtis. Pasąmonėje kaip mat iškilo Palemono ir jį sekusių romėnų kelionė iš Romos į Litubos (priminsime, kad taip esą. pagal tautinius trimitus - daudytes, kolonizuojamą kraštą pavadinę ateiviai) šalį...


Juolab, kad labai panašios formos vytinėmis (tik didesnėmis) Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje plaukiojo čionykščiai pirkliai. Olauso Magnuso Carta Marina (1570 m.) fragmentas:


O čia ir pats Piliakiemių piliakalnis. Ne pats įspūdingiausias ar išraiškingiausias. Tačiau, pasak M. Strijkovskio - romėniškai antikinis!




Žvelgiant į viską blaiviai ir istoriškai teisingai, jis, taip pat šalia buvusi gyvenvietė, yra datuojamas I tūkstantmečio pradžia.




Vaizdas į Kiemento ežerą ir buvusiąją salą.


Jeigu kaip faktą ir realybę vertinsime metraščių bei to paties M. Strijkovskio duomenis, esą iki Šventaragio reformos "romėniškieji" didžiūnai būdavo laidojami jų pelenus išpilant į ežerą, tad galime bent jau tikėti, jog šių vandenų dugnuose ramybę yra suradę kunigaikščių Giedraičių - kažkurių iš jų pelenai...


Toks nedidelis "postskriptumas" - kuomet pamaldų metu įėjau į Giedraičių bažnyčią, dvasininkas homilijos metu kaip tik kalbėjo apie Palaimintąjį Mykolą Giedraitį - tai dar vienas įrodymas, kad kunigaikščių Giedraičių dvasia yra gyva. Bent jau šiose vietose...

Vakarinės pamaldos Giedraičių bažnyčioje


2015 m. balandžio 18 d., šeštadienis

Raimondo Gailiūno studija

Rokiškyje gyvenančio tapytojo Raimondo Gailiūno studija yra tipiniame sovietiniame bendrabutyje - viename iš jo viršutinių aukštų.

Minėtasis bendrabutis yra miesto pakraštyje, su vaizdu į lėkštą, gana nuobodų industrinį peizažą. Bet tai nėra labai jau svarbu, kadangi įėjus į pačią studiją, yra akivaizdu (kaip pompastikai ir pretenzingai tai skambėtų), kad čia gyvenama vadovaujantis kitokiu ritmu, logika bei dėsniais.

R.Gailiūno studija yra suformuota iš dviejų bendrabutinių kambarių, išgriovus juos skyrusią pertvarą. Paties šeimininko žodžiais, "vietos čia nėra daug, trūksta atsitraukimo".

Studijos epicentras (ar vienas iš jų) - tai siena, ant kurios pakabinami ir tapomi paveikslai. Būtent ant jos tapytojas savo kūrinius ir demonstruoja atėjusiems lankytojams.

Kuomet mes apsilankėme, užsklandos funkciją atliko šis paveikslas -


Netrukus jis buvo nukabintas, padėtas kitur. Atsivėrė sušaudymo egzekucijos vietą primenanti erdvė.





Tuomet prasidėjo paveikslų demonstravimas. Atkreipiau dėmesį į R. Gailiūno tapybinio drabužio ir jo tapybos raštus bei koloritą - kaip būna dažnai studijoje, viskas yra suaugę į vieną!




Tapybos žiūrėjimo petraukos metu gėrėme juodą kavą ir žalią arbatą. Kukliai atsisakėme net kelis kartus Raimondo siūlomų sumuštinių...

Improvizuota miniatiūrinė virtuvėlė prie įėjimo į studiją. Kavinukai ir arbatinukai.


Arbatos ir kavos gėrimo ceremonijos kampelis. Prie sofos, su vaizdu į paveikslus ir langą.


Už nugarų, virš sofos - budistiniai paveikslai, dailininko plakatas ir mugės ArtVilnius diplomas. 


Aukščiau ir šone - knygų lentynėlė. Upanišados ir Adomonio Nuo taško iki sintezės


Žvilgsnis į darbo vietą. Dažai, paletės ir visa kita...




Kelios paletės. Viena jų - darbinė - kruoščiai valoma po tapybos seanso.


Skardiniai indeliai - "greitam tapymui, kuomet nesinori maišyti dažų ant paletės".


Jau nebefunkcionuojanti paletė - su dažų sluoksniais ir faktūromis.


Molbertas.


Už jo - autoriaus nuotrauka (šis veidas su charakteringu posūkiu sušmėžuoja R. Gailiūno paveiksluose) ir atverstas Grunewaldo albumas. Grunewaldas, Boschas, Gailiūnas - tarp jų esama jungties...



Už molberto, lentynoje - diskai...


...ir pypkės.


Taip pat paveikslai stelažuose...



Kita dailininko darbo vieta, šalia lango į Rokiškį ir su "langu į pasaulį" - kompiuteriu. Darbastalis su Buda.


Eskizai, nuotraukos šalia.


Nuo pasaulio ir ryškios pietinės pavasario saulės skiria drobinė užuolaida ir medžiaginės baltos žaliuzės ("galėtų būti tamsesnės, nes spinduliai vis tiek prasiskverbia"). 


Tada vėl sekė paveikslų demonstravimas - 


Šio dailininko kūrybą charakterizuoja ryškus koloritas, aštrūs, spengiantys ir žiūrovo akį bei dvasią peilio pjūviais veikiantys spalviniai deriniai. Jų dėka pasakojamos intriguojančios, ironiškos-tragiškos istorijos, nutviekstos personalinių patirčių ir išorinio gyvenimo impulsų. Potėpiai, nutekėjimai, sluoksniai, taip pat sukrečiančios siužetinės situacijos R. Gailiūno tapyboje yra persipynusios į sudėtingą rezginį, kuo tikriausią tapybinį Gordijaus mazgą…


Nereikia stebėtis šuns personažu R. Gailiūno paveiksluose - tai jo augintinis šarpėjus. 

Taip pat čia esama politikų (nuo lietuviškų gražuolių iki didžiųjų PU), karų ir konfliktų, kasdienybės ir Anapusybės reminescencijų, Budos ir Budulio, paties Raimondo Galiūno - vienu žodžiu - šioje tapyboje vienas šalia kito egzistuoja Gyvenimas ir Mirtis...



Gimtadienį nutapytas darbas. "O ji sėdi kampelyje ant kėdutės ir laukia" - čia ne pavadinimas, o tos besišypsančios būtybės charakteristika.


Išeinančius mus išlydėjo Buda...


Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.