Studijų studijos: Simono Kuliešio studija

Simonas Kuliešis (g. 1987) yra tapytojas, kalbantis ekspresyviais gestais ir skausmingomis spalvomis, išmąstytomis ir išjaustomis (mene mąstymas eina kartu su jausmu ir atvirkščiai – ir tai yra labai puiki kombinacija) kompozicijomis. Šiuo metu menininkas, studijavęs ne tik Vilniaus dailės akademijoje, bet ir dalyvavęs mainų programoje Kuvataideakatemia akademijoje Helsinkyje, kurš laiką gyvenęs ir kūręs Roterdame (Olandija), dėsto savo alma mater. Pavadinčiau šį kūrėją spalvų konceptualistu, nes būtent tai, ką jis daro, yra ne kas kita, kaip spalvos idėjos gryninimas ir mąstymas apie tai. 

Simono Kuliešio studija yra įsikūrusi buvusiajame Pranciškonų vienuolyne. Čia labai tinka tas pasakymas – įsikūrusi, nes Simono atveju iš tikrųjų regisi, kad studija pati susirado šią vietą. Iš viso paties menininko pasakojimo, supratau, kad jis yra tapytojas – nomadas, pankuojantis skvoteris (mene ir gyvenime – bet ar gali tarp šių dalykų būti kokios nors perskyros?) vis keičiantis savo darbinių erdvių geografines koordinates. Tačiau nuotaika išlieka ta pati – gaivališka ir impulsyvi, tuo pačiu meditatyvi ir susimąsčiusi. Nepasakysiu nieko naujo ir netikėto, kad tokia pati, kaip S. Kuliešio kūryboje.

Einant Pranciškonų vienuolyno koridoriumi - durys ir varteliai

Šeimininkas laukė prie įėjimo į kluatrą. Kluatre – uždarajame vienuolyno kieme, viešpatavo į gegužės dangų besistiebiančios žolės ir rūkantys bei besišnekučiuojantys darbininkai. Tuomet vėsiais ir prietemoje skendinčiais koridoriais, pilnais visokiausių kliūčių – nuo metalinių pinučių vartelių („Turbūt dar iš tų laikų, kuomet čia veikė pranciškonų vienuolynas“, – pastebėjo Simonas) iki visokiausių nenaudojamų baldų, plastmasinių kibirų, galop – iškasinėtų, išdaužytų, duobėtų grindų. Pagalvojau, kad tokius koridorius ne kartą esu sapnavęs – paprastai tie sapnai būdavo ypatingai ryškūs (gal dėl to, kad ne visuomet labai jau optimistiški?) Tuomet, praėję daugybę bedurių celių (jos buvo tuščios, dulkino stiklo langais arba visai net be rėmų), stabtelėjome prie vienų durų. Jas atsirakinę, patekome į celę – tapytojo dirbtuvę. Prieš tai dar turėjome praskleisti scenos uždangą – sunkų, storą kilimo gabalą, dengiantį duris iš vidaus. Kaip supratau – tai apsauga ir nuo išorės žmonių pasaulio (sakykime – nereikalingos akies), ir nuo pasaulio apskritai – kad ir šalčio. Tai liudijo tipiški šios profesijos atstovų rekvizitai – užtapytos arba dar tepamos drobės, dažai (ir jų kvapas), porėmiai, teptukai, skiedikliai ir taip toliau. Skliautuota erdvė, tartum scenografija klasikinei tapytojo studijai. Ekspresyvios spalvinės dėmės, linijos, plokštumos drobėse giminiavosi su palimpsestiškomis, daugiasluoksnėmis vienuolyno sienomis. Net koloritas (sienų ir paveikslų) pasirodė giminingas... Tapytojas rodė ir komentavo savo tapomą drobę ir taip pamojavo rankomis, kad net ir jam nelaikant rankoje dažuose pamirkytų teptukų, puikiausiai įsivaizdavau, kokiais judesiais ir gestais yra tapybiškai kaunamasi su drobe.

Pirmojo aukšto koridorius - einant link studijinės celės

Menininkas savo studijoje

Darbo vieta, darbo priemonės

Tapomas paveikslas (paskui jis dalyvavo 2017 metų "Jaunojo tapytojo prizo" finaliniame renginyje VDA parodų salėse "Titanikas")

 Studijos kampe it koks apsnūdęs katinas ramiai dunksojo krosnelė – „buržuika“ („Labai greitai įkaista ir prišildo studiją“), joje atsirandančios anglys tampa viena iš daugelio šio menininko darbo (kūrybos) priemonių. 

Šildymo priemonės - "pečiukas" kairėje ir veltiniu lyg burka apgobtos durys dešinėje

Buitis ir būtis: gyvenimo rakandai, meno kūriniai

Drobelės arba "zagatovkės"

Šiškinas kampe

 Po vienos ar kelių cigarečių surūkymo ir pokalbio apie meną (ausyse skamba ramus menininko balsas), autorius nuvedė į kitą celę – joje sienas ramstė dar viena naujesnių darbų kolekcija, paskui užkopėme į antrąjį aukštą. 

Saugyklų celė - šioje patalpoje laikomi paveikslai

 Čia nutįsusio koridoriaus gale stovėjo dar vienas tapomas paveikslas. „Strategiškai labai gera vieta – pakanka erdvės atsitraukimui. Paprastai čia tapau vasaromis...“. Taigi, – Pranciškonų vienuolyne esama dviejų S. Kuliešio studijų: „žieminės“ ir „vasarinės“. „Dar labai norėčiau nutapyti šias anfiladiškas erdves“, – mostelėjo ranka menininkas. Iš tiesų – antrajame aukšte nuostabiai skyrėsi (it kokio barokinio teatro scenovaizdžiai) sienos ir mūsų žvilgsniai kiaurai skrodė visą šio korpuso kūną. Visai kaip S. Kuliešio tapyboje.

Pranciškonų vienuolynas. II aukštas

Vasaros studija

Vasarinės tapybos priemonės

Studijų studija: Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės studija

Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės studija yra Šančiuose - carinių kareivinių pastate. Toks ano meto valdiškai-"saldofoninis" standartas - geltonos arba rausvos plytos ir iš jų sudėliotos ornamentinės puošmenos, stačiakampiai korpusai, skardiniai, rečiau čerpiniai stogai. Laiko patamsintos sienos ir buvusioje (gal daugiau tariama, įsikalbėta, nei reali) Imperijos šlovė. Pirmosios Respublikos, sovietinės okupacijos laikais čia taip pat veikė kareivinės. Dabar gi - gyvenamasis ir verslo kvartalas, kuriame ignoruodami (kai kada) pasaulio bėgsmą, kuria ir menininkai.

Mūsų atvykimo metu danguje ratus suko ir suko sraigtasparnis, - pagalvojau, kad tas malūnsparnis, savo mentėmis plakantis padangę, padabintą skurdžiais pilkų debesėlių skivytais, yra artimas Aušros tapybai - ir motyvams (riba, ties kuria susiduria dangus bei žemė, ten yra dažnai išryškinama), ir net plastikai( vis tik Aušros tapysena, jos teptukų prisilietimai prie drobės yra ekspresyviai, nervingai kapojantys).

Lygiai toks pats - barzdukaitiškas-vaitkūniškas, pasirodė viename iš medžių, augančių prie kareivinių pastato savo šakelėmis (juodomis šviesaus dangaus fone) sauliškai spinduliuojantis amalas.

Į Aušros studiją reikia užlipti plačiais laiptais, kažkuomet jais kopdavo sunkiais auliniais apsiavę kareiviai. Atkreipiau dėmesį į laiptinės apšvietimą (tie šešėliai, tos šviesotamsos) ir ryškias spalvas - lyg turinčias skleisti optimizmą ir džiaugsmą, tačiau labiau skausmingas, rėkiančias, spengiančias. 

"Vestibiulis" Šančių kareivinėse (viename iš pastatų). Nuo čia prasideda kelionė į Aušros studiją

Ekspresionistinės laiptinės spalvos

Tapytojos studija yra, regis, antrajame aukšte (toje šiek tiek labirintiškoje, tamsiais koridoriais į pasąmoninius tolius nueinančioje erdvėje yra kebloka orientuotis - tad mus vedžiojanti Aušra priminė Vergilijų iš Dieviškosios komedijos). Ji aprūpinta visais tapytojo studijos "žanrui" reikalingais dalykais bei atributais. Štai, yra lentynos/antresolės, ant kurių ir kuriose (už slaptų durelių, kurių Aušra mums nepravėrė) saugomi paveikslai - didesnio, mažesnio formato. Paveikslai (didelių dydžių) nugulę, nusėdę, nuramstę visas keturias studijos sienas. 

Bendras studijos vaizdas su dviem langais - akimis. (Aušros studijoje viskas antropomorfizuota...).

Antresolės su sukrautais paveikslais

Paveikslų "nugarėlės"

Palangė su tapybiškais daiktais

Titnagai, antropomorfinės figūros, kempinės, teptukai - viskas, ko reikia paveikslui

Molbertas

Darbo priemonės

...ir grindys

Grindys visų tapytojų studijose yra vienas įdomiausių objektų. Jos visuomet būna lyg ir panašios, bet ir nepakartojamos - panašiai kaip pagal pirštų antspaudus ar akies rainelę galima identifikuoti konkrečią asmenybę, taip pagal grindų raštus, susikūrusius ir nutiškusių ir kitaip ten atsiradusių aliejinių, akrilinių dažų, kitokių pigmentų, galima atributuoti tapytojus. 

Štai Aušros studijos grindys ir jos paveikslų fragmentai - 

Tapybiškosios tapybos studijos grindys

Šiek tiek pačių kūrinių.

Meilė ir mirtis, amžinybė ir praeinamybė, reklama ir Šventasis Raštas, grybai ir kiškučiai. Viskas kontrastuoja, viskas jungiasi į rezginį.

Kūrinys nr. 1. Peilis perveria širdį, žvakė mato ir spinduliuoja.

Kūrinys nr. 2

Kūrinys nr. 3

Kūrinių serija nr. 4

Grybai, net tos kompozicijos su etiketėmis (iš vietinio gyventojo - geležinkelio Iešmininko namelių) - viskas iš Margionių kaimo Dzūkijoje, prie nuostabiai šalto Skroblaus upelio, kur Aušra Vaitkūnienė turi namelį ir vasarinę studiją.

Štai - tikroji A. Vaitkūnienė - lyriška ir grėsminga vienoje vietoje, viename asmenyje - 

Kūrinys nr. 5 (Vamp pilnatis kurorte, 2012 m.)

Nugarinė kūrinio pusė

Paveikslas ir paletė

Varteliai - išėjimas į Rojų. Dažnas Aušros tapybos motyvas, kaip ir visokios vielinio tinklo tvoros.

Vienas iš A. Vaitkūnienės objektų - jos vadinamas "Būviu" (sukurta 1999 metais)

Buvo šalta sausio diena, pro langus žvelgė sniego ir viduržiemiškos saulės švytėjimas, o Aušra rodė savo Būvius. Traukė juos po vieną iš tos minėtosios uždarosios antresolių dalies  tartum narvelio. Būviai - tai humanizuoti ir civilizuoti (labiau gal reikėtų sakyti - sukultūrinti?) objektai ar atvirkščiai - dvaselės, paverstos apčiuopiamomis formomis. 

Rankose juos laikė lyg sumedžiotus kiškius ar narveliuose auginamus triušius. Ir čia reikia pr(si)minti pačios menininkės pasakojimus apie vaikystę, kaip senelis iš medžioklės parnešdavo nušautą piškį, o šis stiklinėmis akimis žvelgdavo į pasaulį. Kaip būsimoji dailininkė jį apžiūrinėdavo (bijodama, kad šis nestriktelėtų ir neišbėgtų), kaip matydavo kailiuko lupimo procesą ir gyslas, raumenis, kraujagysles nudirtame kūne, kaip žaisdavo su jai specialiai paliekama kairiąja kiškelio letenėle. Štai iš kur ir Būviai, ir tapyboje nuolat šmėžuojantys kiškiai!

Taip pat Būvis

Kėdė su ant jos užmestu megztiniu bei kelnėmis (studijoje šalta) kažkuo primena tuos Aušros sukurtus Būvius - lyg gyvas, viską stebintis organizmas.

Būvis gal ir yra žmogaus, ypatingai kuriančio (ir dėl to įkandančio į šio gyvenimo prasmę) būsena?

Romėno biustas ir etiudas. Pažvelkite - kaip tarpusavyje gerai veikia nutapyti debesys ir apdulkėjęs gipsas!

Prie antresolių stulpo pakabinta Gustavo Dore iliustracija Ch. Perrault Raudonkepuraitei. Pagalvojau, kad Aušros Vaitkūnienės kūryboje esama tokių pačių būsenų, kaip ir šioje pasakoje - lyg viskas ir labai gražu, trapu bei paprasta, bet už viso to, giliose gelmėse tūno kažkokios keistos, stiprios, net bauginančios jėgos...

Prie išėjimo iš studijos yra geležinė krosnis, primenanti į vabalą metamorfozavusį Gregorą Zamzą iš Kafkos repertuaro. Mūsų apsilankymo metu ji tūnojo, tartum laukdama, kuomet galės jeigu neprašnektelėti, tai bent subildėti aprūdijusiais savo sparnais/antsparniais. 

Turbūt nereikia net minėti, kad tai yra vienas iš Aušros tapybos personažų. 

Krosnis, tapusi ne vienos tapybinės kompozicijos personažu ir motyvu

Už krosnies - moters portretas su lemputėmis. Kaip pasakojo pati Aušra, užduodama savo studentams nutapyti pozuotoją, ji pati ją apkarstė elektrine girlianda ir pati ją nutapė.

Vaitkūnų nuotrauka, kūriniai, Būviai, detalės

Studijos durys iš vidaus

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.

Vilučių studija

Yra dvi Mikalojaus Povilo ir Nijolės Vilučių studijos... 

Bet pradžioje apie Vilučius. Kažkada, pristatydamas Nijolės parodą, gana maksimalistiškai ir kategoriškai pareiškiau, kad šių menininkų pora man primena Johno Lennono ir Yoko Ono tandemą (atidarymas vyko vieno iš bitlų gimtadienio metu, o Vilučių santuoka taip pat įvyko tomis dienomis). Nes menininkų poros nėra joks unikumas net Lietuvos meno scenoje, tačiau Mikalojus ir Nijolė yra unikalūs savo nepanašumu (paprastai kartu gyvenantys kūrėjai per ilgą laiką kiek supanašėja). Tokia priešybių vienovė. Būdami skirtingais (kaip diena ir naktis), jie yra labai artimi (lyg ta pati para). Ir jungia juos tiek vienodas emocionalumas (tegul ir išreikštas skirtingais meniniais būdais), tiek bendra studija...

Bet studijos, kaip minėjome, yra dvi.

Atėjus į šią, Mikalojus (kaip tik išeinantis pro duris) tarstelėjo:

- Reikėtų apsilankyti namuose - čia jau beveik nedirbame. 

Vis tik bendro kūrybinio darbo pradžia ir epicentras yra pačioje tikrojo (tai yra - Senojo) Vilniaus širdyje - Pilies gatvėje.

Kadaise posesija, kurioje yra Vilučių studija, priklausė garbingai, ne vieną menininką Lietuvos dailės istorijai davusiai Römerių giminei. Kiemelis išsaugojo arkomis ir arkadomis vainikuotą XVII-XVIII amžių miesto dvasią. 

Tereikia įeiti į kiemą (nuo XX amžiaus vidurio čia dirbo ne vienas lietuvių dailės klasikas)...

Ir užkopti mediniais, daugybės kojų nubrūžintais laiptais viršun - į antrąjį aukštą.

Tuomet pabelsti į nurodytą lango vietą (šis veiksmas primena apsilankymą paprastoje kaimo gryčioje - kur paprastai irgi beldžiama į verandos ar virtuvės stiklą).

Per su kaimynais dalinamą prieškambarį (pamąstykime - ar tai komunalinio sovietmečio ar bendruomeninių Viduramžių dvasios šešėliai?) patenkama vidun.

Tartum sargybinis duris saugo 1977 metų grafikos muškietininkų - Eduardo Juchnevičiaus, Vytauto Jurkūno (Jaunesniojo) ir M. P. Vilučio plakatas (pieštas šeimininko) -

Vilučių studija dalijama į tris dalis (sektorius, zonas).
Pirmoji, tai - prieškambaris -

Antroji - darbo 'kabinetas" -

Erdvės nėra daug. Ji šeimyniškai kamerinė.
O viską vainikuoja (tartum biblijinė šėtra) šimtamečiai skliautai.
Vienas mano bičiulis kadaise aiškino, kad skliautai sukuria energetiškai ypatingą terpę. Netikiu tais visokiais ezoteriniais niekais, bet skliautai kūrybai (ir ypač bendrai) tikrai netrukdo. Jie sukuria specifinę atmosferą.

Skliautus papildo menininkų studijų atributai - gyvenimo ir kūrybos daiktai.
Kaip pastebėjo pati Nijolė:
- Taip, tai kažkuo primena šiame pačiame kiemelyje veikiančią sendaikčių parduotuvėlę.

"Viešojoje" studijos erdvėje dominuoja visur šmėkščiojantys vilutiški kūrybos fragmentai.

Paskliautėse it vasaros žolynai kabo kūriniai.

O šios darbinės teritorijos esminis taškas yra darbo stalas.

Jį vainikuoja papildomas (popierinis) skliautas, suteikiantis elektros šviesai (natūrali beveik ir nepatenka pro užtemdytus mažus langelius) paslapties ir, svarbiausia (menininkams) tolygumo.

Stalviršis. Čia ir dirbama...

Į dirbančius dailininkus žvelgia viena iš dukterų (kitos fotografija, kaip sakė Nijolė, kuriančius stebi kitoje studijoje).

Viskas (darbinis procesas) juk akivaizdžiai matyti - su daiktiniais įrodymais.

Vilutiškos kėdės.

Prieš jas stovinčios sofutės užklotėlis.

Aukščiau - inskripcija (tarsi iš Mikalojaus Povilo knygos).

Šone - komoda.

Joje - abiejų menininkų kūryba.

Už užuolaidos - dar vienas kambarėlis.
Pačiame centre matome Nijolės pieštą Dubysą. Kuo tikriausias lietuviškai-rytietiškas ritinėlis!

Vėlgi - skliautai ir įrankiai.
Žvakę (kad šviesos būtų daugiau) laiko Nijolė.

Išeiname, lydimi kūrinių ir gyvenimo daiktų.

...pusiaukelėje į mus žvelgia tamsusis studijos langas...

I

Išlydi durų kabliukas, Mikalojaus Povilo ir Nijolės Vilučių ne kartą spausta durų rankena... 

Ir prie įėjimo į studiją net rudenį ištikimai augantys Senamiesčio šalpusniai...

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.