Sapiegos piramidė, arba pirmosios egiptomanijos apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

"/1583 m./ Rugsėjo vienuoliktą dieną anksti rytą sėdę ant asilų, - juos iš Kairo buvome atsisiųsdinę, - gerą mylią nujojome prie pietų pusėje esančių piramidžių, šalia kurių yra daug uolose iškaltų požeminių urvų. Kadaise tai buvo gyvenvietės arba įvairių šeimų kapai. Dabar jie smėlio užpilti. Nukasę smėlį, į tas kriptas leidžiasi virvėmis. Tai ir mes šalia vienos aukštesnės piramidės tokiu būdu nusileidome į dešimties ar daugiau uolekčių gylio duobę" /Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis Kelionė į Jeruzalę, iš lotynų kalbos vertė Ona Matusevičiūtė, Vilnius, 1990, p. 176/.  

 

Leonas Sapiega (1557-1633) per savo netrumpą gyvenimą ne tik pakeitęs ne vieną tikėjimą (gimęs ir augęs stačiatikiu, tapo kalvinistu, galop persikvalifikavo į aistringą ir uolų kataliką), užėmęs pačius įtakingiausius ir reprezentatyviausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigybinius postus (tai vainikavo didžiojo kanclerio, Vilniaus vaivados, didžiojo etmono titulai bei veiklos), galop turėjęs ne vieną žmoną (kaip banaliai ir primityviai tai beskambėtų... – ir šioje vietoje reikia pabrėžti, kad turėjo jas, Dorotą` ir Elžbietą, ne vienu ir tuo pačiu metu), ir net pabuvojęs ne viename pasaulio mieste, ne vienoje šios Žemės sostinėje. Leipcigas, Maskva, Ryga, Varšuva...

O štai nei Romoje, nei Jeruzalėje Leonas Sapiega tikrai nebuvo. Tuo jis nusileido kitos to meto galingos ir įtakingos giminės – Radvilų, atstovui Našlaitėliui (šio tėvo dvare, beje, jaunystėje mokėsi ir prusinosi, su jo broliu Jurgiu, vėliau tapusiu kardinolu, studijavo Vokietijoje). Pastarasis ne tik apsilankė Šventojoje Žemėje (ką daugelis žinojo ir žino iš lotyniškai parašytos jo knygos), bet ir, nuvykęs į Egiptą, užkopė ant piramidžių, lindo į faraonų palaidojimus Karalių slėnyje...

Egiptietiško obelisko iškėlimas Romoje, Šv. Petro aikštėje, 1586 m. Iš: https://en.wikipedia.org/wiki/Domenico_Fontana

Leono Sapiegos gyvenimo metais, XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiaus pradžioje europiečių dėmesys Azijai, Artimiesiems Rytams, Levantui, Šiaurės Afrikai ir net konkrečiai senajam Egiptui gimte atgimė. Tai net galima pavadinti savotišku protoegiptomanija (turint omenyje, kad tikrasis dėmesys, mada, aistra Kemet civilizacijai sprogs po kelių šimtų metų, po to, kai į ten nusibeldęs Napoleonas Bonapartas ir koks Edipas pažvelgė į paslaptingojo Sfinkso akis). Ją ypatingai pakurstė du konkretūs asmenys – Felice Peretti, 1585 metais tapęs popiežiumi Sikstu V (tuo pačiu laiku mūsų minėtasis Leonas kaip tik tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleriu) ir jam dirbęs architektas Domenico Fontana. Vos per penketą metų šių žmonių duetas pakeitė Romos miestą iš pagrindų. Perbraižė Amžinojo Miesto gatvių tinklą, prieš pagrindines bazilikas pastatė šimtmečius patvoriuose ir tarp piktžolių dūlėjusius egiptietiškus obeliskus. (Vienas iš jų tokiu būdu iškilo prieš pat Šv. Petro baziliką). Tą vėlyvajį Renesanso ir ankstyvąjį Baroko susižavėjimą Egiptu reziumavo „šimto galų meistras“ – eruditas jėzuitų vienuolis Athanasius Kircheris, 1652-1654  metais išleidęs savo tritomį „OEDIPUS AEGYPTIACUS“, kuriame buvo aprašyta ne tik senosios kultūros politinė bei kultūros istorija, bet ir tariamai iššifruoti paslaptingieji hieroglifai.

Gizos piramidės iš Sebstiano Munsterio "Kosmografijos" (Cosmographia, 1544 m.). Regis, kad šie egiptietiški paminklai buvo labiau matomi ne savo buvimo vietoje - t.y. Egipte, o tai pat stebint jų imitacijas, kartotes Romos mieste (taip teigti galima kliaunantis pernelyg išilgintomis piramidžių proporcijomis).  Įdomu, kad pirmajame vokiškajame pasaulio aprašyme daug vietos buvo skirta ir Lietuvai.

Bet grįžkime prie Leono Sapiegos, o taip pat ir Egipto...

Žvelgiant į šio didiko pastatytąją Šv. Mykolo bažnyčią Vilniuje, kuri atliko savotišką jeigu ne egiptietiškos piramidės, tai bent sapiegiškojo mauzoliejaus rolę, tereikia užmesti akį į šventovės stogą. Žvelgiant į pastatą iš rytų pusės, nuo nuo presibiterijos, nuo jau anksčiau čia išdygusiųjų Bernardinų ir Šv. Onos, negali negluminti masyvus, monumentalus stogas. Jo proporcijos akivaizdžiai padiktuotos gotikinės tradicijos – aukščiu dengiančiosios konstrukcijos nenusileidžia sienoms, o forma pakartoja piramidės siluetą. 

Piramidinis Šv. Mykolo bažnyčios stogas žvelgiant į jį nuo Šv. Onos bažnyčios prieangio.

 

PIRAMIDĖ. Šv. Mykolo bažnyčios stogo proporcijos ir aukštis yra įspūdingi. Prilygsta sienų aukštingumui, o stačias stogas tartum balbieriaus skustuvas pjauna dangaus skliautą. Dar verta atkreipti dėmesį, kad šios bažnyčios fasade yra vartojamas dar vienas egiptietiškosios architektūros elementas - obeliskas. Jis, tiksliau - jie (nes yra du), ir dar tiksliau, ne obeliskai, o tiesiog "obeliskiukai", įkomponuoti pagrindiniame fasade. Čia vienas iš jų puikiai matomas - piramidės, t.y. stogo "papėdėje" - dešinėje pusėje.

Kodėl piramidė? Ir „prie ko“ čia tas-tie Sapiegos?

Galima tik pasvarstyti.

Visų pirma, galvokime, kad bažnyčios fundatorius pernelyg nesuko galvos ir viską už jį vykdė, darė statytojai. Tokia prielaida turbūt būtų neįtikinamiausia (ypač turint omenyje katalikų bažnyčios šiame Vilniaus pakraštyje, netoli gynybinės sienos ir pačiame protestantizmo epicentre, atsiradimo aplinkybes). Antra, pafantazuokime, kad su Mikalojumi Radvila Našlaitėliu bendravęs, jį tikrai asmeniškai neblogai pažinojęs (juk formavosi toje pačioje nesvyžiškoje Juodoje aplinkoje – net ir nuėjo paskui abu tais pačiais katalikiškais ir valstybiniais keliais) Leonas taip buvo sužavėtas šio pasakojimų apie Gizos stebuklus, kad net nusprendė tai pakartoti savo fundacijoje. Juolab, kad mauzoliejinės bažnyčios kripta, kurioje iki šiol ilsisi maskvėnų ir zaporožiečių išniekinti dignitoriaus ir jo artimųjų palaikai, yra įrengta tiesiai po didžiuoju altoriumi – lygiai po ta vieta, kurią kupoliškai (atsiprašau – piramidiškai!) vainikuoja minėtasis stogas. Trečia (bet tai tiesiogiai siejasi su pirmąja prielaida) – tiek Leonas Sapiega – šios bažnyčios fundatorius, tiek XVII amžiaus pirmaisias dešimtmečiais ją tikrąja ta žodžio prasme projektavę ir statę žmonės – architektai, statybininkai, mūrininkai tiesiog atidavė savo laiko madai. T. y. galvodami – „pastatysime, kad būtų kaip Romoje“ (Egiptas vis tik buvo toliau ne tik geografine, bet ir mentaline prasmėmis).

Šioje vietoje verta pri(si)minti, kad net ir dėl piramidžių (panašiai kaip ir obeliskų), juos imituojantiems nereikėjo keliauti už Romos ribų. Būtent šiame mieste taip pat būta tokio tipo statinių. Aišku, žinomiausias yra vadinamoji Cestijaus piramidė (Piramide di Caio Cestio) – Romos pretoriaus Gajaus Cestijaus mauzoliejus, atsiradęs paskutiniais metais prieš Kristaus gimimą ir, į ką vertėtų atkreipti dėmesį, 271-275 m., integruotas į gynybinę Miesto įtvirtinimų sistemą – Aureliano sieną. Tuo metu čia, šalia piramidės atsirado ir tai, kas vėliau buvo pavadinta Porta San Paolo (o iki krikščionybės įsitvirtinimo tai buvo tiesiog Porta Ostiensis). Įdomu, jog Renesanse (ir turbūt ne tik) Petrarkos dėka galvota, jog šioje piramidėje buvo palaidotas Remas, o jį nužudęs Miesto įkūrėjas Romulas esą buvo palaidotas didesnėje piramidėje („Meta Romuli“), buvusioje tarp Bazilikos ir Angelo pilies (iš tiesų – Adriano mauzoliejaus). Šv. Mykolo bažnyčia ir į nedraugiškus Rytus atsuktas piramidinis stogas kūrė deja vu įspūdį. Tai regėjosi it mažoji Romos kartotė sarmatiškoje jos versijoje. Šioje vietoje dar galime atkreipti dėmesį, kad sapiegiškoji piramidė žvelgė į jos papėdėje kurtą Jeruzalės modelį – tai yra, čia pat ir panašiu metu kurtas Jėzaus Kristaus kančiai ir žmonijos Atpirkimui dedikuotas kompleksas su iki šiol išlikusia Kristaus laiptų koplyčia (1617 m.). Tad ir piramidinis kaimyninės Šv. Mykolo bažnyčios stogas, jo siluetas organiškai, renesansinio moteto ar barokinės kantatos ritmu ir melodingumu įsiliejo į bendrą chorą. 

Cestijaus piramidė ir Šv. Pauliaus vartai Romoje. Vartai, pastatyti III amžiuje savo rūsčiu siluetu priminė tvirtovę. Nuo jų prasidėjo vienas esminių - Ostijos kelias / Via Ostiense. Iš:  https://it.wikipedia.org/wiki/Porta_San_Paolo

Stovėdami prieš pagrindinį Šv. Mykolo fasadą pastebėkime, kad du jo bokštai, remiantys navą savo kompozicinės struktūros principais primena Porta San Paolo esmę. Tad bažnyčia egzistuoja ir elgiasi tartum dekonstruotas Cestijaus piramidės ir Pauliaus vartų variantas - piramidė ir vartai, stogas ir bokštai čia egzistuoja vienas šalia kito ir kitaip negali būti. Net jeigu tai sakytume, jog tai tėra graži fantazija ir neįtikima, neįrodoma interpretacija, tikėti galime bent jau tuo, kad pagrindinis Bažnyčios fasadas veikia kaip savotiški vartai į Amžinybę, kurioje Šv. archangelas Mykolas savo ietimis ir svarstyklėmis paskirsto sieleles kairėn ir dešinėn. Iš romėniškosios architektūros - nesvarbu, kokiam periodui - Respublikos ar Imperijos, lietuviškasis Renesansas perėmė legionieriško tvirtumo, militarinio asketiškumo kokybes ir siekiamybes...

Kita vertus, renesansinė, bet į Baroko pusę jau žvelgusi Šv. Mykolo bažnyčia pasižymi labai architektonišku piliastrų (Renesanse jie pakeitė kontraforsus) "naudojimu". Šie ir konstrukciniai (tvirtina mūrą), ir puošybiniai elementai it kokios atramos įtaigiai kelia baldakimui prilygstantį išraiškingą stogą.

Taigi - toks rekonstrukcinis koliažas. Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje = Cestijaus  piramidė + Šv. Pauliaus vartai Romoje (su simpatija, pagarba Egiptui mintyse)...

Renesansinės nuogybės Lietuvoje

Savo nuogo kūno meilei Renesansas primena nudistų pliažą. Po romanikos sutemų ir gotikos miglų, kuomet žmonės ir juos vaizduojančios skulptūros buvo („dėl visa ko“ ir todėl „kad taip reikia“) buvo apsimuturiavę įmantriausiomis raukšlėmis krentančiais audiniais, renesansinės figūros ėmė ir išsirengė. Tokiu būdu dailininkai pasiekė du tikslus: viena vertus, džiaugsmingai apdainavo žmogiško kūno grožį, realizuodami graikišką kalokagatijos idealą; kita vertus, tokiu būdu išsprendė turbūt jau ir juos kamavusį aprangos ir visuotinybės prieštaravimą. Problema regėtųsi labai paprasta – kaip pavaizduoti apsirengusį žmogų ir išvengti madų pasikeitimų sąlygojamo karikatūrizmo, kaip grožį padaryti universaliu? Štai, devynioliktojo amžiaus džentelmenui, žvelgiančiam į savo protėvius kokoje nors Lankašyro grafystės pilyje, jie, apsirengę Elžbietos laikų apdarais turėjo atrodyti šiek tiek komiškai, ir dirbtinai. Arba kad ir mums, matantiems Ingreso portretus su bakenbarduotais ir pilvotais ponais, įsismaukusiems į aptemptas kelnes, tokia jų apranga kelia šiokią tokią šypseną. O Renesanso laikais mąstyta apie tai – kaip aprengti Vergilijaus siužeto herojus, kokius rūbus pateikti Užkariautosios Jeruzalės liudininkams? Tad net ir dėl to – kur tik būdavo galima neparengti vaizduojamų personažų, ten jie veikdavo nuogi, it mamos pagimdyti. Mikelandželo ištapytoji Siksto koplyčia – ta suomiška pirtis, pasak Petro Repšio, yra pati puikiausia renesansinio nudizmo esencija.

Lietuvoje taip pat egzistavo Renesansas. Gal ne toks didus, kaip Europoje (už išlikusius tik fragmentus, čia reikia dėkoti ir svetimiems okupantams, ir iki mūsų dienų paveldo saugoti nesiruošiantiems analfabetams), tačiau unikalus ir specifinis. Būtent tą ir įrodo nuogi kūnai, kurie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jos dailėje pasirodo būtent Renesanse – šešioliktame-septynioliktame šimtmečiais.

Esminiai pokyčiai, kaip visada, prasideda nuo galvos. Galva anų laikų Lietuvoje buvo valdovas ir jo ramstis – bajorija. Būtent su šiuo luomu ir jo reprezentacija susijusiuose meno kūriniuose ima ir sušmėžuoja pirmieji nuogaliai. Kai kurių netgi negalima pavadinti tikraisiais nuogaliais – bet jų pomirtiniai kūnai antkapiniuose paminkluose, aprengti Maksimilijono tipo šarvais (kaip Albrechto Goštauto) ar husariškais krūtinšarviais, žodis žodin kartojančiais (na, iš tiesų dar net patobulinančiais!) vyriškas formas, glumina savo nuogumu. Tokia apranga, patvirtinanti seną graikų posakį, kad „drabužiai yra žmogaus kūno veidrodis“ galbūt mūsų, pripratusių prie akivaizdesnių dalykų, gal ir nestebina, tačiau amžininkus visgi turėjo versti susimąstyti. Štai, kad ir Goštautas, kurio vyriškumo bei nemažo pilvo nepaslepia, bet priešingai paryškina – šarvai, liudininkams atsiverdavo visa kūniška esybe.

Bernardus Zanobius de Gianotis, LDK kanclerio Albrechto Goštauto antkapinė plokštė Vilniaus katedroje, apie 1539 m.

Maksmilijono tipo (renesansiniai paradiniai, kaneliūromis dekoruoti) šarvai paryškina natūralias kūno formas. 

Bet, žinoma, reikia ir net būtina pabrėžti, kad nuogų monarchų, magnatų ir šiaip šlėktos LGK mene mes nepamatysime – ne lygis.

Juolab, kad nuogumas neretai (o net iki mūsų dienų) yra suvokiamas kaip tam tikras pažeminimo veiksmas. Galbūt todėl tiek renesansinėje, tiek barokinėje kūryboje svetimi – dažniausiai priešų belaisviai, būdavo vaizduojami nuogais. 

„Blogietis“ , pasak kai kurių interpretacijų, matomas ir vienoje iš nedaugelio išlikusių pasaulietinių freskų Siesikų rezidencijoje. Tai nuogas jaunuolis ar dar nesenas vyras gana didele nosimi (vėlgi, tai galima traktuoti kaip meilužio atributą) ir į žiūrovą atsukta nuoga sėdyne. Turbūt tai vienas pirmųjų aktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailėje.

Sieninė tapyba Siesikų pilyje, XVI a. 

Nuogas jaunuolis, didele nosimi ir atsmauktomis kelnėmis.

Šalia valdovų ir didikų nuogais galėdavo būti (vaizduojami) tik įvairūs „pagalbiniai“ subjektai – skydnešiai, alegorinės figūros. Štai, kad ir Šv. Mykolo bažnyčioje esantis Leono Sapiegos ir jo žmonų paminklas – nuogi ir putnūs personažai, draperijomis prisidengę arba drąsiai demonstruojantys savo gėdingąsias vietas, nebijo eksponuoti savo kūnų.

Leono Sapiegos ir jo žmonų antkapinis paminklas Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje, XVII a. pradžia. Jano Bulhako nuotrauka, 1937 m.

Nuogi amūrai, laikantys herbinį kartušą

Tomas Makovskis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis (fragmentas), 1613-1650 m.

Nuogi amūrai, laikantys vieną iš žemėlapio legendų.

Analogiškai iš grafikoje, ypač kartografijoje, nuogybių nebijota – priešingai, jos ne tik pagyvindavo visą vaizdą (tereikia įsivaizduoti – kaip atsipūsdavo žiūrovo akis po visų geografinių analizių, žvelgdama į rėmus, bordiūrus ir legendas, aplipintas apsinuoginusių putų ir satyrų (pastarieji, be abejo, turėjo iliustruoti ir laukinę tenykščių kraštų gamtą). Satyrai, kaip ir dera satyrams - nesikuklina ir rodo net savo organus ir ne bet kokiose, o erekcijos būsenose.

Antonas Wiedas, Maskvos valstybės žemėlapis, 1542-1555 m.

Nuogi vyriškos ir moteriškos lyties satyrai prie žemėlapio legendų.

A. Wiedo žemėlapis sufleruoja ir dar vieną labai svarbų pranešimą. Nuogos moters kūnas Lietuvos Renesanso mene, regis, buvo tabu. Arba bent jau nesusilaukė tokio populiarumo, kokiu naudojosi Italijoje ir Nyderlanduose. Didikės nuogai rengtis negalėjo - net prieš rafinuočiausius italų dailininkus. Geriausiu atveju moterys apnuogindavo savo biustus - bet ir tik tuomet, kai vaizduodavo kokias nors mitologines būtybes - sirenas, nereides, hermas.

Antonas Wiedas, Maskvos valstybės žemėlapis, 1542-1555 m.

Moteriškos lyties satyrė.

Medinės durys Kretingos Apreiškimo bažnyčioje, XVII a. pradžia

Iki pusės apsinuoginusios vyriškos ir moteriškos hermos.

Medinės durys Kretingos Apreiškimo bažnyčioje, XVII a. pradžia

Moteriška herma su voliutomis vietoje krūtų.

Willemo van den Blockes dirbtuvės, LDK maršalkos Stanislovo Radvilos paminklas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, XVII a. pradžia

Moteriškos lyties herma,

Netgi galima nurodyti tiesioginius šaltinius, impulsus, iš kurių ėjo visos tos nuogybių įtakos – žinoma, kad tai karaliaus dvaras, be abejo, kad ten dirbę italų meistrai. Tereikia prisiminti „nudistais“ knibždančius Žygimanto Augusto arasus arba dar itališkojo periodo kai kurių meistrų kūrybą (tokia atvira ji nebuvo toleruojama šių naujoje tėvynėje). Štai, kad ir tokie korifėjai kaip Caraglio ar Mosca Padovano, savo pirmojoje Tėvynėje be nuogo kūno tiesiog neįsivaizdavę kūrybos.

Giovanni Giacomo Caraglio, Venera, XVI a. 3-4 dešimtmečiai.

Itališkuoju laikotarpiu sukurtas dailininko vario raižinys.

Giovanni Maria Mosca Padovano, Antonijus ir Kleopatra, iki 1530 m. Iš: http://it.wikipedia.org/wiki/Giovanni_Maria_Mosca

Itališkojo periodo skulptoriaus darbas.

Tą kardinalų išsirengimą – tikrai renesansinį pokytį (tebūnie tai viso labo išorinis dalykas) ypač aiškiai galima matyti sakraliniame – katalikiškame mene. Po bizantinių ir gotikinių apsitūlojimų draperijomis ir klostėmis, Renesanse nepabūgsta apsinuoginti pats Dievas. Pliką mes jį matome trejais – Kūdikėlio, Kankinio ir Prisikeliančio pavidalais.

Kūdikėlis su Švč. Mergele Marija ir Šv. Ona, Batakių bažnyčia, XVI a., pradžia, (neišlikusi)

Nukryžiavimas, sieninė tapyba Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje, XVII a. pradžia

Nukryžiuotasis, Molėtų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, XVI a. pradžia

Prisikėlęs Kristus, Kretingos Apreiškimo bažnyčia, XVI a. pradžia (dingusi)

Prisikėlęs Kristus, sieninė tapyba Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, XVII pradžia

Retesnis variantas – šventieji kankiniai. Deja, Lietuvoje nepamatysime strėlėmis persmaigstyto Sebastijono (ypač mylimo kai kurių laisvamanių tapytojų), koks nors Laurynas paprastai aprengiamas, tačiau Alsėdžių Šv. Batramiejaus bažnyčioje esantis martyrologijos liudininkas – nuogas, plikumą demonstruojantis nepriekaištingai išdidžiai.

Šv. Baltramiejus, Alsėdžių Šv. Baltramiejaus bažnyčia, 1633-1643 m. (S.Varno nuotrauka iš knygos "Alsėdžiai", Vilnius, 2002, p. 90)

Apibendrinant galima pastebėti kelis dalykus:

pirma – nuogas kūnas Lietuvos Renesanso mene, niekuomet nevaizduotas savitiksliai – dėl savęs paties (priešingai itališkajam Renesansui);

antra – apie nuogus kūnus Lietuvos Renesanso mene galima kalbėti Hyppolyte'o Taine‘o žodžiais (tai, ką jis sakė apie olandiškus – išpurtusius ir išblyškusius jų pavidalus).

Iš tiesų – Lietuvos Renesanso mene vaizduojami kūnai – toli gražu ne apolonai ir afroditės (moteriškos lyties apskritai kur kas mažiau) – tai ne visai proporcingi, kiek apdribę, tačiau apčiuopiami ir tikri kūnai. Dailėje tai iš tiesų buvo esminis postūmis...