Žvelgti pro langus. Iš išorės vidun

Lapkričio-gruodžio mėnesiais, kuomet pasaulį sukausto tamsa, vaikščiojimas po Vilnių tampa kuo tikriausia atradimų epopėja. Miestas pasikeičia, kadangi sutemos aptirpdo tuos lyg puikiai žinomus ir numanomus jo sudedamųjų dalių kontūrus, tamsoje šmėžuojantys praeiviai virsta pasakų ir legendų būtybėmis, o iš vidaus apšviesti pastatai transformuojasi į beveik kerolišką Veidrodžio karalystę - nežinomą ir neaprėpiamą kitais metų laikais.

Žinoma, žvelgimas pro langus į namus ir butus su juose degančiais žibintais, lempomis, žvakėmis koduoja ir kažką perversiško ar tiesiog pavojingo (prisiminkime tą natūralųjį žmogiškąjį smalsumą pažvelgti pro rakto skylutę ar pasaką apie Mėlynbarzdį su jo uždraustuoju įeiti kambariu). Kita vertus, Vilniaus atveju tamsūs vakarai ir žibantys langai padeda tūlam vaikščiotojui pamatyti senosios architektūros ir dailės fragmentus statinių interjeruose. Ne visuomet ten pavyksta patekti, tad kaamos (kaip amžinąją ar tiesiog poliarinę naktį nusako suomiai) periodas tam yra ypač dėkingas. 

Tokio atradimo pavyzdžiu ir net asmeniniu precendentu laikyčiau Vilniaus katedros zakristiją. Kažkada, eidamas pro ją, pamačiau užžiebtas šviesas ir jų dėka išryškėjusią kupolo vidinės dalies (gomurio) tapybą. Skliautuose yra nutapytos 4 alegorinės figūros - visos moteriškos lyties, simbolizuojančios Tvirtumą, Teisingumą, Išmintį, Susivaldymą. Pripažinkime, kad šie bruožai reikalingi ne tik kunigams, bet ir paprastiems mirtingiesiems.

Šios sieninės tapybos autorius yra iškilus Vilniaus (ir ne tik, o ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) tapytojas Albertas Žametas (arba kaip sakytų Vladas Drėma: "Žemaitis" - Albert Żamett). Tapybos akademikas, studijavęs Sankt Peterburgo dailės akademijoje, tobulinęsis Romos Šv. Luko akademijoje, dirbo Vilniaus senienų muziejuje, po šio uždarymo - Vilniaus miesto teatre. 

Geležiniai pinučiai saugo Tvirtumo (Fortitudo) alegoriją - moterį, panašią į graikų deivę Atėnę (įsivaizduokime, kad pagonių dievybė nuolatos žvelgia į krikščioniškoms apeigoms kasdien besiruošiančius dvasininkus). 

Žameto akademinis pasiruošimas, jo meistrystė yra neabejotina net ir žvelgiant į sutemų aptirpdytą tapybinę figūrą. 

Iš tiesų - tamsiuoju paros metu patyrinėti galima ne vienos iš Vilniaus šventovės interjerą. Į kai kurias ne visuomet galima laisvai ir patekti (štai, kad ir koncertų sale paverstoji Šv. Kotryna - pirk bilietą, sėdėk koncerte...). Tuo tarpu lempos su stipriai plieskiančia šviesa suteikia naujų galimybių. 

Dievo Apvaizdos koplyčios (1746 metų rekonstrukcija) Šv. Kotrynos bažnyčioje vidaus interjeras su barokiniais augalais, vazomis, kriauklėmis, kremzlėmis ir kitokiomis grožybėmis. 

Šv. Onos bažnyčia - gotikinė. Tad natūralu (bent mums taip privalu tikėti), jog jau pastatymo laikais jos langus puošė tipiška to meto tapyba - tapyba spalvotu stiklu, vitražai. Deja, išlikę tik XX amžiaus pradžios vitražai (kuomet Varšuvos architektas Józefas Pius Dziekońskis restauravo šį statinį) kairėje bažnyčios pusėje, ir vėlesni darbai dešinėje (http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/pozemiuose_pasleptas_turtas/,print.1). Vis tik vitražai labai subtiliai leidžia pažvelgti šios bažnyčios vidun, perprasti, ar tiksliau - nuspėti, jos proporcijas, vidų, tiesiog dvasią.  

Priešingoje pusėje įtaisytas žibintas (apšviečiantis pietinį fasadą) perskrodžia Šv. Onos vidų ir atskleidžia jos trapumą. 

Šv. Onos bažnyčios "jaunesnysis brolis" - Šv. Mykolo bažnyčia taip pat yra apdovanota dideliais langais. Jie ne tik įleidžia saulės šviesą dienos metu (apšvietimo prasme tai viena ryškiausių bažnyčių), bet ir vakarais leidžia sau ir praeiviams pasipuikuoti savo renesansiniais skliautais. 

Žvelgiant šiuo kampu lango rėmai sudaro Jogailaičių kryžiaus arba Sapiegų giminės herbo (Lis) - nepamirškime, kad tai šios giminės mauzoliejus, figūrą 

Renesansiniai lipdiniai, sukomponuoti gėlių ir širdžių motyvais. Laikas ir Meilė, Grožis ir Tiesa...

Aplink Vilniaus universitetą ir Šv. Jonų bažnyčią galima vaikščioti ratais ir vis žvalgytis po šio milžino, įsitaisiusio senajame Vilniuje, langus (tą šiek tiek ir darysime). Bet iš kitos pusės - užtenka labai nedaug, tam, jog pajustume šio mokslo ir kultūros taško akademinius bei meninius turtus.

Kylant į viršų Pilies gatve, belieka pažvelgti dešinėn - link universitetinės bažnyčios. 

Tapybos neužgožia net grotos.
Tai buvusios zakristijos skliautai.

O štai čia pats plafonas, žvelgiant į jį zakristijos viduje.
Vyriausiojo žydų kunigo Zacharijo atnašavimas. Ką patvirtina ir ištrauka iš 131 psalmės:
"Ateik prie altoriaus ir aukoki už savo nuodėmę deginamąją auką ir melskis už save. Kunigai teperprantą tavo teisingumą".
XVIII amžiaus (turbūt 5 dešimtmečio) kompozicija, nutapyta kažkokio Antano P. Kaip pastebėjo V. Drėma: "Turbūt studijavusio Italijoje". 

Universiteto kaimynystėje stovi Bžostovskių rūmai, pro kurių vieną iš langelių matyti Povilo Ksavero Bžostovskio koplyčios skliautai.

Vynuogės altanoje, rokailės danguje. Atgal į gamtą iliuzionizmas. 

Neišduosiu jokios paslapties, nes tai yra akivaizdu, jog patogiausia žvalgytis per langus (į vidų, bet ne išorėn) yra patogiausia Senamiestyje. Čia ir gatvės siauresnės, ir namai žemesni, ir architektūrinių vidaus detalių daugiau.

Štai, keletas pavyzdžių - 

Pastato interjeras Pilies g. 5 - II aukšte su eklektiškais XIX amžiaus antrosios pusės lipdiniais. 

Barokinis plafonas su silueatu a la Glaubitz Literatų gatvės 1-ajame name.

Klasicistiniai tapytieji kesonai tos pačios Literatų gatvės pastate nr. 3 (trečiajame aukšte). Gyvenantis po tokia iliuzine tapyba, turėtų ne tik pasiduoti antikinės Romos iliuzijai, bet ir įsivaizduoti, kad lubos kybo aukščiau nei realybėje. 

Ištapytosios lubos Šv. Myko gatvėje (nr. 4, pirmas aukštas). 

Šv. Jono gatvės (pastatas nr. 7) interjerai - 

Antras aukštas. Draperijų motyvai.

...trečias aukštas su klasicistinėmis girliandomis.

Galima pereiti ir Gedimino prospektu. Nors šioje magistralėje įsikūrusios parduotuvės ir valdiškos įstaigos yra gerokai apnaikinusios senuosius interjerus (pilna ten kabančių lubų ir įmontuotų jose lempų), tačiau šiokių tokių fragmentų esama.

Rusijos valstybinio banko (1919 m., architektas Michailas Prozorovas), dabar Mokslų akademija, langas, rodantis secesinio stiliaus vidines duris -

Pažvelkite - kaip grakščiai išriestos linijos - it povo uodega, kaip pavasarinis žiedas (tokia man ir regisi moderno architektūra). 

Kiek tolėliau - Gedimino pr. 5 -

Gilumoje šmėžuoja aukšta baltų koklių krosnis. 

Gedimino pr. 19 (dabar Žemės ūkio ministerija), kadaise buvę Marijos Jelenskos namai, dar 1880 metais pastatyti Apolinaro Mikulskio -

Mediniai kesonai, medinės rozetės, ištapytos varpos (kaip ir dera agrarinei kontorai). 

Mano viena iš architektūrinių meilių Gedimino prospekte - neobarokinis namas (nr. 41) -

Šis pastatas ne tik aplipdytas iš išorės, bet ir viduje. 

Štai koks vidinis portalas su panoplijais ir voliutomis. 

Tas pats. 

Bet grįžkime į Senamiestį - nes architektūros (jos vidaus ir išorės) reikia žiūrėti tenai.

Švietimo ministerija - 1809-1810 metais architektas Mykolas Angelas Šulcas čia suprojektavo Vilniaus universiteto Chemijos kolegiją.

"Šulciška" (t.y. klasicistinė kolona - Katedros kolonų giminaitė) statinio "viduriuose" (antrajame aukšte).  

 Arba štai Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto langai su Rimtauto Gibavičiaus freskomis (žvelgiant iš Pilies gatvės) -

Grafas Eustachijus Tiškevičius sėdi viduriniajame lange. 

Galop, vaikščiojant po miestą, į langus verta dairytis ne tik dėl architektūros, bet ir žmonių. Juk tai yra gyvenimas.

Štai trečiakursiai klasikinių kalbų studentai su dėstytoja doc. dr. Audrone Kudulyte-Kairiene "zubrina" graikų poeziją "filologyno" bibliotekos auditorijoje...

... ar vieniša figūra dunkso viešbučio lange. 
Ak, žmonės languose. Bet tai jau kita tema.

Belieka eiti ir žvalgytis. Tamsa ir joje esantys šviesuliai tam padeda.

Gamyklos gatvė

Dvi gatvės, juosiančios gamyklą – viena ir vadinasi Gamyklos, kita – Alovės, net ir Alytaus mastais nėra gražios.

Atvirkščiai – tai vienos bjauriausių, vienos nykiausių ir vienos dulkiniausių gatvių.

Tačiau jos abi man yra puikios ir mielos.

Pradžioje paaiškinsiu, kas yra lėmę šių dviejų gatvių bjaurastį, o paskui patikslinsiu – kodėl man jos patinka.

Alovės gatvė yra senesnė, Gamyklos – naujesnė.

Alovės gatvė susiformavo Tarpukaryje. Ji ėjo nuo Geležinkelio stoties link ulonų kareivinių. Šiame rajone, kuris vėliau, jau po karo ir neoficialiai gavo garbingą Madrido pavadinimą, yra daugiau vietovardinės kilmės gatvių pavadinimų – Varėnos, Perlojos, Daugų.

Alovės gatvė, judant nuo Ulonų gatvės (ir jų kareivinių - dar anksčiau, prie ciesoriaus Mikalojaus II - artilerijos). Anksčiau ši gatvė nebuvo asfaltuota ir tiesi. Vingiavo kaip paprastas kaimo keliukas.  Dešinėje - Mašinų gamykla (viena seniausių pramonės įmonių Alytuje, skaitanti savo istoriją nuo 1929 metų - tuomet brolių Cvilingų žemės ūkio mašinų įmonė pradėjo gaminti visokius ūkyje naudingus dalykėlius - nuo vežiminių detalių iki kuliamųjų). [Apie tai žr. https://sites.google.com/site/antanasrinkevicius/20.pp]. Kairėje - Liaukaus kalvė.

Liaukaus kalvė Alovės gatvėje. Ant silikatinio pastato užkeltas iš geležies kaltas pianistas. Fortepijonas dingo, muzikantas dar groja. Kūriniui, jeigu neklystu, jau beveik dvidešimt metų. 

Vienišas praeivis Alovės gatvėje. Žvilgsnis per automobilio veidrodėlį. Vietiniai labai įtariai žiūri į visokius fotografuojančius. Štai Gamyklos gatvėje viena moteris iš karto mumis susidomėjo: "Tai ką, vyrai, fotografuojate?|". "Ko nepametėme". "Tai ar ne Poškus būsi?". 
Šioje vietoje dar galėčiau prisiminti istoriją, kaip įsigijau kelių pūdų (turbūt - nesu stiprus saikuose, matuose ir matematikoje) svarmenį - "girą" [minimą štai čia - http://hurdahurda.livejournal.com/#post-hurdahurda-19009] . Tėvas ir dėdė, kurie padėjo temti tą svorį, buvo šiek tiek įšilę ir gatvės (tuščios, ramios, kaip visada) viduryje ekspromtu suvaidino riaumojančius mizantropus. Sutartinai pakėlė rankas ir kažką neartikuliuoto suriko. Išgąsdino vietinę Madrido moterį, kuri, tokių ir panašių asmenybių mačiusi, nepasimetė. Pabėgėjo toliau ir iškoneveikė mus paskutiniais žodžiais...

Gamyklos gatvė. Tokia ji buvo nuo senų senovės - kiek prisimenu. Na, gal krūmų šiek tiek kairėje buvo mažiau. 

Gamyklos gatvė buvo nubrėžta tik po karo, pastačius naujus buvusios „Ūkmaš“, paskui Mašinų gamyklos, dabar „Astros“ korpusus.

Iki tol ten nebuvo nieko.

Kaip nieko?! – pasipiktintų senieji alytiškiai, – ten juk buvo Laukas!

Taip, laukas, kuriame „prie Smetonos“ treniruodavosi šaunieji ulonai. (Šioje vietoje galėtume trumpam nukrypti į šalį ir pasamprotauti – o kam toje tankų ir lėktuvų epochoje buvo reikalinga kavalerija? Juk buvo aišku, kad tai jau pasenęs dalykas). To lauko kampe (beveik dabartinėje Gamyklos ir Varėnos gatvių sankryžoje) būta netgi Birutės kalnelio – ant jo treniruodavosi ir žirgus mankštino raiteliai. Birutkalnio pavadinimas, be abejo, inspiruotas pulko patronės.

Ėjimas į priekį - link Varėnos gatvės. Dešinėje, ten kur tas pastatas su kaminu, išvestu per patį langą - senojo Birutės kalnelio vieta. Tą silikatinių plytų sieną retkarčiais vėjas išversdavo. Dar pamenu, kad sovietmečiu jos viršų karūnavo spygliuota viela. Bet keliose vietose vis tiek matydavosi lipimo pėdsakai. Turbūt kažką "sukombinuoti" ropšdavosi... 

Žvilgsnis atgal - tolumoje - Alovės gatvė. Ta siena, skirianti miestą (ir gatvę) nuo gamyklos man kėlė pagarbų siaubą. Aptverta teritorija paslapčių saugojo daugiau nei kiniškas Uždraustasis miestas. Dar tas kaminas...

Laukas gal turėjo ir kitokį (oficialesnį, gražesnį) pavadinimą, tačiau būta ir tokio. Po karo jame mėtėsi šaudmenys, sprogmenys ir kitokie įdomūs niekai, kurių ieškodavo ir kuriuos sėkmingai–nesėkmingai išbandydavo Madrido vaikai. Bet apie tai skaitykite Kosto Poškaus raštuose.

Per vidurį lauko ėjo vadinami Grebė – griovys. Visokių griovių, duobių ir daubų tame lauke buvo ne vienas. Tą atsakingai pareiškė pagrindinis mano informacijos šaltinis – tėvas, minėtasis Kostas Poškus. O kaip gi kitaip? Juk jo vaikystė ir jaunystė praėjo būtent čia. Pradžioje, ankstyvosios vaikystės dienomis, gyventa Gamyklos gatvėje, pas Petraitienę. Tame pačiame name dar gyveno rusų karininkas Čiudakovas su savo jauna žmona. Mano seneliai buvo šventai įsitikinę, kad garsioji Elena Čiudakova – būtent toji dama. Bet turbūt tai visiška netiesa. Karininkas galbūt priklausė MGB struktūroms. Jis rūkydavo, gerdavo, mušdavo savo jaunąją žmoną, o mano močiutė (būdama siuvėja) tvarkydavo jam lampasines kelnes.

Petraičių namas. Turbūt seniausias Gamyklos gatvėje. Jis stovi ant Alovės-Gamyklos gatvių kampo. Poškai gyveno į dešinę nuo verandos. 

Iš Petraičių tėvo šeima persikėlė į Varėnos gatvę. Kampiniame Gamyklos ir Varėnos gatvių sklype iš blokelių jie pasistatė namą. Turiu pastebėti, kad senelis kaip proletariato atstovas (ir dar iš idėjinių paskatų priklausęs teroristinei partijai), 1941 metais buvo gavęs sklypą ir medžiagų namo statybai kitoje vietoje. Birželio 22 dienos rytą atskridusi Luftwaffe planus pakoregavo tolimai ateičiai, o visokie lageriai, gaudynės ir gresiantys sušaudymai iš idėjinės galvos išmušė bet kokį norą dar kada lįsti į politiką...

Iš gyvenimo „ant kambario“ pas Petraitienę peripetijų galiu perpasakoti bent kelias.

Petraitienė labai bjauriai valgydavo (neužsičiaupdama ir rodydama maisto turinį).

Dar tėvas pasakojo, kaip prisivilgęs tarkuotų morkų žaidė piratus ir su peiliu dantyse šoko į siaurą tarpulovį – taip vos neišsilaužė dantų. Tėvų, žinoma, tuo metu nebuvo namie.

Ir dar – pats yra aprašęs, kaip vos nepaskendo Lauko duobėje (ne tokioje ir gilioje). Apie tai vėlgi minima K.P. raštuose...

Dabar pasakysiu, kodėl šios dvi gatvės man iki šiol yra ne galo gražios. Asmeninis faktorius čia taip pat yra neantraeilis. O kaipgi – pats vaikystės ir paauglystės vasaras praleisdavau Madride, pas savo močiutę. Iki šiol šnervėse jaučiu saulės kaitinamo smėlio ir nuo geležinkelio stoties sklindančių anglių kvapą, jų mišinį. Šis kampas tikrai yra be galo smėlėtas – tokia smiltinga plokštuma, apaugusi šiurkščia, pjaunančia žole.

Smėlis - toks juosvokas, gal net ir traukinių stoties anglių nuspalvotas, beveik kaip dulkės. Ir šiurkščios žolės - stumbražolės. Jų visuomet buvo ir Lauke, ir visame Madride. 

Abi man šios gatvės įstabios dar ir dėl to, kad iš vienos pusės jas rėminti gamyklos tvora sukuria tikro miesto iliuziją. Visuomet, eidamas pas močiutę pradžioje Alovės, paskui sukdamas į Gamyklos gatvę, įsivaizduodavau, jog vaikštinėju po Romą ar bent Vilnių.

Vien dėl šio asmeninio ryšio ir personalinės patirties turbūt ypač mėgau XX-ojo amžiaus italų tapytojų menus – nuo Giorgio de Chirico iki Mario Sironi. Būtent jų kompozicijose jaučiu tą industrinio somnambulizmo pojūtį, hipnotizuojantį, labirintiškai vedantį į transą ar tiesiog sapną...

Kita vertus, į pačią teritoriją einantys bėgiai, kyšantys kranai kūrė ir keistą uosto atmosferą.

Ko ne Chirico ar Sironi? Industrinės vidurdienio šmėklos rodosi tokiose vietose...

Pokarinė darbininkiška architektūra.  Gatvė, svirduliuojanti girtuoklio eisena.

O kitoje pusėje, ten kur įvairiausi šabakštynai ir tolimesnis dykvietės kraštas, taip pat pagal tipinius projektus pastatyti darbininkų nameliai – kuo tikriausias kaimas. Tad štai toks kontrastas tarp tariamo miesto ir netikro kaimo man visuomet buvo žavus. Jį stiprino ir smėlėtos, vingiuotos, duobėtos gatvės, kurių nuolatiniai gyventojai buvo besikapstančios vištos ir krūmuose (prie močiutės tvoros augo tokios keistos medlievos) čirškiantys žiogai. Tai jie ir trikdydavo visą ramybę. Na, dar naktimis pradėdavo gausti nežinomos gamyklinės staklės ir įrengimai. Tačiau čia tvyrančio sąstingio jie nesutrikdydavo (kaip jo nepaveikdavo ir dienomis sovietinio klestėjimo dienomis zujanti karinė bei pramoninė technika – krovininė geležinkelio stotis juk čia pat)...