Apie Lietuvos valdovų persirengimus

Kažkokia bloga lemtis buvo ištikusi kęstutiškąją Gediminaičių giminės atšaką. Niekas (gal tik dievai?) nežino – kas lėmė tokią nelaimę. Galbūt kažkas blogo atsitiko dar pačiam šios giminės pradininkui – Gediminui kuriantis Vilniuje (pavyzdžiui – kaip nors ne taip paaukotos aukos statant pilį) arba aukščiausias dievybes supykdė šio valdovo norai krikštytis? O gal kaltas buvo pats Kęstutis – juk tai jis su Algirdu neįvykdė savo velionio tėvo valios, nuversdami nuo sosto jaunėlį Jaunutį... Įtikinamiausia priežastimi regėtųsi vedybos su Birute – vaidilute, prieš dievų valią pagrobta iš Palangos...

Viena aišku, kad su Kęstučio vyriškosios linijos atžalomis baigėsi ir šioji senųjų kunigų (vartojame šią gotų kilmės sąvoką dvejopa ir teisinga reikšme – juk jie buvo ir karžygiai, ir dvasiškiai) vyriškoji linija.

Kita vertus – ir būtent čia prasideda kažkoks detektyvas, net trys šios giminės atstovai (pradedant pačiu Kęstučiu) yra žymūs tuo, kad susiję su persirengimais. Persirengimas – tai yra tipiškas viduramžiškas veiksmas (prisiminkime Johanno Huizingos homo ludens koncepciją), tad galbūt tai yra tiesiog laiko dvasios išraiška. Bet visgi –

Kęstutis 1361 metais pateko į kryžiuočių nelaisvę ir buvo įkalintas Marienburgo (dabar Malborkas) pilyje. Tų pačių metų lapkričio 11 dieną jis iš ten ištrūko persirengęs kryžiuočiu (užsimetęs šio apsiaustą)...

Kęstutis, persirengęs kryžiuočiu

1382 metais į savo pusbrolio Jogailos nelaisvę patekęs Vytautas iš Krėvos pilies, kaip rašo metraščiai, ištrūko persirengęs moteriškais drabužiais. „Vienas sargybinis kartą įspėjo Oną, jog Vytautui gresianti mirtis, pridurdamas, kad Jogailos siųsti budeliai jau atvyko į Krėvą. Žmona apie viską pranešė vyrui ir patarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargybinius ir pasprukti iš priešop rankų ir nuo tikros mirties <...>. Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje, apsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur nieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo sienų, užsėdo ant žirgo ir paspruko į Mazoviją“ [Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, vertė Leonas Valkūnas, Vilnius, 1989, p. 274]. Neaišku, kiek tame esama tiesos, o kiek amžininkų sarkazmo, tačiau viena aišku, jog ten pat kalėjusiam Kęstučiui tokia proga pasinaudoti nepavyko. Galbūt tai nepasisekė, nes su kryžiuočiais bendravęs Jogaila žinojo savo dėdės klastas, o gal tiesiog bebarzdžiam Vytautui labiau sekėsi apsimesti moteriškos lyties atstovu? Viena labai akivaizdu, kad regis nuo tų laikų būsimasis valdovas visuomet apdairiai skuto barzdą...

Įsivaizduojamas Vytauto, persirengusio XIV amžiaus moters drabužiais, portretas

Rekonstrukcijai panaudotas taip pat imaginacinis Vytauto atvaizdas, esantis Vilniaus katedroje

 Paskutinysis iš šios atšakos – Žygimantas (Kęstutaitis) 1440 metais buvo nužudytas Trakų salos pilyje keturių sąmokslininkų, kurie apsimetė jo mylimu lokiu. „... Atsitiktinis įvykis pagreitino tirono galą. Šis mat nelaikė šuns, o jį saugojo prijaukintas lokys. Tas, išleistas iš valdovo miegamojo, paprastai grįždamas nagais draskydavo duris, kad kambariniai jį įsileistų į vidų. Jonas /Čartorysko kunigaikštis/ netikėtai išvydęs lokį aikštėje, nelyginant žvėris nagais pabrūžavo į vartus. Pamanęs, jog lokys grįžta pas valdovą, vartininkas atidarė vartus, bemat sąmokslininkai, jį sučiupę, įsibrovė į rūmus..." [ A. Vijūkas-Kojelavičius, p. 464]. Toliau viskas vyko pagal banaliausią scenarijų – valdovą apsvaigino trišakiu žartekliu ir išdūrstė, iškapojo viskuo, ką turėjo. Tad persirengimas šiam paskutiniajam apsisuko prieš jį patį... 

Fantazija sąmokslo prieš Žygimantą Kęstutaitį tema

Reikia pastebėti, kad persirengimai naudoti ir bent jau ikikrikščioniškoje, XIV amžiaus lietuviškoje karinėje praktikoje. Minima, kad 1290 metais, kryžiuočiams plaukiant Nemuno pro Kolainių pilį, vieno „jauno, narsaus ir labai stipraus kario“, vardu Nodamas, sumanymu, ginkluoti kariai pasislėpė pakrantės brūzgynuose, „o pats, persirengęs lenke, ėmė, vos išvydęs atplaukiant laivą, verksmingu balsu lenkiškai dejuoti“ [Ten pat, p. 164-165]. 

Lietuvių kario (Nodamo), apsirengusio lenkų dama, rekonstrukcija

Pastebėdami, kad persirengimai vėlyvųjų Viduramžių Lietuvoje iš tiesų (ir ypač valdoviškoje aplinkoje) buvo dažnas dalykas (deja, turbūt nėra dokumentuota apie žemesniųjų socialinių sluoksnių, kuriuose šis fenomenas Vakaruose būtent klestėjo, analogiškus veiksmus), galima pastebėti, kad tie pasivertimai „kažkuo“, atliko esminę pakeitimo – die verkehrte Welt, le monde renversé, il mondo alla rovescia, funkciją. Matome, kad Kęstučio ir Vytauto atveju persirengimai sugrąžindavo ankstesnę tvarką – savąją valdžią ir net asmeninę laisvę praradę valdovai valią veikti susigrąžindavo „persikūnydami“, apsirengdami tuo, kuo nebuvo iš principo. Na, o Žygimanto atveju kitų persirengimas (apsimetimas) turėjo fatališkųjų padarinių ne tik jiems (šie simboliškai degraduoti ar degradavosi patys į gyvulių pasaulį – vis tik tegul ir tironiškojo, bet Dievo pateptojo kunigaikščio nužudymas grėsė kosminės tvarkos sutrikdymu), bet ir pačiam to vyksmo objektui.

Karaliai, kunigaikščiai, arba Lietuvos valdovų atvaizdai Vilniuje

Vilnius yra karalių miestas. Tegul tai yra trivialus, lėkštas ir nuvalkiotas apibūdinimas, tačiau šis miestas turi teisę vadintis būtent tokiu (juolab, tereikia palyginti šio miesto tegul ir miniatiūrinę didybę - bet tai substancinė, ne dydinė kategorija, su uostiška Ryga ar prekybiniu Talinu). Tegul retas valdovas čia gyveno labai ilgai - prisiminkime, kad ir kokį Vytautą ar Žygimantą Augustą, iš kurių pirmasis gal net daugiau laiko praleisdavo kokiuose Dauguose ar Varėnoje, antrasis - Rūdninkuose, tačiau šioje vietoje iš karto galima mintį šiek tiek pataisyti, primenant, jog pirmasis ir palaidotas ne kur nors kitur, o Lietuvos sostinėje, o antrasis bent jau reiškė norą (jeigu būtų miręs Didžiojoje Kunigaikštystėje) pasilikti čia amžinojo poilsio.

Tad esminis klausimas, kuris kamuoja mane jau ilgoką laiko tarpą - kiek tų karalių ir kunigaikščių yra užfiksuota pačiame Vilniuje? Koks yra monarchiškoji ikonografija šiame mieste? Praktiškai atlikau nedidelį menotyrinį tyrimą (kaip dabar mėgstama sakyti meno pasaulyje ir terminas tyrimas gal net pradeda nukonkuruoti ankstesnį parazitinį projektą...). Paauglystėje, kuomet jau gyvai domėjausi Lietuvos istorija, man vienas juokas buvo išvardinti visus Lietuvos karalius ir didžiuosius kunigaikščius (beje, nesu kalbininkas-lingvistas, tačiau sąvoka kunigas man yra priimtinesnė, kadangi kunigaikščio apibrėžimas iš karto nurodo kažkokią subordinaciją hierarchiškai aukščiau stovinčiam titului - bet tai mano asmeninis požiūris), tad keliaudamas miesto gatvėmis bandžiau surasti jų veidus (ne tik šešėlius), šmėkščiojančius viešosiose erdvėse, sieninėje ir molbertinėje tapyboje, skulptūriniuose artefaktuose. Chronologiškai apsibrėžiau savo vaikščiojimą riba ties XX amžiaus viduriu - nes per pastaruosius pusšimtį metų buvo "prikepta" daug atvaizdų ir stabų, kurių didžioji dalis man, laikančiam save šiokiu tokiu meno gurmanu, nėra nei patrauklūs, nei įtaigūs.

Taigi - Mindaugas, Treniota, Vaišvilkas, Švarnas, Traidenis, Butigeidis, Pukuveras, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Kęstutis - nerekomenduoju ieškoti šių pagoniškųjų monarchų atvaizdų, nes net ir lakstydami Vilniaus skersgatviais ar aikštėmis, nieko nerasite. Pirmas (ir esminis) dalykas - viena jau dėl to, kad ikikrikščioniškoji Lietuvos kultūra neturėjo nei poreikio raštui, nei vaizdo siekiamybės - nors koks nors Bychovco kronikos gerbėjas oponuotų man teigimu, kad mirus anų laikų valdovams, jų pavaldiniai ir palikuonys išdroždavo medinį stabą, sudievindami velionį. Bent jau taip neva atsitikę su "romėniškaisiais" lietuvių monarchais. 

Tiesa, šiokia tokia išimtis būtų kalbant bent jau apie Algirdą, kadangi jo veidas sušmėžuoja bent jau Vilniaus kankinių epopėjoje. Štai, interneto platybėse surasta ikona - 

Vilniaus kankinių ikona iš Šv. Dvasios cerkvės - http://days.pravoslavie.ru/Images/ii965&411.htm

Papildomose scenose (kairėje žemiau, dešinėje - viršuje) aiškiai vaizduojamas didysis kunigaikštis Algirdas, nirštantis dėl ortodoksiškąjį gyvenimo būdą (barzdas) ir tikėjimą pasirinkusių savo valdinių. Pats jis irgi panašus į aukas - barzdotas, šiek tiek išdribusiai (kaip ir dera tokio rango žmogui) sėdintis soste. Belieka (su šiokiu tokiu juodu humoru) apgailestauti, jog deja, koks Kęstutis bent jau oficialiai-rašytiškai, nenukankino jokio krikščionio ir tokiu būdu prarado progą būti įamžintu tegul ir vėlesniuose, bet vaizdiniuose-ikonografiniuose šaltiniuose. 

Žinoma, visuomet galima daryti prielaidą, kurti hipotezę ar tiesiog fantazuoti ir, pavyzdžiui, manyti, kad ne taip tolimuose Trakuose Vytauto laikais sukurtose freskose šmėžavo arba šio karaliumi panūdusio, tačiau juo taip ir netapusio didžiojo kunigaikščio, arba jo tėvo, dėdės, senelio atvaizdas - 

Vincentas Smakauskas. Iliustracija jo apybraižai Wspomnienie Trok w 1822 iš Atheneum (Wilno, 1841, t. 5).

Bet žygiuokime toliau. Štai, liūdna, kad net Jogailos, savo vedybomis ir politika pastūmėjusio Lietuvą ir lietuvius link Vakarų ir į lenkų glėbį, portreto rasti yra, kaip sakoma viename filme - "misija neįmanoma". Net jo statytoji katalikiškoji Vilniaus katedra neamžina savo statytojo atvaizdo atminimo... Tai yra beveik natūralu ir simptomatiška, kadangi Jogailą savo dydžiu (dydis šiuo atveju veikia kaip mentalinė, o ne fizinė kategorija) nurungė pusbrolis Vytautas. 1419 metais jo perstatytojoje katedroje (kur ir palaidotas) yra saugomas paveikslas. Tiesa, vėlyvas (iš XVIII amžiaus), tiesa - keliais bei aplinkkeliais atkeliavęs iš Brastos. Bet svarbiausia, kad įkūnijantis šį valdovą tokiu, kokį mes ir įsivaizduojame.
O fantazija ir vaizduotė reiškia labai daug. Šiuo atveju galime prisiminti įžymųjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karį ir istoriką, falsifikatorių ir mistifikuotoją Alessandro Guagnini, 1578 metais Krokuvoje išleidusį savo veikalą Sarmatiae Europeae descriptio, quae Regnum Poloniae, Lituaniam, Samogitiam, Russiam, Masoviam, Prussiam, Pomeraniam... complectitur, kurį gausiai ir noriai iliustravo ne kuo nors kitkuo, o Lietuvos valdovų atvaizdais. Tik visa esmė slypi tame, jog istorikas kliovėsi ir savo, ir skaitytojų vaizduote, tuos pačius portretus panaudodamas ir Lietuvos, ir Lenkijos monarchų įvaizdinimui. Tas renesansinio/manieristinio embleminio ir alegorinio mąstymo ir pajautos laikais tai turbūt neturėjo būti kažkas drastiško ar neįprasto. Tiesiog mąstyta, jog svarbiausia yra ženklas, ikona, simbolis. Panašiai mąsto ir dabartinių oficialiųjų stovylų autoriai, užsakovai, iniciatoriai, pavaizduotuose praeities didžiavyriuose ieškodami to, ko patys stokoja - didybės, kilnumo ir panašiai.

Štai šis barzdotas kilniaveidis vyriškis iš Guagninio veikalo. Lenkiškoje jo dalyje tai - LECHAS, "pirmasis Lenkijos valdovas ir jos kūrėjas", lietuviškoje - MINDAUGAS arba Mendog. Esmė slypi tame, kad iliustratorius ar tų paveikslėlių "maketuotojas" suvokė, kokį atvaizdą prie kokios asmenybės dėti, nes tiek lenkiškoje, tiek lietuviškoje dalyse šis ilgabarzdis žymi valstybės "protoplastus".

Analogišku būdu vaizduotė gali (ir turi!) veikti Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Nors nėra įrodyta (to turbūt niekuomet ir neįvyks) ir greičiausiai tai nėra taip, bet net oficialioje internetinėje Katedros svetainėje [http://www.katedra.lt/kazimiero-koplycia/skulpturos/] žymima, jog 1692 metais to statinio nišose pastatytos medinės sidabruotos skulptūros ženklina ne ką kitką, o Jogailos dinastijos atstovus. Vėlgi pakartosime, kad čia, panašiai kaip ir Guaginio atveju, svarbiau yra ne tiesa (koks skirtumas, ar Žygimanto Augusto nosis buvo su kuprele ar su karpa - juk svarbiau, kad jam valdant buvo sudaryta Liublino unija!), o tai kas galėtų būti.

Pagal populiariąją versiją - kairėje turime Žygimantą Augustą, dešinėje - Aleksandrą Jogailaitį.

 Jogaila (kairėje) ir Jonas Albrechtas (šio anūkas - Lenkijos karalius, bet ne Lietuvos didysis kunigaikštis - dešinėje) 

Vladislovas Vaza ir Kazimieras Jogailaitis

Žygimantas Senasis ir Šventasis Kazimieras (šio brolis)

Žinoma, tokia atributacija nėra nei patvirtina, net paneigta (nors Mindaugas Paknys turi savo svarių argumentų ir analitinių įžvalgų, paremtų kur kas platesniais, europietiškaisiais kontekstais), ir remiantis ja, galima postringauti (panašiu stiliumi), kad pietiniame Katedros fasade, jos kolonadoje stovintys septyneri šventieji karalaičiai (atkeliavę čia iš XVIII amžiaus - konkrečiai - 1754-ųjų ir iš Šv. Kazimiero bažnyčios, dar konkrečiau - nuo didžiojo altoriaus) yra ne kas kita, kaip Šventojo broliai (turėjo jų penkis), jis pats ir dar bendravardis tėvas.

Ypač įspūdingas yra šis - apverkiantis nutrupėjusį skeptrą ir tartum šnabždantis: Vanitas vanitatum omnia vanitas arba Sic transit gloria mundi.
Gal tai, sakykime, Aleksandras Jogailaitis, taip liūdnai miręs Žemutinėje Vilniaus pilyje.

Fantazuokime, kad tas jaunuolis kairėje - tai koks nors Žygimantas Senasis, o dešinėje - jo tėvas Kazimieras (nors galima manipuliuoti ir atvirkščiai - bent jau remiantis barzdų argumentu). 

Norintiems pamatyti "tikrą", bent jau Aleksandrą Jogailaitį, reikėtų nueiti iki Šv. Dvasios (Domininkonų) bažnyčios, ten jo portretas, kaip dera fundatoriui bei mecenatui, nuo XVIII amžiaus antrosios pusės kabo ant pirmojo pilioriaus dešinėje pusėje. Valdovas vaizduojamas didingai ir patraukliai. Toks vyrukas "oho" - šarvuotas, išlakus ir proporcingai sudėtas.

Aleksandro Jogailaičio portretas Šv. Dvasios bažnyčioje Vilniuje.
Karalius vertas rėmų, o rėmai - karaliaus.

Norint pamatyti tolimą (laiko ir kraujo prasmėmis) giminaitį - Žygimantą iš Vazų giminės, vertėtų nukeliauti iki Visų Šventųjų (karmelitų) bažnyčios. Prie centrinio altoriaus, dešinėje, kabo paveikslas Švč. Mergelės Marijos pagarbinimas (datuotinas XVII amžiaus 1 puse), kur pavaizduotų Dievo Motinos garbintojų tarpe - tiksliau - jų priešakyje, tikėtina, nutapytas pats Vazų dinastijos Respublikoje pradininkas.

Švč. Mergelės Marijos garbinimas, XVII a. 1 pusė, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia.
Karalius (Žygimantas Vaza?) klūpo pirmajame plane, giliau - pragaro liepsnose kepa nusidėjėliai.

Dar pagalvojau tokią "ereziją" (su realybe ar mokslu neturinčią nieko bendro), kad jeigu Aušros Vartų Mergelė Marija, pasak Juozo Jurginio, vaizdavo karalienę Barborą Radvilaitę, tai kitoje tų pačių vartų pusėje kabojęs Jėzaus portretas natūraliai turėjo amžinti jos didžiąją Meilę - paskutinįjį iš Gediminaičių, paskutinį iš Jogailaičių - Žygimantą Augustą (tegul paveikslas ir nutapytas praėjus beveik pusšimčiui metų nuo valdovo mirties).

Išganytojas iš Aušros Vartų. 1620-1630 m. Bažnytinio paveldo muziejus, Vilnius

Dar viena (ir pati "realiausia" - nes atributuota) valdovų galerija yra Vilniaus universitete. Kai pagalvoji - kitaip juk ir negali būti - nes mokslo šventovėje turi būti saugomas jos geradarių atminimas. Užtenka užeiti į Didįjį kiemą ir pažvelgti į šiaurinę bei vakarinę sienas. Vlado Drėmos tekstas apie tai: http://naujienos.vu.lt/laisvalaikis/apie-didziojo-kiemo-freskas-neskelbtas-vlado-dremos-straipsnis/.

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras - vienas šauniausių Respublikos valdovų, renesansiškai kartojęs Vytauto žygius ir energingai bandęs reformuoti valstybę. Gaila - nepavyko.

Žygimantas Vaza - vėl jis, moraliai ir materialiai palaikęs Vilniaus jėzuitų akademiją.

Dar reikia prisiminti visokias eitynes, "fejerverijas" ir kitokius "šposus", kuriuos surengdavo miestelėnai savųjų monarchų atvykimo į Miestą progomis. Dalis jų, tikėtina, pasilikdavo ilgesniam laikui, tokiu būdu praeiviams ir gyventojams tartum primindami, kad karalius/didysis kunigaikštis stebi juos, kad jis su jais visuomet. 

Bet grįžkime į Universitetą - 

Augustas III Saksas - vyras šiaip gal šaunus (bent jau ko vertas stotas), tačiau kaip politikas ir valstybės veikėjas - nelabai...

Paskutinysis - Stanislovas Augustas Poniatovskis. Kaip ir dera apie paskutinįjį - arba gerai, arba nieko. Tad geriau nieko - tik galima pastebėti tai, jog (bent man toks susidaro įspūdis), jog Didžiojoje Kunigaikštystėje jį mėgo.

Tų Lietuvos monarchų portretų Vilniaus mieste yra ir daugiau. Štai, kad ir Žygimanto Vazos portretas Šv. Jurgio bažnyčioje, "papuoštas" vamzdžiais ir statybiniu glaistu (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-10-25-gintaras-kuslys-apie-valdovo-portreta-vilniaus-sv-jurgio-kankinio-baznycioje-vertingas-bet-isniekintas/70995), kita vertus - pro kai kuriuos galbūt praeiname, net nepagalvodami, kad ten yra JIS - Lietuvos didysis kunigaikštis.
Štai, kad ir šimto metų senumo pastatas Gedimino prospekte, kurio nišoje į praeivius ir priešingoje pusėje esantį knygyną išdidžiai žvelgia ponas, kažkuo panašus į Joną Sobieskį (Lietuvoje nelabai ir vertintą - nes čia tuomet karaliavo Pacai) -

Pastatas Gedimino prospekte (nr. 41) - istorizmo architektūra (iki 1914 metų) su nišoje pūpsančiu monarchu (magnatu?), tiksliau - jo biustu, vainikuojamu vos ne kryžiuotiško šalmo

Apibendrinant galima pastebėti, kad didžiausi Lietuvos valdovų "koncentratai" yra dviejose vietose - Katedroje ir Universitete. Tai turbūt kažką kalba apie praeities išsaugojimo galimybes ir priežastis. Ir kad vien dėl to verta tikėti bei mokytis.

Kita vertus, galvodamas apie pagoniškuosius valdovus - nuo Gedimino iki kokio Skirgailos (na, šis nebuvo didžiuoju, tik savo brolio vietininku) ar Švitrigailos (be to, gerai - paskui jie priėmė krikščionybę), visuomet išmąstau, kad kartais net svarbiau yra ne įsivaizduoti ar sužinoti kaip jie atrodė, bet suvokti, kad jie būtent čia - po tą Vilnių, po jo kalnus vaikščiojo ir lytėjo. Reiškia, kad jų pėdsakai kažkur yra įsispaudę - tereikia juos pajusti. 

Šviesa ir šešėliai, arba šiek tiek apie Vilniaus katedros gotiką ir klasicizmą

Riba bei distancija tarp gotikos ir klasicizmo nėra jau tokia ryški ir tolima, kaip kartais gali pasirodyti (bent jau save gerbiančiam ir gotikos netgi nekenčiančiam klasicistui). Ir Vilniaus katedra yra geriausias to pavyzdys. Ne tik dėl paties fakto, jog šis statinys pirminiame variante buvo pastatytas gotikiniu, o galutiniame - klasicistiniais stiliais.

Šiuos abu stilius (ir požiūrius į meną bei gyvenimą) vienija ir jungia dėmesys šviesai. Žinoma, galima samprotauti, kad gotikos meistrai visiškai kitaip suvokė tą šviesą (ir jos simboliką), o klasicistai - neva racionalesni, galbūt protingesni (sic!) - dar kitaip. Esą Viduramžiais šviesa tai buvo Dievo apsireiškimas mūsų žemiškajame pasaulyje, o Apšvietoje - gamtinis reiškinys ir nieko daugiau. Bet tai tik pa(si)aiškinimai ir pasiteisinimai. Simbolika, reikšmių skaitymas išliko ir gyvavo ne tik vis dar pamaldžiajame XIV amžiuje - egzistavo jis ir po kelių šimtmečių, neva triumfuojant Jos Didenybei Išminčiai (visi tiek XVIII amžiaus pabaigos kataklizmai, sukelti kuo tikriausių protinių užtemimų, lyg ir leidžia tuo suabejoti)...

Bet tai tik kalbos. Vilniaus katedros pastatas savo kūnu ir dvasia puikiai rodo ir demonstruoja, kaip vienoje vietoje ir laike puikiai sugyvena gotika ir klasicizmas, Vytautas ir Gucevičius. Esmė slypi tame, kad toji statinio struktūra, kokią mes patiriame net ir dabar, nėra absoliutus Lauryno Gucevičiaus nuoplenas. Taip - jis padarė labai daug. Jau vien tai, kad orderio elementai - kolonos ir piliastrai, rozetės ir kesonai, girliandos ir panoplijai šmėžuoja viduje bei išorėje - tai yra šio architekto nuopelnas. Vis tik bendroji struktūra - stačiakampis planas, halė (turime tris navas - šoninės siauresnės, vidurinė - platesnė), stačiakampiai masyvūs pilioriai (atraminiai stulpai, laikantys skliautus) yra atsiradusi 1419 metais, kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas perstatė jogailiškąją Katedrą.

Laurynas Gucevičius po 1783 metų rekonstrukcijos pradžios daug ką keitė ir pakeitė, bet šalia tam tikrų architektūrinių dalykų nepakito ir vienas apšvietimo momentas. Vienų rugsėjo Šv. Mišių (Sumos) metu patyriau didelį atradimą. Jeigu konkrečiai - 11 dieną, sekmadienį, maždaug 12 valandų 45 minutės saulė pasisuko taip, kad šviesa nuo dešiniųjų (žvelgiant iš pagrindinio įėjimo pozicijos) piliorių viršaus "nusileido" žemyn ir apšvietė apatines kairiųjų piliorių pietines puses. Galima tai paaiškinti galbūt mistifikuotais, beveik fantazijos sferai paklūstančiais dalykais (ir tai būtų būdinga Viduramžiams), bet galima tai aiškinti grynai racionaliai - klasicistiškai, švietėjiškai - jog Gucevičius taip patvarkė ankstesnius gotikinius langus pietinėje Katedros sienoje, jog šviesa į vidų kristų labai teisingai ir tvarkingai, suformuodama kryžiaus ženklus (lango rėmo dėka) tiesiai po Pranciškaus Smuglevičiaus tapytų apaštalų kojomis.

Tačiau šioje vietoje vėlgi galima mistifikuoti ir pagalbon pasitelkti, kad ir pagoniškosios pajautos argumentus - esą langai sienoje suformuoti specialiai taip, kad rudens ekvinokcijos (arba slinkties link jos) metu, kurtų tą būseną.

Tos pačios krikščioniškosios mistikos požiūriu galima spekuliuoti Švč. Mergelės Marijos gimimo (rugsėjo 8 dieną) - Šilinių faktu ir aiškinti, jog Vytautas, skyręs labai daug dėmesio ir pagarbos Dievo Motinos kultui, statydamas Katedrą tą turėjo omenyje. Esą toji šviesa pagerbia tai...

 

Vilniaus katedroje rugsėjį, vidurdieninių Šv. Mišių (Sumos) metu galima sėdėti vien dėl meditacijos šviesos ir šešėlių tema. Akimis sekti ir regėti, kaip labai sparčiai, tiesiog minučių greičiu šviesa nusileidžia iš viršaus į apačią. Sekmadienį tas nusileidimas įvyko per pačią Žodžio liturgiją - kuomet iš Šventojo Rašto skaitė ištrauką apie Sūnų Palaidūną.

Laikas - maždaug 12 val. 15 min. - šviesa (iš tiesų - šešėliniai kryžiai šviesoje) - dar pietinių piliorių viršuje

Laikas - maždaug 12.38. Šviesa jau nusileido žemyn - ant šiaurinių piliorių

12.43 - šviesa juda link altorių, formuodama kryžiaus ženklus apaštalų papėdėje

12.44 - kryžiaus ženklas po Šv. Jonu

12.45 - kryžiai ant piliorių

12.46

Kryžius - artėjant 13 valandai, jis pajudėjo link Didžiojo altoriaus

 

Alytaus piliakalnis ir jo šturmas

Alytaus pilis priklausė XIV amžiaus Nemuno pilių gynybinei sistemai ir buvo vienu iš tų daugelio įtvirtinimų, kurie saugojo vakarinę Lietuvos sieną. O ją, kaip puikiai žinome (ar net atsimename - kalbant apie kolektyvinę atmintį) puolė kryžiuočiai. Viena iš daugelio pilių - nei ypatingai didelė, bet ir ne miniatiūrinė, saugojusi brastą per Nemuną. Iki šiol, ypač sausringos vasaros dienomis, puikiai matyti tas perėjimas, leidžiantis upę perbristi beveik sausomis kojomis.

Alytaus pilis stovėjo dešiniajame, rytiniame Nemuno krante - upė tarnavo kaip vienas iš natūralių, pačios gamtos sukurtas gynybinis elementas. Įsivaizduokime, kad šarvuotas ar bent sunkų ginklą rankoje laikantis karys dar turi perbristi ir vandenis... Beje - iš kito kranto Alytaus piliakalnis gal net ir atrodo įspūdingiausiai.



Geriausiai Alytaus piliakalnis regisi iš kito kranto - iš kryžiuočių ir Dykrų perspektyvos

Vasara 2012 ar 2013 su gyvosios archeologijos festivaliu

Tokie vaizdai su "viduramžišku" palapinių miesteliu, laive, šarvuotais "riteriais" (stebimais žioplių bei filmavimo kamerų - miesto valdžia rūpinasi gyventojų saugumu pasitelkdama stebėjimo aparatūrą) - beje, parodomųjų kovų metu besikeikusiais ne lietuviškai ar vokiškai (ką jau ten kalbėti apie prūsų, jotvingių dialektus), bet totoriškai-rusiškai. 

Laivas, primenantis flotilę iš Nikolajaus Rericho folkloro

Laivė, mauduoliai, Kurortas kitame krante

Palapinės - natūroje jos gal būtų spalvingos

"Jotvos vartai" - pilies maketas. Neautentiškas, muliažinis, bet vis tik...

Alytaus pilis tradiciškai yra siejama su vienu kivirču tarp kryžininkų. Visa ta istorija yra išsamiai aprašyta Vygando Marburgiečio:

"Pagaliau kunigaikštis Vytautas prašo magistrą pagalbos prieš lietuvius. Todėl magistras, pirma pasitaręs su saviškiais, pasiuntė jam Ragainės komtūrą Joną iš Rumpenheimo, Sembos teisėją Konradą Lichtenšteiną, Įsruties viršininką su kryžininkais vokiečiais - kilmingais ir narsiais, kurių vardus praleidžiu. O jie kivirčijosi dėl Švento Jurgio vėliavos, kurią nuo seno buvo paprotys patikėti vienam iš vokiečių, nors tam daug kas priešinosi. Ir patikėjo ją ponui Rupertui iš Šokendorfo. Taip pat iš anglų pusės vėliavėlę išskleidė kilmingas ponas Persis. Vokiečiai stengiasi sukliudyti, ir kilo vaidas, kol Vytautas su savo žmona nuramina, ir liovėsi skaldytis į partijas.

Ir žygiuodami pirmyn su vėliavomis įsiveržia į Alytų, ir paima į nelaisvę bei užmuša 2000 [žmonių]. Dalyvavo [ir] Vytautas su savo kariuomene" [Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, Vilnius, 1999, vertė Rimantas Jasas, p. 200-201].

Riteriai

Minėtasis "kilmingas ponas Persis" tai ne bet kas, o Henris Persis [Henry Percy, Earl of Northumberland]: http://www.luminarium.org/encyclopedia/henrypercy.htm. Tai "Seras Karštuolis" ar Harry Hotspur, arba tiesiog Karštuolis - žmogus (gyvenęs 1364-1403 metais), artimas karaliui (Anglijos karaliui Henrikui IV), riteris, pasižymėjęs kovose su prancūzais ir ypač škotais (o ir mūsiškiais lietuviais), galop tapęs siuzereno ir savo ambicijų auka ir taip praradęs gyvybę. Asmuo, vėliau aprašytas didžiojo Šekpyro "Henrike IV" ir (tikėkimės) suvaidintas didžiojo Gariko (šioje vietoje prisiminiau Marką Twainą ir jo Hekleberį Finą). Svarbu, kad galime identifikuoti asmenį ir netgi pamatyti kaip jis atrodė.

Štai čia Hotpsuras būtų regimas miniatiūroje:

Štai čia Hotpsuras būtų regimas miniatiūroje. Jis tas barzdotas žilaplaukis (priklaupęs) pačioje kairėje - iš tiesų mirė sulaukęs vos 39-ių /paveiksliukas paimtas iš aukščiau pateiktos nuorodos/.

O čia, vaidinamas Seano Connery 1960 metais

Dar galima pridurti, kad su tuo "Ponu Karštuoliu" neabejotinai bendravo Vytautas (juk taip aprašė Vygandas), spaudė jam ranką, vaišino (vaišinosi) midumi ar vandeniu ir, kas įdomiausia - Vytautas buvo šaltesnių nervų nei anglas. O juk šiaip būsimasis valdovas (tuo metu kovojęs dėl valdžios) irgi buvo gana karštas. Žmona Ona, išgelbėjusi Vytautą iš Krėvos nelaisvės taip pat glaistė tą riterių disputą dėl Šv. Jurgio vėliavos. 

Štai Ona Vytautienė - XVI a. vaizdelis iš Valdovų rūmų ir Wikipedijos. 

Bet grįžkime prie Alytaus pilies. Aukščiau pateiktose nuotraukose matome gyvosios archeologijos festivalį "Jotvos vartai" (berods iš 2013-ųjų metų), veikusį per Mindaugines, pačių liepos pradžios karščių metu. Viskas buvo gražu ir įspūdinga, ir netgi visuomenei reikalinga bei naudinga.

Tačiau patys autentiškiausi man pasirodė arkliai piliakalnio papėdėje. 

Arklys Alytaus piliakalnio papėdėje tarsi primena, jog XIV amžiuje Alytus ir aplink jį besidriekusios žemės priklausė valdovui. Šalia Alytaus (tame pačiame krante, į pietus nuo piliakalnio) esantys Kaniūkų, Balnininkų kaimai tartum teigia ir įrodo, kad Algirdui, Jogailai, Vytautui tarnavę žmonės rūpinosi LDK kariuomenės kavalerijos infrastruktūra (kaip dabar pasakytų). Kai kuriuose kaimuose augino kovinius žirgus, tarnybinius arklius, kitur ruošė jiems pakinktus, balnus ir kitą ekipuotę. 

Informacija apie piliakalnį iš stendo

Bet šiaip kryžiuočiai puolę Alytų žiemą. Per šalčius ir sniegą. Įsivaizduokime, kad visur yra ledas, jie eina sau pasišvilpaudami per užšalusius pelkynys, ežerus beigi upes.

Žiemą tautinius arklius pakeitęs nacionalinis "golfukas".

Reikia manyti, kad pagrindinius priešininkų smūgius Alytaus pilis patyrė antrojoje XIV šimtmečio pusėje (geru rodikliu būtų tai, jog Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje ši vieta jau neminima, tuo tarpu Vygandas Marburgietis ją puikiai žino).

XIV a. pabaigos - XV a. pradžios kryžiuočių kelių aprašymuose (Die Litauischen Wegeberichte) Alytus minimas keliose vietose. Labai nedetalizuojant galima pastebėti, kad kelius iš Prūsijos žinojo toks Qwewede, siūlęs maršrutą iš Tammow (dar kitur - Cammow) vietovės - greičiausiai tai Tamoviškiai arba Tamovė - ant Vangrapės kranto, netoli Įsruties stovėjusios kryžiuočių tvirtovės, pastatytos 1275 metais sugriautos nadruvių pilies vietoje [Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, vertė L. Valkūnas, Vilnius, 1985, p. 400]; taip pat Gedutte iš Wargin ["Lietuvos kelių aprašymai, padaryti kryžiuočių žvalgų XIV amžiuje", Kraštas ir žmonės, Vilnius, Vilnius, 1988, p. 27]. Tie Wargin - tai Vargiai (dabar Kotelnikovas) Sembos pusiasalyje ir žemėje. Iš tų Vargių kelią link Alytaus ir kaimyninių jam žemių žinojo dar toks Helmig su savo sūnumi Kiken [Kraštas ir žmonės, p. 33], o taip pat Jagaude su bendrininku Schlode iš Girmow (Girmavos arba dabartinės Ruskojė gyvenvietės taip pat Semboje [Ten pat]). Galima spėti, kad šie kelio rodytojai-žvalgai, galėjo būti ne sembiškos, bet sūduviškos kilmės - iš tų, kurie su kunigu Skomantu priėmė krikščionybę ir pasitraukė į Prūsiją, arba vėlesnių panašaus likimo žmonių. 

Niūrios autentikos yra labiau (mano asmenine nuomone) suteikusi ne gyvoji archeologija ir iš kapų prikelti riteriai-milžinai, o kad ir tokia bakūžėlė piliakalnio papėdėje. Kažkokiose tokiose gyveno ir mūsų protėviai - tik be krosnių ir įstiklintų langų (ir apipavidalinančių lentų) - rūsčiai ir paprastai.

Namelis tarp piliakalnio ir Nemuno.

Iškalbingas gatvės pavadinimas...

Dar galima grįžti prie aukščiau cituotos Vygando Marburgiečio ištraukos ir pabandyti įsivaizduoti, kiek belaisvių paėmė kryžiuočiai to reido su Vytautu metu - daugiau nei šiuo metu gyvena Daugų miestelyje (aišku, jeigu 2000 belaisvių - ne iš piršto laužta).

Nuotraukos yra iš 2015 metų žiemos - šalia piliakalnio esančios sodybos sode voliojosi Nemuną jungiančio tilto statytojų plaustas. Juk įtikinamesnis už tą vikingišką laivelį? Kažkokiu tokiu - savadarbiu ir grubiu, turėjo upes įveikinėti kryžiuočiai ir jų pusėje kariaujantys prūsai (et, visus romantikų stereotipus griauna kronikų ir kitokių šaltinių teikiama informacija). 

Būtina pabrėžti, kad Alytaus piliakalnis stūkso Alytupio (Alytaus) ir Nemuno santakoje. 

Alytupis - upelis menkas, tačiau jo išgraužti krantai - statūs ir gilūs. Pats tas gynybai (kasėjai, žinoma, visa tai dar labiau pagilino). 

Piliakalnis nuo Nemuno. Kairėje (mažesnis kalnelis) - priešpilis, dešinėje - pats Piliakalnis.

Savo kūnu išbandžiau Alytaus piliakalnio šturmo galimybes. Beliko įsivaizduoti, kad bėgu ne su kamera, o su kalaviju ar kirviu, kad ant savo krūtinės ir galvos laikau dar kokį šarvą, o į mane šaudo, mėto, pila viskuo, kas po ranka. Bet ir be to sunku:

Alytus ir priešpilis nuo piliakalnio.

Alytupio skardžiai

Alytupis apačioje, po piliakalnio kojomis.

Tarp pilies ir priešpilio, su vaizdu į statomą-atstatomą tiltą.

Nemunas nuo pilies, iš gynėjų pozicijų - buvusių Dykrų pėdsakas - Alytaus miško likučiai...

Pabaigai belieka pasamprotauti, kad visoje Europoje gyvavo ir egzistavo gotika. Visame krikščioniškame pasaulyje statė Dangų siekiančias katedras, o lietuviai, it kokie land art'o adeptai ar tiesiog milžinai, pylė kalnus, statė medinius kuorus ir narsiai kariavo...