Karaliai, kunigaikščiai, arba Lietuvos valdovų atvaizdai Vilniuje

Vilnius yra karalių miestas. Tegul tai yra trivialus, lėkštas ir nuvalkiotas apibūdinimas, tačiau šis miestas turi teisę vadintis būtent tokiu (juolab, tereikia palyginti šio miesto tegul ir miniatiūrinę didybę - bet tai substancinė, ne dydinė kategorija, su uostiška Ryga ar prekybiniu Talinu). Tegul retas valdovas čia gyveno labai ilgai - prisiminkime, kad ir kokį Vytautą ar Žygimantą Augustą, iš kurių pirmasis gal net daugiau laiko praleisdavo kokiuose Dauguose ar Varėnoje, antrasis - Rūdninkuose, tačiau šioje vietoje iš karto galima mintį šiek tiek pataisyti, primenant, jog pirmasis ir palaidotas ne kur nors kitur, o Lietuvos sostinėje, o antrasis bent jau reiškė norą (jeigu būtų miręs Didžiojoje Kunigaikštystėje) pasilikti čia amžinojo poilsio.

Tad esminis klausimas, kuris kamuoja mane jau ilgoką laiko tarpą - kiek tų karalių ir kunigaikščių yra užfiksuota pačiame Vilniuje? Koks yra monarchiškoji ikonografija šiame mieste? Praktiškai atlikau nedidelį menotyrinį tyrimą (kaip dabar mėgstama sakyti meno pasaulyje ir terminas tyrimas gal net pradeda nukonkuruoti ankstesnį parazitinį projektą...). Paauglystėje, kuomet jau gyvai domėjausi Lietuvos istorija, man vienas juokas buvo išvardinti visus Lietuvos karalius ir didžiuosius kunigaikščius (beje, nesu kalbininkas-lingvistas, tačiau sąvoka kunigas man yra priimtinesnė, kadangi kunigaikščio apibrėžimas iš karto nurodo kažkokią subordinaciją hierarchiškai aukščiau stovinčiam titului - bet tai mano asmeninis požiūris), tad keliaudamas miesto gatvėmis bandžiau surasti jų veidus (ne tik šešėlius), šmėkščiojančius viešosiose erdvėse, sieninėje ir molbertinėje tapyboje, skulptūriniuose artefaktuose. Chronologiškai apsibrėžiau savo vaikščiojimą riba ties XX amžiaus viduriu - nes per pastaruosius pusšimtį metų buvo "prikepta" daug atvaizdų ir stabų, kurių didžioji dalis man, laikančiam save šiokiu tokiu meno gurmanu, nėra nei patrauklūs, nei įtaigūs.

Taigi - Mindaugas, Treniota, Vaišvilkas, Švarnas, Traidenis, Butigeidis, Pukuveras, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Kęstutis - nerekomenduoju ieškoti šių pagoniškųjų monarchų atvaizdų, nes net ir lakstydami Vilniaus skersgatviais ar aikštėmis, nieko nerasite. Pirmas (ir esminis) dalykas - viena jau dėl to, kad ikikrikščioniškoji Lietuvos kultūra neturėjo nei poreikio raštui, nei vaizdo siekiamybės - nors koks nors Bychovco kronikos gerbėjas oponuotų man teigimu, kad mirus anų laikų valdovams, jų pavaldiniai ir palikuonys išdroždavo medinį stabą, sudievindami velionį. Bent jau taip neva atsitikę su "romėniškaisiais" lietuvių monarchais. 

Tiesa, šiokia tokia išimtis būtų kalbant bent jau apie Algirdą, kadangi jo veidas sušmėžuoja bent jau Vilniaus kankinių epopėjoje. Štai, interneto platybėse surasta ikona - 

Vilniaus kankinių ikona iš Šv. Dvasios cerkvės - http://days.pravoslavie.ru/Images/ii965&411.htm

Papildomose scenose (kairėje žemiau, dešinėje - viršuje) aiškiai vaizduojamas didysis kunigaikštis Algirdas, nirštantis dėl ortodoksiškąjį gyvenimo būdą (barzdas) ir tikėjimą pasirinkusių savo valdinių. Pats jis irgi panašus į aukas - barzdotas, šiek tiek išdribusiai (kaip ir dera tokio rango žmogui) sėdintis soste. Belieka (su šiokiu tokiu juodu humoru) apgailestauti, jog deja, koks Kęstutis bent jau oficialiai-rašytiškai, nenukankino jokio krikščionio ir tokiu būdu prarado progą būti įamžintu tegul ir vėlesniuose, bet vaizdiniuose-ikonografiniuose šaltiniuose. 

Žinoma, visuomet galima daryti prielaidą, kurti hipotezę ar tiesiog fantazuoti ir, pavyzdžiui, manyti, kad ne taip tolimuose Trakuose Vytauto laikais sukurtose freskose šmėžavo arba šio karaliumi panūdusio, tačiau juo taip ir netapusio didžiojo kunigaikščio, arba jo tėvo, dėdės, senelio atvaizdas - 

Vincentas Smakauskas. Iliustracija jo apybraižai Wspomnienie Trok w 1822 iš Atheneum (Wilno, 1841, t. 5).

Bet žygiuokime toliau. Štai, liūdna, kad net Jogailos, savo vedybomis ir politika pastūmėjusio Lietuvą ir lietuvius link Vakarų ir į lenkų glėbį, portreto rasti yra, kaip sakoma viename filme - "misija neįmanoma". Net jo statytoji katalikiškoji Vilniaus katedra neamžina savo statytojo atvaizdo atminimo... Tai yra beveik natūralu ir simptomatiška, kadangi Jogailą savo dydžiu (dydis šiuo atveju veikia kaip mentalinė, o ne fizinė kategorija) nurungė pusbrolis Vytautas. 1419 metais jo perstatytojoje katedroje (kur ir palaidotas) yra saugomas paveikslas. Tiesa, vėlyvas (iš XVIII amžiaus), tiesa - keliais bei aplinkkeliais atkeliavęs iš Brastos. Bet svarbiausia, kad įkūnijantis šį valdovą tokiu, kokį mes ir įsivaizduojame.
O fantazija ir vaizduotė reiškia labai daug. Šiuo atveju galime prisiminti įžymųjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karį ir istoriką, falsifikatorių ir mistifikuotoją Alessandro Guagnini, 1578 metais Krokuvoje išleidusį savo veikalą Sarmatiae Europeae descriptio, quae Regnum Poloniae, Lituaniam, Samogitiam, Russiam, Masoviam, Prussiam, Pomeraniam... complectitur, kurį gausiai ir noriai iliustravo ne kuo nors kitkuo, o Lietuvos valdovų atvaizdais. Tik visa esmė slypi tame, jog istorikas kliovėsi ir savo, ir skaitytojų vaizduote, tuos pačius portretus panaudodamas ir Lietuvos, ir Lenkijos monarchų įvaizdinimui. Tas renesansinio/manieristinio embleminio ir alegorinio mąstymo ir pajautos laikais tai turbūt neturėjo būti kažkas drastiško ar neįprasto. Tiesiog mąstyta, jog svarbiausia yra ženklas, ikona, simbolis. Panašiai mąsto ir dabartinių oficialiųjų stovylų autoriai, užsakovai, iniciatoriai, pavaizduotuose praeities didžiavyriuose ieškodami to, ko patys stokoja - didybės, kilnumo ir panašiai.

Štai šis barzdotas kilniaveidis vyriškis iš Guagninio veikalo. Lenkiškoje jo dalyje tai - LECHAS, "pirmasis Lenkijos valdovas ir jos kūrėjas", lietuviškoje - MINDAUGAS arba Mendog. Esmė slypi tame, kad iliustratorius ar tų paveikslėlių "maketuotojas" suvokė, kokį atvaizdą prie kokios asmenybės dėti, nes tiek lenkiškoje, tiek lietuviškoje dalyse šis ilgabarzdis žymi valstybės "protoplastus".

Analogišku būdu vaizduotė gali (ir turi!) veikti Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Nors nėra įrodyta (to turbūt niekuomet ir neįvyks) ir greičiausiai tai nėra taip, bet net oficialioje internetinėje Katedros svetainėje [http://www.katedra.lt/kazimiero-koplycia/skulpturos/] žymima, jog 1692 metais to statinio nišose pastatytos medinės sidabruotos skulptūros ženklina ne ką kitką, o Jogailos dinastijos atstovus. Vėlgi pakartosime, kad čia, panašiai kaip ir Guaginio atveju, svarbiau yra ne tiesa (koks skirtumas, ar Žygimanto Augusto nosis buvo su kuprele ar su karpa - juk svarbiau, kad jam valdant buvo sudaryta Liublino unija!), o tai kas galėtų būti.

Pagal populiariąją versiją - kairėje turime Žygimantą Augustą, dešinėje - Aleksandrą Jogailaitį.

 Jogaila (kairėje) ir Jonas Albrechtas (šio anūkas - Lenkijos karalius, bet ne Lietuvos didysis kunigaikštis - dešinėje) 

Vladislovas Vaza ir Kazimieras Jogailaitis

Žygimantas Senasis ir Šventasis Kazimieras (šio brolis)

Žinoma, tokia atributacija nėra nei patvirtina, net paneigta (nors Mindaugas Paknys turi savo svarių argumentų ir analitinių įžvalgų, paremtų kur kas platesniais, europietiškaisiais kontekstais), ir remiantis ja, galima postringauti (panašiu stiliumi), kad pietiniame Katedros fasade, jos kolonadoje stovintys septyneri šventieji karalaičiai (atkeliavę čia iš XVIII amžiaus - konkrečiai - 1754-ųjų ir iš Šv. Kazimiero bažnyčios, dar konkrečiau - nuo didžiojo altoriaus) yra ne kas kita, kaip Šventojo broliai (turėjo jų penkis), jis pats ir dar bendravardis tėvas.

Ypač įspūdingas yra šis - apverkiantis nutrupėjusį skeptrą ir tartum šnabždantis: Vanitas vanitatum omnia vanitas arba Sic transit gloria mundi.
Gal tai, sakykime, Aleksandras Jogailaitis, taip liūdnai miręs Žemutinėje Vilniaus pilyje.

Fantazuokime, kad tas jaunuolis kairėje - tai koks nors Žygimantas Senasis, o dešinėje - jo tėvas Kazimieras (nors galima manipuliuoti ir atvirkščiai - bent jau remiantis barzdų argumentu). 

Norintiems pamatyti "tikrą", bent jau Aleksandrą Jogailaitį, reikėtų nueiti iki Šv. Dvasios (Domininkonų) bažnyčios, ten jo portretas, kaip dera fundatoriui bei mecenatui, nuo XVIII amžiaus antrosios pusės kabo ant pirmojo pilioriaus dešinėje pusėje. Valdovas vaizduojamas didingai ir patraukliai. Toks vyrukas "oho" - šarvuotas, išlakus ir proporcingai sudėtas.

Aleksandro Jogailaičio portretas Šv. Dvasios bažnyčioje Vilniuje.
Karalius vertas rėmų, o rėmai - karaliaus.

Norint pamatyti tolimą (laiko ir kraujo prasmėmis) giminaitį - Žygimantą iš Vazų giminės, vertėtų nukeliauti iki Visų Šventųjų (karmelitų) bažnyčios. Prie centrinio altoriaus, dešinėje, kabo paveikslas Švč. Mergelės Marijos pagarbinimas (datuotinas XVII amžiaus 1 puse), kur pavaizduotų Dievo Motinos garbintojų tarpe - tiksliau - jų priešakyje, tikėtina, nutapytas pats Vazų dinastijos Respublikoje pradininkas.

Švč. Mergelės Marijos garbinimas, XVII a. 1 pusė, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia.
Karalius (Žygimantas Vaza?) klūpo pirmajame plane, giliau - pragaro liepsnose kepa nusidėjėliai.

Dar pagalvojau tokią "ereziją" (su realybe ar mokslu neturinčią nieko bendro), kad jeigu Aušros Vartų Mergelė Marija, pasak Juozo Jurginio, vaizdavo karalienę Barborą Radvilaitę, tai kitoje tų pačių vartų pusėje kabojęs Jėzaus portretas natūraliai turėjo amžinti jos didžiąją Meilę - paskutinįjį iš Gediminaičių, paskutinį iš Jogailaičių - Žygimantą Augustą (tegul paveikslas ir nutapytas praėjus beveik pusšimčiui metų nuo valdovo mirties).

Išganytojas iš Aušros Vartų. 1620-1630 m. Bažnytinio paveldo muziejus, Vilnius

Dar viena (ir pati "realiausia" - nes atributuota) valdovų galerija yra Vilniaus universitete. Kai pagalvoji - kitaip juk ir negali būti - nes mokslo šventovėje turi būti saugomas jos geradarių atminimas. Užtenka užeiti į Didįjį kiemą ir pažvelgti į šiaurinę bei vakarinę sienas. Vlado Drėmos tekstas apie tai: http://naujienos.vu.lt/laisvalaikis/apie-didziojo-kiemo-freskas-neskelbtas-vlado-dremos-straipsnis/.

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras - vienas šauniausių Respublikos valdovų, renesansiškai kartojęs Vytauto žygius ir energingai bandęs reformuoti valstybę. Gaila - nepavyko.

Žygimantas Vaza - vėl jis, moraliai ir materialiai palaikęs Vilniaus jėzuitų akademiją.

Dar reikia prisiminti visokias eitynes, "fejerverijas" ir kitokius "šposus", kuriuos surengdavo miestelėnai savųjų monarchų atvykimo į Miestą progomis. Dalis jų, tikėtina, pasilikdavo ilgesniam laikui, tokiu būdu praeiviams ir gyventojams tartum primindami, kad karalius/didysis kunigaikštis stebi juos, kad jis su jais visuomet. 

Bet grįžkime į Universitetą - 

Augustas III Saksas - vyras šiaip gal šaunus (bent jau ko vertas stotas), tačiau kaip politikas ir valstybės veikėjas - nelabai...

Paskutinysis - Stanislovas Augustas Poniatovskis. Kaip ir dera apie paskutinįjį - arba gerai, arba nieko. Tad geriau nieko - tik galima pastebėti tai, jog (bent man toks susidaro įspūdis), jog Didžiojoje Kunigaikštystėje jį mėgo.

Tų Lietuvos monarchų portretų Vilniaus mieste yra ir daugiau. Štai, kad ir Žygimanto Vazos portretas Šv. Jurgio bažnyčioje, "papuoštas" vamzdžiais ir statybiniu glaistu (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-10-25-gintaras-kuslys-apie-valdovo-portreta-vilniaus-sv-jurgio-kankinio-baznycioje-vertingas-bet-isniekintas/70995), kita vertus - pro kai kuriuos galbūt praeiname, net nepagalvodami, kad ten yra JIS - Lietuvos didysis kunigaikštis.
Štai, kad ir šimto metų senumo pastatas Gedimino prospekte, kurio nišoje į praeivius ir priešingoje pusėje esantį knygyną išdidžiai žvelgia ponas, kažkuo panašus į Joną Sobieskį (Lietuvoje nelabai ir vertintą - nes čia tuomet karaliavo Pacai) -

Pastatas Gedimino prospekte (nr. 41) - istorizmo architektūra (iki 1914 metų) su nišoje pūpsančiu monarchu (magnatu?), tiksliau - jo biustu, vainikuojamu vos ne kryžiuotiško šalmo

Apibendrinant galima pastebėti, kad didžiausi Lietuvos valdovų "koncentratai" yra dviejose vietose - Katedroje ir Universitete. Tai turbūt kažką kalba apie praeities išsaugojimo galimybes ir priežastis. Ir kad vien dėl to verta tikėti bei mokytis.

Kita vertus, galvodamas apie pagoniškuosius valdovus - nuo Gedimino iki kokio Skirgailos (na, šis nebuvo didžiuoju, tik savo brolio vietininku) ar Švitrigailos (be to, gerai - paskui jie priėmė krikščionybę), visuomet išmąstau, kad kartais net svarbiau yra ne įsivaizduoti ar sužinoti kaip jie atrodė, bet suvokti, kad jie būtent čia - po tą Vilnių, po jo kalnus vaikščiojo ir lytėjo. Reiškia, kad jų pėdsakai kažkur yra įsispaudę - tereikia juos pajusti. 

Alberto Vijūko-Kojelavičiaus "Lietuvos istorijos" I tomo frontispisas: autorystė ir simbolika

Cornelis van Dalen I, A.Vijūkas-Kojelavičius, Historiae Lituanae... t. 1, Gdanskas, 1650 m.

Kalbėjimo apie vieno iš Lietuvos istorijos tėvų – Kojalavičiaus didžiojo veikalo – Historiae Lituanae pirmojo tomo frontispisą atspirties ir išeities tašku būtų akivaizdus faktas – minimas asmuo buvo jėzuitų vienuolis. Ir ne bet koks, o Vilniaus jėzuitų akademijos teologijos profesorius ir daktaras.

Bet kol kas palikime tai paraštėje, atkreipdami dėmesį į du dalykus:

1)      Tereikia tik apgailestauti, kad iki šiol nėra nustatyta, kas yra titulinio puslapio autorius;

2)      Akivaizdu, kad frontispise – tiktų tikriausioje viso darbo vizitinėje kortelėje, vizualiai įkūnytos kai kurios pagrindinės teksto idėjos.

Antraštinis lapas – vaizdine prasme pati puošniausia viso veikalo (ir pirmojo, ir antrojo tomų) dalis, nėra signuotas, ir tai apsunkina visą tyrimą. Šiuo atveju tegalima pasikliauti rašytiniais šaltiniais ir stilistine analize. Visą reikalą palengvina tai, jog yra žinoma „Lietuvos istorijos“ išleidimo vieta – tai garbingas ir šlovingas Gdansko miestas – Respublikos langas į Baltijos jūrą ir visą pasaulį. Būtent ten tuo metu knyginėje produkcijoje iliustruotų – visokiausiomis figūromis ir architektūrinėmis detalėmis išpieštų frontispisų beveik monopolisto teises buvo įgijęs graveris iš dar šlovingesnio Amsterdamo – Cornelis van Dalenas (Vyresnysis arba I). Užtenka pasižiūrėti, kad ir į šio raižytojo atliktą Jokūbo Sobieskio Užrašų apie Chotynės karą titulinį puslapį (1646 m.) arba beveik dešimtmečiu ankstesnę panegiriką Vladislovo Vazos bei Cecilijos Renatos santuokos proga (1637 m.). 

Cornelis van Dalen I, J. Sobieski Commentariorum Chotinesnis Belli..., Gdanskas, 1646 m.

Cornelis van Dalen I, M.Opitz, Felicitati Augustae Honorique Nuptiarum..., Gdanskas, 1637 m.

Bendros struktūros komponavimo, figūrų pozų, šriftų  ir, ypač svarbu, modeliavimo prasme – tai neabejotinai artimi kūriniai. Kaip nurodė lenkų dailės istorikė Teresa Sulerzyska [T.Sulerzyska, „Ryciny Cornelisa van Dalen w siedemnastowiecznych drukach“ gdańskich, in Biuletyn historii sztuki, 1977, nr. 4, s. 327], šis dailininkas ypač aktyviai knygines iliustracijas pradėjo kurti nuo 1632 m., sukurdamas daugiau nei 40 titulinių puslapių. Su Gdansku van Daleną siejo karališkasis Vazų sekretorius ir istoriografas Martinas Opitzas (1597–1639), jo dėka dailininko ir Vazų ryšiai tęsėsi iki penktojo dešimtmečio pabaigos [ten pat].

Karaliai ir konkrečiai Vazos – Žygimantas ir Vladislovas, yra vienas iš raktų, kurio dėka galima atrakinti prasminę ir reikšminę Kojelavičiaus knygos titulinio puslapio spyną. Šioje vietoje dar reikėtų įterpti jėzuitus – vienuoliją, kurią aktyviai globojo ir rėmė katalikiški švediško kraujo turintys valdovai. Ir galima paskaitinėti keleto iš jų – kad ir Petro Skargos ar Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (abu tampriai susiję su dvaru) minčių. Tiek vienas, tiek kitas, o ir apskritai jėzuitai, buvo stiprios monarcho valdžios Abiejų Tautų Respublikoje propaguotojai. Vizualiai tai puikiai išreikšta tituliniame puslapyje – pačiame centre, ant aukščiausios kolonos stovintis valdovas yra tas taškas, kuriam pagarbą atiduoda ir nuolankiai paklūsta esantys žemiau. Spekuliuojant galima pasamprotauti, kad viršuje vaizduojamas pats Žygimantas, o apačioje – sosto paveldėtojai – Vladislovas (kairėje) ir Jonas Kazimieras (dešinėje). Juolab, kad galima įžiūrėti ir šiokio tokio portretinio panašumo.

Bet dar geriau yra paskaityti „Seimo pamokslus“:

„Kaip muzikoje, kur vienas balsas kyla aukštyn, kitas neišvengiamai turi būti pažemintas, taip ir valstybėje: kiekvienas valdininkas turi žinoti savo vietą ir nepažeisti švento susitarimo saldybės. Jeigu visiems šiems balsams neduos takto dirigentas, tai dainavimo silpnumas pavirs disonansu ir beprasmišku šaukimu. Lygiai taip ir valstybėje: jeigu viena aukščiausioji valdžia nevaldys visų, tai pasidarys baisi betvarkė ir karalystės žlugimas neišvengiamas”

[P.Skarga; http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/10/10ska.html].

Arba „Odę Lenkijos ir Lietuvos raitijai“:

„Ar kare, ar taikai viešpataujant,

Visad saugokit jėgų vienybę.

Juk šimtu kolonų paremtos šventyklos

Daug ilgiau išlaiko“.

[vertė Albinas Žukauskas, M.K. Sarbievijus, Miškų žaidimai, Vilnius, 1958, p. 122.]

Tad tas viršuje, ant kolonos esantis asmuo ir yra tas Dirigentas, kurį laiko Kolonos – žemiau esantys Respublikos bajorai.

Šioje vietoje reikėtų pasikliauti pačiu Vijūku-Kojelavičiumi. Užtektų pažvelgti į jo Istorijos struktūrą. Būtent šis jėzuitų vienuolis ir buvo vienas iš tų Lietuvos istorikų, kurio dėka (laimei ar nelaimei) iki mūsų dienų yra išlikęs gajus istoriografinis štampas periodizuoti praeitį pagal valstybės viršuje buvusių žmonių gyvenimus. Tad štai toks jėzuitiškas monarchizmas.

Frontispise dar galima įžiūrėti ir kitokios simbolikos. Nuorodą į tai suteikia paminėtos kolonos. Vijūko istorinėje vizijoje Gediminaičiai-Jogailaičiai (Vazos save siejo irgi su jais) atstovavo Kolonų arba Stulpų giminei – lietuvišku jų protoplastu įvardintas romėnas Cezarinas (etimologijos analogijos negali palikti abejingais!). Tad vaizduojamos trys toskaniškos (romėniška orderio rūšis!) kolonos – vidurinė aukštesnė, šoninės žemesnės, tarp jų dar nišos, apipavidalintos apvadais ir to paties orderio piliastrais – yra stilizuotas Gediminaičių stulpų ženklas.

Verta dėmesio ir ant dviejų šoninių kolonų veržlia jojančių heraldinių figūrų – Hipokentauro, šaunančio sau į uodegą, ir Vyties, vejančio priešą, simboliką. Sapiegų (I tomas paties autoriaus yra dedikuotas Kazimierui Leonui Sapiegai – „valstybės atramai“, pasak Kojelavičiaus , II – šio sūnėnui Kazimierui Jonui) giminės tradicijoje teigiama, kad jų legendinis protėvis Narimantas Gediminaitis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbą pakeitė – iš Kentauro Vytimi [A.Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, vertė Leonas Valkūnas, Vilnius, 1989, p.140; http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/Sapiegu-kilme-fiktyvi-legenda-tapo-realybe]...

P.s. dar viena įdomi detalė, susijusi su šio titulinio puslapio ir kitų van Daleno analogų lyginimu. Tiek apatinė juosta (kitur čia vaizduojama kokia nors alegorinė kompozicija, daugiafigūrė scena), tiek tušti kaspinai po abejais bajorais lyg ir liudija, kad grafikos darbas nėra baigtas, kad ne visos tekstinės inskripcijos yra išraižytos.

Rūdninkai, arba karalius maudosi

Ką reikia daryti, norint išsimaudyti šaltoje ir skaidrioje Rūdninkų girios tėkmėje? Tai gali būti Visinčia, Šalčia, Raudonėlė ar net tik įsibėgėjantis Merkys.

Merkys iš tiesų čia labai keistas. Neįprastas tiems, kurie įpratę matyti jį žemiau Varėnos – palyginti platų ir srauniai bėgantį link ties Merkine didingai šliaužiančio (it koks gigantiškas žaltys) Nemuno. Merkys Rūdninkuose yra giminingas vėlesniems, žemesniems jo intakams – Grūdai ar Skroblui. Jis siauras ir vingiuotas, rudokas nuo geležingų klodų – požeminių Rūdninkų girios turtų.

Tad svarbiausias dalykas, norint išsimaudyti tokiame Merkyje, yra surasti gerą priėjimą. Upės pakrantės čia gana stačios, pilnos smėlėtų skardžiukų ir atodangų, kupinos drevėtų stuobrių. Vieni jau išvirtę, sukūrę laukinius tiltus ar vandenines užtvaras, kiti dar stūkstantys, primenantys gotikinius bokštus su jų gyventojais – riteriais, grafais ir princesėmis – apuokais, pelėdomis ir dar kitais drevėse gyvenančiais paukščiais.

Pakrantėse pilna žolių – dilgėlių, varnalėšų, kiečių, gervuogių. Tad reikia prasibrauti pro jas. Įveikti žoles kaip tvirtovė ginančius karius, mojuojančius kirviais, alebardomis, ragotinėmis. Dilgėlės dilgina, varnalėšos kimba, kiečiai kvepia, gervuogės dreskia ir laiko. Tikras karas!

Tada reikia nusileisti žemyn. Merkys Rūdninkų girioje – negilus. Posūkiuose (kurių čia nestinga) – duburiuotas, kitur srovė iki kelių. Tinka ir gylio mėgėjams, ir seklumų propaguotojams. Į kojas kabinasi vandens žolės (kuo tikriausi undinių plaukai), nugarą, pečius, užpakalį, krūtinę ir veidą kaip pašėlę kanda varmai – visokio plauko ir dydžio kraujasiurbiai vabzdžiai.

Karštą vasaros dieną Merkio vanduo maloniai gaivus. Po ilgesnio taškymosi, išbaidančio čiuožikus ir priviliojančius dar gausesnius bimbalų legionus, žiūrėk, ima mėlynuoti lūpos, palaipsniui įgaunančios mėlyniškai violetinių atspalvių ir švytėjimo. Tuomet galima lysti lauk – kaitri saulė negailestingai greitai išdžiovina, iškaitina odą.

Einant plačia šienaujama pieva (toliau auga dar nepjaunami rugiai), perskiriama dvigubos elektros stulpų ir laidų linijos, į kojas daužosi žiogai, o apie žmonių buvimą primena tik žemdirbių ir elektrikų veiklos pėdsakai ir viršuje (kaip netikras) zvimbiantis lėktuvas (turbūt Vilnius–Roma ar Vilnius–Paryžius).

Dar – pačiame Rūdninkų girios pakraštyje lyg sargybiniai bokštai rūsčiai žvelgia šernų medžiotojų bokšteliai. Afrikinio kiaulių maro įkvėptas šerninis genocidas. Įmitę vyrai, slepiamos spalvos švarkais. Savo vaikams aiškinu apie medžioklės subtilumus:

–        -  Sėdi bokštelyje ir lauki, kuomet ateis ko nors paknisti. Gal net kokių bulvių po apačia papili. Kantriai lauki ir stebi.

Devynmetė duktė klausia:

–        -  Tai turbūt jie ten ir pamiega? Ar knygą paskaito...

–       - Na kurgi!? – nekantriai pasipiktinu (eilinį kartą įsitikinęs, kad esu netikęs pedagogas), blefuodamas tęsiu, – jie ten net valgyti negali.

–       -   Aš tai bent vandens atsigerti turėčiau...

Tuomet viskas pasikeičia ir trumpam grįžta šešioliktas–septynioliktas amžiai. Nesibaigiančios karalių Žygimanto Augusto ar Vladislovo medžioklės. Šernai, stirnos, elniai, lokiai, stumbrai ir taurai. Atokvėpio popietės po augalotomis pušimis ir eglėmis. Stalai, dengti staltiesėmis, itališki-vengriški vynai, jerubiena ir kepti miškų karveliai. Dvariškiai, apsirengę ryškiaspalviais šilkais. Kaimiečiai drobiniais marškiniais. Medžiokliai, ruošiantys lankus ir muškietas. Sakalininkai, prižiūrintys savo kreivasnapius skrajūnus...

Poetas:

Lyg taurėj tvaskaus smaragdo

Tarp krantų vanduo sruvena,

Jis pasiūlo tau be vyliaus

Sidabrinį džiaugsmo tostą.

(Motiejus Kazimieras Sarbievijus, III miškų žaidimas, ištrauka, vertė AlbinasŽukauskas).

Bandau įsivaizduoti Vladislovą Vazą, išsekintą vasarvidžio karščių ir bandantį išsimaudyti.

Karalius maudosi. Savo baltą, apkūnoką kūną jis kiša į skaidrų vandenį. Tarnai suka žvilgsnius į šonus. Didžiausias dvaro pataikūnas šaukia (saldžiu balseliu):

–        -  Bravo!

Arba:

–         - Vivat!

Ar (sarbievijiškai):

–         Vėjeliui tykiai dvelkiant,

Margų žiedų būriai

Prie tavo kojų glaudžias,

Bučiuoja tavo pėdas.

Karaliaus kūnas, baltas ir putnus. Koks jis turėtų būti nuogas? Turbūt tai matė tik artimiausi – tarnai, jį rengę, prausę, taip pat moterys –  Jadwiga Łuszkowska (valdovui pagimdžiusi nesantuokinį sūnų), dvi žmonos – austrė ir italė – Cecilija Renata, Marija Liudvika... Bet nereikia čia tos didaktikos. Karalius tiesiog nuogas – kaip bet kuris žmogus. Visuomet, kai žmogiškai socialiniai santykiai darosi nebeįmanomi, kuomet bendraujant dalykiniais ar darbo reikalais kažkas bando užlipti vienu ar daugiau hierarchijos laiptelių virš manęs aukščiau, pabandau įsivaizduoti tą asmenį plikut plikutėlį – kaip motinos pagimdytą. Daugelis atrodo karikatūriškai.

Karalius lipa vandenin nusimaudyti. Galbūt tą vietą nuo pašalinių akių skiria kilimai, arasai, gobelenai. Kastratas Baltazaras gieda Monteverdį – Orfėjaus ariją, jam pritaria trys violos da gambos. Karaliaus kūnas įsitempęs, rankos šiek tiek užlaužtos viršun, su stipriai suspaustais kumščiais, geliamas aklių, gylių ir musių. (Šiems padarams vienodai skanus ir raudonas, ir mėlynas kraujas).

Kiek toliau, lygioje (kaip ant barokinėmis staltiesėmis – raudonas šilkas, auksiniai ornamentai a lá Floris Claesz van Dijck, nutiestų stalų) lygumoje, deginamoje saulės (iš visų pusių vaizdą rėminą Rūdninkų girios masyvas), guli, pakėlęs galvą, italų dailininkas – ilgoki tamsūs plaukai, ruda odos spalva, balti dantys, rankose pieštukas ir albumėlis. Jis lydi besimaudantį karalių. Koks nors Konstantinas Tencalla. Nors ne, Tencalla jau per senas tokiems nuotykiams. Nors irgi ne – jeigu kas ką ir piešia, tai studijoje, namuose, o ne saulėje pleškinamoje lygumoje, ražienoje, tarp cirpiančių žiogų. Net ne italas – šis pieštų vynuoges, apelsinus, akantus. O čia – pieviniai čiobreliai, jonažolės, pelynai. Tos pačios varnalėšos.