Rūdninkai, arba karalius maudosi

Ką reikia daryti, norint išsimaudyti šaltoje ir skaidrioje Rūdninkų girios tėkmėje? Tai gali būti Visinčia, Šalčia, Raudonėlė ar net tik įsibėgėjantis Merkys.

Merkys iš tiesų čia labai keistas. Neįprastas tiems, kurie įpratę matyti jį žemiau Varėnos – palyginti platų ir srauniai bėgantį link ties Merkine didingai šliaužiančio (it koks gigantiškas žaltys) Nemuno. Merkys Rūdninkuose yra giminingas vėlesniems, žemesniems jo intakams – Grūdai ar Skroblui. Jis siauras ir vingiuotas, rudokas nuo geležingų klodų – požeminių Rūdninkų girios turtų.

Tad svarbiausias dalykas, norint išsimaudyti tokiame Merkyje, yra surasti gerą priėjimą. Upės pakrantės čia gana stačios, pilnos smėlėtų skardžiukų ir atodangų, kupinos drevėtų stuobrių. Vieni jau išvirtę, sukūrę laukinius tiltus ar vandenines užtvaras, kiti dar stūkstantys, primenantys gotikinius bokštus su jų gyventojais – riteriais, grafais ir princesėmis – apuokais, pelėdomis ir dar kitais drevėse gyvenančiais paukščiais.

Pakrantėse pilna žolių – dilgėlių, varnalėšų, kiečių, gervuogių. Tad reikia prasibrauti pro jas. Įveikti žoles kaip tvirtovė ginančius karius, mojuojančius kirviais, alebardomis, ragotinėmis. Dilgėlės dilgina, varnalėšos kimba, kiečiai kvepia, gervuogės dreskia ir laiko. Tikras karas!

Tada reikia nusileisti žemyn. Merkys Rūdninkų girioje – negilus. Posūkiuose (kurių čia nestinga) – duburiuotas, kitur srovė iki kelių. Tinka ir gylio mėgėjams, ir seklumų propaguotojams. Į kojas kabinasi vandens žolės (kuo tikriausi undinių plaukai), nugarą, pečius, užpakalį, krūtinę ir veidą kaip pašėlę kanda varmai – visokio plauko ir dydžio kraujasiurbiai vabzdžiai.

Karštą vasaros dieną Merkio vanduo maloniai gaivus. Po ilgesnio taškymosi, išbaidančio čiuožikus ir priviliojančius dar gausesnius bimbalų legionus, žiūrėk, ima mėlynuoti lūpos, palaipsniui įgaunančios mėlyniškai violetinių atspalvių ir švytėjimo. Tuomet galima lysti lauk – kaitri saulė negailestingai greitai išdžiovina, iškaitina odą.

Einant plačia šienaujama pieva (toliau auga dar nepjaunami rugiai), perskiriama dvigubos elektros stulpų ir laidų linijos, į kojas daužosi žiogai, o apie žmonių buvimą primena tik žemdirbių ir elektrikų veiklos pėdsakai ir viršuje (kaip netikras) zvimbiantis lėktuvas (turbūt Vilnius–Roma ar Vilnius–Paryžius).

Dar – pačiame Rūdninkų girios pakraštyje lyg sargybiniai bokštai rūsčiai žvelgia šernų medžiotojų bokšteliai. Afrikinio kiaulių maro įkvėptas šerninis genocidas. Įmitę vyrai, slepiamos spalvos švarkais. Savo vaikams aiškinu apie medžioklės subtilumus:

–        -  Sėdi bokštelyje ir lauki, kuomet ateis ko nors paknisti. Gal net kokių bulvių po apačia papili. Kantriai lauki ir stebi.

Devynmetė duktė klausia:

–        -  Tai turbūt jie ten ir pamiega? Ar knygą paskaito...

–       - Na kurgi!? – nekantriai pasipiktinu (eilinį kartą įsitikinęs, kad esu netikęs pedagogas), blefuodamas tęsiu, – jie ten net valgyti negali.

–       -   Aš tai bent vandens atsigerti turėčiau...

Tuomet viskas pasikeičia ir trumpam grįžta šešioliktas–septynioliktas amžiai. Nesibaigiančios karalių Žygimanto Augusto ar Vladislovo medžioklės. Šernai, stirnos, elniai, lokiai, stumbrai ir taurai. Atokvėpio popietės po augalotomis pušimis ir eglėmis. Stalai, dengti staltiesėmis, itališki-vengriški vynai, jerubiena ir kepti miškų karveliai. Dvariškiai, apsirengę ryškiaspalviais šilkais. Kaimiečiai drobiniais marškiniais. Medžiokliai, ruošiantys lankus ir muškietas. Sakalininkai, prižiūrintys savo kreivasnapius skrajūnus...

Poetas:

Lyg taurėj tvaskaus smaragdo

Tarp krantų vanduo sruvena,

Jis pasiūlo tau be vyliaus

Sidabrinį džiaugsmo tostą.

(Motiejus Kazimieras Sarbievijus, III miškų žaidimas, ištrauka, vertė AlbinasŽukauskas).

Bandau įsivaizduoti Vladislovą Vazą, išsekintą vasarvidžio karščių ir bandantį išsimaudyti.

Karalius maudosi. Savo baltą, apkūnoką kūną jis kiša į skaidrų vandenį. Tarnai suka žvilgsnius į šonus. Didžiausias dvaro pataikūnas šaukia (saldžiu balseliu):

–        -  Bravo!

Arba:

–         - Vivat!

Ar (sarbievijiškai):

–         Vėjeliui tykiai dvelkiant,

Margų žiedų būriai

Prie tavo kojų glaudžias,

Bučiuoja tavo pėdas.

Karaliaus kūnas, baltas ir putnus. Koks jis turėtų būti nuogas? Turbūt tai matė tik artimiausi – tarnai, jį rengę, prausę, taip pat moterys –  Jadwiga Łuszkowska (valdovui pagimdžiusi nesantuokinį sūnų), dvi žmonos – austrė ir italė – Cecilija Renata, Marija Liudvika... Bet nereikia čia tos didaktikos. Karalius tiesiog nuogas – kaip bet kuris žmogus. Visuomet, kai žmogiškai socialiniai santykiai darosi nebeįmanomi, kuomet bendraujant dalykiniais ar darbo reikalais kažkas bando užlipti vienu ar daugiau hierarchijos laiptelių virš manęs aukščiau, pabandau įsivaizduoti tą asmenį plikut plikutėlį – kaip motinos pagimdytą. Daugelis atrodo karikatūriškai.

Karalius lipa vandenin nusimaudyti. Galbūt tą vietą nuo pašalinių akių skiria kilimai, arasai, gobelenai. Kastratas Baltazaras gieda Monteverdį – Orfėjaus ariją, jam pritaria trys violos da gambos. Karaliaus kūnas įsitempęs, rankos šiek tiek užlaužtos viršun, su stipriai suspaustais kumščiais, geliamas aklių, gylių ir musių. (Šiems padarams vienodai skanus ir raudonas, ir mėlynas kraujas).

Kiek toliau, lygioje (kaip ant barokinėmis staltiesėmis – raudonas šilkas, auksiniai ornamentai a lá Floris Claesz van Dijck, nutiestų stalų) lygumoje, deginamoje saulės (iš visų pusių vaizdą rėminą Rūdninkų girios masyvas), guli, pakėlęs galvą, italų dailininkas – ilgoki tamsūs plaukai, ruda odos spalva, balti dantys, rankose pieštukas ir albumėlis. Jis lydi besimaudantį karalių. Koks nors Konstantinas Tencalla. Nors ne, Tencalla jau per senas tokiems nuotykiams. Nors irgi ne – jeigu kas ką ir piešia, tai studijoje, namuose, o ne saulėje pleškinamoje lygumoje, ražienoje, tarp cirpiančių žiogų. Net ne italas – šis pieštų vynuoges, apelsinus, akantus. O čia – pieviniai čiobreliai, jonažolės, pelynai. Tos pačios varnalėšos.

Žmogaus kova su vilku

"Šioje dailioje vietoje [prie Alytaus piliakalnio, Klebono akmens Nemune - v.p.] Nemuno krantai matė šiurpulingą žmogaus kovą su žvėriu. 1925 metų vasario mėn. 25 d. vilkas čia užpuolė seną eigulį P. Žekonį. Eigulis buvo apsivilkęs kailiniais, todėl vilkas negalėjo iš karto jo sudraskyti. Eigulis turėjo tik lazdą su geležiniu galu. Jis griebė vilkui už kaklo ir, parvertęs ant žemės, grūmėsi su stipresniu už save žvėriu.
Besigrumdamas su vilku, Žekonis įkišo jam į nasrus alkūnę ir visą ranką. Vilkas smarkiai sukramtė abi rankas ligi pečių. Eigulis šaukė pagalbos, bet niekas jo negirdėjo, buvo ankstyvas rytas. Nelaimingasis mėgino kišti vilkui į gerklę vienintelį savo ginklą - lazdelę, bet vilkas nukando lazdos galą... Paskutinėmis jėgomis eigulis griebėsi draskyti vilkui akis.
Po valandos grumtynių, kai žmogus ir žvėris abudu gerokai pavargo, Žekoniui pavyko pasprukti iš apakinto vilko nagų ir pabėgti. Vilkas mėgino šliaužti, nusirito nuo šlaito ir įkrito į Nemuną, kuris tą žiemą buvo neužšąlęs.
Dabar atsirado pagalba. Vilką nušovė beplaukiant Nemunu, o eigulį vos gyvą nugabeno į ligoninę: bijota, kad vilkas buvo pasiutęs. Žekonis pagijo ir įspūdingai pasakojo apie nepaprastus savo išgyvenimus" [iš: Steponas Kolupaila, Nemunas, Lietuvių Katalikų Spaudos Draugijos leidinys, Chicago, 1950, p. 125-126]

Vidas Poškus, Žmogus ir vilkas, popierius, rašiklis, A4, 2014

Muiželėnų miškas

Muiželėnų miškas - tai miškas, esantis į pietus nuo Alytaus - į pietus nuo Pirmojo Alytaus, dešiniajame Nemuno krante. 

Nemunas riboja šį mišką iš kairės. Krantai čia gana statūs, pilni konglomeratinių atodangų, kuriose urvus rausia kregždės. Vieta turėjo būti svarbi jau akmens amžiaus laikais - visgi titnagas čia lenda iš žemės nemažais klodais. Esama ir nemažų ochros gyslų. 

Per patį Nemuno vidurį (visomis prasmėmis - ir vagoje, ir Muiželėnų miško atžvilgiu) yra iškilusi karklais apžėlusi sala. 

Viršutinė miško riba - piliakalnis ir caro laikais statyto geležinkelio tiltas. Tiksliau - šio likučiai (kuriuos, plaudami ES pinigus vietos valdininkai naikina, statydami naują - pėsčiųjų tiltą). Šiaurine Muiželėnų miško riba galėtų būti ir Motertis - upelis, įtekantis į Nemuną.

Apatinė Muiželėnų miško riba - Kaniūkų tiltas (irgi statytas viešpataujant Nikolajui II). Arba dar galima sakyti - senasis Alytaus-Vilniaus plentas. Taip pat - Alovėlės upelis, kuris teka netoli kelio. 

Rytuose driekiasi laukai, kuriuose išsidėčiusios "dačios" - kolektyvinis "Birželio" sodas. Kadaise čia būta Muiželėnų, Kaniūkų kaimų. Pastarojo sodybų, o ir kapinaitės dar yra likusios.

Muiželėnų pavadinimas turbūt yra asmenvardinės ir ne tokios jau senos kilmės. Žinoma, kad Makniūnų dvarą valdė Muiželis. Jis, regis, valdė ir šį mišką. Iš čia ir pavadinimas. 

1939 metų žemėlapyje (http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=10829&page=4) miško pavadinimas užrašytas kiek kitaip - Muiželionys. Įdomu, kad čia pažymėta ir aukštuma miško viduryje - Šaknių kalnas. 

Įdomu, kad kitame tų pačių metų plane (http://www.alytausgidas.lt/lt/fotogalerija/senasis-alytus-iki-1944-m/alytaus-zemelapis-1939-m/) šis miškas pavadintas Karlsbadu. Čekiškų Karlovy Varų vardas turbūt turėjo išreikšti ir kurortines Alytaus aspiracijas, ir perteikti vietos grožį.

Taigi, vartai į Muiželėnų mišką, einant nuo Alytaus, prasideda piliakalnio papėdėje. 

Žvilgsnis į piliakalnį iš kito kranto. Priešais pagrindinį gūbrį yra supiltas priešpilis. Piliakalnis saugojo brastą per Nemuną. Jos (tos brastos, regimos plika akimi) dėka Alytus atsidūrė strategiškai ypač svarbiame kelyje iš Prūsijos į Vilnių. 

Piliakalnio papėdė. Anksčiau šioje vietoje buvo sodyba. O ir kalnas ilgą laiką buvo apaugęs nepraeinamais brūzgynais. Piliakalnis kurį laiką vadintas Vienuolyno kalnu (argumentuojat padavimu apie čia buvusį, regis, moterų vienuolyną).

Kitas Muiželėnų miško forpostas (einant nuo Alytaus I) - geležinkelio tilto liekanos. Kairiajame krante buvusio geležinkelio pylimas yra aukštas ir tapęs alytiškių pasivaikščiojimo vieta. Dešiniajame viskas labiau laukiniška. 

Pačios atramos kuria romėniškų griuvėsių įspūdį ir tikrai be galo romantiškai regisi Nemuno vandenų ir žalių miškų aplinkoje. 

Mano senelis (su mama ir teta) iškyloje ant geležinkelio pylimo. 1955-ieji metai. Už jų nugarų ir yra Muiželėnų miškas.

Už pylimo į Nemuną įteka Motertis. Tai tapybiškasis Muiželėnų miško akcentas (kurių, ypač įvairiausių griovų pavidalu, yra ir daugiau), primenantis Wilhelmo Hauffo pasakų nuotaikas. Šiose vietose visuomet norisi prisiminti burtinį eilėraštį iš "Šaltosios širdies":
Miškų dvasia! Tenai tu gyveni,
Kur girios medžiai tankūs ir seni,
Išgirsk, atvyk ir pasirodyk tam, 
Kas gimęs yr sekmadieny šventam. (Vertė J.Balčikonis)


Ypač ta nuotaika sustiprėja Moterčiai tekant tuneliu, įrengtu po geležinkelio pylimu. Priminsime, kad geležinkelis per Alytų, Varėną ėjo iš Varšuvos į Vilnių. Tarpukaryje, sienas ir demarkacines linijas uždarius, likviduota ir ši magistralė...
Įspūdį daro carinės architektūros kokybė. Akmenys ir plytos suleisti nepriekaištingai ir kenčia tik nuo vietinių vandalų (kurių, kaip ir visur, yra daug). 
Patekus į patį tunelio (aukšto ir gana ilgo) vidurį, iš tiesų apima šiokia tokia baimė. Gal ir ne paniška, kontroliuojama proto, bet vis tiek. Regisi, kad kažkas iš šono stebi, mato ir net pyksta dėl įsibrovimo. 




2012-ų metų vasarą, liepos mėnesį stipri liūtis gerokai paplovė pylimo šlaitą. Molinėmis atodangomis pradėjo tekėti kuo tikriausi kriokliai. Iš žemės gelmių išsivertė medinių konstrukcijų (turbūt drenažo), taip pat pabėgių, liekanos. 




Muiželėnų miške ir šiaip yra įvairiausių griovų, kuriuose lietingesniu metu teka upeliai, sausesniu - telkšo šernų pamėgti klanai. 
Vaikystėje įsivaizduodavau, kad tai kuo tikriausi tarpekliai, skirti apačių ir komančių kautynėms bei priebėgai. 


Griova ankstyvą pavasarį.


Šernų ir stirnų čia iš tiesų dar yra. Tik baisu, kad vis labiau plūstantys žmonės, medkirčiai ir šunininkai juos išbaidys. 
Apie šių eilučių autoriaus susitikimą su stirninu galima paskaityti štai čia: http://hurdahurda.livejournal.com/tag/mi%C5%A1kas#post-hurdahurda-2685
Ypač apmaudu, kad mišką atskirais plotais kerta ir kerta vertelgos. Naikina pačius didingiausius, pačius seniausius medžius. Jų vietoje lieka skynimai ir proskynos.
Štai viena iš senesnių proskynų. Eglutės jau paaugusios. Vaikystėje čia augo galingos eglės ir pušys.


Besibučiuojantys medžiai naktyje.


Dar šis bei tas iš vietinės faunos.


Muiželėnų miške gyvena ir valkatos. Štai jų būstas. Akmens amžiuje žmonės gyveno panašiai. Niekas pernelyg ir nesikeičia...


Miške yra daug balų. Su kurkiančiais varlinais, be abejo.


Pavasariais žydi žibuoklės. Ant Nemuno šlaitų jos atsimerkia pirmos.


Iš medžių leidžiama sula.


Kaip buvo sakyta - iš vieno šono Muiželėnų mišką riboja Nemunas. Štai žvilgsnis į jį nuo kalnų (senuose žemėlapiuose yra pažymėta didžiausia aukštuma - Šaknių kalnas). Vien dėl tų šlaitų negalima sakyti, kad Lietuvoje nėra kalnų. Jie yra!

Nemuno sala. Jos pavadinimas romantiškai proziškas - Kiaulių sala. Apie ją žr.: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110116220708/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=954&kas=straipsnis&st_id=17014

Nemuno pakrančių radinys. Akmens amžiuje čia būta vietinio Klondaiko.

Dar reikia paminėti, kad šios vietos II-ojo pasaulinio karo metu matė labai daug. Būtent čia 1941-ųjų birželį vyko vienas pirmųjų tankų mūšių tarp nacių ir sovietų. Apie tai: http://gintarinesvajone.lt/?p=2257

Karus čia primena apkasai-apkasėliai. Štai vienas iš tokių.

Vokiečių kareiviai Muiželėnų miško pakraštyje, ant Kaniūkų kaimo kalvos. 1941-ųjų birželis.

Lietuvių žvejai to paties tilto apačioje vieną mūsų laikų žiemą.

Sovietmečiu Kaniūkų tiltą saugodavo stambus ir nejudrus sargybinis su karabinu. Štai jo medinės būdelės pamatas - rūsys su šaudymo anga (kad galėtų atsišaudyti, besigindamas nuo NATO interventų).

Muiželėnų miškas ir baigiasi ties Kaniūkų tiltu. Epilogui - senojo plento (Vilnius-Alytus-Varšuva) liekanos - kylant nuo tilto į kalną (ant kurio ir pozuoja Wehrmachto kareiviai). 
Ši vieta dar "garsi" didžiausia tarpukario auto katastrofa (http://www.alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/spausdinti/?nid=6880; http://www.ana.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/?nid=6931)

Viršuje sovietmečiu įsikūrė gyvulių turgavietė, kurioje ankstyvais savaitgaliais iki šiol kvykia paršai, ausis judina triušiai, grūdus žarsto ūkininkai...

Mano studija

Kalbėti apie savo studiją yra šiek tiek (net ne šiek tiek – o labai) pretenzinga.

Pretenzinga dėl kelių priežasčių. Pirma, šiaip nesinori kišti čia savo asmens. Kaip ir buvo nusibrėžtas tikslas aprašyti kitų menininkų darbo vietas, jų studijas ir laboratorijas. Tad prie ko čia aš? Antra, piešdamas ar tapydamas taip nesijaučiu, bet lįsdamas į viešumą su savo darbais, visuomet įlendu į šarlatano kailį...

Ai, bet užtenka čia tų pasiaiškinimų. Norėjau, tai parašiau...

Galų gale - einant į kitų studijas, reikia parodyti ir savąją.

Štai toks vaizdas atsiveria, atidarius duris. Dešinėje kabo moteriškas chalatas. Juo bandžiau rengtis tapydamas. Tačiau nepatinka visokie paruošiamieji darbai. Norisi iš karto griebti teptuką ir kažką daryti. O tie visi rengimaisi, persirenginėjimai tik erzina. Kairiau, už pirmojo statramsčio - indelis nuo raugintų kopūstų su užmerktais dažais. Tingiu juos nuolat plauti - nors ir žinau, kad tai neprofesionalu. Kopėčios tolumoje remiasi į palubėje esantį nedidelį langelį, pro kurį nieko nesimato (užkaltas plokšte su skylėmis), bet sklinda garsai. 

Pretenzinga kalbėti apie savo studiją dar yra dėl to, kad tikrosios studijos net ir neturiu. Esu menininkas (jeigu toks esu) nomadas – man net ir patinka indėniškas požiūris į aplinką. Nereikia prisirišti prie konkrečios vietos ir laikyti ją absoliučiai sava. Taip ir su studija – dirbtuvė yra ten, kur įsikuriu dirbti. To ir užtenka.

Tad dabar, jau kelerius metus viena iš dirbtuvių yra beveik konspiracinė. Darbuojuosi vienoje palėpėje. Visuomet jaučiu šios vietos laikinumą – iį dalies tai yra gerai, nes priverstas neapsikrauti nereikalingais daiktais. O šią ypatybę vertinu.

Iš nereikalingų objektų paminėčiau palėpėje numestas dėvėtas padangas ar „užkaltą“ tojotos motorą (sukišau į šią bėdą daug pinigų – net visą stipendiją).

Čia esama daug minusų. Štai, nėra natūralaus apšvietimo. Bet yra net dvi lempos! Žiemą čia klaikiai šalta – taip pat kaip lauke. Bet yra šalikas ir pirštinės – dirbti apsirengus kailiniais, paltu ar bent striuke nėra patogu. Vasarą oras šioje studijoje nežmoniškai įkaista. Bet karštį dar kol kas toleruoju.

Dar toks minusėlis –kažkokios kreidinės grindys. Jų dėka išėjęs iš studijos palieku pilkšvus pėdsakus.

Bet toliau eina vieni pliusai.

Mane tenkina studijos dydis – jos erdvė. Žinoma, tai ne Immendorffo „cechas“, tačiau didesniems formatams vietos užtenka. Pastebėjau, kad studijos mastelis ir kitokios darbo sąlygos (ramybės buvimas arba nebuvimas) diktuoja paveikslų dydžius.

Daugiau čia beveik nieko ir nėra. Keletas darbų, užmerkti šepečiai, chalatas, kurio nenaudoju (ir dėl to nuolat išsipeckioju dažais – rankas, drabužius, ypač kelnes, batus ir net nosį). Ko daugiau žmogui bereikia?

Baigti darbai. Du esantys arčiau - nauji. Rašymo metu jie išvažiavo į parodą Molėtuose. Aistė įkalbėjo ten daryti parodą, bambėdamas sutikau. Ne todėl, kad didžiuojuosi.  Tiesiog po tų retų parodų labai išsimušu iš vėžių, negaliu nieko daryti ir kartais turi praeiti net pusė metų, kad normaliai įsivažiuočiau. pridengta yra "Deganti galva" - tuo darbu esu patenkintas. 

Plastikiniame maiše laikomos padangos (vieną kaip tik suplėšiau, teks keisti), dėžėse - motoras dalimis. Kompiuteris ir sudaužytas akvariumas - šios palėpės senbuviai. Radau juos čia iš anksčiau.
Kairiau - du Aistės darbai. Ir palangė, kurią paėmiau žiemai sukūrenimui. 

Gamyklos gatvė

Dvi gatvės, juosiančios gamyklą – viena ir vadinasi Gamyklos, kita – Alovės, net ir Alytaus mastais nėra gražios.

Atvirkščiai – tai vienos bjauriausių, vienos nykiausių ir vienos dulkiniausių gatvių.

Tačiau jos abi man yra puikios ir mielos.

Pradžioje paaiškinsiu, kas yra lėmę šių dviejų gatvių bjaurastį, o paskui patikslinsiu – kodėl man jos patinka.

Alovės gatvė yra senesnė, Gamyklos – naujesnė.

Alovės gatvė susiformavo Tarpukaryje. Ji ėjo nuo Geležinkelio stoties link ulonų kareivinių. Šiame rajone, kuris vėliau, jau po karo ir neoficialiai gavo garbingą Madrido pavadinimą, yra daugiau vietovardinės kilmės gatvių pavadinimų – Varėnos, Perlojos, Daugų.

Alovės gatvė, judant nuo Ulonų gatvės (ir jų kareivinių - dar anksčiau, prie ciesoriaus Mikalojaus II - artilerijos). Anksčiau ši gatvė nebuvo asfaltuota ir tiesi. Vingiavo kaip paprastas kaimo keliukas.  Dešinėje - Mašinų gamykla (viena seniausių pramonės įmonių Alytuje, skaitanti savo istoriją nuo 1929 metų - tuomet brolių Cvilingų žemės ūkio mašinų įmonė pradėjo gaminti visokius ūkyje naudingus dalykėlius - nuo vežiminių detalių iki kuliamųjų). [Apie tai žr. https://sites.google.com/site/antanasrinkevicius/20.pp]. Kairėje - Liaukaus kalvė.

Liaukaus kalvė Alovės gatvėje. Ant silikatinio pastato užkeltas iš geležies kaltas pianistas. Fortepijonas dingo, muzikantas dar groja. Kūriniui, jeigu neklystu, jau beveik dvidešimt metų. 

Vienišas praeivis Alovės gatvėje. Žvilgsnis per automobilio veidrodėlį. Vietiniai labai įtariai žiūri į visokius fotografuojančius. Štai Gamyklos gatvėje viena moteris iš karto mumis susidomėjo: "Tai ką, vyrai, fotografuojate?|". "Ko nepametėme". "Tai ar ne Poškus būsi?". 
Šioje vietoje dar galėčiau prisiminti istoriją, kaip įsigijau kelių pūdų (turbūt - nesu stiprus saikuose, matuose ir matematikoje) svarmenį - "girą" [minimą štai čia - http://hurdahurda.livejournal.com/#post-hurdahurda-19009] . Tėvas ir dėdė, kurie padėjo temti tą svorį, buvo šiek tiek įšilę ir gatvės (tuščios, ramios, kaip visada) viduryje ekspromtu suvaidino riaumojančius mizantropus. Sutartinai pakėlė rankas ir kažką neartikuliuoto suriko. Išgąsdino vietinę Madrido moterį, kuri, tokių ir panašių asmenybių mačiusi, nepasimetė. Pabėgėjo toliau ir iškoneveikė mus paskutiniais žodžiais...

Gamyklos gatvė. Tokia ji buvo nuo senų senovės - kiek prisimenu. Na, gal krūmų šiek tiek kairėje buvo mažiau. 

Gamyklos gatvė buvo nubrėžta tik po karo, pastačius naujus buvusios „Ūkmaš“, paskui Mašinų gamyklos, dabar „Astros“ korpusus.

Iki tol ten nebuvo nieko.

Kaip nieko?! – pasipiktintų senieji alytiškiai, – ten juk buvo Laukas!

Taip, laukas, kuriame „prie Smetonos“ treniruodavosi šaunieji ulonai. (Šioje vietoje galėtume trumpam nukrypti į šalį ir pasamprotauti – o kam toje tankų ir lėktuvų epochoje buvo reikalinga kavalerija? Juk buvo aišku, kad tai jau pasenęs dalykas). To lauko kampe (beveik dabartinėje Gamyklos ir Varėnos gatvių sankryžoje) būta netgi Birutės kalnelio – ant jo treniruodavosi ir žirgus mankštino raiteliai. Birutkalnio pavadinimas, be abejo, inspiruotas pulko patronės.

Ėjimas į priekį - link Varėnos gatvės. Dešinėje, ten kur tas pastatas su kaminu, išvestu per patį langą - senojo Birutės kalnelio vieta. Tą silikatinių plytų sieną retkarčiais vėjas išversdavo. Dar pamenu, kad sovietmečiu jos viršų karūnavo spygliuota viela. Bet keliose vietose vis tiek matydavosi lipimo pėdsakai. Turbūt kažką "sukombinuoti" ropšdavosi... 

Žvilgsnis atgal - tolumoje - Alovės gatvė. Ta siena, skirianti miestą (ir gatvę) nuo gamyklos man kėlė pagarbų siaubą. Aptverta teritorija paslapčių saugojo daugiau nei kiniškas Uždraustasis miestas. Dar tas kaminas...

Laukas gal turėjo ir kitokį (oficialesnį, gražesnį) pavadinimą, tačiau būta ir tokio. Po karo jame mėtėsi šaudmenys, sprogmenys ir kitokie įdomūs niekai, kurių ieškodavo ir kuriuos sėkmingai–nesėkmingai išbandydavo Madrido vaikai. Bet apie tai skaitykite Kosto Poškaus raštuose.

Per vidurį lauko ėjo vadinami Grebė – griovys. Visokių griovių, duobių ir daubų tame lauke buvo ne vienas. Tą atsakingai pareiškė pagrindinis mano informacijos šaltinis – tėvas, minėtasis Kostas Poškus. O kaip gi kitaip? Juk jo vaikystė ir jaunystė praėjo būtent čia. Pradžioje, ankstyvosios vaikystės dienomis, gyventa Gamyklos gatvėje, pas Petraitienę. Tame pačiame name dar gyveno rusų karininkas Čiudakovas su savo jauna žmona. Mano seneliai buvo šventai įsitikinę, kad garsioji Elena Čiudakova – būtent toji dama. Bet turbūt tai visiška netiesa. Karininkas galbūt priklausė MGB struktūroms. Jis rūkydavo, gerdavo, mušdavo savo jaunąją žmoną, o mano močiutė (būdama siuvėja) tvarkydavo jam lampasines kelnes.

Petraičių namas. Turbūt seniausias Gamyklos gatvėje. Jis stovi ant Alovės-Gamyklos gatvių kampo. Poškai gyveno į dešinę nuo verandos. 

Iš Petraičių tėvo šeima persikėlė į Varėnos gatvę. Kampiniame Gamyklos ir Varėnos gatvių sklype iš blokelių jie pasistatė namą. Turiu pastebėti, kad senelis kaip proletariato atstovas (ir dar iš idėjinių paskatų priklausęs teroristinei partijai), 1941 metais buvo gavęs sklypą ir medžiagų namo statybai kitoje vietoje. Birželio 22 dienos rytą atskridusi Luftwaffe planus pakoregavo tolimai ateičiai, o visokie lageriai, gaudynės ir gresiantys sušaudymai iš idėjinės galvos išmušė bet kokį norą dar kada lįsti į politiką...

Iš gyvenimo „ant kambario“ pas Petraitienę peripetijų galiu perpasakoti bent kelias.

Petraitienė labai bjauriai valgydavo (neužsičiaupdama ir rodydama maisto turinį).

Dar tėvas pasakojo, kaip prisivilgęs tarkuotų morkų žaidė piratus ir su peiliu dantyse šoko į siaurą tarpulovį – taip vos neišsilaužė dantų. Tėvų, žinoma, tuo metu nebuvo namie.

Ir dar – pats yra aprašęs, kaip vos nepaskendo Lauko duobėje (ne tokioje ir gilioje). Apie tai vėlgi minima K.P. raštuose...

Dabar pasakysiu, kodėl šios dvi gatvės man iki šiol yra ne galo gražios. Asmeninis faktorius čia taip pat yra neantraeilis. O kaipgi – pats vaikystės ir paauglystės vasaras praleisdavau Madride, pas savo močiutę. Iki šiol šnervėse jaučiu saulės kaitinamo smėlio ir nuo geležinkelio stoties sklindančių anglių kvapą, jų mišinį. Šis kampas tikrai yra be galo smėlėtas – tokia smiltinga plokštuma, apaugusi šiurkščia, pjaunančia žole.

Smėlis - toks juosvokas, gal net ir traukinių stoties anglių nuspalvotas, beveik kaip dulkės. Ir šiurkščios žolės - stumbražolės. Jų visuomet buvo ir Lauke, ir visame Madride. 

Abi man šios gatvės įstabios dar ir dėl to, kad iš vienos pusės jas rėminti gamyklos tvora sukuria tikro miesto iliuziją. Visuomet, eidamas pas močiutę pradžioje Alovės, paskui sukdamas į Gamyklos gatvę, įsivaizduodavau, jog vaikštinėju po Romą ar bent Vilnių.

Vien dėl šio asmeninio ryšio ir personalinės patirties turbūt ypač mėgau XX-ojo amžiaus italų tapytojų menus – nuo Giorgio de Chirico iki Mario Sironi. Būtent jų kompozicijose jaučiu tą industrinio somnambulizmo pojūtį, hipnotizuojantį, labirintiškai vedantį į transą ar tiesiog sapną...

Kita vertus, į pačią teritoriją einantys bėgiai, kyšantys kranai kūrė ir keistą uosto atmosferą.

Ko ne Chirico ar Sironi? Industrinės vidurdienio šmėklos rodosi tokiose vietose...

Pokarinė darbininkiška architektūra.  Gatvė, svirduliuojanti girtuoklio eisena.

O kitoje pusėje, ten kur įvairiausi šabakštynai ir tolimesnis dykvietės kraštas, taip pat pagal tipinius projektus pastatyti darbininkų nameliai – kuo tikriausias kaimas. Tad štai toks kontrastas tarp tariamo miesto ir netikro kaimo man visuomet buvo žavus. Jį stiprino ir smėlėtos, vingiuotos, duobėtos gatvės, kurių nuolatiniai gyventojai buvo besikapstančios vištos ir krūmuose (prie močiutės tvoros augo tokios keistos medlievos) čirškiantys žiogai. Tai jie ir trikdydavo visą ramybę. Na, dar naktimis pradėdavo gausti nežinomos gamyklinės staklės ir įrengimai. Tačiau čia tvyrančio sąstingio jie nesutrikdydavo (kaip jo nepaveikdavo ir dienomis sovietinio klestėjimo dienomis zujanti karinė bei pramoninė technika – krovininė geležinkelio stotis juk čia pat)...