Bruegelis ir Barbora. Babelis ir Puškarnia

Kalbame apie du objektus.

Vienas iš jų - labai senas. Kitas - dar senesnis. Abu juos jungia tai, jog jie nėra išlikę.

Vienas pastatytas biblijiniais laikais - turimas omenyje Babelio bokštas (ir išsamesnės šio statinio istorijos turbūt neverta net pateikinėti - kas nori - gali atsiversti Šventąjį Raštą), kitas - šiek tiek vėliau - pirmą kartą paminėtas 1544-1548 metais, tikėtina, kad to amžiaus kitu laiku galėjo būti perstatytas, išplėstas, rekonstruotas [apie tai - labai išsamus tyrimas - http://senas.istorija.lt/html/mts/mp2/scr/07.htm, be to, archeloginių tyrimų ataskaita yra pateikta - http://www.atl.lt/2017/231-236.pdf]. Kalbama apie Radvilų rūmus Puškarnios priemiestyje. Šis buvo visai šalia žvelgiant pro didžiųjų kunigaikščių rūmų langus - vakaruose plytėjusiame sklype. Senųjų arklidžių (arkliai taip pat neliko nuskriaustais - vieta jiems buvo iš naujo sutvarkyta) vietoje, galbūt išplėtęs didesnę pabūklams skirtą teritoriją, didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas įrengė "puškarnią" arba "pučkornę" - dirbtuves patrankoms gaminti. Kalbant apie XVI amžiuje pastatytus rūmus - a priori galime tarti, jog jie atstovavo renesansiniam manierizmui - tai juose rezidavo tokios asmenybės kaip Mikalojus Rudasis ar šio anūkas Kristupas Perkūnas. Pastatas sunyko Tvano laikotarpiu, kuomet jį valdė Perkūno anūkas Boleslovas... Galutinai "likviduotas" XIX amžiaus pradžioje.

Bet netgi labiau kalbame ne tiek apie Babelį ar Rūmus, kiek apie jų atvaizdus!

Sukonkretinkime dar labiau. Pirmuoju atveju tai - Pieterio Bruegelio Vyresniojo "Babelio bokštas" (tapyta 1563 metais - likus šešiems metams iki Liublino unijos, aliejiniais dažais ant drobės, formatas nemenkas - 114x155 cm, dabar saugoma Meno istorijos muziejuje Vienoje [https://lt.wikipedia.org/wiki/Babelio_bok%C5%A1tas_(paveikslas)]). Antruoju - Jono Rustemo studento Vilniaus universitete Jono Šolmos apie 1835 metus atlikta Pietro di Rossi piešinio (1790 m.) kopija, kartotė, vaizduojanti Radvilų rūmus Puškarnioje (dabar tai saugoma Lietuvos dailės muziejuje [Vladas Drėma, Dingęs Vilnius, 1991, p. 155].

Vienas iš jų, vaizduojantis Babelio bokštą, atsiradęs praktiškai antrųjų rūmų statymo ar rekonstravimo laikotarpiu. Kitas, galbūt paremtas ankstesne, rūmams bendralaike ikonografine medžiaga, vaizduoja Puškarnios Radvilų rūmus jau po XVII amžiaus vidurio kataklizmų - t.y., griuvėsių pavidalu.

Kas bendro tarp šių dviejų objektų? Na, galima plėtoti mintį - ir tarp atvaizdų, ir tarp to, ką jie fiksavo.

Pirma - griuvėsiškumas. Kaip keistai tai beskambėtų. Abu vaizduojami objektai iš tiesų užfiksuoti jau ne pačiais sveikiausiais savo pavidalais. Panašios, giminingos dvasios ir atmosferos teikia ir artimas abiejų kompozicijų koloritas. Žinant, jog Radvilų rūmų apdailoje naudotas smiltainis (aptikta juk tokių dekoro detalių), galima teigti, jog statinius ir jų spalvinius charakterius lėmė panašios medžiagos naudojimas. 

Pieterio Brugelio (Vyresniojo) Babelio bokštas. 1563 m., Vienos meno istorijos muziejus. "Žemė tuomet turėjo vieną kalbą ir vienokius žodžius. Eidami iš rytų jie rado plynus laukus Senaaro žemėje ir čia apsigyveno. Jie kalbėjo vieni kitiems: Eikime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime. Ir jie naudojosi plytomis vietoje akmenų ir žemės sakais vietoje kalkių". Flamandas šioje vietoje laisviau interpretavo tekstą - jo pasirinktos statybinės medžiagos - ne plytos, o akmens luitai. Iš - https://lt.wikipedia.org/wiki/Babelio_bok%C5%A1tas_(paveikslas)#/media/Vaizdas:Bruegel_d._%C3%84.,_Pieter_-_Tower_of_Babel_-_Museum_Boijmans_Van_Beuningen_Rotterdam.jpg

Antras dalykas - pati architektūra. Žinoma, reikia turėti omenyje, jog vakarinis Radvilų rūmų korpusas ir pietvakarinis bokštas galbūt yra ankstesnio statymo periodo - galbūt iš XVI amžiaus pradžios, kada ne tik Tilto gatvėje, bet ir visame Vilniuje, o ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje klestėjo gotikinė mūro architektūra. Tačiau pietinis fasadas - tipiškas renesansinis manierizmas. Didžiojo orderio jonėniniai piliastrai, arkados atikiniame aukšte, kelių tarpsnių karnizai, panoplija ir kartušai...

Paradoksas - o gal ne - net ir breigeliškas Babelio bokštas, ir radviliški rūmai buvo sukurti beveik tuo pačiu metu, tad į akis krentantys architektūriniai elementai - piliastrai ir arkos ir suvienija šiuos du tartum skirtingus visai kituose geografiniuose taškuose - vienas tarp Tigro ir Eufrato, kitas - Neries ir Vilnios, egzistavusius objektus.

Tik įsivaizduokime, jog panašiu metu į vieną kūrinį žvelgė flamandas Pieteris, į kitą - karaliaus favoritė ir žmona, gražioji (bent taip juk teigta ir tikėta) Barbora Radvilaitė, jeigu negyvenusi, tai bent jau tikrai lankiusis savo brolelio Rudojo namuose. 

Jonas Šolma Radvilų rūmai Puškornioje, 1835 m. Lietuvos dailės muziejus. Įdomu, kad Bruegelio kompozicijoje irgi esama šių rūmų kampiniam bokštui artimo bokštelio. O ir Bokšto papėdėje - kairiau esanti anga, per kurią galima patekti vidun, kompoziciškai yra ptalpinta ten, kur į Rūmus eina kartušo su ginklų motyvais vainikuojama pusapskritė įvažiavimo arka. 

Klausiant - kas yra nulėmęs nutapyto Bokšto ir sugriuvusių Rūmų panašumus, atsakyti galima keliais būdais. Pirmas dalykas - žinoma, laiko dvasia. To paties laiko madingoji architektūra. Nesvarbu, ar plytiniu, ar nutapytu pavidalais. Kitas dalykas - žinant, jog Bruegelio viziją yra lėmęs Flavijų amfiteatras - t.y. Romos Koliziejus, galima tarti, jog ir nežinomas Radvilų rūmų architektas - italas ar taip pat iš kokių Nyderlandų kilęs (tokią nuomonę suponuotų šiaurietiškajam manierizmui artimas pastato stilistinis pavidalas) fasade aplikaciškai klijuodamas piliastrus ir supindamas juos it kaspinėliu manieringai įmantriomis arkomis, romėniškos architektūros reliktą traktavo savo kūrybinės vizijos archetipu...

Tapybinio bokšto ir architektūrinių rūmų archetipas. Nuotrauka - iš https://lt.wikipedia.org/wiki/Koliziejus

Radvilų rūmų teritorijoje, 2018 metais vykusių archeologinių tyrimų metu tarp išmestų žemių aptiktas marmuro gabalėlis (degtukų dėžutės dydis). Puškarnios Babelio statytojai naudojo ne tik plytas ar smiltainį, bet ir tauriąsias uolienas. 

Nuo A iki Ž /arba Z/ - du valdovai, vienas archetipas

O juk visi monarchai yra vienodi. Juk visiškai nesvarbu - kokios jų žmogiškos esybės. Ar stori, ar ploni, ar intelektualūs, ar visiški kvailiai ir bepročiai, ar stori ir smirdantys, ar ploni ar riaugėjantys raugintais kopūstais...

Absoliučiai visi valdovai yra tik simboliai. Tą dar užantspaudavo šlovingosios Vilniaus jėzuitų akademijos profesorius Olizarovius, Gdanske 1651 metais išleistame savo veikale "Apie politinę žmonių sąjungą" pastebėjęs, jog "gamta vieną karalių, t.y. protą padarė karalių karaliumi; visas kūno dalis valdo širdis. Tarp kitų gyvų būtybių taip pat galima pastebėti tokią vienvaldystę. Keturkojams viešpatauja liūtas, tarp paukščių pirmasis - erelis, gervės į ilgesnius skrydžius nesileidžia be vado ir elniai turi vieną, paskui kurį seka, vienas ir bičių karalius - kol jis gyvas, jos visos vieningos, vienas bandos vadas, vienas kaimenės valdytojas; visa ai skelbia, jog valstybei reikia, kad būtų vienas karalius kaip galva, su kuria kūno dalys negali ginčytis kaip nors nepakenkdamos sveikatai" [Aronas Aleksandras Olizarovijus, Apie politinę žmonių sąjungą, vertė Julija Sarcevičienė, Vilnius: Aidai, 2003, p. 543]. Vienu žodžiu, Aronas Aleksandras čia irgi tiesiog rėžte įrėžė, jog monarchas yra daugiau valdžios idėja nei gyvas žmogus.

Tas puikiai atsispindi ir anuometinėje bei vėlesnėje epochose (kalbame apie XVII ir XVIII šimtmečius, kurie mūsuose, tegul ir Respublikoje, buvo ir karalių, tegul daugiau ir teorinio - ir tai dar kartą patvirtina teiginį, egzistavimo metais - dar iki tos konkrečios datos, kuomet karaliai staiga tapo nebereikalingais ir jų galvos ėmė kristi kaip kokie kopūstai po aštriu derliaus nuėmėjo, vardu Giljotina, peiliu. 

Galop, būtina pastebėti, jog ši idėja - monarcho kaip tam tikros valdžios ikonos funkcija ir esmė, susiformavo net ne Baroke, o Renesanse. Nesiremiant didžiaisiais ano meto autoritetais (nuo Dantės ar Petrarcos iki visų kitų, jau vėlesnių, rašiusių apie monarchijos primatą), reikia prisiminti, jog dar vienas iš Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikusių humanistų - Augustinas Rotundas savo "Lenko pasikalbėjime su lietuviu" (1565 m.) įvairiais rakursais ir skirtingomis perspektyvomis nupiešė idealaus valdovo - paveldimo monarcho portretą. Tai ir pastebėjimas, jog "karaliaus niekas nevaldo - vien Dievas ir įstatymas" (p. 167), ir "valstybei naudingas valdovas privalo turėti šiuos bruožus: dievobaimingumą, gerumą, dorą, išmintį bei meilę pavaldiniams ir valstybei" (p. 178), be to - "mes, /lietuviai/ savą, mūsuose gimusį valdovą turime. <...> Mums valdovas gimsta" (p. 183) /čia reikėtų pridurti - it kokia Dievo ir Gamtos duotybė, tik deja - gana greitai, mirus Žygimantui Augustui, su trumpu vazišku pratęsimu tai baigėsi - V.P./ [Augustinas Rotundas, "Lenko pasikalbėjimas su lietuviu", vertė Birutė Mikalonienė, Šešioliktojo amžiaus raštija, Vilnius: Pradai, 2000]. 

Pereinant prie vaizdų ir įvaizdžių, reikia pastebėti, jog Valdovo kaip tam tikro (ir ne jokio tam tikro, o tikrai tikro) stereotipą ikonografiškai XVI amžiaus pabaigoje suformulavo du istoriografiniai konkurentai - Motiejus Stryjkovskis ir Aleksandras Gvaninis (Stryjkowski + Guagnini). Du LDK kariai, du istorijos pirmeiviai, santykius susigadinę falsifikacijos bylomis ir bylinėjimais. (Priminsiu, jog Motiejus buvo apkaltinęs Aleksandrą - savo karinį viršininką algininkavimo Vitebsko tvirtovėje laikais, nurašius jo rengtą "Kroniką" ir pagal ją parengus savą "Deskripciją"). Nesigilinant - kas atsirado anksčiau - višta ar kiaušinis, verta atkreipti dėmesį, kad abu šie autoriai savo tekstams vartodavo ir tas pačias klišes. Jos gana paprastos (o kartu nepaprastos) - vaizdavusios įvairius skirtingų epochų Lenkijos ir Lietuvos valdovus. Esmė slypi tame, kad per daug nesukant galvos - kaip atrodė realusis Vytautas ar koks Boleslovas Drąsusis, tiek vieno, tiek kito pavaizdavimui buvo vartojamos tos pačios klišės. Ši sąvoka - KLIŠĖ - vartotina ir tiesiogine (turint omenyje medžio klišes ksilografijoms), ir perkeltine (kalbant apie mąstymo ir matymo sterotipus) prasmėmis.

Trys monarchai - Lenkijos karalius Kazimieras Didysis, Lietuvos ir Rusios karalius (kaip pats save titulavo) Gediminas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis iš 1578 metų Guagninio Sarmatiae Europae Descriptio. Valdovai stovi majestotine poza (gaila, kad šiais atvejais apsiribota pusiafigūriais portretais ir nematome reglamentuotos kojų padėties - pražergtos pečių linijoje, tartum darant kokį nors rytmetinės mankštos pratimą). Dešinė ranka iškilmingai įremta į šoną (poza, demonstruojanti jėgą bei pasitikėjimą), kairė tvirtai laiko kariaujančio monarcho atributą - kalaviją.

 Tiesiog egzistuojant Monarcho idėjai, nebuvo taip ir svarbu - koks tas Vytautas realiai atrodė, daug aktualiau - kad jis iš tiesų egzistavo kaip valdovas ir jo valdžia realiai veikė.

Tad štai tokios pamokos buvo gerai išmoktos ir žinotos dar ir aštuonioliktajame šimtmetyje. Prancūzijoje tuo laiku jau siautėjo enciklopedistai, labai dar netiesiogiai padėję sprogmenų po Monarcho idėjos pamatais, Lietuvoje ir Lenkijoje lygiai taip pat siautėjo (tik ne taip intelektualiai) anarchija, Familijos nariai ir visa tai už virvučių tampę rusai. Tačiau valdovo statusas dar buvo tvirtas, dailus ir idealus - tartum atėjęs iš renesansinių ir barokinių vadovėlių bei traktatų.

Geriausias to pavyzdys - du meno kūriniai Vilniaus mieste.

Vienas iš jų - iš Šv. Dvasios bažnyčios - 

Trumpai galima priminti, kad dar gotikos laikais statytoji dominikonų bažnyčia degė ir degdavo vos ne kas keletą metų. Tiek kokiame XVII, tiek XVIII amžiuose. Matyt, tai lėmė ir toji priežastis, jog šventovė pastatyta pačiame miesto epicentre. Ugniai čia būdavo ką veikti. Iki 1770 metų rekonstruota ir sutvarkyta bažnyčia (savo mažai pakitusiu pavidalu) išliko iki mūsų dienų. Kodėl ant vieno dešinio pilioriaus pagrindinėje navoje kabo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio atvaizdas? Ogi todėl, kad šis valdovas iniciavo mūrinės bažnyčios pastatymą 1501 metais. Taigi - fundatorius.

Kitas - ištapytas pačioje sienoje, o ne pakabintas tarpukolonyje (tiesą sakant - irgi tarp dviejų kolonų ar net porų, tik  iliuziškai ištapytų) - iš Šv. Jurgio bažnyčios -

Šv. Jurgio bažnyčia (ir senosios regulos karmelitų vienuolynas) yra beveik Šv. Dvasios bažnyčios giminaitė ir likimo sesuo. Atsiradusi vos keletu metų vėliau - 1506 metais, ji irgi buvo ne kartą rekonstruota. Vėlgi po 1749 metų didžiojo gaisro, buvo perrengta rokokiniu rūbu - ką puikiai matome tiek interjere, tiek eksterjere. Nežiūrėkime į didįjį šios bažnyčios altorių - juolab, kad jis yra keletu bent jau dešimtmečių vėlesnis ir ištapytas arba Luko Smuglevičiaus, arba (didesnė tikimybė) prie bendro rokokinio konteksto puikiai prisiderinusio šio sūnaus - didžiojo klasicisto Pranciškaus [Dalia Klajumineė, Tapyti altoriai. XVIII a. - XIX a. I p. nykstantys Lietuvos bažnyčių dailės paminklai, Vilnius: VDA leidykla, 2006, p. 110]. Bet pažvelkime į kairę - ten, ovaliniame medalione apie 1755 metais šalia kitų bažnyčios ir vienuolyno geradarių buvo nutapytas Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas (Žygimantas) Vaza.

Atidžiau pasižiūrėję galime pastebėti, jog abu valdovai labai panašūs. Tartum ir net giminaičiai su tais pačiais genais!

Aleksandras vėlgi - kaip ir tie "gvaniniški" personažai yra įrėmęs kairę ranką į šarvuotą šoniuką. Dešinėje - skeptras. Ant galvos kunigaikštiška mitra. Raudonas, sabalo kailiuku pamuštas apsiaustas raitosi iki šachmatiškai languotų grindų. Barzda hipsteriškai vešli, frizūriškai prižiūrėta. Antakiai vešlūs - it kokio kolūkio pirmininko.

Zigmantas (o juk galima vadinti ir archaiškesniu - Žygimanto Жыгімонтo vardu) su tokiais pačiais krūtinšarviais ir apsiaustu (ilgio nesimato, bet atkreipkime dėmesį į puošnią sagę), identišku tik kitoje - kairėje rankoje laikomu skeptru, analogiška, tik vos-vos "skystesnė", labiau išretėjusi, tačiau panašiu pilku atspalviu pražilusi barzda. Karūna - lengvesnė - be to raudono "pripūtimo". 

Tad ką tuo norėta pasakyti? Pirmas dalykas, kad panašiu metu tapytuose jau istoriniais tapusių valdovų atvaizduose nesiekta kažkokio konkretaus portretinio panašumo. Svarbiau buvo pati vaizduojamo Monarcho idėja, jo instituto atributų perteikimas. Molbertinės ir sieninės tapybos autoriai pasirėmė ta pačia kliše, kurios formatas jau buvo susiformavęs tų vaizduojamų personažų laikais (iš tiesų dar seniau).

Taigi - turime vieną archetipą skirtingų valdovų vaizdavimui (čia dar prisiminkime ir Vytauto Didžiojo bei Šv. Kazimiero Trirankio atvaizdų "brolybę" Vilniaus katedroje...).

Bet vis tik - visai negluminantį dviejų valdovų panašumą dar taip pat galima aiškinti ir kitomis priežastimis. 

Pirma, abu jie atstovavo tam pačiam mėlynam Gediminaitiškam/Jogailaitiškam kraujui. Žygimanto Vazos motina juk buvo Kotryna Jogailaitė. (Manytina, jog nereikia net aiškinti, kad Aleksandro tėvu buvo Kazimieras Jogailaitis). Tad galima taip pat kelti prielaidą, jog tapytojai, perteikę skirtingų generacijų didžiuosius kunigaikščius, ir tartum pavartę Stryjkovskio bei Gvaninio raštus (kur klišių "pritaikymas" konkretiems personažams irgi nebuvo visiškai atsitiktiniu), galėjo į tai atsižvelgti.

Kitas dalykas, nežinant nei sieninio, nei molbertinio artefakto autorystės, tik žinant, jog sukurti jie buvo panašiu metu, ir kad prie abiejų bažnyčių rekonstravimo ir dekoravimo darbų prisidėjo Pranciškus Ignotas Hoferis (Franciszek Ignacy Hoffer, Franciscus Ignatius Hoffer), galime teigti, kad abu šiuos valdovus nutapė gal net vienas ir tas pats asmuo iš minėtojo architekto aplinkos. Mindaugas Paknys yra iškėlęs versiją, kad tokiu (ištapiusiu ir Šv. Dvasios, ir Šv. Jurgio bažnyčias) galėjo būti vilnietis tapytojas Motiejus Sluščianskis [Mindaugas Paknys, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija. Žymiausi menininkai, Vilnius: VDA leidykla, 2009, p. 100].