Stilius ir piešinys: Dionizo Barausko atvejis

Nieko galbūt ypatingo čia parašyti ir neišeitų. Tiesiog "knygų mainuose" į rankas pateko kišeninio formato  leidinys - 1967-ųjų metų L. Barauskienės knygelė SKONIS, STILIUS, MADA, skirta tarybinio piliečio (nors politikavimo, moralizavimo to meto konteksto požiūriu ten nebuvo ir labai daug) kasdienybės kultūrai - visų pirma aprangai.

Įspūdį padarė ir paliko skoningas šio veikalo apipavidalinimas. Dailininkas - D. Barauskas [turbūt tai pirmasis lėlių teatro dailininkas Dionizas Barauskas].

Iliustracijos sukurtos 7 dešimtmečio dvasioje. Piešinyje dominuoja linijinis radas (kaip tolimas pokariniu laikotarpiu įvykusio orientalizmo bumo dvelksmas) ir mados, nutviekstos Twiggy bei Brigitte Bardot įkvėptų estetinių idealų. 

Štai, kokie ano meto gražuolių tipai.

Viena taurelė, kita plunksnelė: 

Ypatingai rytietiškas - lyg iš japoniškos kaligrafijos, regisi šis gandras - 

Aišku, esama čia ir tam tikro "auklėjimo".

Pavyzdžiui - taip karikatūriškai-alegoriškai yra vaizduojama pinigams  parsidavusi "supuvusių kapitalistinių Vakarų" pasaulio mada: 

O čia sovietmečio maskulinistinio  standarto nesilaikantis vyriškis - hipis. Priminsiu, kad tais metais - 1967-ais Monterėjuje vyko garsusis POP festivalis (kuriame išgarsėjo Jimi Hendrix), kur tokie personažai - golfuoti, su aukštakulniais, barzdelėmis ir, svarbiausia, kliošinėmis kelnėmis, davė toną.

Žemiau piešinys, iliustravęs skyrelį SULAUKUS 40 METŲ. Manau, kad ne tik "Tarybinės moters", bet ir šiaip ankstesnių kartų požiūriui ("pa/si/sendinti anksčiau nei reikia", o ir patriarchatinio mąstymo klišės čia dar labai stiprios) atstovauja tokios mintys:

"Kai kurios moterys, turėdamos daug įvairių rūpesčių, atpranta rūpintis savimi. Pastebėjusi raukšlę, kuri neišnyksta, sidabrinę giją plaukuose, ne viena moteris į savo išvaizdą galutinai numoja ranka, nutarusi, jog niekas vis tiek į ją nebežiūrės, ir papildo eiles tų apsileidusių, neįdomių bei netvarkingų moterų, kurių mūsų gyvenime vis dar nemažai pasitaiko. Tačiau žinokite, kad nei suaugę vaikai, nei vyras nesididžiuoja laikui bėgant apsileidusia ir netvarkinga savo žmona ar motina!" (p. 51).

Taip - 40 metų - tai jau gili senatvė! Bet juk anuomet iš tiesų suklestėjo jaunystės kultas, prisiminkime, kad ir Micką Jaggerį, aiškinusį, kad netiki tais muzikantais (ar apskritai) žmonėmis, kuries yra per trisdešimt... (paradoksas, kad sulaukęs dvigubai daugiau, jis tiki pats savimi)...

D. Barauskas - iš tiesų geras piešėjas, puikiai įvaldęs lakoniškos linijos galimybes. Panašiai kaip smuikininkas kelių stygų pagalba išgauna turtingiausias melodijas, taip ir čia vos keli štrichai sukuria formą, apimtį, pavidalą, nuotaiką, temą, motyvą.  

Didžioji dalis piešinių neabejotinai įkvėpti to meto populiariosios  kultūros - kino, mados fotografijos, netgi karikatūros ar komikso -

Šioje vietoje vėlgi galima kalbėti apie Saulą Steinbergą ir jo taiklųjį piešinį, visą tą The New Yorker, Harper's Bazaar, TIME Magazine "ideologiją", tam tikrais aspektais susisiejančią su penkiasdešimtaisiais klestėjusiu abstrakčiuoju ekspresionizmu ir šešiasdešimtais jį pradėjusiu keisti (tačiau daug ką ir perėmusiu) POP-artu. 

Tad D. Barausko atvejis dar kartą atskleidžia, kad tam tikros skonio ar stiliaus mados sklido po visą pasaulį, nepaisant geležinių uždangų...

Atvaizdų geidulys, arba keletas štrichų Marcijono Aleksandro Oginskio portretui

Marcijonas Aleksandras Oginskis (1632-1690) – ne toks žymus, ne toks garsus, bet savo meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenime vienodai reikšmingas ir prieštaringas (kaip Jonušas Radvila ar Mykolas Kazimieras Pacas) asmuo. Vien ko vertas yra jo išsilavinimas, karinė karjera, politinė veikla ir, žinoma, turtai! Marcijonas – tikras baroko atstovas, gyveno kontrastais ir priešingybėmis.

Leidinio Jurgio ir Jono Oginskiams puslapis su Oginskių herbu

[Michał Woyniłowicz], Śnieg Ogień, Iaśnie Oświecieni Ierzi, Woiewodzic Trocki, Ian, Marszałek Bracławski, z Kozielska Ogińscy..., [Vilnius, 1680 m.]

Štai, kad ir dėmesio vertas tikybinis Marcijono Aleksandro posūkis – kilęs iš ortodoksų, ir netgi labiau – vienų iš didžiausių stačiatikybės gynėjų šiai konfesijai nelengvais XVII-ojo amžiaus dešimtmečiais, dėl karjeros (bet kažin ar tik dėl jos?) sumetimų 1669-1670 m. šis didikas priėmė katalikybę, ir tokiu būdu ne tik pradėjo sparčiai kopti pareigybiniais laiptais (netrukus tapęs Trakų vaivada, o 1684 – didžiuoju kancleriu), bet ir tapo vienu iš didžiųjų savo meto fundatorių. Mindaugas Paknys yra priskaičiavęs net 9 Oginskio pastatytus bažnytinius objektus (tiek pat jų yra inicijavę Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis ar Aleksandras Korvinas Gosevskis), tai: restauruota Trakų parapinė bažnyčia (po 1666 m.), šoninis altorius Žiežmarių bažnyčioje (1677 m.), Raguvos bažnyčia (1678 m.), Trakų domininkonų vienuolynas ir Šv. Mykolo bažnyčia (1678 m.), Kavarsko bažnyčia (1679 m.), Rasų (dab. Baltarusija) bažnyčia (1685 m.), Rykantų bažnyčios restauravimas (iki 1688 m.), Naujamiesčio bažnyčia (1688 m.) [M.Paknys, Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK, Vilnius, 2003, p. 178].

Materialinės Marcijono Aleksandro galimybės buvo didelės, jas sustiprino santuokos – 1661 ar 1663 m. susituokta su Marcibela Ona Glebavičūte (1641-1681), 1685 – su daug jaunesne, tačiau tik kelis metus vyrą pergyvenusia Konstancija Kristina (1669-1693) iš lenkiškosios Vielopolskių giminės. Gyvenimą kartino stigiai ankstyvos sūnelių Jurgio ir Jono iš pirmosios santuokos mirtys, netrukus ir Marcibelos išėjimas – tai lyg kokia barokinė ištarmė: Memento mori.

Leidinio Jurgio Oginskio laidotuvėms antraštinis puslapis

Nadzieia Iaśnie Oświeconych Wielmoznycg Domów, w Wielmożnym Iego Mośći Panu Ierzym z Kozielska Ogińskim , woiewodzicu Trockim, ...Z Ziemi Do Nieba Przeniesiona,... [Vilnius, 1680]

Santykius tarp vyro ir žmonos, tarp Marcijono ir Marcibelos atskleidžia, kad ir kelios eilutės iš Jono Vladislovo Počobuto Odlianickio dienoraščio. Vienas iš mirčiai besirengiančios sutuoktinės reikalavimų buvo tas, kad laidotuvės būtų kuo paprastesnės ir karsto niekas neapkalinėtų juodais ar kitokiais audiniais. Karštai mylintis vyras („kochający malzonek“) dėl to už aštuonis tūkstančius muštinių talerių ant katafalko pastatė sidabrinį kartą [Pamiętnik Jana Wladyslawa Poczobuta Odlanickiego, Warszawa, 1877, s. 160].

Šioje vietoje dar galima paminėti ištarmę iš Marcibelos testamento:

„Gyvena ne tas, kuris tiesiog gyvena, bet tas, kuria gyvena nuolat mąstydamas apie mirtį“ [M.Paknys, Mirtis LDK kultūroje, Vilnius, 2008, p. 41].

Kita vertus mirčių M.A.Oginskis turėjo būti prisižiūrėjęs ir savo permainingos karinės karjeros metu. Jis kovėsi ir su maskvėnais, ir su sukilusiais kazokais, ir su turkais bei totoriais ar valachais. Verta priminti, kad gyventa ne bet kokiu, o Tvano laikotarpiu. Šioje vietoje dar galima paminėti arba atgaivinti mūsų atmintį šiokiu tokiu politiniu Marcijono politiniu nepastovumu. Jis ir pasirašė Kėdainių sutartį, ir vėliau lyg koks sūnus palaidūnas grįžo į Jono Kazimiero glėbį, ir palaikė Romanovų kandidatūrą vienos iš elekcijų metu (tam, kad nebūtų išrinktas dažno lietuvių magnato nemėgtas Jonas Sobieskis), ir pykosi su Jonu III, ir taikėsi su juo. Galop, bevaisė jo mirtis garantavo Sapiegų klano iškilimą po 1690-ųjų...

Marcijonas Aleksandras Oginskis buvo savojo amžiaus kūdikiu. Jo gyvenimas daug kuo artimas amžininkų – Jonušo Radvilos, Mykolo Kazimiero Paco biografijoms.

Šiuos žmones jungia ir iki tol nebuvęs tokiu būtinu noras būti įamžintiems. Tai lėmė ir barokinis, ir Tvano nulemtas nepastovumas, suvokimas, kad viskas gali staigiai pasikeisti, išnykti kaip į orą išmesta dulkių sauja. Tuomet ir lieka tik nemarus atvaizdas...

Galima prabilti vieno Orhano Pamuko personažo (kalbėjusio apie venecijietišką portretą) lūpomis:

„Jeigu bent kartą tave šitaip nupieš – niekada nebūsi pamirštas. Net jeigu būtum labai toli – tik pažvelgs į tavo portretą ir pajus, lyg stovėtum šalia. Ir netgi tie, kurie gyvenime bus tavęs neregėję, prabėgus daugeliui metų po tavo mirties galės pažvelgti tau tiesiai į akis, lyg stovėtum priešais juos gyvas“ [O.Pamuk, Mano vardas Raudona, vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė, Vilnius, 2012, p. 41].

Jonas Janovičius, Marcijono Aleksandro Oginskio ir Marcibelos Oginskienės Glebavičiūtės portretai Rykantų bažnyčioje, 1688 m.
Nuotraukos iš: http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Rykant%C5%B3_ba%C5%BEny%C4%8Dia

Turime visos Marcijono Oginskio pirmosios santuokos šeimyninę portretų galeriją. Ant Rykantų bažnyčios presbiterinės sienos Jonas Janovičius apie 1688 metus nutapė geradarių Marcijono Aleksandro ir Marcibelos atvaizdus. Prieš mūsų akis stovi praplikęs arba (greičiau) nusiskutęs ūsuotas, gana prakaulaus veido vyras reprezentaciškai didinga poza – viena ranka įremta į šoną, kitą ramiai apdėjęs ant aksomine staltiese uždegto stalelio (ant kurio dar galėjo būti jo kaip didžiojo kanclerio atributai – antspaudas, knyga, rašto ritinėlis). Tokia pat didinga ir savo vertę žinanti žmona (tiesą sakant – šiek tiek kurapkiška – tokių tipažų ir dabar pamatysi bet kurio miestelio turgavietėje ar autobusų stotyje) – su maldaknyge ir vėduokle (keisti, ir truputėlį prieštaraujantys vieni kitiems atributai – kaip gyvenimas tiesiog ir tikras Gyvenimas) rankose.

Turime sūnelio Jurgio – vaiko, tačiau aprengto kaip suaugusio (ir tai irgi ryškus nutrūkusio gyvenimo, sudužusių vilčių ženklas, kuriam antrina angelų barstomos nuskintos rožės) portretą.

Laurynas Willatzas, Aleksandro Oginskio portretas
Leidinio Trophaeum gloria..., Vilnae, 1667 m antraštinis puslapis (kita pusė)

Turime Marcijono Aleksandro tėvo – Aleksandro (Ɨ1667 m.) portretą – tai vienas įspūdingiausių ne tik raižytojo Lauryno Willatzo (miręs 1701 m. Vilniuje), bet ir viso XVII-ojo amžiaus grafinių portretų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailėje. Valingas veidas, žibančios akys, meistriškai perteikti bruožai, barokiškai puošni ir džiaugsminga ginklų kompozicija aplink – visa tai rodo, kad į norą įsiamžinti tiek užsakovai, tiek vykdytojai žvelgė labai rimtai ir atsakingai, kad vaizdavimo kultūra egzistavo ir klestėjo. (Tegul visa tai vėliau ir nubraukus Laikui).

Rembrandt (priskiriama), Lenkų raitelis, 1655 m., Fricko kolekcija, Niujorkas
Reprodukcija iš: http://en.wikipedia.org/wiki/The_Polish_Rider

Galop, pats žinomiausias ir kontraversiškiausias vėlgi to paties Marcijono Aleksandro Oginskio atvaizdas. Esą jam, Vilniaus Alma mater absolventui lankantis ir mokantis Leidene, pats Rembdrandtas matė, regėjo ir nutapė „lenkų raitelį“ ar „lisovčiką“ [http://hurdahurda.livejournal.com/16147.html]. Galbūt tai tik graži Oginskių giminės legenda (turint omenyje tai, kad Mykolas Kleopas XVIII amžiuje paveikslą nupirks karaliui Stanislovui Augustui), gal – mokslinė hipotezė, leidžianti suteikti raiteliui jaunojo Oginskio bruožų... 

Adasos Skliutauskaitės studija

Adasą Skliutauskaitę pažįstu labai seniai – nuo vaikystės.

Nes tas, kas savo mažomis dienomis vartė ar (išmokęs) skaitė šios dailininkės iliustruotus Ramutės Skučaitės Žvangučius (pirmas leidimas – 1976 m.) ir, negana to, juos pamėgo ar tiesiog mėgo, tam ši dailininkė tikrai yra sava.

Nekalbėsiu čia to, kad Adasa yra ir lengvai bendraujanti, ir trykštanti gyvenimo džiaugsmu. Pabendravus su ja, jautiesi, lyg būtum dar kartą pervertęs mėgstamą knygą ir pasisėmęs iš jos gerų dalykų. Dar pasakysiu, kad kita man taip pat labai patikusi knyga – Šarlio Pero Raudonkepuraitė (1985 m.).

 Buvau jau gana didelis, o ir pasaka šimtus tūkstančius kartų girdėta bei skaityta, kad stebintų tekstas, tačiau iliustracijos padarė įspūdį. Viliojo ir svaigino paslaptis, gilumas ir virpėjimas (tokios yra stipriosios A.Skliutauskaitės kaip menininkės savybės).

Kuomet paprašėme leidimo apsilankyti studijoje, Adasa tik numojo ranka:

„Kad neturiu aš jokios studijos. Kuriu namuose. Ir nėra ten ko nors ypatingo“.

Bet labai laisvai sutiko ir laukė mūsų saulėtą eilinio rugsėjo rytą su kava, pyragu ir nedidele taurele konjako – nuotaikos pažvalinimui.

Paskui paaiškino, kodėl neturi studijos: „Gimė vaikai, pradžioje vienas, po keliolikos metų kitas. Nebuvo laiko su tomis studijomis, juk reikėjo rūpintis, negalėjau imti ir išeidinėti iš namų į kitą erdvę“. Dar pridūrė, kad jai labai patinka, kad turi savo kūrybinį kampą (iš tiesų kelis – visas keturias kertes) namuose ir gali dirbti kada nori. „Štai, labai kartais būna gerai ką nors nupiešti prieš gulantis...“.

A.Skliutauskaitės namuose, jos kūrybinėje laboratorija esama keleto „cechų“.

Štai, tik įėjus ir pasisveikinus, ji pakvietė į svetainę. „Susipažinkite su mano lėlėmis“. Lėlės buvo visur – lentynose, ant komodos, prie veidrodžio, ant lovos ir kėdžių. Didelės, mažos, siūtos pačios Adasos (jų dauguma – „Man patinka nuolat kažką siūti, siuvinėti, ką nors adyti, taisyti ir panašiai“).

Neatversiu didelės paslapties, pastebėdamas, kad lėlės yra panašios tiek į Adasos kūrybos personažus, tiek į ją pačią. Kaip vienos šeimos, giminės nariai būna jungiami kokio nors bendro fizinio bruožo, taip lėles, personažus ir pačią Adasą vienija didelės akys...

Kūrybinė A.Skliutauskaitės erdvė – tai vienas kambarys. Prie durų – veidrodis. Viename, šviesiausiame (bent ryte)  kampe – prie lango – siuvinėjimo stalelis (Adasa siuvinėja piešdama ir tapydama, ir atvirkščiai piešdama siuvinėja). Kitame kampe – molbertas su dažais, teptukais ir viskuo, ko reikia tapant ir piešiant. Čia dar pastebėsiu, kad Adasa yra pilkos spalvos dainė (taip ji vaizdingai nusakė save – po to smagiai nusijuokė ir pasakė kokį juokelį). Pilka linija, tokia pati dėmė ir visos įmanomos pilkumos-linijos-dėmės variacijos – tai A.Skliutauskaitės stichija.

Kuriama Adasos studijoje nuolat, jos aplinka regisi lyg paimta iš minėtųjų Žvangučių ar Raudonkepuraitės. 

"Kur čia ta, didžiapapė?" - pasakė Adasa, traukdami lėlę iš lentynomis su stiklinėmis durelėmis.

"Šita tai tokia liūdna. Na, gal ne liūdna, susimąsčiusi, užsisvajojusi".

Lėlės ir visa kita ant grafikos komodos.

Pagalvojau, kad šitos lėlės veidas - iš senų laikų. Šiek tiek primena pačios Adasos mamos fotografiją (žr. žemiau).

Lėlės, kaip iš Anderseno.

Molinės lėlės ir medinis manekenas piešimui (su Adasos personažų veidu).

Žurnalinis staliukas "lėlių kambaryje - svetainėje. Cukermanas ("Ach, tas mano 'Cukermančikas' - draugiškai tarstelėjo Adasa), Cortasaras ir kitos knygos. 

Kažko laukiančios.

Minėtoji lėlių lentyna. "Didžiapapė" - antroje lentynoje iš apačios.

Viena nutapytoji lėlė. "Lėles dabar tapau".

Piešiniai buvusiame brolio kambaryje.

Stelažai su tapyba ir piešiniais.

Paskui svetainėje prasidėjo grafikos peržiūra ("Einame grafikos pažiūrėti, kad negalvotumėte, jog tik chaltūrinu"). . Lakštai buvo traukiami iš komodos - greitai, ir komentuojami. "Man labai patinka litografijos technika.... Šiaip labai sudėtinga. Piešdamas ant akmens, turi įsivaizduoti, nuspėti, apskaičiuoti, koks bus galutinis rezultatas... Dažnai važiuodavau spausti į Minską. Ten jie visi tokius realizmus darydavo, o mano visai kitaip. Nelabai suprasdavo".

Tikra pilkų spalvų muzika.

"Čia sūnus". O aš pagalvojau, kad ir ta lėlė, už atspaudo, labai panaši.

1980 m. darbas. "Tais laikais buvo mada nepalikti nei vienos tuščios vietos - viską užpildyti!".

Personažas.

Iliustracija Grigorijaus Kanovičiaus kūriniui. Kokia linijos ir dėmės dermė ir gyvumas!

Vaikiškos iliustracijos.

Raudonkepuraitės iliustracija. "Nors atspausdino prastai, nekokybiškai". O mano atmintyje iki šiol likęs naujos knygelės popieriaus kvapas ir impresionistiškai virpanti linija. Pasaka, jauki kaip naminis sausainis... 

A.Skliutauskaitė verčia naujais perleistus Žvangučius. "Joje, kaip ir kitose vaikiškose eilėraščių knygelėse, bvoo privaloma ką nors dėti apie partiją, raudoną spalvą ir panašiai".

"Mano pirmoji iliustruotoji knyga. 1955-ieji. Kad pavaizduočiau MTS - Mašinų ir traktorių stotį, važiavau piešti į Vievį." Paklausta - ar sunku buvo iliustruoti, atsakė: "Viena mano draugė baltarusė (jau mirusi) vis sakydavo 'Ja komponuju, komponuju'. O man apie kompoziciją nereikėdavo specialiai galvoti - viskas savaime susidėliodavo". 

Ta pati knyga. "Čia hapyendas. Anūkas, pamatęs šitas iliustracijas pasakė: 'Tai tu ir piešti moki!'".

Studijos kambarys. Veidrodis.

Siuvimo-siuvinėjimo stalelis.

"Vienas iš siūtų-siuvinėtų ir kitaip tvarkytų".

Tapymo vieta. 

Tėvų fotografijos. Prie tapymo vietos.

A.Skliutauskaitė savo darbo vietoje.

Molberto reversas.

A.Skliutauskaitė prie molberto.

Darbo įrankiai.

Molbertas.