Bruegelis ir Barbora. Babelis ir Puškarnia

Kalbame apie du objektus.

Vienas iš jų - labai senas. Kitas - dar senesnis. Abu juos jungia tai, jog jie nėra išlikę.

Vienas pastatytas biblijiniais laikais - turimas omenyje Babelio bokštas (ir išsamesnės šio statinio istorijos turbūt neverta net pateikinėti - kas nori - gali atsiversti Šventąjį Raštą), kitas - šiek tiek vėliau - pirmą kartą paminėtas 1544-1548 metais, tikėtina, kad to amžiaus kitu laiku galėjo būti perstatytas, išplėstas, rekonstruotas [apie tai - labai išsamus tyrimas - http://senas.istorija.lt/html/mts/mp2/scr/07.htm, be to, archeloginių tyrimų ataskaita yra pateikta - http://www.atl.lt/2017/231-236.pdf]. Kalbama apie Radvilų rūmus Puškarnios priemiestyje. Šis buvo visai šalia žvelgiant pro didžiųjų kunigaikščių rūmų langus - vakaruose plytėjusiame sklype. Senųjų arklidžių (arkliai taip pat neliko nuskriaustais - vieta jiems buvo iš naujo sutvarkyta) vietoje, galbūt išplėtęs didesnę pabūklams skirtą teritoriją, didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas įrengė "puškarnią" arba "pučkornę" - dirbtuves patrankoms gaminti. Kalbant apie XVI amžiuje pastatytus rūmus - a priori galime tarti, jog jie atstovavo renesansiniam manierizmui - tai juose rezidavo tokios asmenybės kaip Mikalojus Rudasis ar šio anūkas Kristupas Perkūnas. Pastatas sunyko Tvano laikotarpiu, kuomet jį valdė Perkūno anūkas Boleslovas... Galutinai "likviduotas" XIX amžiaus pradžioje.

Bet netgi labiau kalbame ne tiek apie Babelį ar Rūmus, kiek apie jų atvaizdus!

Sukonkretinkime dar labiau. Pirmuoju atveju tai - Pieterio Bruegelio Vyresniojo "Babelio bokštas" (tapyta 1563 metais - likus šešiems metams iki Liublino unijos, aliejiniais dažais ant drobės, formatas nemenkas - 114x155 cm, dabar saugoma Meno istorijos muziejuje Vienoje [https://lt.wikipedia.org/wiki/Babelio_bok%C5%A1tas_(paveikslas)]). Antruoju - Jono Rustemo studento Vilniaus universitete Jono Šolmos apie 1835 metus atlikta Pietro di Rossi piešinio (1790 m.) kopija, kartotė, vaizduojanti Radvilų rūmus Puškarnioje (dabar tai saugoma Lietuvos dailės muziejuje [Vladas Drėma, Dingęs Vilnius, 1991, p. 155].

Vienas iš jų, vaizduojantis Babelio bokštą, atsiradęs praktiškai antrųjų rūmų statymo ar rekonstravimo laikotarpiu. Kitas, galbūt paremtas ankstesne, rūmams bendralaike ikonografine medžiaga, vaizduoja Puškarnios Radvilų rūmus jau po XVII amžiaus vidurio kataklizmų - t.y., griuvėsių pavidalu.

Kas bendro tarp šių dviejų objektų? Na, galima plėtoti mintį - ir tarp atvaizdų, ir tarp to, ką jie fiksavo.

Pirma - griuvėsiškumas. Kaip keistai tai beskambėtų. Abu vaizduojami objektai iš tiesų užfiksuoti jau ne pačiais sveikiausiais savo pavidalais. Panašios, giminingos dvasios ir atmosferos teikia ir artimas abiejų kompozicijų koloritas. Žinant, jog Radvilų rūmų apdailoje naudotas smiltainis (aptikta juk tokių dekoro detalių), galima teigti, jog statinius ir jų spalvinius charakterius lėmė panašios medžiagos naudojimas. 

Pieterio Brugelio (Vyresniojo) Babelio bokštas. 1563 m., Vienos meno istorijos muziejus. "Žemė tuomet turėjo vieną kalbą ir vienokius žodžius. Eidami iš rytų jie rado plynus laukus Senaaro žemėje ir čia apsigyveno. Jie kalbėjo vieni kitiems: Eikime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime. Ir jie naudojosi plytomis vietoje akmenų ir žemės sakais vietoje kalkių". Flamandas šioje vietoje laisviau interpretavo tekstą - jo pasirinktos statybinės medžiagos - ne plytos, o akmens luitai. Iš - https://lt.wikipedia.org/wiki/Babelio_bok%C5%A1tas_(paveikslas)#/media/Vaizdas:Bruegel_d._%C3%84.,_Pieter_-_Tower_of_Babel_-_Museum_Boijmans_Van_Beuningen_Rotterdam.jpg

Antras dalykas - pati architektūra. Žinoma, reikia turėti omenyje, jog vakarinis Radvilų rūmų korpusas ir pietvakarinis bokštas galbūt yra ankstesnio statymo periodo - galbūt iš XVI amžiaus pradžios, kada ne tik Tilto gatvėje, bet ir visame Vilniuje, o ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje klestėjo gotikinė mūro architektūra. Tačiau pietinis fasadas - tipiškas renesansinis manierizmas. Didžiojo orderio jonėniniai piliastrai, arkados atikiniame aukšte, kelių tarpsnių karnizai, panoplija ir kartušai...

Paradoksas - o gal ne - net ir breigeliškas Babelio bokštas, ir radviliški rūmai buvo sukurti beveik tuo pačiu metu, tad į akis krentantys architektūriniai elementai - piliastrai ir arkos ir suvienija šiuos du tartum skirtingus visai kituose geografiniuose taškuose - vienas tarp Tigro ir Eufrato, kitas - Neries ir Vilnios, egzistavusius objektus.

Tik įsivaizduokime, jog panašiu metu į vieną kūrinį žvelgė flamandas Pieteris, į kitą - karaliaus favoritė ir žmona, gražioji (bent taip juk teigta ir tikėta) Barbora Radvilaitė, jeigu negyvenusi, tai bent jau tikrai lankiusis savo brolelio Rudojo namuose. 

Jonas Šolma Radvilų rūmai Puškornioje, 1835 m. Lietuvos dailės muziejus. Įdomu, kad Bruegelio kompozicijoje irgi esama šių rūmų kampiniam bokštui artimo bokštelio. O ir Bokšto papėdėje - kairiau esanti anga, per kurią galima patekti vidun, kompoziciškai yra ptalpinta ten, kur į Rūmus eina kartušo su ginklų motyvais vainikuojama pusapskritė įvažiavimo arka. 

Klausiant - kas yra nulėmęs nutapyto Bokšto ir sugriuvusių Rūmų panašumus, atsakyti galima keliais būdais. Pirmas dalykas - žinoma, laiko dvasia. To paties laiko madingoji architektūra. Nesvarbu, ar plytiniu, ar nutapytu pavidalais. Kitas dalykas - žinant, jog Bruegelio viziją yra lėmęs Flavijų amfiteatras - t.y. Romos Koliziejus, galima tarti, jog ir nežinomas Radvilų rūmų architektas - italas ar taip pat iš kokių Nyderlandų kilęs (tokią nuomonę suponuotų šiaurietiškajam manierizmui artimas pastato stilistinis pavidalas) fasade aplikaciškai klijuodamas piliastrus ir supindamas juos it kaspinėliu manieringai įmantriomis arkomis, romėniškos architektūros reliktą traktavo savo kūrybinės vizijos archetipu...

Tapybinio bokšto ir architektūrinių rūmų archetipas. Nuotrauka - iš https://lt.wikipedia.org/wiki/Koliziejus

Radvilų rūmų teritorijoje, 2018 metais vykusių archeologinių tyrimų metu tarp išmestų žemių aptiktas marmuro gabalėlis (degtukų dėžutės dydis). Puškarnios Babelio statytojai naudojo ne tik plytas ar smiltainį, bet ir tauriąsias uolienas. 

Renesansinės nuogybės Lietuvoje

Savo nuogo kūno meilei Renesansas primena nudistų pliažą. Po romanikos sutemų ir gotikos miglų, kuomet žmonės ir juos vaizduojančios skulptūros buvo („dėl visa ko“ ir todėl „kad taip reikia“) buvo apsimuturiavę įmantriausiomis raukšlėmis krentančiais audiniais, renesansinės figūros ėmė ir išsirengė. Tokiu būdu dailininkai pasiekė du tikslus: viena vertus, džiaugsmingai apdainavo žmogiško kūno grožį, realizuodami graikišką kalokagatijos idealą; kita vertus, tokiu būdu išsprendė turbūt jau ir juos kamavusį aprangos ir visuotinybės prieštaravimą. Problema regėtųsi labai paprasta – kaip pavaizduoti apsirengusį žmogų ir išvengti madų pasikeitimų sąlygojamo karikatūrizmo, kaip grožį padaryti universaliu? Štai, devynioliktojo amžiaus džentelmenui, žvelgiančiam į savo protėvius kokoje nors Lankašyro grafystės pilyje, jie, apsirengę Elžbietos laikų apdarais turėjo atrodyti šiek tiek komiškai, ir dirbtinai. Arba kad ir mums, matantiems Ingreso portretus su bakenbarduotais ir pilvotais ponais, įsismaukusiems į aptemptas kelnes, tokia jų apranga kelia šiokią tokią šypseną. O Renesanso laikais mąstyta apie tai – kaip aprengti Vergilijaus siužeto herojus, kokius rūbus pateikti Užkariautosios Jeruzalės liudininkams? Tad net ir dėl to – kur tik būdavo galima neparengti vaizduojamų personažų, ten jie veikdavo nuogi, it mamos pagimdyti. Mikelandželo ištapytoji Siksto koplyčia – ta suomiška pirtis, pasak Petro Repšio, yra pati puikiausia renesansinio nudizmo esencija.

Lietuvoje taip pat egzistavo Renesansas. Gal ne toks didus, kaip Europoje (už išlikusius tik fragmentus, čia reikia dėkoti ir svetimiems okupantams, ir iki mūsų dienų paveldo saugoti nesiruošiantiems analfabetams), tačiau unikalus ir specifinis. Būtent tą ir įrodo nuogi kūnai, kurie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jos dailėje pasirodo būtent Renesanse – šešioliktame-septynioliktame šimtmečiais.

Esminiai pokyčiai, kaip visada, prasideda nuo galvos. Galva anų laikų Lietuvoje buvo valdovas ir jo ramstis – bajorija. Būtent su šiuo luomu ir jo reprezentacija susijusiuose meno kūriniuose ima ir sušmėžuoja pirmieji nuogaliai. Kai kurių netgi negalima pavadinti tikraisiais nuogaliais – bet jų pomirtiniai kūnai antkapiniuose paminkluose, aprengti Maksimilijono tipo šarvais (kaip Albrechto Goštauto) ar husariškais krūtinšarviais, žodis žodin kartojančiais (na, iš tiesų dar net patobulinančiais!) vyriškas formas, glumina savo nuogumu. Tokia apranga, patvirtinanti seną graikų posakį, kad „drabužiai yra žmogaus kūno veidrodis“ galbūt mūsų, pripratusių prie akivaizdesnių dalykų, gal ir nestebina, tačiau amžininkus visgi turėjo versti susimąstyti. Štai, kad ir Goštautas, kurio vyriškumo bei nemažo pilvo nepaslepia, bet priešingai paryškina – šarvai, liudininkams atsiverdavo visa kūniška esybe.

Bernardus Zanobius de Gianotis, LDK kanclerio Albrechto Goštauto antkapinė plokštė Vilniaus katedroje, apie 1539 m.

Maksmilijono tipo (renesansiniai paradiniai, kaneliūromis dekoruoti) šarvai paryškina natūralias kūno formas. 

Bet, žinoma, reikia ir net būtina pabrėžti, kad nuogų monarchų, magnatų ir šiaip šlėktos LGK mene mes nepamatysime – ne lygis.

Juolab, kad nuogumas neretai (o net iki mūsų dienų) yra suvokiamas kaip tam tikras pažeminimo veiksmas. Galbūt todėl tiek renesansinėje, tiek barokinėje kūryboje svetimi – dažniausiai priešų belaisviai, būdavo vaizduojami nuogais. 

„Blogietis“ , pasak kai kurių interpretacijų, matomas ir vienoje iš nedaugelio išlikusių pasaulietinių freskų Siesikų rezidencijoje. Tai nuogas jaunuolis ar dar nesenas vyras gana didele nosimi (vėlgi, tai galima traktuoti kaip meilužio atributą) ir į žiūrovą atsukta nuoga sėdyne. Turbūt tai vienas pirmųjų aktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailėje.

Sieninė tapyba Siesikų pilyje, XVI a. 

Nuogas jaunuolis, didele nosimi ir atsmauktomis kelnėmis.

Šalia valdovų ir didikų nuogais galėdavo būti (vaizduojami) tik įvairūs „pagalbiniai“ subjektai – skydnešiai, alegorinės figūros. Štai, kad ir Šv. Mykolo bažnyčioje esantis Leono Sapiegos ir jo žmonų paminklas – nuogi ir putnūs personažai, draperijomis prisidengę arba drąsiai demonstruojantys savo gėdingąsias vietas, nebijo eksponuoti savo kūnų.

Leono Sapiegos ir jo žmonų antkapinis paminklas Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje, XVII a. pradžia. Jano Bulhako nuotrauka, 1937 m.

Nuogi amūrai, laikantys herbinį kartušą

Tomas Makovskis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis (fragmentas), 1613-1650 m.

Nuogi amūrai, laikantys vieną iš žemėlapio legendų.

Analogiškai iš grafikoje, ypač kartografijoje, nuogybių nebijota – priešingai, jos ne tik pagyvindavo visą vaizdą (tereikia įsivaizduoti – kaip atsipūsdavo žiūrovo akis po visų geografinių analizių, žvelgdama į rėmus, bordiūrus ir legendas, aplipintas apsinuoginusių putų ir satyrų (pastarieji, be abejo, turėjo iliustruoti ir laukinę tenykščių kraštų gamtą). Satyrai, kaip ir dera satyrams - nesikuklina ir rodo net savo organus ir ne bet kokiose, o erekcijos būsenose.

Antonas Wiedas, Maskvos valstybės žemėlapis, 1542-1555 m.

Nuogi vyriškos ir moteriškos lyties satyrai prie žemėlapio legendų.

A. Wiedo žemėlapis sufleruoja ir dar vieną labai svarbų pranešimą. Nuogos moters kūnas Lietuvos Renesanso mene, regis, buvo tabu. Arba bent jau nesusilaukė tokio populiarumo, kokiu naudojosi Italijoje ir Nyderlanduose. Didikės nuogai rengtis negalėjo - net prieš rafinuočiausius italų dailininkus. Geriausiu atveju moterys apnuogindavo savo biustus - bet ir tik tuomet, kai vaizduodavo kokias nors mitologines būtybes - sirenas, nereides, hermas.

Antonas Wiedas, Maskvos valstybės žemėlapis, 1542-1555 m.

Moteriškos lyties satyrė.

Medinės durys Kretingos Apreiškimo bažnyčioje, XVII a. pradžia

Iki pusės apsinuoginusios vyriškos ir moteriškos hermos.

Medinės durys Kretingos Apreiškimo bažnyčioje, XVII a. pradžia

Moteriška herma su voliutomis vietoje krūtų.

Willemo van den Blockes dirbtuvės, LDK maršalkos Stanislovo Radvilos paminklas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, XVII a. pradžia

Moteriškos lyties herma,

Netgi galima nurodyti tiesioginius šaltinius, impulsus, iš kurių ėjo visos tos nuogybių įtakos – žinoma, kad tai karaliaus dvaras, be abejo, kad ten dirbę italų meistrai. Tereikia prisiminti „nudistais“ knibždančius Žygimanto Augusto arasus arba dar itališkojo periodo kai kurių meistrų kūrybą (tokia atvira ji nebuvo toleruojama šių naujoje tėvynėje). Štai, kad ir tokie korifėjai kaip Caraglio ar Mosca Padovano, savo pirmojoje Tėvynėje be nuogo kūno tiesiog neįsivaizdavę kūrybos.

Giovanni Giacomo Caraglio, Venera, XVI a. 3-4 dešimtmečiai.

Itališkuoju laikotarpiu sukurtas dailininko vario raižinys.

Giovanni Maria Mosca Padovano, Antonijus ir Kleopatra, iki 1530 m. Iš: http://it.wikipedia.org/wiki/Giovanni_Maria_Mosca

Itališkojo periodo skulptoriaus darbas.

Tą kardinalų išsirengimą – tikrai renesansinį pokytį (tebūnie tai viso labo išorinis dalykas) ypač aiškiai galima matyti sakraliniame – katalikiškame mene. Po bizantinių ir gotikinių apsitūlojimų draperijomis ir klostėmis, Renesanse nepabūgsta apsinuoginti pats Dievas. Pliką mes jį matome trejais – Kūdikėlio, Kankinio ir Prisikeliančio pavidalais.

Kūdikėlis su Švč. Mergele Marija ir Šv. Ona, Batakių bažnyčia, XVI a., pradžia, (neišlikusi)

Nukryžiavimas, sieninė tapyba Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje, XVII a. pradžia

Nukryžiuotasis, Molėtų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, XVI a. pradžia

Prisikėlęs Kristus, Kretingos Apreiškimo bažnyčia, XVI a. pradžia (dingusi)

Prisikėlęs Kristus, sieninė tapyba Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, XVII pradžia

Retesnis variantas – šventieji kankiniai. Deja, Lietuvoje nepamatysime strėlėmis persmaigstyto Sebastijono (ypač mylimo kai kurių laisvamanių tapytojų), koks nors Laurynas paprastai aprengiamas, tačiau Alsėdžių Šv. Batramiejaus bažnyčioje esantis martyrologijos liudininkas – nuogas, plikumą demonstruojantis nepriekaištingai išdidžiai.

Šv. Baltramiejus, Alsėdžių Šv. Baltramiejaus bažnyčia, 1633-1643 m. (S.Varno nuotrauka iš knygos "Alsėdžiai", Vilnius, 2002, p. 90)

Apibendrinant galima pastebėti kelis dalykus:

pirma – nuogas kūnas Lietuvos Renesanso mene, niekuomet nevaizduotas savitiksliai – dėl savęs paties (priešingai itališkajam Renesansui);

antra – apie nuogus kūnus Lietuvos Renesanso mene galima kalbėti Hyppolyte'o Taine‘o žodžiais (tai, ką jis sakė apie olandiškus – išpurtusius ir išblyškusius jų pavidalus).

Iš tiesų – Lietuvos Renesanso mene vaizduojami kūnai – toli gražu ne apolonai ir afroditės (moteriškos lyties apskritai kur kas mažiau) – tai ne visai proporcingi, kiek apdribę, tačiau apčiuopiami ir tikri kūnai. Dailėje tai iš tiesų buvo esminis postūmis...