Nuo A iki Ž /arba Z/ - du valdovai, vienas archetipas

O juk visi monarchai yra vienodi. Juk visiškai nesvarbu - kokios jų žmogiškos esybės. Ar stori, ar ploni, ar intelektualūs, ar visiški kvailiai ir bepročiai, ar stori ir smirdantys, ar ploni ar riaugėjantys raugintais kopūstais...

Absoliučiai visi valdovai yra tik simboliai. Tą dar užantspaudavo šlovingosios Vilniaus jėzuitų akademijos profesorius Olizarovius, Gdanske 1651 metais išleistame savo veikale "Apie politinę žmonių sąjungą" pastebėjęs, jog "gamta vieną karalių, t.y. protą padarė karalių karaliumi; visas kūno dalis valdo širdis. Tarp kitų gyvų būtybių taip pat galima pastebėti tokią vienvaldystę. Keturkojams viešpatauja liūtas, tarp paukščių pirmasis - erelis, gervės į ilgesnius skrydžius nesileidžia be vado ir elniai turi vieną, paskui kurį seka, vienas ir bičių karalius - kol jis gyvas, jos visos vieningos, vienas bandos vadas, vienas kaimenės valdytojas; visa ai skelbia, jog valstybei reikia, kad būtų vienas karalius kaip galva, su kuria kūno dalys negali ginčytis kaip nors nepakenkdamos sveikatai" [Aronas Aleksandras Olizarovijus, Apie politinę žmonių sąjungą, vertė Julija Sarcevičienė, Vilnius: Aidai, 2003, p. 543]. Vienu žodžiu, Aronas Aleksandras čia irgi tiesiog rėžte įrėžė, jog monarchas yra daugiau valdžios idėja nei gyvas žmogus.

Tas puikiai atsispindi ir anuometinėje bei vėlesnėje epochose (kalbame apie XVII ir XVIII šimtmečius, kurie mūsuose, tegul ir Respublikoje, buvo ir karalių, tegul daugiau ir teorinio - ir tai dar kartą patvirtina teiginį, egzistavimo metais - dar iki tos konkrečios datos, kuomet karaliai staiga tapo nebereikalingais ir jų galvos ėmė kristi kaip kokie kopūstai po aštriu derliaus nuėmėjo, vardu Giljotina, peiliu. 

Galop, būtina pastebėti, jog ši idėja - monarcho kaip tam tikros valdžios ikonos funkcija ir esmė, susiformavo net ne Baroke, o Renesanse. Nesiremiant didžiaisiais ano meto autoritetais (nuo Dantės ar Petrarcos iki visų kitų, jau vėlesnių, rašiusių apie monarchijos primatą), reikia prisiminti, jog dar vienas iš Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikusių humanistų - Augustinas Rotundas savo "Lenko pasikalbėjime su lietuviu" (1565 m.) įvairiais rakursais ir skirtingomis perspektyvomis nupiešė idealaus valdovo - paveldimo monarcho portretą. Tai ir pastebėjimas, jog "karaliaus niekas nevaldo - vien Dievas ir įstatymas" (p. 167), ir "valstybei naudingas valdovas privalo turėti šiuos bruožus: dievobaimingumą, gerumą, dorą, išmintį bei meilę pavaldiniams ir valstybei" (p. 178), be to - "mes, /lietuviai/ savą, mūsuose gimusį valdovą turime. <...> Mums valdovas gimsta" (p. 183) /čia reikėtų pridurti - it kokia Dievo ir Gamtos duotybė, tik deja - gana greitai, mirus Žygimantui Augustui, su trumpu vazišku pratęsimu tai baigėsi - V.P./ [Augustinas Rotundas, "Lenko pasikalbėjimas su lietuviu", vertė Birutė Mikalonienė, Šešioliktojo amžiaus raštija, Vilnius: Pradai, 2000]. 

Pereinant prie vaizdų ir įvaizdžių, reikia pastebėti, jog Valdovo kaip tam tikro (ir ne jokio tam tikro, o tikrai tikro) stereotipą ikonografiškai XVI amžiaus pabaigoje suformulavo du istoriografiniai konkurentai - Motiejus Stryjkovskis ir Aleksandras Gvaninis (Stryjkowski + Guagnini). Du LDK kariai, du istorijos pirmeiviai, santykius susigadinę falsifikacijos bylomis ir bylinėjimais. (Priminsiu, jog Motiejus buvo apkaltinęs Aleksandrą - savo karinį viršininką algininkavimo Vitebsko tvirtovėje laikais, nurašius jo rengtą "Kroniką" ir pagal ją parengus savą "Deskripciją"). Nesigilinant - kas atsirado anksčiau - višta ar kiaušinis, verta atkreipti dėmesį, kad abu šie autoriai savo tekstams vartodavo ir tas pačias klišes. Jos gana paprastos (o kartu nepaprastos) - vaizdavusios įvairius skirtingų epochų Lenkijos ir Lietuvos valdovus. Esmė slypi tame, kad per daug nesukant galvos - kaip atrodė realusis Vytautas ar koks Boleslovas Drąsusis, tiek vieno, tiek kito pavaizdavimui buvo vartojamos tos pačios klišės. Ši sąvoka - KLIŠĖ - vartotina ir tiesiogine (turint omenyje medžio klišes ksilografijoms), ir perkeltine (kalbant apie mąstymo ir matymo sterotipus) prasmėmis.

Trys monarchai - Lenkijos karalius Kazimieras Didysis, Lietuvos ir Rusios karalius (kaip pats save titulavo) Gediminas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis iš 1578 metų Guagninio Sarmatiae Europae Descriptio. Valdovai stovi majestotine poza (gaila, kad šiais atvejais apsiribota pusiafigūriais portretais ir nematome reglamentuotos kojų padėties - pražergtos pečių linijoje, tartum darant kokį nors rytmetinės mankštos pratimą). Dešinė ranka iškilmingai įremta į šoną (poza, demonstruojanti jėgą bei pasitikėjimą), kairė tvirtai laiko kariaujančio monarcho atributą - kalaviją.

 Tiesiog egzistuojant Monarcho idėjai, nebuvo taip ir svarbu - koks tas Vytautas realiai atrodė, daug aktualiau - kad jis iš tiesų egzistavo kaip valdovas ir jo valdžia realiai veikė.

Tad štai tokios pamokos buvo gerai išmoktos ir žinotos dar ir aštuonioliktajame šimtmetyje. Prancūzijoje tuo laiku jau siautėjo enciklopedistai, labai dar netiesiogiai padėję sprogmenų po Monarcho idėjos pamatais, Lietuvoje ir Lenkijoje lygiai taip pat siautėjo (tik ne taip intelektualiai) anarchija, Familijos nariai ir visa tai už virvučių tampę rusai. Tačiau valdovo statusas dar buvo tvirtas, dailus ir idealus - tartum atėjęs iš renesansinių ir barokinių vadovėlių bei traktatų.

Geriausias to pavyzdys - du meno kūriniai Vilniaus mieste.

Vienas iš jų - iš Šv. Dvasios bažnyčios - 

Trumpai galima priminti, kad dar gotikos laikais statytoji dominikonų bažnyčia degė ir degdavo vos ne kas keletą metų. Tiek kokiame XVII, tiek XVIII amžiuose. Matyt, tai lėmė ir toji priežastis, jog šventovė pastatyta pačiame miesto epicentre. Ugniai čia būdavo ką veikti. Iki 1770 metų rekonstruota ir sutvarkyta bažnyčia (savo mažai pakitusiu pavidalu) išliko iki mūsų dienų. Kodėl ant vieno dešinio pilioriaus pagrindinėje navoje kabo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio atvaizdas? Ogi todėl, kad šis valdovas iniciavo mūrinės bažnyčios pastatymą 1501 metais. Taigi - fundatorius.

Kitas - ištapytas pačioje sienoje, o ne pakabintas tarpukolonyje (tiesą sakant - irgi tarp dviejų kolonų ar net porų, tik  iliuziškai ištapytų) - iš Šv. Jurgio bažnyčios -

Šv. Jurgio bažnyčia (ir senosios regulos karmelitų vienuolynas) yra beveik Šv. Dvasios bažnyčios giminaitė ir likimo sesuo. Atsiradusi vos keletu metų vėliau - 1506 metais, ji irgi buvo ne kartą rekonstruota. Vėlgi po 1749 metų didžiojo gaisro, buvo perrengta rokokiniu rūbu - ką puikiai matome tiek interjere, tiek eksterjere. Nežiūrėkime į didįjį šios bažnyčios altorių - juolab, kad jis yra keletu bent jau dešimtmečių vėlesnis ir ištapytas arba Luko Smuglevičiaus, arba (didesnė tikimybė) prie bendro rokokinio konteksto puikiai prisiderinusio šio sūnaus - didžiojo klasicisto Pranciškaus [Dalia Klajumineė, Tapyti altoriai. XVIII a. - XIX a. I p. nykstantys Lietuvos bažnyčių dailės paminklai, Vilnius: VDA leidykla, 2006, p. 110]. Bet pažvelkime į kairę - ten, ovaliniame medalione apie 1755 metais šalia kitų bažnyčios ir vienuolyno geradarių buvo nutapytas Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas (Žygimantas) Vaza.

Atidžiau pasižiūrėję galime pastebėti, jog abu valdovai labai panašūs. Tartum ir net giminaičiai su tais pačiais genais!

Aleksandras vėlgi - kaip ir tie "gvaniniški" personažai yra įrėmęs kairę ranką į šarvuotą šoniuką. Dešinėje - skeptras. Ant galvos kunigaikštiška mitra. Raudonas, sabalo kailiuku pamuštas apsiaustas raitosi iki šachmatiškai languotų grindų. Barzda hipsteriškai vešli, frizūriškai prižiūrėta. Antakiai vešlūs - it kokio kolūkio pirmininko.

Zigmantas (o juk galima vadinti ir archaiškesniu - Žygimanto Жыгімонтo vardu) su tokiais pačiais krūtinšarviais ir apsiaustu (ilgio nesimato, bet atkreipkime dėmesį į puošnią sagę), identišku tik kitoje - kairėje rankoje laikomu skeptru, analogiška, tik vos-vos "skystesnė", labiau išretėjusi, tačiau panašiu pilku atspalviu pražilusi barzda. Karūna - lengvesnė - be to raudono "pripūtimo". 

Tad ką tuo norėta pasakyti? Pirmas dalykas, kad panašiu metu tapytuose jau istoriniais tapusių valdovų atvaizduose nesiekta kažkokio konkretaus portretinio panašumo. Svarbiau buvo pati vaizduojamo Monarcho idėja, jo instituto atributų perteikimas. Molbertinės ir sieninės tapybos autoriai pasirėmė ta pačia kliše, kurios formatas jau buvo susiformavęs tų vaizduojamų personažų laikais (iš tiesų dar seniau).

Taigi - turime vieną archetipą skirtingų valdovų vaizdavimui (čia dar prisiminkime ir Vytauto Didžiojo bei Šv. Kazimiero Trirankio atvaizdų "brolybę" Vilniaus katedroje...).

Bet vis tik - visai negluminantį dviejų valdovų panašumą dar taip pat galima aiškinti ir kitomis priežastimis. 

Pirma, abu jie atstovavo tam pačiam mėlynam Gediminaitiškam/Jogailaitiškam kraujui. Žygimanto Vazos motina juk buvo Kotryna Jogailaitė. (Manytina, jog nereikia net aiškinti, kad Aleksandro tėvu buvo Kazimieras Jogailaitis). Tad galima taip pat kelti prielaidą, jog tapytojai, perteikę skirtingų generacijų didžiuosius kunigaikščius, ir tartum pavartę Stryjkovskio bei Gvaninio raštus (kur klišių "pritaikymas" konkretiems personažams irgi nebuvo visiškai atsitiktiniu), galėjo į tai atsižvelgti.

Kitas dalykas, nežinant nei sieninio, nei molbertinio artefakto autorystės, tik žinant, jog sukurti jie buvo panašiu metu, ir kad prie abiejų bažnyčių rekonstravimo ir dekoravimo darbų prisidėjo Pranciškus Ignotas Hoferis (Franciszek Ignacy Hoffer, Franciscus Ignatius Hoffer), galime teigti, kad abu šiuos valdovus nutapė gal net vienas ir tas pats asmuo iš minėtojo architekto aplinkos. Mindaugas Paknys yra iškėlęs versiją, kad tokiu (ištapiusiu ir Šv. Dvasios, ir Šv. Jurgio bažnyčias) galėjo būti vilnietis tapytojas Motiejus Sluščianskis [Mindaugas Paknys, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija. Žymiausi menininkai, Vilnius: VDA leidykla, 2009, p. 100].

Karaliai, kunigaikščiai, arba Lietuvos valdovų atvaizdai Vilniuje

Vilnius yra karalių miestas. Tegul tai yra trivialus, lėkštas ir nuvalkiotas apibūdinimas, tačiau šis miestas turi teisę vadintis būtent tokiu (juolab, tereikia palyginti šio miesto tegul ir miniatiūrinę didybę - bet tai substancinė, ne dydinė kategorija, su uostiška Ryga ar prekybiniu Talinu). Tegul retas valdovas čia gyveno labai ilgai - prisiminkime, kad ir kokį Vytautą ar Žygimantą Augustą, iš kurių pirmasis gal net daugiau laiko praleisdavo kokiuose Dauguose ar Varėnoje, antrasis - Rūdninkuose, tačiau šioje vietoje iš karto galima mintį šiek tiek pataisyti, primenant, jog pirmasis ir palaidotas ne kur nors kitur, o Lietuvos sostinėje, o antrasis bent jau reiškė norą (jeigu būtų miręs Didžiojoje Kunigaikštystėje) pasilikti čia amžinojo poilsio.

Tad esminis klausimas, kuris kamuoja mane jau ilgoką laiko tarpą - kiek tų karalių ir kunigaikščių yra užfiksuota pačiame Vilniuje? Koks yra monarchiškoji ikonografija šiame mieste? Praktiškai atlikau nedidelį menotyrinį tyrimą (kaip dabar mėgstama sakyti meno pasaulyje ir terminas tyrimas gal net pradeda nukonkuruoti ankstesnį parazitinį projektą...). Paauglystėje, kuomet jau gyvai domėjausi Lietuvos istorija, man vienas juokas buvo išvardinti visus Lietuvos karalius ir didžiuosius kunigaikščius (beje, nesu kalbininkas-lingvistas, tačiau sąvoka kunigas man yra priimtinesnė, kadangi kunigaikščio apibrėžimas iš karto nurodo kažkokią subordinaciją hierarchiškai aukščiau stovinčiam titului - bet tai mano asmeninis požiūris), tad keliaudamas miesto gatvėmis bandžiau surasti jų veidus (ne tik šešėlius), šmėkščiojančius viešosiose erdvėse, sieninėje ir molbertinėje tapyboje, skulptūriniuose artefaktuose. Chronologiškai apsibrėžiau savo vaikščiojimą riba ties XX amžiaus viduriu - nes per pastaruosius pusšimtį metų buvo "prikepta" daug atvaizdų ir stabų, kurių didžioji dalis man, laikančiam save šiokiu tokiu meno gurmanu, nėra nei patrauklūs, nei įtaigūs.

Taigi - Mindaugas, Treniota, Vaišvilkas, Švarnas, Traidenis, Butigeidis, Pukuveras, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Kęstutis - nerekomenduoju ieškoti šių pagoniškųjų monarchų atvaizdų, nes net ir lakstydami Vilniaus skersgatviais ar aikštėmis, nieko nerasite. Pirmas (ir esminis) dalykas - viena jau dėl to, kad ikikrikščioniškoji Lietuvos kultūra neturėjo nei poreikio raštui, nei vaizdo siekiamybės - nors koks nors Bychovco kronikos gerbėjas oponuotų man teigimu, kad mirus anų laikų valdovams, jų pavaldiniai ir palikuonys išdroždavo medinį stabą, sudievindami velionį. Bent jau taip neva atsitikę su "romėniškaisiais" lietuvių monarchais. 

Tiesa, šiokia tokia išimtis būtų kalbant bent jau apie Algirdą, kadangi jo veidas sušmėžuoja bent jau Vilniaus kankinių epopėjoje. Štai, interneto platybėse surasta ikona - 

Vilniaus kankinių ikona iš Šv. Dvasios cerkvės - http://days.pravoslavie.ru/Images/ii965&411.htm

Papildomose scenose (kairėje žemiau, dešinėje - viršuje) aiškiai vaizduojamas didysis kunigaikštis Algirdas, nirštantis dėl ortodoksiškąjį gyvenimo būdą (barzdas) ir tikėjimą pasirinkusių savo valdinių. Pats jis irgi panašus į aukas - barzdotas, šiek tiek išdribusiai (kaip ir dera tokio rango žmogui) sėdintis soste. Belieka (su šiokiu tokiu juodu humoru) apgailestauti, jog deja, koks Kęstutis bent jau oficialiai-rašytiškai, nenukankino jokio krikščionio ir tokiu būdu prarado progą būti įamžintu tegul ir vėlesniuose, bet vaizdiniuose-ikonografiniuose šaltiniuose. 

Žinoma, visuomet galima daryti prielaidą, kurti hipotezę ar tiesiog fantazuoti ir, pavyzdžiui, manyti, kad ne taip tolimuose Trakuose Vytauto laikais sukurtose freskose šmėžavo arba šio karaliumi panūdusio, tačiau juo taip ir netapusio didžiojo kunigaikščio, arba jo tėvo, dėdės, senelio atvaizdas - 

Vincentas Smakauskas. Iliustracija jo apybraižai Wspomnienie Trok w 1822 iš Atheneum (Wilno, 1841, t. 5).

Bet žygiuokime toliau. Štai, liūdna, kad net Jogailos, savo vedybomis ir politika pastūmėjusio Lietuvą ir lietuvius link Vakarų ir į lenkų glėbį, portreto rasti yra, kaip sakoma viename filme - "misija neįmanoma". Net jo statytoji katalikiškoji Vilniaus katedra neamžina savo statytojo atvaizdo atminimo... Tai yra beveik natūralu ir simptomatiška, kadangi Jogailą savo dydžiu (dydis šiuo atveju veikia kaip mentalinė, o ne fizinė kategorija) nurungė pusbrolis Vytautas. 1419 metais jo perstatytojoje katedroje (kur ir palaidotas) yra saugomas paveikslas. Tiesa, vėlyvas (iš XVIII amžiaus), tiesa - keliais bei aplinkkeliais atkeliavęs iš Brastos. Bet svarbiausia, kad įkūnijantis šį valdovą tokiu, kokį mes ir įsivaizduojame.
O fantazija ir vaizduotė reiškia labai daug. Šiuo atveju galime prisiminti įžymųjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karį ir istoriką, falsifikatorių ir mistifikuotoją Alessandro Guagnini, 1578 metais Krokuvoje išleidusį savo veikalą Sarmatiae Europeae descriptio, quae Regnum Poloniae, Lituaniam, Samogitiam, Russiam, Masoviam, Prussiam, Pomeraniam... complectitur, kurį gausiai ir noriai iliustravo ne kuo nors kitkuo, o Lietuvos valdovų atvaizdais. Tik visa esmė slypi tame, jog istorikas kliovėsi ir savo, ir skaitytojų vaizduote, tuos pačius portretus panaudodamas ir Lietuvos, ir Lenkijos monarchų įvaizdinimui. Tas renesansinio/manieristinio embleminio ir alegorinio mąstymo ir pajautos laikais tai turbūt neturėjo būti kažkas drastiško ar neįprasto. Tiesiog mąstyta, jog svarbiausia yra ženklas, ikona, simbolis. Panašiai mąsto ir dabartinių oficialiųjų stovylų autoriai, užsakovai, iniciatoriai, pavaizduotuose praeities didžiavyriuose ieškodami to, ko patys stokoja - didybės, kilnumo ir panašiai.

Štai šis barzdotas kilniaveidis vyriškis iš Guagninio veikalo. Lenkiškoje jo dalyje tai - LECHAS, "pirmasis Lenkijos valdovas ir jos kūrėjas", lietuviškoje - MINDAUGAS arba Mendog. Esmė slypi tame, kad iliustratorius ar tų paveikslėlių "maketuotojas" suvokė, kokį atvaizdą prie kokios asmenybės dėti, nes tiek lenkiškoje, tiek lietuviškoje dalyse šis ilgabarzdis žymi valstybės "protoplastus".

Analogišku būdu vaizduotė gali (ir turi!) veikti Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Nors nėra įrodyta (to turbūt niekuomet ir neįvyks) ir greičiausiai tai nėra taip, bet net oficialioje internetinėje Katedros svetainėje [http://www.katedra.lt/kazimiero-koplycia/skulpturos/] žymima, jog 1692 metais to statinio nišose pastatytos medinės sidabruotos skulptūros ženklina ne ką kitką, o Jogailos dinastijos atstovus. Vėlgi pakartosime, kad čia, panašiai kaip ir Guaginio atveju, svarbiau yra ne tiesa (koks skirtumas, ar Žygimanto Augusto nosis buvo su kuprele ar su karpa - juk svarbiau, kad jam valdant buvo sudaryta Liublino unija!), o tai kas galėtų būti.

Pagal populiariąją versiją - kairėje turime Žygimantą Augustą, dešinėje - Aleksandrą Jogailaitį.

 Jogaila (kairėje) ir Jonas Albrechtas (šio anūkas - Lenkijos karalius, bet ne Lietuvos didysis kunigaikštis - dešinėje) 

Vladislovas Vaza ir Kazimieras Jogailaitis

Žygimantas Senasis ir Šventasis Kazimieras (šio brolis)

Žinoma, tokia atributacija nėra nei patvirtina, net paneigta (nors Mindaugas Paknys turi savo svarių argumentų ir analitinių įžvalgų, paremtų kur kas platesniais, europietiškaisiais kontekstais), ir remiantis ja, galima postringauti (panašiu stiliumi), kad pietiniame Katedros fasade, jos kolonadoje stovintys septyneri šventieji karalaičiai (atkeliavę čia iš XVIII amžiaus - konkrečiai - 1754-ųjų ir iš Šv. Kazimiero bažnyčios, dar konkrečiau - nuo didžiojo altoriaus) yra ne kas kita, kaip Šventojo broliai (turėjo jų penkis), jis pats ir dar bendravardis tėvas.

Ypač įspūdingas yra šis - apverkiantis nutrupėjusį skeptrą ir tartum šnabždantis: Vanitas vanitatum omnia vanitas arba Sic transit gloria mundi.
Gal tai, sakykime, Aleksandras Jogailaitis, taip liūdnai miręs Žemutinėje Vilniaus pilyje.

Fantazuokime, kad tas jaunuolis kairėje - tai koks nors Žygimantas Senasis, o dešinėje - jo tėvas Kazimieras (nors galima manipuliuoti ir atvirkščiai - bent jau remiantis barzdų argumentu). 

Norintiems pamatyti "tikrą", bent jau Aleksandrą Jogailaitį, reikėtų nueiti iki Šv. Dvasios (Domininkonų) bažnyčios, ten jo portretas, kaip dera fundatoriui bei mecenatui, nuo XVIII amžiaus antrosios pusės kabo ant pirmojo pilioriaus dešinėje pusėje. Valdovas vaizduojamas didingai ir patraukliai. Toks vyrukas "oho" - šarvuotas, išlakus ir proporcingai sudėtas.

Aleksandro Jogailaičio portretas Šv. Dvasios bažnyčioje Vilniuje.
Karalius vertas rėmų, o rėmai - karaliaus.

Norint pamatyti tolimą (laiko ir kraujo prasmėmis) giminaitį - Žygimantą iš Vazų giminės, vertėtų nukeliauti iki Visų Šventųjų (karmelitų) bažnyčios. Prie centrinio altoriaus, dešinėje, kabo paveikslas Švč. Mergelės Marijos pagarbinimas (datuotinas XVII amžiaus 1 puse), kur pavaizduotų Dievo Motinos garbintojų tarpe - tiksliau - jų priešakyje, tikėtina, nutapytas pats Vazų dinastijos Respublikoje pradininkas.

Švč. Mergelės Marijos garbinimas, XVII a. 1 pusė, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia.
Karalius (Žygimantas Vaza?) klūpo pirmajame plane, giliau - pragaro liepsnose kepa nusidėjėliai.

Dar pagalvojau tokią "ereziją" (su realybe ar mokslu neturinčią nieko bendro), kad jeigu Aušros Vartų Mergelė Marija, pasak Juozo Jurginio, vaizdavo karalienę Barborą Radvilaitę, tai kitoje tų pačių vartų pusėje kabojęs Jėzaus portretas natūraliai turėjo amžinti jos didžiąją Meilę - paskutinįjį iš Gediminaičių, paskutinį iš Jogailaičių - Žygimantą Augustą (tegul paveikslas ir nutapytas praėjus beveik pusšimčiui metų nuo valdovo mirties).

Išganytojas iš Aušros Vartų. 1620-1630 m. Bažnytinio paveldo muziejus, Vilnius

Dar viena (ir pati "realiausia" - nes atributuota) valdovų galerija yra Vilniaus universitete. Kai pagalvoji - kitaip juk ir negali būti - nes mokslo šventovėje turi būti saugomas jos geradarių atminimas. Užtenka užeiti į Didįjį kiemą ir pažvelgti į šiaurinę bei vakarinę sienas. Vlado Drėmos tekstas apie tai: http://naujienos.vu.lt/laisvalaikis/apie-didziojo-kiemo-freskas-neskelbtas-vlado-dremos-straipsnis/.

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras - vienas šauniausių Respublikos valdovų, renesansiškai kartojęs Vytauto žygius ir energingai bandęs reformuoti valstybę. Gaila - nepavyko.

Žygimantas Vaza - vėl jis, moraliai ir materialiai palaikęs Vilniaus jėzuitų akademiją.

Dar reikia prisiminti visokias eitynes, "fejerverijas" ir kitokius "šposus", kuriuos surengdavo miestelėnai savųjų monarchų atvykimo į Miestą progomis. Dalis jų, tikėtina, pasilikdavo ilgesniam laikui, tokiu būdu praeiviams ir gyventojams tartum primindami, kad karalius/didysis kunigaikštis stebi juos, kad jis su jais visuomet. 

Bet grįžkime į Universitetą - 

Augustas III Saksas - vyras šiaip gal šaunus (bent jau ko vertas stotas), tačiau kaip politikas ir valstybės veikėjas - nelabai...

Paskutinysis - Stanislovas Augustas Poniatovskis. Kaip ir dera apie paskutinįjį - arba gerai, arba nieko. Tad geriau nieko - tik galima pastebėti tai, jog (bent man toks susidaro įspūdis), jog Didžiojoje Kunigaikštystėje jį mėgo.

Tų Lietuvos monarchų portretų Vilniaus mieste yra ir daugiau. Štai, kad ir Žygimanto Vazos portretas Šv. Jurgio bažnyčioje, "papuoštas" vamzdžiais ir statybiniu glaistu (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-10-25-gintaras-kuslys-apie-valdovo-portreta-vilniaus-sv-jurgio-kankinio-baznycioje-vertingas-bet-isniekintas/70995), kita vertus - pro kai kuriuos galbūt praeiname, net nepagalvodami, kad ten yra JIS - Lietuvos didysis kunigaikštis.
Štai, kad ir šimto metų senumo pastatas Gedimino prospekte, kurio nišoje į praeivius ir priešingoje pusėje esantį knygyną išdidžiai žvelgia ponas, kažkuo panašus į Joną Sobieskį (Lietuvoje nelabai ir vertintą - nes čia tuomet karaliavo Pacai) -

Pastatas Gedimino prospekte (nr. 41) - istorizmo architektūra (iki 1914 metų) su nišoje pūpsančiu monarchu (magnatu?), tiksliau - jo biustu, vainikuojamu vos ne kryžiuotiško šalmo

Apibendrinant galima pastebėti, kad didžiausi Lietuvos valdovų "koncentratai" yra dviejose vietose - Katedroje ir Universitete. Tai turbūt kažką kalba apie praeities išsaugojimo galimybes ir priežastis. Ir kad vien dėl to verta tikėti bei mokytis.

Kita vertus, galvodamas apie pagoniškuosius valdovus - nuo Gedimino iki kokio Skirgailos (na, šis nebuvo didžiuoju, tik savo brolio vietininku) ar Švitrigailos (be to, gerai - paskui jie priėmė krikščionybę), visuomet išmąstau, kad kartais net svarbiau yra ne įsivaizduoti ar sužinoti kaip jie atrodė, bet suvokti, kad jie būtent čia - po tą Vilnių, po jo kalnus vaikščiojo ir lytėjo. Reiškia, kad jų pėdsakai kažkur yra įsispaudę - tereikia juos pajusti.