2014 m. gruodžio 23 d., antradienis

Andriaus Zakarausko studija

Andrius Zakarauskas (toliau trumpinsiu – ZA) yra vienas žymiausių ir žinomiausių savo (jaunosios) kartos tapytojų...

Paaiškinsiu, kodėl taip yra. 1) Dėl žymumo –ZA mūsiškėje (ir ne tik) meno arenoje pasirodė pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pradžioje, kuomet tapyba Lietuvoje oficialiai buvo laikoma mirusia, būsimuosius VDA tapytojus jų profesoriai farširuodavo beprotiškomis „tapyti netapant“ idėjomis (todėl labai dažnai tapybą studijavę tiesiog spjaudavo į ją) arba atvirkščiai – dėstytojai, bandydami oponuoti konjunktūrinei opinijai (na gerai – madai) lyg kokie paskutines dienas gyvenantys devyniagalviai slibinai spjaudydavo nuoširdumo ir tyrumo kategorijomis, kurios, deja, nerasdavo tinkamos dirvos ir lyg kokios seilės ištirpdavo ore, kaitinamos aitrių naujų iššūkių spindulių... Tuomet, it koks savo tapybos veikėjas, ir pasirodė ZA (taip pat visa jaunųjų / naujųjų tapytojų karta). Tapyba vėl tapo tapyba. ZA (ir jo kartos) nuopelnas – šviežias tapybinis kraujas, kurį galima nusakyti keliais punktais. Tai ir nauja plastika, kitas požiūris į technikas. Jaunieji ne tik ekspresyviai sklaidėsi teptukais (kaip buvo įprasta iki tol), bet ir rinkosi kitas technikas/medžiagas – antai, kad ir pieštukus ar flomasterius (ankstesniems tai prilygo erezijai – o kaipgi – „juk tai komiksai!“. Kitas dalykas – įvairovė. Štai, kad ir tokie autoriai kaip ZA, Saulius Ketleris, Domas Noreika, Agnė Bagdžiūnaitė ir kiti, kuriuos jungė tikrai ne toks pats (o labai skirtingas ir įvairiapusis) požiūris į tapybinę išraišką. Juos visus vienijantis veiksnys – tapybos konceptualizavimas. Nesinori čia labai daug postringauti, tačiau pastebėsiu štai ką – ZA konceptualizuoja tapyba labai paprastai – kurdamas jos mitologiją (kiek tai ironiška – kiekvienam spręsti) ir pats (savęs kaip protagonisto dėka) tapdamas jos legenda, jos super-herojumi, jos vieninteliu ir nepakartojamu Asmeniu... 2) Dėl žinomumo viskas paprasta ir aišku – tereikia užmesti akį į ZA CV...

Šiuo metu ZA reziduoja Užupyje – vadinamojoje Galeroje, visai ant Vilnios kranto. Esu matęs ankstesnę jo darbo vietą – irgi Vilniaus Užupyje, tačiau toliausiai nuo Senamiesčio nutolusiame krašte – „Gerovės“ fabrike, pirmajame jo aukšte. Dar pats tapytojas minėjo, kad dirbęs ir Aguonų gatvėje...

ZA studija – tai tapybiškai asketiškas kambarėlis su prieškambariu antrajame plytinio, neseniai restauruoto/remontuoto namo aukšte. Atėjęs į kiemą paskambinau ZA ir, pamatęs degančiame lange (buvo tamsus gruodžio vidurdienis) sušmėžavusį šešėlį, supratau, kad manęs jau laukia. Užkopus laiptais, praėjus bendrą vestibiulį (studija dalinamasi su dar vienu menininku) patenkama į ZA darbo vietą.

Šeimininkas pasiūlė arbatos ir pyrago – vadinamojo „tinginio“. Jo gabalėlis, primenantis ledo rutulio „šaibą“ kažkodėl asocijavosi su paties ZA tapyba – kaip tas rudas kakavinis ritinys yra prikimštas sausainio „Gaidelis“ gabalėlių, taip ZA tapybos formatai (kuriuose dažnai dominuoja gana lygiai nutepti plotai) būna nusagstyti gyvų, viską lemiančių (vadinkime juos konceptualiais) potėpių-potėpėlių (juose glūdi visa ZA esmė!).

Į ZA studiją – nedidelį baltasienį kambarėlį galima žiūrėti iš semiotinio kvadrato pozicijų:
  • Vienoje jo kraštinėje būtų tapomas tapybos darbas (čia ir durys į studiją).
  • Priešingoje tapybinei kraštinėje dislokuotųsi neužtapytos drobės ir kėdės atsisėdimui (gatavo paveikslo apžiūrai).
  • Tada kita kraštinė – joje vienintelis langas ir kompiuteris (darbo įrankis, vaizdų žiūrėjimo, muzikos klausymo priemonė).
  • Jos antipodas – stalelis su asmeniniais daiktais ir knygomis.

ZA studija yra trimatis jo tapybos objektas – čia fono funkciją atlieka neutralios plokštumos, visaip virpa ir kitaip egzistuoja smulkūs dalykėliai (kaip minėtieji potėpiai) ir veikia paties Andriaus Zakarausko figūra – būtina šios tapybos sąlyga, objektas, subjektas ir tikslas....


Studijos pastato siena su langais (ir ypač tuo - šviečiančiu - ten ir reziduoja Andrius) primena vieną iš ankstyvųjų ZA drobių - horizontaliais, ramiais potėpiais nutapytą plokštumą, skaidomą stačiakampių erdvių - langelių, kuriuose buvo įtalpintos figūros.


Praėjus vestibiulį (su kuo tikriausia biblioteka - knygų lentynomis, kaugėmis etc. ir netvarkingai suverstais kaimyno daiktais), žvilgsnis atsiveria į sieną su kėdėmis ir neužtapytomis drobėmis.

Didžiąją drobę Andrius pernešė...
... ir atsivėrė vaizdas su kelių formatų tipais: mažesnis, didesnis, didelis, didžiausias (tas nuneštas - pastatojo aukštis beveik prilygsta pačiam autoriui - ir tame yra labai konkrečios motyvacijos).
Po viena iš kėdžių - batai.
Dešinėje (kitos sienos teritorija) - staliukas. ZA cigaretės ir mėtinės pastilės ("labai aštrios"). 

Knygų kaugelė kampe. Paveiksliukas, kurio autorystės nepaklausiau.
Ne Zakarausko, bet zakarauskiška figūra. Bei veidas. Motyvų sotis bei geismas...
Dėžė po staliuku. Kyliukai porėmiams. Kažkur pastebėjau rėmininkų iš Panevėžio kontaktus - šių paslaugomis naudojasi pusė Lietuvos tapytojų.
Priešinga siena - vienintelis studijos langas. Palangė - "virtuvėlė".
Dešiniau ir aukščiau - eskizai. Eskizinio varianto ir tapybinio rezultatas A.Zakarausko darbo procese yra dvejopas. Anksčiau jis nuosekliai eskizinį variantą transformuodavo į tapybinį rezultatą. Pastarojo meto procese daugiau improvizuojama.
"Betoniniai vienetai"
Dešiniau ir žemiau nuo palangės - darbo vieta. Paletė, tapyba, kompas, kolonėlės, dažai etc.
Imperatyvus desktopas!
Galvos ir kolonėlės.
Autorius prie laptopo.
Autoriaus galva versus tapybos galvos.
Apšvietimas.
Banaliai paklausiau apie natūralios šviesos poreikį. Andrius papurtė galvą: "Nereikia". Ir papasakojo trumpą istoriją, kaip tokiu pačiu klausimu kadaise diskutavo studijuodamas Ispanijoje. Iš tiesų - dabartinė tapyba natūralioje saulės šviesoje beveik neegzistuoja. Ji yra orientuota į baltą parodinį kubą ir dirbtinę šviesą. Tad studija yra lempinio apšvietimo poligonas. 
Toks studijinis deja vu. Visgi tie lempų brūkšniai tapybinių potėpių pavidalais pasikartoja A.Zakarausko tapyboje.
Tas tamsus taškelis - tai nuo lempos pokalbio metu besileidęs voriukas.
Darbo priemonės - teptukai ir paletė...
...ir skuduras.
Dar iš darbo vietos epicentro - pelė, teptukai, socrealistinė reprodukcija.
Įvairaus formato teptukai dėžėse. Ir pradžiai, ir pabaigai...
Metalinė A.Zakarausko paletė (laikoma jo paties - kaip koks skydas). Pastovi, nuolatinė, mėgstama spalvinė gama. 
Komentaras apie geltoną spalvą. "Kai reikia pašiltinti, naudoju geltoną ochrą. Šiaip geltonos nelabai mėgstu. Bet gavau dovanų tūbelę - ji puiki... Baltos rusiškos yra prastos, tačiau didžioji dažų dalis yra rusiški - kažkaip pripratau prie jų...."
Grindų fragmentas - ta lipni juostelė, kaip iš A.Zakarausko tūbelės. Tapytojas, kuriam iš rankų trykšta, tepasi, šaudosi dažai - toks nuolatinis motyvas...
Baigtas darbas. "Tiesą sakant, didesniems formatams šioje studijoje trūksta atsitraukimo". 
Nutapytas.
Žiūrovas mato paveikslą tapantį tapytoją.  Tapytojas egzistuoja nutapytoje realybėje, o žiūrovas - šioje (studijinėje).
"Čia svarbus yra tas perėjimas - dešinėje lengva ir tuščia, kairėje - visas svoris. Tos galvos sujaukia žvilgsnį - bandai skaityti ir 'what?, pričiom?'. Tai nieko nereiškia... Žiūrovai turi ieškoti tinkamo vaizdo .".
Tapybiniai segmentai ir pirminiai elementai - konceptualieji potėpiai.
Pyragas - "tinginys", kuriuo buvo vaišinama. Kažkuo panašu į  ZA tapybą,
"Tapydamas nemėgstu eiti kažkur valgyti kitur. 
Nes kai išeini, tai galvoji, bet nematai. Paprastai nulekiu į parduotuvę šalia ir parsinešu. Valgydamas žiūriu į tapomą darbą...". 
Už didžiosios kompozicijos, padėtos ant molberto - aerozoliniai dažai.
"Turiu jų visą paletę. Su jais yra patogu - galima visaip manipuliuoti. Anksčiau aerozolinį efektą ištapydavau teptukais, tačiau pabandžiau purkšti ir supratau - o kam tapyti?". 
Paveikslo kraštas, autoriaus inskripcijos.
Tapytojas, studija, paveikslas.
Tapytojas komentuoja paveikslą
Išėjimas iš studijos.

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.

2014 m. gruodžio 9 d., antradienis

Punia

Visiškai tikiu (žinoma – tikėjimas yra sąlyginis reikalas), kad Punios pavadinimo etimologija turi sąsajų su ola. Senas, archaiškas lietuviškas žodis pūnė reiškia landą, urvą, olą... Ko jau ko, o šių lapės namų čia yra pilna. Laipiojant piliakalnio šlaitais, kojos tiesiog smenga į raudonkailių namus. Turbūt lapių olos ir yra ta gija, siejanti mus su tūkstantmečių istorija, kuo gyviausias pavyzdys, kad niekas šiame pasaulyje nesikeičia, jog kinta tik formos, bet esmė lieka ta pati...

O formos iš tiesų kinta ir Punios piliakalnis, išgyvenęs kuo tikriausias metamorfozes, yra pats geriausias pastovumo kitime pavyzdys...

Paprasčiausia yra sakyti, kad Punios kontūrai amžių miglose sušmėžuoja kaip tik tais laikais, kuomet Lietuvą pradeda tvirtinti ir plėsti Mindaugas ir buvę bei būsiantys prieš jį. Kas tuo netiki, galėtų užmesti akis į iki šiol esančius piliakalnio kontūrus – toks aukštis, toks mastelis nebuvo ypatingai „populiarus“ ankstesniais amžiais ir tūkstantmečiais (nors patogi geografinė padėtis suteiktų progų ieškoti net akmens amžiaus gyventojų pėdsakų panemunėje). Dideli ir aukšti piliakalniai yra nediskutuotinas besiformuojančio valstybingumo reliktas. Tai kuo tikriausias anų laikų žmonių žemės menas išlikęs iki mūsų dienų paslaptingų užuominų, atvirų nuorodų pavidalais.

Šioje vietoje tereikia prisiminti Motiejaus Stryjkovskio apgailestavimą apie medines lietuvių pilis (kalbėjo šis Istorijos Tėvas apie Giedriaus pilį prie Kiemento ežero), kurios, priešingai graikiškoms arba romėniškoms, buvo nugalėtos laiko:

"Senųjų laikų našta sugriovė šią pilį, ir dabar žinomas vos piliakalnis. Nes tais laikais, kaip ir dabar, Lietuvoje pilis ir miestus stato medinius, todėl mažai matome šiuose šiaurės kraštuose tokių senienų, kurių aš pats prisižiūrėjau Graikijoje arba Italijoje – tų senųjų sienų, iš marmuro tašytų kolonų, per pusantro tūkstančio metų apaugusių pelėsiais...".

Tai ir liūdina, bet, kita vertus, suteikia peno vaizduotei – o tai irgi yra vertybė... Nes laiko pėdsakai suteikia paslapties ir taurumo...

O paskui – o paskui ir Vytauto medžioklės pilis (kur tik nevarinėjo savo žirgų ir kurtų šis valdovas?), ir Smolensko vaivados Aleksandro Korvin-Gosievskio (Alexander Korwin-Gosiewski) dvaras, kuriame galbūt vienas aktyviausių savo gyvenamojo meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politikų ir karių ne tik ūkininkavo (tai yra – įgydavo pajamų savo veiklai ir gyvenimui), bet ir ilsėdavosi.


Bet be jokios abejonės, atmintis, veikiama daugiau nei kolektyvinės pasąmonės bei atminties, prisimena tuos Punios ir Pilėnų tapatumus, kurie galbūt yra tikri, o gal ir abejotini.

Visgi, net ir mūsų dienomis užlipus ant Punios piliakalnio viršaus, ant aukščiausios jo pylimo dalies ir žvelgiant į kitą Nemuno krantą, buvusias Dykras, norom-nenorom pradedi tikėti realiu vadinamųjų „plėšikėlių“ – latrunculii, egzistavimu. Ten, Pušios šile, jos pušyse ir eglėse slypi kažkokia žodžiais sunkiai nusakoma grėsmė, potyris, kad tas, kažkas esantis kitame krante, yra pavojingas ir keliantis tikrą grėsmę. Taip ir matai Punios pilyje esantį žmogų, žiemos metu įdėmiai stebintį kitą Nemuno pusę ir bandantį įžiūrėti – galbūt sniego fone sujudės ir išsivaduos buvęs laisvas prūsas ar jotvingis, kadaise taip įnirtingai priešinęsis „vo-kietiems“ žmonėms (perfrazuojant žemaičius), o dabar sėkmingai puldinėjantis savo laisvus brolius. Upė visais laikais turėjo savą ir kitą krantą...






















2014 m. gruodžio 2 d., antradienis

Propugnaculi et antimurali, arba pilys ir vaizdinių troškulys

2000-2001 metais rašiau magistrinį dailės istorijos darbą tema "Antikos problema  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso dailėje", o galvoje visą laiką skambėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Herodoto - Motiejaus Stryjkovskio žodžiai apie tai, kad senovės lietuvių paminklai yra išnykę be pėdsakų, be fizinių ženklų ir taip toliau:

Quaeque prius sanctos cogebat curia patres
Serpentum facta est, alituumque domus.
Plenaque tot passim, generosis atria ceris
Ipsa sua tandem subruta mole jacent.
Calcanturque olim sacris onerata trophaeis
Limina, distractos et tegit herba deos,
Tot decora, artificumque manus, tot nota sepulchra,
Totque pios cineres una ruina premit etc.

[Kurija, kur seniau rimtai posėdžiavo senatas,
Jau gyvačių dabar, paukščių buveinė tiktai.
Menės, pilnos kadais vaškinių protėvių kaukių,
Riogso aplesitos visai, yra ir griūva dabar.
Mindo visi šventyklas, kitados prikabintas trofėjų,
Ir statulos dievų apželia tankia žole. 
Šitiek dailių dirbinių, kapų garsių tiek aplinkui
Raitelių tiek pamaldžių dengia griuvėsių krūva ir t.t.] [Iš: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. II, Vilnius, 2001, p. 531,564-565, vertė Dominykas Urbas].

Nežinau, kaip tas "mokslinis" mano darbas, tačiau iki šiol prisimenu sėdėjimą Mokslų akademijos bibliotekos "bokse" (ten, iki tol, kol nebuvo įtaisytos stebėjimo kameros, būdavo galima ir nusnūsti - kai kas sėkmingai tuo naudodavosi), iki šiol svaiginantį (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis - nes tai iki tol man asocijuojasi su dvasiniu persikėlimu į praeitį) senų knygų kvapą ir skausmingai kamavusį vaizdinių alkį.

Esmė slypi tame, kad tais, interneto pačios pradžios laikais, retos mokslinės spaudos bei publikacijų laikais, kartais tik tegalėdavai įsivaizduoti, kaip gali atrodyti net realiai egzistuojantys paminklai kur nors Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ar Lenkijos užkaboryje. Dabar, žinoma, daug kas pasikeitė. be to, rašant apie "lietuvišką" Renesansą, manęs klausdavo ir kiti, to paties klausdavau aš ir savęs: o ką galima kalbėti apie tai, kas išnykęs beveik be pėdsakų? (Čia vėl suskambėdavo Stryjkovskio eilės). Motiejus Stryjkovskis ir jo amžininkai tą vaizdinių alkį, ieškodami sarmatiškai romėniškos Antikos Hiperborėjų krašte, formavo ir kūrė savo motyvus. 

Geriausias pavyzdys, be abejo, iki mūsų dienų kolektyvinėje atmintyje įsirėžę didžiojo falsifikatoriaus (ir mistifikatoriaus) Aleksandro Gvaninio Europinės Sarmatijos aprašymas (Sarmatiae Europae descriptio) su Lenkijos ir Lietuvos valdovų atvaizdais. Štai vienas iš atvejų - kairėje - Boleslovas Narsusis (p. 26) ir mūsų Vytenis (p. 103). Renesanso amžininkams nereikėjo to vadinamojo "portretinio panašumo", jiems visų pirma rūpėjo tai, ką galime pavadinti Idėja (ar simboliu, arba ikona). Idėja suteikdavo trampliną vaizduotei ir viskas būdavo gerai (panašų dalyką turbūt galima tarti apie sarmatiškąjį portretą arba imaginacinę Vytauto atvaizdų galeriją).


Panašus mentalinis judesys regimas ir XVI amžiaus grafikoje lyg iš nimfos Amaltėjos rago pasipylusiuose pilių ir tvirtovių (pirmiausia atimtų iš maskvėnų) vaizduose. Vienas ankstyviausių precedentų būtų Ulos tvirtovės "portretas" (1568 metų rugsėjo 20 dieną didysis etmonas Romanas Sanguška ir jo kariai atėmė šią pilį iš rusų)(reprodukcija iš: Lietuva žemėlapiuose, Vilnius 2002, p. 34): 


Lyginant šį iš paukščio skrydžio sukurtą Ulos tvirtovės atvaizdą su vėlesniais (beveik analogiškais Stansilawo Pacholowieckio ir kitų) fiksavimais, matyti, kad dailininkams taip pat labiau rūpėjo esminė idėja, kurią išreikdavo romantizuotais, tariamai antikiniais požymiais apdovanotais įtvirtinimų brėžiniais.

Būtent tą dariau ir aš... Rašydamas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos pilis bei tvirtoves, iš jų suformuotas gynybines linijas ir sistemas (kitas dalykas - kiek konceptualiai ir analitiškai tą padariau - beje, piešimas dažnai ir nustelbdavo rašymą...) pabandžiau įsivaizduoti tai, ką aprašinėjau. Sukūriau kelis ciklus, kuriuose vaizdavau chronologiškai tikrai nevienalyčius objektus - nuo Kryžiaus karams besipriešinančių lietuvių (todėl ten daug pagoniškojo bastiono - Žemaitijos) pilių iki Respublikos citadelių. Svarbiausia buvo pati įtvirtinimo ikona (stilistiškai šiek tiek paveikta itališkosios metafizikų tapybos), sudaryta iš keturių dalių (tartum žvelgiant iš visų pasaulio taškų). 

Biržai
Braclavas
Čerkasai
Dubnas
Kijevas
Luckas
Palyginimui - štai toks Luckas realybėje - su Vytauto, Švitrigailos ir Žygimantų statytais įtvirtinimais
Maišiagala
Nemenčinė
Smolenskas
Ula (aukščiau buvo po 1568-ųjų sukurtas jos atvaizdas...)
Vinica
Voluinės Vladimiras
Žinoma, labiausiai mane įkvėpė ir inspiravo būtent Stryjkovskio apdainuoti tankia žole apaugę griuvėsiai, kadaise buvusios šventovės ir apirę pylimai. Ir kartais pradėdavau tikėti, kad vaizdiniai gali tapti realybe. Taip, pavyzdžiui, pagalvojau, pamatęs Videniškių (Liesėnų) piliakalnį - legendinę kunigaikščių Giedraičių tėvoniją:


O štai maniškė Videniškių pilies versija iš 4 dalių:





Kompozicijos iš tos pačios "zikuratinių pylimų" serijos (dar yra pora grafinių ir pora tapybinių tvirtovinių ciklų). Iš kairės po 4: Aukaimo, Bijeikių, Bobruisko, Buteikių, Gargždų, Obelių, Paršpilio, Perlamo, Punios (po dvi grupes, iš viso 8 kompozicijos), Raigardo, Tverų, tų pačių Videniškių, Buivydžių, Jašiškių, Radžiūnų, Ragavos, Ruokiškių, Suokiškių pilys: