Renesansas prie Nemuno, arba Panemunės pilis

Panemunė yra panemunėje. Skamba kaip koks oksimoronas apie sviestą sviestuotą, bet taip yra. Dar kiti Panemunės pavadinimai - Gelgaudai arba Vytėnai. Kalbame apie pilį. Ir egzistuoja padavimas ar legenda - neaišku, kuomet atsiradusi ir kokie žmonės ją pasakoja, jog Vytėnai - Lietuvos valdovo Vytenio palaidojimo vieta. Galima net besti pirštu (kaip tai padarė mano kalbintas vietinis gyventojas) ir sakyti: "Štai šiame pilkapyje palaidotas Vytenis, o čia - jo žmona". Tas pats šičioniškis tuoj pat, lyg išsigandęs savo romantizmo, iš karto pataisė mintį: "Bet galima manyti (ir tai turbūt didesnė tiesa), jog šie pilkapiai buvo supilti XIX amžiuje, dėl vaizdo į Nemuną". Bet tikėti mitais juk niekas neuždraus?

Žvelgiant nuo pilies, Nemuno link. Tas tolumoje dešinėje esantis kalnelis - tariama Vytenio palaidojimo vieta. Kairiau (ir kiek toliau - jo žmonos memorialas). Beje, pasak lygiai tokios pačios nepatvirtintos legendos, krikščionims ypatingai žiaurų lietuvį nužudė dievo Perkūno (ar tiesiog Dievo?) paleistas žaibas...

Pilis kaip pilis, sakytume. Bet...

Jeigu ne keli BET!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Pirmas dalykas - Pilis tikrai yra didinga. Vieną rytą prie naujai pastatytų Valdovų rūmų sutikau dailės istorikę Jolitą Liškevičienę ir ji pastebėjo (reaguodama į mano emocijas ir prisipažinimą, kad natūroje pirmą kartą aplankiau Pilį): "Dėl to ji ir niekuomet nebuvo baigiama statyti, nes statytojų užmojai viršydavo galimybes...". Iš tiesų - mūsų pokalbio rytiniame Vilniuje metu šalia stūksoję Valdovų rūmai vos-vos lenkė Panemunės pilį savo masteliu.

Štai jis - mastelis. Į visumą dar reikia įtraukti tvenkinių sistemą, parkus, Nemuną, Vytenio ir jo žmonos pilkapius, saleziečių vienuolyną ir koplyčią...

Vilniaus Valdovų rūmai čia buvo paminėti neatsitiktinai. Manoma (bet tai nėra patvirtinta ir regisi kaip eilinė legenda), jog Panemunės pilį 1604-1610 metais vengrų pirkliui ir aristokratui (bet ar tai yra suderinama?!) Jonušui Eperješui statė ne kas kitas, o pats Vilniaus pilininkas Petras Nonhartas (Vilniaus atikų ir vietinio Renesanso kūrėjas, didžiųjų kunigaikščių rezidencijos ir Aušros vartų at-statytojas). 

Iš tiesų - atskirose detalėse (gal ne ir ne vienalaikėse) galima aptikti nonhartiškų štrichų. 

Štai vakarinio korpuso lodžijos su karietine apatiniame tarpsnyje. Toks renesansiškai-manieristiškai-barokinis sprendimas.

Žvilgsnis į kiemą (niekuomet netapusį uždaru) iš arkados.

Kitas dalykas - prisiminkime dar kitas panemunės pilis - Raudonę, Raudondvarį. Ir prisiminkime lietuvių kilmės iš romėnų mitą - lietuvišką mitologemą (kaip sakytų viena dailės istorijos kolegė). Kaip buvo rašoma Plačiajame Lietuvos Metraščių Sąvade, Palemonas, išplaukęs iš savo gimtosios Italijos į Šiaurės kraštus, išsilaipino Baltijos pakrantėje, o paskui įplaukė į Marias ir kilo Nemuno aukštupiu link Rytų. 

"Prie šitų upių – prie Dubysos, prie Nemuno ir prie Jūros – apsigyveno ir ėmė daugintis. Tosios vietos prie tų didelių upių jiems labai patiko, ir tą žemę praminė Žemaitija. <...> Ir paskui minėtam kunigaikščiui Palemonui gimė trys sūnūs: vyriausias Barkus, antras – Kūnas, trečias – Spera. Vyriausias sūnus Barkus įkūrė miestą prie Jūros upės, ir to kunigaikščio vardas susijungė su upės vardu, kuri vadinosi Jūra, o kunigaikščio vardas – Barkus, tai tas miestas imtas vadinti Jurbarku. Vidurinis sūnus Kūnas atsikėlė prie Nevėžio upės žiočių, kur įteka į Nemuną, ir įkūrė miestą, pavadino jį pagal savo vardą Kauno miestu. O trečias sūnus Spera keliavo tolyn per girias į rytus, kur saulė teka, ir persikėlė per Nevėžio upę ir per trečią upę – Širvintą, aptiko ežerą, dabinamą pievų ir įvairių medžių, pamėgo tą vietą, apsigyveno prie to ežero ir tą ežerą pavadino savo vardu – Spera." 

http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LD00/Platusis_Lietuvos_metra%C5%A1%C4%8Di%C5%B3_s%C4%85vadas.LD1800.pdf

Esmė slypi tame, kad visos tos panemuniškos pilys tartum kartoja Palemono žygio iš Romos į naująją Tėvynę - Litalaniją/Litubą - LIETUVĄ, trajektoriją. Štai būtent čia susikerta lietuvių kilmės iš romėnų teorija (irgi renesansinė) ir Renesanso plastika. Nors kita vertus, tame lietuviškame (ir taip pat žemaitiškame, bei palemoniškajame-romėniškame) Renesanse esama daug gotikos.

Gotiškai renesansinis (o ir manieristinis) yra vienas iš dviejų išlikusių bokštų (o būta juk jų net keturių).

Vakarinis Panemunės pilies bokštas. Atkreipkime dėmesį į langų ir jų apvadų rinkinį. Nuo gotikos iki simbolizmo.

To paties bokšto grindys. Beje - žemiau (cokoliniame aukšte) yra karceris - toks šulinys, į kurį Eperješai ir visi kiti mesdavo savo aukas.
Plytos su gotikiniais braukais, bet jų rišimas - renesansinis

Liepsnos pavidalo (beveik tiudorinė) arka rytinio korpuso durų archivolte.

Latrina - arba tiesiog "šikinykas" (jo išeinamoji) šiauriniame korpuse.

Latrina (iš vidaus) vakariniame korpuse.

Vienas iš vakarinio korpuso rūsių. Tipiškas gotikinis renesansas.

Štai abu likę bokštai - renesansinis tinkas, koloritas ir didybė (paprastumas, monumentalumas, karingumas - ar ne Palemono romėniškos dorybės?).
Ir stovi jie kaip romėnų didžiavyriai... Dar pagalvojau - 4 buvę bokštai: kaip Palemonas ir trys jo sūnūs (Borkas, Kūnas, Spera).

Pirmojo bokšto viena iš akių - 

Jūrų žirgai Panemunės pilies kokliuose -it tas Palemoniados ženklas...

Amūras - irgi iš Italijos.

Jonušo Eperješo - pilies statytojo krosnies likučiai (arba didybės fragmentai). I - tai IANUSZ, E - tai EPERJASZ. 

Šiaurinis korpusas ir jo langai.

Ir jo dirbtinė rustika bei renesansiškai pilkas tinkas (Maloniam Skaitytojui dar noriu priminti, kad ištisinis išorės sienų tinkavimas atsirado būtent Renesanse).

Dabar pereikime link klasicizmo (jau XVIII ir XIX amžių, kuomet Antano Gelgaudo dėka ši pilis tapo lietuvių giminės nuosavybe) ir vakarinio korpuso (jis atsirado plečiant renesansinius pavidalus). Jame išlikusi sieninė tapyba taip pat netiesiogiai komentuoja jeigu ne Palemono, tai itališkųjų lietuvių - Romos istoriją.

Galerijos...

...ir anfilados.

Antrojo aukšto galerija. Mediniai perdenginiai, pusapskritės arkos.

Romėniški frizai...

...palemoniškos procesijos ir apeigos.

Bet grįžkime prie Renesanso ir Pilies...

Bokštai - tartum karių rikiuotėje išsiveržę vadai.

XVII amžiaus pradžioje šis - vakarinis korpusas, buvo tik gynybinė siena. Karceris - to bokšto apačioje. Matyti jo langelis, per kurį šviesa į kalėjimą patenka kokiai dvidešimčiai minučių.

Žvilgsnis nuo šiaurinių kalvų.

Ji didelė ir didinga - 

Didybės Piliai prideda ją laikantis kalnelis. Romantika - bet ar lietuviškas Renesansas nebuvo toks?

Tartum renesansiniai apmąstymai apie Lietuvos (Didžiosios Kunigaikštystės) praeitį..

Žvilgsnis nuo atspindinčių tvenkinių. Dešinėje - saleziečių vienuolyno (iš Pirmosios Respublikos laikų) ledainė.

Čia - paskutinis žvilgsnis iš šiaurvakarinio Pilies bokšto į Nemuno slėnį. Buvo vasaris, bet vėjas ir lietus (vienas audros nuverstas medis vos neužmušė šių eilučių autoriaus). Turbūt ne ką geriau matė bei patyrė iš saulėtojo Miesto į naują Tėvynę atvykę palemonidai. Tai mitas, bet gal kiekvienoje legendoje slypi krislelis tiesos?

Punia

Visiškai tikiu (žinoma – tikėjimas yra sąlyginis reikalas), kad Punios pavadinimo etimologija turi sąsajų su ola. Senas, archaiškas lietuviškas žodis pūnė reiškia landą, urvą, olą... Ko jau ko, o šių lapės namų čia yra pilna. Laipiojant piliakalnio šlaitais, kojos tiesiog smenga į raudonkailių namus. Turbūt lapių olos ir yra ta gija, siejanti mus su tūkstantmečių istorija, kuo gyviausias pavyzdys, kad niekas šiame pasaulyje nesikeičia, jog kinta tik formos, bet esmė lieka ta pati...

O formos iš tiesų kinta ir Punios piliakalnis, išgyvenęs kuo tikriausias metamorfozes, yra pats geriausias pastovumo kitime pavyzdys...

Paprasčiausia yra sakyti, kad Punios kontūrai amžių miglose sušmėžuoja kaip tik tais laikais, kuomet Lietuvą pradeda tvirtinti ir plėsti Mindaugas ir buvę bei būsiantys prieš jį. Kas tuo netiki, galėtų užmesti akis į iki šiol esančius piliakalnio kontūrus – toks aukštis, toks mastelis nebuvo ypatingai „populiarus“ ankstesniais amžiais ir tūkstantmečiais (nors patogi geografinė padėtis suteiktų progų ieškoti net akmens amžiaus gyventojų pėdsakų panemunėje). Dideli ir aukšti piliakalniai yra nediskutuotinas besiformuojančio valstybingumo reliktas. Tai kuo tikriausias anų laikų žmonių žemės menas išlikęs iki mūsų dienų paslaptingų užuominų, atvirų nuorodų pavidalais.

Šioje vietoje tereikia prisiminti Motiejaus Stryjkovskio apgailestavimą apie medines lietuvių pilis (kalbėjo šis Istorijos Tėvas apie Giedriaus pilį prie Kiemento ežero), kurios, priešingai graikiškoms arba romėniškoms, buvo nugalėtos laiko:

"Senųjų laikų našta sugriovė šią pilį, ir dabar žinomas vos piliakalnis. Nes tais laikais, kaip ir dabar, Lietuvoje pilis ir miestus stato medinius, todėl mažai matome šiuose šiaurės kraštuose tokių senienų, kurių aš pats prisižiūrėjau Graikijoje arba Italijoje – tų senųjų sienų, iš marmuro tašytų kolonų, per pusantro tūkstančio metų apaugusių pelėsiais...".

Tai ir liūdina, bet, kita vertus, suteikia peno vaizduotei – o tai irgi yra vertybė... Nes laiko pėdsakai suteikia paslapties ir taurumo...

O paskui – o paskui ir Vytauto medžioklės pilis (kur tik nevarinėjo savo žirgų ir kurtų šis valdovas?), ir Smolensko vaivados Aleksandro Korvin-Gosievskio (Alexander Korwin-Gosiewski) dvaras, kuriame galbūt vienas aktyviausių savo gyvenamojo meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politikų ir karių ne tik ūkininkavo (tai yra – įgydavo pajamų savo veiklai ir gyvenimui), bet ir ilsėdavosi.

Bet be jokios abejonės, atmintis, veikiama daugiau nei kolektyvinės pasąmonės bei atminties, prisimena tuos Punios ir Pilėnų tapatumus, kurie galbūt yra tikri, o gal ir abejotini.

Visgi, net ir mūsų dienomis užlipus ant Punios piliakalnio viršaus, ant aukščiausios jo pylimo dalies ir žvelgiant į kitą Nemuno krantą, buvusias Dykras, norom-nenorom pradedi tikėti realiu vadinamųjų „plėšikėlių“ – latrunculii, egzistavimu. Ten, Pušios šile, jos pušyse ir eglėse slypi kažkokia žodžiais sunkiai nusakoma grėsmė, potyris, kad tas, kažkas esantis kitame krante, yra pavojingas ir keliantis tikrą grėsmę. Taip ir matai Punios pilyje esantį žmogų, žiemos metu įdėmiai stebintį kitą Nemuno pusę ir bandantį įžiūrėti – galbūt sniego fone sujudės ir išsivaduos buvęs laisvas prūsas ar jotvingis, kadaise taip įnirtingai priešinęsis „vo-kietiems“ žmonėms (perfrazuojant žemaičius), o dabar sėkmingai puldinėjantis savo laisvus brolius. Upė visais laikais turėjo savą ir kitą krantą...

Žmogaus kova su vilku

"Šioje dailioje vietoje [prie Alytaus piliakalnio, Klebono akmens Nemune - v.p.] Nemuno krantai matė šiurpulingą žmogaus kovą su žvėriu. 1925 metų vasario mėn. 25 d. vilkas čia užpuolė seną eigulį P. Žekonį. Eigulis buvo apsivilkęs kailiniais, todėl vilkas negalėjo iš karto jo sudraskyti. Eigulis turėjo tik lazdą su geležiniu galu. Jis griebė vilkui už kaklo ir, parvertęs ant žemės, grūmėsi su stipresniu už save žvėriu.
Besigrumdamas su vilku, Žekonis įkišo jam į nasrus alkūnę ir visą ranką. Vilkas smarkiai sukramtė abi rankas ligi pečių. Eigulis šaukė pagalbos, bet niekas jo negirdėjo, buvo ankstyvas rytas. Nelaimingasis mėgino kišti vilkui į gerklę vienintelį savo ginklą - lazdelę, bet vilkas nukando lazdos galą... Paskutinėmis jėgomis eigulis griebėsi draskyti vilkui akis.
Po valandos grumtynių, kai žmogus ir žvėris abudu gerokai pavargo, Žekoniui pavyko pasprukti iš apakinto vilko nagų ir pabėgti. Vilkas mėgino šliaužti, nusirito nuo šlaito ir įkrito į Nemuną, kuris tą žiemą buvo neužšąlęs.
Dabar atsirado pagalba. Vilką nušovė beplaukiant Nemunu, o eigulį vos gyvą nugabeno į ligoninę: bijota, kad vilkas buvo pasiutęs. Žekonis pagijo ir įspūdingai pasakojo apie nepaprastus savo išgyvenimus" [iš: Steponas Kolupaila, Nemunas, Lietuvių Katalikų Spaudos Draugijos leidinys, Chicago, 1950, p. 125-126]

Vidas Poškus, Žmogus ir vilkas, popierius, rašiklis, A4, 2014

Muiželėnų miškas

Muiželėnų miškas - tai miškas, esantis į pietus nuo Alytaus - į pietus nuo Pirmojo Alytaus, dešiniajame Nemuno krante. 

Nemunas riboja šį mišką iš kairės. Krantai čia gana statūs, pilni konglomeratinių atodangų, kuriose urvus rausia kregždės. Vieta turėjo būti svarbi jau akmens amžiaus laikais - visgi titnagas čia lenda iš žemės nemažais klodais. Esama ir nemažų ochros gyslų. 

Per patį Nemuno vidurį (visomis prasmėmis - ir vagoje, ir Muiželėnų miško atžvilgiu) yra iškilusi karklais apžėlusi sala. 

Viršutinė miško riba - piliakalnis ir caro laikais statyto geležinkelio tiltas. Tiksliau - šio likučiai (kuriuos, plaudami ES pinigus vietos valdininkai naikina, statydami naują - pėsčiųjų tiltą). Šiaurine Muiželėnų miško riba galėtų būti ir Motertis - upelis, įtekantis į Nemuną.

Apatinė Muiželėnų miško riba - Kaniūkų tiltas (irgi statytas viešpataujant Nikolajui II). Arba dar galima sakyti - senasis Alytaus-Vilniaus plentas. Taip pat - Alovėlės upelis, kuris teka netoli kelio. 

Rytuose driekiasi laukai, kuriuose išsidėčiusios "dačios" - kolektyvinis "Birželio" sodas. Kadaise čia būta Muiželėnų, Kaniūkų kaimų. Pastarojo sodybų, o ir kapinaitės dar yra likusios.

Muiželėnų pavadinimas turbūt yra asmenvardinės ir ne tokios jau senos kilmės. Žinoma, kad Makniūnų dvarą valdė Muiželis. Jis, regis, valdė ir šį mišką. Iš čia ir pavadinimas. 

1939 metų žemėlapyje (http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=10829&page=4) miško pavadinimas užrašytas kiek kitaip - Muiželionys. Įdomu, kad čia pažymėta ir aukštuma miško viduryje - Šaknių kalnas. 

Įdomu, kad kitame tų pačių metų plane (http://www.alytausgidas.lt/lt/fotogalerija/senasis-alytus-iki-1944-m/alytaus-zemelapis-1939-m/) šis miškas pavadintas Karlsbadu. Čekiškų Karlovy Varų vardas turbūt turėjo išreikšti ir kurortines Alytaus aspiracijas, ir perteikti vietos grožį.

Taigi, vartai į Muiželėnų mišką, einant nuo Alytaus, prasideda piliakalnio papėdėje. 

Žvilgsnis į piliakalnį iš kito kranto. Priešais pagrindinį gūbrį yra supiltas priešpilis. Piliakalnis saugojo brastą per Nemuną. Jos (tos brastos, regimos plika akimi) dėka Alytus atsidūrė strategiškai ypač svarbiame kelyje iš Prūsijos į Vilnių. 

Piliakalnio papėdė. Anksčiau šioje vietoje buvo sodyba. O ir kalnas ilgą laiką buvo apaugęs nepraeinamais brūzgynais. Piliakalnis kurį laiką vadintas Vienuolyno kalnu (argumentuojat padavimu apie čia buvusį, regis, moterų vienuolyną).

Kitas Muiželėnų miško forpostas (einant nuo Alytaus I) - geležinkelio tilto liekanos. Kairiajame krante buvusio geležinkelio pylimas yra aukštas ir tapęs alytiškių pasivaikščiojimo vieta. Dešiniajame viskas labiau laukiniška. 

Pačios atramos kuria romėniškų griuvėsių įspūdį ir tikrai be galo romantiškai regisi Nemuno vandenų ir žalių miškų aplinkoje. 

Mano senelis (su mama ir teta) iškyloje ant geležinkelio pylimo. 1955-ieji metai. Už jų nugarų ir yra Muiželėnų miškas.

Už pylimo į Nemuną įteka Motertis. Tai tapybiškasis Muiželėnų miško akcentas (kurių, ypač įvairiausių griovų pavidalu, yra ir daugiau), primenantis Wilhelmo Hauffo pasakų nuotaikas. Šiose vietose visuomet norisi prisiminti burtinį eilėraštį iš "Šaltosios širdies":
Miškų dvasia! Tenai tu gyveni,
Kur girios medžiai tankūs ir seni,
Išgirsk, atvyk ir pasirodyk tam, 
Kas gimęs yr sekmadieny šventam. (Vertė J.Balčikonis)


Ypač ta nuotaika sustiprėja Moterčiai tekant tuneliu, įrengtu po geležinkelio pylimu. Priminsime, kad geležinkelis per Alytų, Varėną ėjo iš Varšuvos į Vilnių. Tarpukaryje, sienas ir demarkacines linijas uždarius, likviduota ir ši magistralė...
Įspūdį daro carinės architektūros kokybė. Akmenys ir plytos suleisti nepriekaištingai ir kenčia tik nuo vietinių vandalų (kurių, kaip ir visur, yra daug). 
Patekus į patį tunelio (aukšto ir gana ilgo) vidurį, iš tiesų apima šiokia tokia baimė. Gal ir ne paniška, kontroliuojama proto, bet vis tiek. Regisi, kad kažkas iš šono stebi, mato ir net pyksta dėl įsibrovimo. 




2012-ų metų vasarą, liepos mėnesį stipri liūtis gerokai paplovė pylimo šlaitą. Molinėmis atodangomis pradėjo tekėti kuo tikriausi kriokliai. Iš žemės gelmių išsivertė medinių konstrukcijų (turbūt drenažo), taip pat pabėgių, liekanos. 




Muiželėnų miške ir šiaip yra įvairiausių griovų, kuriuose lietingesniu metu teka upeliai, sausesniu - telkšo šernų pamėgti klanai. 
Vaikystėje įsivaizduodavau, kad tai kuo tikriausi tarpekliai, skirti apačių ir komančių kautynėms bei priebėgai. 


Griova ankstyvą pavasarį.


Šernų ir stirnų čia iš tiesų dar yra. Tik baisu, kad vis labiau plūstantys žmonės, medkirčiai ir šunininkai juos išbaidys. 
Apie šių eilučių autoriaus susitikimą su stirninu galima paskaityti štai čia: http://hurdahurda.livejournal.com/tag/mi%C5%A1kas#post-hurdahurda-2685
Ypač apmaudu, kad mišką atskirais plotais kerta ir kerta vertelgos. Naikina pačius didingiausius, pačius seniausius medžius. Jų vietoje lieka skynimai ir proskynos.
Štai viena iš senesnių proskynų. Eglutės jau paaugusios. Vaikystėje čia augo galingos eglės ir pušys.


Besibučiuojantys medžiai naktyje.


Dar šis bei tas iš vietinės faunos.


Muiželėnų miške gyvena ir valkatos. Štai jų būstas. Akmens amžiuje žmonės gyveno panašiai. Niekas pernelyg ir nesikeičia...


Miške yra daug balų. Su kurkiančiais varlinais, be abejo.


Pavasariais žydi žibuoklės. Ant Nemuno šlaitų jos atsimerkia pirmos.


Iš medžių leidžiama sula.


Kaip buvo sakyta - iš vieno šono Muiželėnų mišką riboja Nemunas. Štai žvilgsnis į jį nuo kalnų (senuose žemėlapiuose yra pažymėta didžiausia aukštuma - Šaknių kalnas). Vien dėl tų šlaitų negalima sakyti, kad Lietuvoje nėra kalnų. Jie yra!

Nemuno sala. Jos pavadinimas romantiškai proziškas - Kiaulių sala. Apie ją žr.: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110116220708/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=954&kas=straipsnis&st_id=17014

Nemuno pakrančių radinys. Akmens amžiuje čia būta vietinio Klondaiko.

Dar reikia paminėti, kad šios vietos II-ojo pasaulinio karo metu matė labai daug. Būtent čia 1941-ųjų birželį vyko vienas pirmųjų tankų mūšių tarp nacių ir sovietų. Apie tai: http://gintarinesvajone.lt/?p=2257

Karus čia primena apkasai-apkasėliai. Štai vienas iš tokių.

Vokiečių kareiviai Muiželėnų miško pakraštyje, ant Kaniūkų kaimo kalvos. 1941-ųjų birželis.

Lietuvių žvejai to paties tilto apačioje vieną mūsų laikų žiemą.

Sovietmečiu Kaniūkų tiltą saugodavo stambus ir nejudrus sargybinis su karabinu. Štai jo medinės būdelės pamatas - rūsys su šaudymo anga (kad galėtų atsišaudyti, besigindamas nuo NATO interventų).

Muiželėnų miškas ir baigiasi ties Kaniūkų tiltu. Epilogui - senojo plento (Vilnius-Alytus-Varšuva) liekanos - kylant nuo tilto į kalną (ant kurio ir pozuoja Wehrmachto kareiviai). 
Ši vieta dar "garsi" didžiausia tarpukario auto katastrofa (http://www.alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/spausdinti/?nid=6880; http://www.ana.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/?nid=6931)

Viršuje sovietmečiu įsikūrė gyvulių turgavietė, kurioje ankstyvais savaitgaliais iki šiol kvykia paršai, ausis judina triušiai, grūdus žarsto ūkininkai...