Karaliai, kunigaikščiai, arba Lietuvos valdovų atvaizdai Vilniuje

Vilnius yra karalių miestas. Tegul tai yra trivialus, lėkštas ir nuvalkiotas apibūdinimas, tačiau šis miestas turi teisę vadintis būtent tokiu (juolab, tereikia palyginti šio miesto tegul ir miniatiūrinę didybę - bet tai substancinė, ne dydinė kategorija, su uostiška Ryga ar prekybiniu Talinu). Tegul retas valdovas čia gyveno labai ilgai - prisiminkime, kad ir kokį Vytautą ar Žygimantą Augustą, iš kurių pirmasis gal net daugiau laiko praleisdavo kokiuose Dauguose ar Varėnoje, antrasis - Rūdninkuose, tačiau šioje vietoje iš karto galima mintį šiek tiek pataisyti, primenant, jog pirmasis ir palaidotas ne kur nors kitur, o Lietuvos sostinėje, o antrasis bent jau reiškė norą (jeigu būtų miręs Didžiojoje Kunigaikštystėje) pasilikti čia amžinojo poilsio.

Tad esminis klausimas, kuris kamuoja mane jau ilgoką laiko tarpą - kiek tų karalių ir kunigaikščių yra užfiksuota pačiame Vilniuje? Koks yra monarchiškoji ikonografija šiame mieste? Praktiškai atlikau nedidelį menotyrinį tyrimą (kaip dabar mėgstama sakyti meno pasaulyje ir terminas tyrimas gal net pradeda nukonkuruoti ankstesnį parazitinį projektą...). Paauglystėje, kuomet jau gyvai domėjausi Lietuvos istorija, man vienas juokas buvo išvardinti visus Lietuvos karalius ir didžiuosius kunigaikščius (beje, nesu kalbininkas-lingvistas, tačiau sąvoka kunigas man yra priimtinesnė, kadangi kunigaikščio apibrėžimas iš karto nurodo kažkokią subordinaciją hierarchiškai aukščiau stovinčiam titului - bet tai mano asmeninis požiūris), tad keliaudamas miesto gatvėmis bandžiau surasti jų veidus (ne tik šešėlius), šmėkščiojančius viešosiose erdvėse, sieninėje ir molbertinėje tapyboje, skulptūriniuose artefaktuose. Chronologiškai apsibrėžiau savo vaikščiojimą riba ties XX amžiaus viduriu - nes per pastaruosius pusšimtį metų buvo "prikepta" daug atvaizdų ir stabų, kurių didžioji dalis man, laikančiam save šiokiu tokiu meno gurmanu, nėra nei patrauklūs, nei įtaigūs.

Taigi - Mindaugas, Treniota, Vaišvilkas, Švarnas, Traidenis, Butigeidis, Pukuveras, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Kęstutis - nerekomenduoju ieškoti šių pagoniškųjų monarchų atvaizdų, nes net ir lakstydami Vilniaus skersgatviais ar aikštėmis, nieko nerasite. Pirmas (ir esminis) dalykas - viena jau dėl to, kad ikikrikščioniškoji Lietuvos kultūra neturėjo nei poreikio raštui, nei vaizdo siekiamybės - nors koks nors Bychovco kronikos gerbėjas oponuotų man teigimu, kad mirus anų laikų valdovams, jų pavaldiniai ir palikuonys išdroždavo medinį stabą, sudievindami velionį. Bent jau taip neva atsitikę su "romėniškaisiais" lietuvių monarchais. 

Tiesa, šiokia tokia išimtis būtų kalbant bent jau apie Algirdą, kadangi jo veidas sušmėžuoja bent jau Vilniaus kankinių epopėjoje. Štai, interneto platybėse surasta ikona - 

Vilniaus kankinių ikona iš Šv. Dvasios cerkvės - http://days.pravoslavie.ru/Images/ii965&411.htm

Papildomose scenose (kairėje žemiau, dešinėje - viršuje) aiškiai vaizduojamas didysis kunigaikštis Algirdas, nirštantis dėl ortodoksiškąjį gyvenimo būdą (barzdas) ir tikėjimą pasirinkusių savo valdinių. Pats jis irgi panašus į aukas - barzdotas, šiek tiek išdribusiai (kaip ir dera tokio rango žmogui) sėdintis soste. Belieka (su šiokiu tokiu juodu humoru) apgailestauti, jog deja, koks Kęstutis bent jau oficialiai-rašytiškai, nenukankino jokio krikščionio ir tokiu būdu prarado progą būti įamžintu tegul ir vėlesniuose, bet vaizdiniuose-ikonografiniuose šaltiniuose. 

Žinoma, visuomet galima daryti prielaidą, kurti hipotezę ar tiesiog fantazuoti ir, pavyzdžiui, manyti, kad ne taip tolimuose Trakuose Vytauto laikais sukurtose freskose šmėžavo arba šio karaliumi panūdusio, tačiau juo taip ir netapusio didžiojo kunigaikščio, arba jo tėvo, dėdės, senelio atvaizdas - 

Vincentas Smakauskas. Iliustracija jo apybraižai Wspomnienie Trok w 1822 iš Atheneum (Wilno, 1841, t. 5).

Bet žygiuokime toliau. Štai, liūdna, kad net Jogailos, savo vedybomis ir politika pastūmėjusio Lietuvą ir lietuvius link Vakarų ir į lenkų glėbį, portreto rasti yra, kaip sakoma viename filme - "misija neįmanoma". Net jo statytoji katalikiškoji Vilniaus katedra neamžina savo statytojo atvaizdo atminimo... Tai yra beveik natūralu ir simptomatiška, kadangi Jogailą savo dydžiu (dydis šiuo atveju veikia kaip mentalinė, o ne fizinė kategorija) nurungė pusbrolis Vytautas. 1419 metais jo perstatytojoje katedroje (kur ir palaidotas) yra saugomas paveikslas. Tiesa, vėlyvas (iš XVIII amžiaus), tiesa - keliais bei aplinkkeliais atkeliavęs iš Brastos. Bet svarbiausia, kad įkūnijantis šį valdovą tokiu, kokį mes ir įsivaizduojame.
O fantazija ir vaizduotė reiškia labai daug. Šiuo atveju galime prisiminti įžymųjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karį ir istoriką, falsifikatorių ir mistifikuotoją Alessandro Guagnini, 1578 metais Krokuvoje išleidusį savo veikalą Sarmatiae Europeae descriptio, quae Regnum Poloniae, Lituaniam, Samogitiam, Russiam, Masoviam, Prussiam, Pomeraniam... complectitur, kurį gausiai ir noriai iliustravo ne kuo nors kitkuo, o Lietuvos valdovų atvaizdais. Tik visa esmė slypi tame, jog istorikas kliovėsi ir savo, ir skaitytojų vaizduote, tuos pačius portretus panaudodamas ir Lietuvos, ir Lenkijos monarchų įvaizdinimui. Tas renesansinio/manieristinio embleminio ir alegorinio mąstymo ir pajautos laikais tai turbūt neturėjo būti kažkas drastiško ar neįprasto. Tiesiog mąstyta, jog svarbiausia yra ženklas, ikona, simbolis. Panašiai mąsto ir dabartinių oficialiųjų stovylų autoriai, užsakovai, iniciatoriai, pavaizduotuose praeities didžiavyriuose ieškodami to, ko patys stokoja - didybės, kilnumo ir panašiai.

Štai šis barzdotas kilniaveidis vyriškis iš Guagninio veikalo. Lenkiškoje jo dalyje tai - LECHAS, "pirmasis Lenkijos valdovas ir jos kūrėjas", lietuviškoje - MINDAUGAS arba Mendog. Esmė slypi tame, kad iliustratorius ar tų paveikslėlių "maketuotojas" suvokė, kokį atvaizdą prie kokios asmenybės dėti, nes tiek lenkiškoje, tiek lietuviškoje dalyse šis ilgabarzdis žymi valstybės "protoplastus".

Analogišku būdu vaizduotė gali (ir turi!) veikti Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Nors nėra įrodyta (to turbūt niekuomet ir neįvyks) ir greičiausiai tai nėra taip, bet net oficialioje internetinėje Katedros svetainėje [http://www.katedra.lt/kazimiero-koplycia/skulpturos/] žymima, jog 1692 metais to statinio nišose pastatytos medinės sidabruotos skulptūros ženklina ne ką kitką, o Jogailos dinastijos atstovus. Vėlgi pakartosime, kad čia, panašiai kaip ir Guaginio atveju, svarbiau yra ne tiesa (koks skirtumas, ar Žygimanto Augusto nosis buvo su kuprele ar su karpa - juk svarbiau, kad jam valdant buvo sudaryta Liublino unija!), o tai kas galėtų būti.

Pagal populiariąją versiją - kairėje turime Žygimantą Augustą, dešinėje - Aleksandrą Jogailaitį.

 Jogaila (kairėje) ir Jonas Albrechtas (šio anūkas - Lenkijos karalius, bet ne Lietuvos didysis kunigaikštis - dešinėje) 

Vladislovas Vaza ir Kazimieras Jogailaitis

Žygimantas Senasis ir Šventasis Kazimieras (šio brolis)

Žinoma, tokia atributacija nėra nei patvirtina, net paneigta (nors Mindaugas Paknys turi savo svarių argumentų ir analitinių įžvalgų, paremtų kur kas platesniais, europietiškaisiais kontekstais), ir remiantis ja, galima postringauti (panašiu stiliumi), kad pietiniame Katedros fasade, jos kolonadoje stovintys septyneri šventieji karalaičiai (atkeliavę čia iš XVIII amžiaus - konkrečiai - 1754-ųjų ir iš Šv. Kazimiero bažnyčios, dar konkrečiau - nuo didžiojo altoriaus) yra ne kas kita, kaip Šventojo broliai (turėjo jų penkis), jis pats ir dar bendravardis tėvas.

Ypač įspūdingas yra šis - apverkiantis nutrupėjusį skeptrą ir tartum šnabždantis: Vanitas vanitatum omnia vanitas arba Sic transit gloria mundi.
Gal tai, sakykime, Aleksandras Jogailaitis, taip liūdnai miręs Žemutinėje Vilniaus pilyje.

Fantazuokime, kad tas jaunuolis kairėje - tai koks nors Žygimantas Senasis, o dešinėje - jo tėvas Kazimieras (nors galima manipuliuoti ir atvirkščiai - bent jau remiantis barzdų argumentu). 

Norintiems pamatyti "tikrą", bent jau Aleksandrą Jogailaitį, reikėtų nueiti iki Šv. Dvasios (Domininkonų) bažnyčios, ten jo portretas, kaip dera fundatoriui bei mecenatui, nuo XVIII amžiaus antrosios pusės kabo ant pirmojo pilioriaus dešinėje pusėje. Valdovas vaizduojamas didingai ir patraukliai. Toks vyrukas "oho" - šarvuotas, išlakus ir proporcingai sudėtas.

Aleksandro Jogailaičio portretas Šv. Dvasios bažnyčioje Vilniuje.
Karalius vertas rėmų, o rėmai - karaliaus.

Norint pamatyti tolimą (laiko ir kraujo prasmėmis) giminaitį - Žygimantą iš Vazų giminės, vertėtų nukeliauti iki Visų Šventųjų (karmelitų) bažnyčios. Prie centrinio altoriaus, dešinėje, kabo paveikslas Švč. Mergelės Marijos pagarbinimas (datuotinas XVII amžiaus 1 puse), kur pavaizduotų Dievo Motinos garbintojų tarpe - tiksliau - jų priešakyje, tikėtina, nutapytas pats Vazų dinastijos Respublikoje pradininkas.

Švč. Mergelės Marijos garbinimas, XVII a. 1 pusė, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia.
Karalius (Žygimantas Vaza?) klūpo pirmajame plane, giliau - pragaro liepsnose kepa nusidėjėliai.

Dar pagalvojau tokią "ereziją" (su realybe ar mokslu neturinčią nieko bendro), kad jeigu Aušros Vartų Mergelė Marija, pasak Juozo Jurginio, vaizdavo karalienę Barborą Radvilaitę, tai kitoje tų pačių vartų pusėje kabojęs Jėzaus portretas natūraliai turėjo amžinti jos didžiąją Meilę - paskutinįjį iš Gediminaičių, paskutinį iš Jogailaičių - Žygimantą Augustą (tegul paveikslas ir nutapytas praėjus beveik pusšimčiui metų nuo valdovo mirties).

Išganytojas iš Aušros Vartų. 1620-1630 m. Bažnytinio paveldo muziejus, Vilnius

Dar viena (ir pati "realiausia" - nes atributuota) valdovų galerija yra Vilniaus universitete. Kai pagalvoji - kitaip juk ir negali būti - nes mokslo šventovėje turi būti saugomas jos geradarių atminimas. Užtenka užeiti į Didįjį kiemą ir pažvelgti į šiaurinę bei vakarinę sienas. Vlado Drėmos tekstas apie tai: http://naujienos.vu.lt/laisvalaikis/apie-didziojo-kiemo-freskas-neskelbtas-vlado-dremos-straipsnis/.

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras - vienas šauniausių Respublikos valdovų, renesansiškai kartojęs Vytauto žygius ir energingai bandęs reformuoti valstybę. Gaila - nepavyko.

Žygimantas Vaza - vėl jis, moraliai ir materialiai palaikęs Vilniaus jėzuitų akademiją.

Dar reikia prisiminti visokias eitynes, "fejerverijas" ir kitokius "šposus", kuriuos surengdavo miestelėnai savųjų monarchų atvykimo į Miestą progomis. Dalis jų, tikėtina, pasilikdavo ilgesniam laikui, tokiu būdu praeiviams ir gyventojams tartum primindami, kad karalius/didysis kunigaikštis stebi juos, kad jis su jais visuomet. 

Bet grįžkime į Universitetą - 

Augustas III Saksas - vyras šiaip gal šaunus (bent jau ko vertas stotas), tačiau kaip politikas ir valstybės veikėjas - nelabai...

Paskutinysis - Stanislovas Augustas Poniatovskis. Kaip ir dera apie paskutinįjį - arba gerai, arba nieko. Tad geriau nieko - tik galima pastebėti tai, jog (bent man toks susidaro įspūdis), jog Didžiojoje Kunigaikštystėje jį mėgo.

Tų Lietuvos monarchų portretų Vilniaus mieste yra ir daugiau. Štai, kad ir Žygimanto Vazos portretas Šv. Jurgio bažnyčioje, "papuoštas" vamzdžiais ir statybiniu glaistu (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-10-25-gintaras-kuslys-apie-valdovo-portreta-vilniaus-sv-jurgio-kankinio-baznycioje-vertingas-bet-isniekintas/70995), kita vertus - pro kai kuriuos galbūt praeiname, net nepagalvodami, kad ten yra JIS - Lietuvos didysis kunigaikštis.
Štai, kad ir šimto metų senumo pastatas Gedimino prospekte, kurio nišoje į praeivius ir priešingoje pusėje esantį knygyną išdidžiai žvelgia ponas, kažkuo panašus į Joną Sobieskį (Lietuvoje nelabai ir vertintą - nes čia tuomet karaliavo Pacai) -

Pastatas Gedimino prospekte (nr. 41) - istorizmo architektūra (iki 1914 metų) su nišoje pūpsančiu monarchu (magnatu?), tiksliau - jo biustu, vainikuojamu vos ne kryžiuotiško šalmo

Apibendrinant galima pastebėti, kad didžiausi Lietuvos valdovų "koncentratai" yra dviejose vietose - Katedroje ir Universitete. Tai turbūt kažką kalba apie praeities išsaugojimo galimybes ir priežastis. Ir kad vien dėl to verta tikėti bei mokytis.

Kita vertus, galvodamas apie pagoniškuosius valdovus - nuo Gedimino iki kokio Skirgailos (na, šis nebuvo didžiuoju, tik savo brolio vietininku) ar Švitrigailos (be to, gerai - paskui jie priėmė krikščionybę), visuomet išmąstau, kad kartais net svarbiau yra ne įsivaizduoti ar sužinoti kaip jie atrodė, bet suvokti, kad jie būtent čia - po tą Vilnių, po jo kalnus vaikščiojo ir lytėjo. Reiškia, kad jų pėdsakai kažkur yra įsispaudę - tereikia juos pajusti. 

Antonas Wiedas ir jo "Moskovija"

Antonas Wiedas (1500 ar 1508 m. - 1558 m.) yra vokiečių kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailininkas. Kas nors aiškiau? Turbūt, kad ne. Tuomet galima patikslinti - AW buvo paskutiniojo Gediminaičio/Jogailaičio - Žygimanto Augusto dvaro Vilniuje dailininku (regis, kad apsigyveno in Wilde apie 1535 m.). Kuo tai galima argumentuoti? Faktu, jog 1545 metais Žemutinės pilies rūmams nutapė kelias kompozicijas - "Riterių turnyrą" ir "Stumbrų medžioklę". Dar galima pridurti, kad buvo paties Luco Cranacho (Vyresniojo) mokiniu ir greičiausia protestantu (arba bent artimu tam judėjimui, nes yra sukūręs paties pastoriaus Martino Lutherio portretą).

Vilniuje šio menininko darbų nėra likę. Nei tapybos, nei grafikos. Tačiau spaudos ir grafikos (t.y. tiražavimo) dėka, ačiū Likimui bei kitiems Renesanso pusdieviams) yra išlikęs šio žmogaus sukurtas (kaip liudija inskripcija - 1555 metais, o Franzo Hogennergo graviruotas ir publikuotas turbūt Kelne 1570 m. - yra dar ir kita šio žemėlapio versija) Maskvos valstybės (MOSCOVIA) žemėlapis. Turbūt nereikia net ir aiškinti, kad tai yra vienas pirmųjų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sukurtų kartografinių "produktų". Svarbiau, kad būtent tame žemėlapyje mes galime atpažinti "tikrąjį" Wiedą ir galbūt apčiuopti jo tapybinius požymius (vien jau dėl to, jog Rusų valstybės žemėlapyje yra vaizduojamos minėtosios turnyrų ir medžioklių scenos - kas paneigs, jog jos nebuvo panaudotos tapyboje ir atvirkščiai)...

Bet pradžioje bendras vaizdas.

Tai didesnė 1570 metų leidimo dalis. Dabar šis egzempliorius yra saugomas Hercogo Augusto bibliotekoje Volfenbiutelyje (Vokietija).  

Pažvelkime į detales. Nes kaip ir bet koks žemėlapis, šis kartografijos artefaktas nagrinėtinas iš esmės ir detaliai.

Vienas įdomiausių dalykų šiame kūrinyje yra jo dvikalbystė - tekstai dubliuojami lotyniškai ir rusiškai. Žingeidžiam ir maloniam skaitytojui pateiktos net abėcėlės graikiškais bei lotyniškais rašmenimis. 

Štai įrašas, žymintis Vakarų pusę - "Zaidet slonce".  

Wiedas buvo puikiu ornamentuotoju. Tai, kad jis kažkurį laiką gyveno Gdanske - net ir tai rodo, iliustruoja, įrodo, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesansas buvo stipriai įtakotas šio išskirtinio miesto kultūros (o per jį - Nyderlandų). Ornamentas - tipiškai renesansinis-manieristinis. Tai tas vadinamasis "apkaustų" ornamentas, primenantis geležinius medinių ir oda apmuštų skrynių apkalus. Kažką panašaus vėliau bandys sukurti Aušros vartų atiko mūrininkai - tik paprastesniais, elementaresniais pavidalais. 

Kažką panašaus į šiuos raštus dar galima pamatyti Vilniaus katedroje - žvelgiant į italų Renesanso meistrų sukurtus Pauliaus Alšėniškio ir Albrechto Goštauto antkapinius paminklus. 

Renesansiniuose žemėlapiuose (o ir kituose ano meto vaizduojamosios dailės kūriniuose) ypatingai įspūdingi yra augmenijos vaizdavimai. Wiedas yra ne išimtis, o puiki viso šio teiginio iliustracija.  Viena vertus, būtent per tą vešlią augmeniją dailininkas įkūnijo laukinio krašto (o tokia juk anuomet ir buvo Maskvos valstybė vakariečių akimis), kita vertus - jis tiesiog puikiai užpildė tuščias vietas - "baltas dėmes" ano meto kartografijoje.

Prieš šių miškų parašyta štai kas:
"JUGRAI. Ir vengrai Vengrijoje kalba ta pačia kalba".

Pažvelkime, kad ir į keletą ano meto tapytojų - Šiaurės Renesanso atstovų kūrinių. Juose taip pat didelio dėmesio skirta tam beveik impresionistiniam lapų mirgėjimui ir žibėjimui.

Albrecht Altdorfer, Šv. Jurgis ir drakonas, 1510 m.
Wiedas ypatingai artimas Altorferiui, tiesiog apsėstam lapų-lapelių tapymui-ištapymui. 

Hieronymus Bosch, Žemiškųjų malonumų sodas, 1500 m., detalė.
Boschas šiuo atveju taip pat ne išimtis. Netgi pasakyčiau, kad Wiedas "mokėsi" iš savo vyresniojo kolegos (juk gimė tais metais, kuomet ši kompozicija buvo tapyta) - analogiškos medžių formos (vešlus rutulys ant koto) tą patvirtintų...

Po to prasideda tai, ką galime pavadinti antropologinėmis-etnografinėmis detalėmis. Esmė slypi tame, kad visa tai koreliuoja su amžininkais - pradedant Sebastianu Münsteriu (1488-1552), baigiant  Sigismundu von Herbersteinu (1486-1566). O kas rūpėjo šiems žingeidiems, patikliems ir geranoriškiems (informacijoms dalijimosi prasme) kolegoms? Tai dėmesys detalėms...

Nuo antropologinių... - 

Tai vadinamosios "Aukso bobos" stabas: "Aukso boba - tai moteriškos lyties stabas, kurį garbina vietiniai gyventojai". 

Visų pirma - tai informacija apie totorius. Tai nuostabiai koreliuoja su Mykolo Lietuvio (Michalo Lituanus) veikalu De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum fragmina X, multiplici historia referta (1550 m.) ir jo teikiama medžiaga. Visų pirma - totorius ir jų esą dorovingą gyvenimo būdą. Etnografiškai žvelgiant, tai būtų tiesiog medžiaga apie tų genčių, tautų gyvenimo būdą.

Štai, kad ir tokios mintys iš Lietuvio traktato:

"Šiandien jie pasidaliję į įvairias ordas, tai yra tautas: į rytus nuo mūsų kaimynų Perekopo totorių ir jų sąjungininkų Belgorodo ir Dobrudžos totorių, gyvenančių prie Moldavijos, esama dar galingų, perekopiškiams nedraugiškų ordų. Viena jų – nogajai, kita – Astrachanės, trečia – Užvolgio totoriai, gyveną anapus Tanajo upės, jų Volga vadinamos. Šioji orda yra Vengrijos nusiaubėjo chano Batijaus tėvynė; kitados ji valdė maskvėnus ir visus rusus, o dabar yra susijungusi su nogajais; toliau eina Kazanės, Kazokų, Bucharos, Samarkando ordos ir, sakoma, daug kitų."

O čia fragmentai iš Wiedo žemėlapio:

Užrašas: "PEREKOPO totoriai labai priešiški yra krikščionių atžvilgiu".
Čia iš Lietuvio: "Jokių kiemų ir namų jie neturi, išskyrus tik kilnojamąsias palapines, supintas iš žilvičių ir nendrių ir apdangstytas veltiniais, šiaudų plaušiniais ir meldų pynėmis. Susodinę į jas žmonas ir vaikus, jie tas palapines dideliuose vežimuose vežiojasi su savimi. Žemės jie nedirba, nors būtų ir derlingiausia, tik naudojasi jos vaisiais, kurie auga savaime, ir žole, reikalinga gyvuliams".

"KALMUKŲ ORDA. Augina ilgus plaukus".

"KAZACHŲ /KAZOKŲ/ ORDA".
Mykolas Lietuvis tarsi antrina: "Totoriai dėvi ilgas tunikas, be klosčių ir raukšlių, patogias joti ir kautis, ir lengvas baltas smailas kepures, siuvamas ne paradui. Išsirikiavę būriais, jie dėl kepurių aukštumo ir baltumo atrodo įspūdingesni ir priešams baisesni". 

"Nogajų orda".

  - ...iki mitologinių.

Laukinį krašto būvį simbolizuoja žemėlapyje sušmėžuojantys satyrų vaizdiniai. Jų ypač daug pasirodo legendinėje - tekstinėje dalyje. 

Tai turbūt vienas pirmųjų atvejų, kuomet Lietuvos dailėje taip atvirai vaizduojamas nuogumas ir lytiškumas.

Satyras laiko herbą, kuriame pavaizduotas heraldinis erelis ir S raidė - Žygimanto Augusto raidės inicialas. 

Satyro galva puošia žemėlapio legendą (tiksliau - dedikaciją), surašytą lotyniškai - o visai šalia - Lietuva.

Satyrai ir valdovo inicialai kelia aliuzijas apie šio žemėlapio ir Žygimanto Augusto kilimų kolekcijos sąryšį. Atkreipkime dėmesį, kad ir į Briuselyje maždaug tais pačiais metais (1555 m.) sukurtą arsą su deive Cerera ir Lietuvos bei Lenkijos herbais.

Herbinį kartušą puošia labai giminingos maskaroninės galvos.

Arba štai - satyrai, laikantys Žygimanto Augusto monogramą.

Ir nors pastarąjį artefaktą Briuselio manufaktūroje kūrė pagal (manoma) Franso Floriso ir Corneliso Boso eskizus, tačiau negalima atmesti prielaidos, kad Žemutinėje pilyje kūręs Antonas Wiedas negalėjo prisidėti prie pirminių piešinių ar net kartonų parengimo. Kita vertus, Žygimantui Augustui dedikuotas žemėlapis liudija, kad rūmų dailininkas išmanė karaliaus skonį.

Be satyrų - antikinių simbolių, žemėlapis yra perkrautas to meto valstybę ir situaciją atspindinčiais vaizdiniais. Kaip liudija pats Autorius, jie yra užfiksuoti ir kituose šaltiniuose - visų pirma Sigismundo Herbersteino Rerum Moscoviticarum Commentarii (1549 m.). Ir iš tiesų būtų galima tiesiog ištisai cituoti austrų pasiuntinio traktato dalis. Bet apsiribokime pastebėdami, jog jo "Maskvos valstybės užrašuose" objektu yra tas pats dalykas - tai tuometinė Rusija, jai kaimyninės totorių ordos ir toji pati Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Juolab, kad pats Wiedas irgi mini savo ryšį su Herbersteinu (apie tai - žemiau). 

Bet galbūt įdomesnis yra kitas dalykas (bent jau šių eilučių autoriui). Paties Wiedo tapybos darbų, nutapytų Vilniuje, Žygimanto Augusto aplinkoje, nėra išlikusių. Tačiau mizanscenos kartografiniame darbe (medžioklės ir batalinės scenos) kažkiek leidžia "rekonstruoti" tai, ką šis vokiečių dailininkas buvo sukūręs. Bent jau galima nutuokti apie plastiką (tą nerangoką šiaurietiškąjį manierizmą) ir net vaizduojamųjų personažų pozas. Tie dalykai galėjo ir nesikeisti. 

"Taip medžioja lokius".

"Taip nugalabija stumbrus".
Herbersteinas taip aprašo stumbro (aurox arba urox) medžioklę: Medžioklei parenkama tinkama vieta tarp augančių tam tikrais tarpais medžių: ne per storų, kad lengvai būtų galima apeiti, ir ne per menkų, kad galėtų pasislėpti žmogus. Prie tokių medžių po vieną atsistoja medžiotojai. Į tą vietą persekiojamų šunų išvarytas, įsiutęs stumbras iškart smarkiausiai puola tą medžiotoją, kuris pirmiausia pasipainioja akyse. O medžiotojas slepiasi už medžio ir, jei tik gali, medžiokline ietimi smeigia žvėrį, kuris dažnai netgi ietimi badomas, nekrinta, o vis labiau ir labiau niršta, švaistosi ne tik ragais, bet ir liežuviu, kuris toks gruoblėtas ir šiurkštus, kad, vos prisilietęs prie medžiotojo rūbų, iškart sučiumpa ir pritraukia. Gyvo žmogaus nebepaleidžia, kol nužudo".

"Rossomaka /ernis/ - aprijėliškas padaras".

"Baltojoje jūroje esama daugybė sūkurių ir /ji/ skalauja aštrias kaip dantys keteras ir uolas, užstojančias lygumas, kuriose gyvena plėšikai". 

Minėtuosius gyvūnus ir jų elgsenos bei medžioklės ypatumus yra aprašęs Herbersteinas (taip pat dar ir ankstesni autoriai - prisiminime, kad ir vietinį Mikalojų Husovianą). Tačiau vėlgi šioje vietoje galima dar prisiminti ir Mykolą Lietuvį: "Giriose ir laukuose tokia daugybė laukinių gyvulių, kad stumbrai, laukiniai asilai ir elniai medžiojami tik dėl jų kailių, o mėsa išmetama, išskyrus riebesnę nugarkaulio dalį. Į laukines ožkas ir šernus nekreipiama dėmesio. Stirnų, keliaujančių žiemą iš stepių į girias, o vasarą į stepes, tokia aibė, kad tuo metu kai kurie kaimiečiai sugauna jų po tūkstantį. Be galo daug ūdrų gyvena upių krantuose. Paukščių tokios galybės, kad vaikai pavasariais prirenka pilnas valtis ančių, girinių žąsų, gervių kiaušinių, o išperėtų paukščiukų būna pilni kiemai. Jaunus ereliukus žmonės laiko uždarę gardeliuose dėl jų plunksnų, kurios įrišamos prie strėlių". 

Arba tokia detalė (tipiška ir įprasta renesansinėje kartografijoje) - kaip jūras skrodžiantys laivai - 

Iš Mykolo Lietuvio: "Kai iš kitos Juodųjų jūrų pusės ir iš Azijos atplaukia laivai, atveždami totoriams ginklų, drabužių ir žirgų, tai atgal jie grįžta visada prikrauti vergų. Visos jų rinkos ir vietos, kur yra muitinės, garsios tiktai šiomis prekėmis, nes vergų jie visuomet turi po ranka ir prekybai, ir užstatui, ir dovanoms".

Dar grįžkime prie paties Wiedo teksto. 

Dešinėje esančios lotyniškos dedikacijos vertimas:

"Šviesiausiam ir šlovingajam ponui Ioanui Coppenijui, pačiam gudriausiam Gdansko miesto senatoriui Anthonius Wiedas linki iš visagalio Dievo sveikatos ir geriausios kloties.

Iš mano atminties dar neišsitrynė, mielaširdingiausias pone, mūsų pokalbis, skirtas įvairiems dalykams, kuomet keliavome iš Prūsijos į Lietuvą. Ir dėl šios priežasties ir kiek tik leidžia maniškės jėgos, stengiausi sužinoti ir patikslinti visos šios šalies, pavaldžios Maskovijos kunigaikščiui padėtį. kadaise ta šalis vadinosi Europietiškąja ir Azijos Sarmatija bei Skitija, seniesiems žinoma tik iš pavadinimo. Kiek galima kruopščiau sužymėjome visus miestus, pilis, jūras, ežerus ir šaltinius, atstumus ir tarpus tarp jų. Ir be to, upių vingius, sroves ir ištakas, kurių dauguma yra ežerais ir pelkėmis turtingoje lygumoje. Tuo nemažai padėjo aukštakilmis ponas Ioannes Latzkis, kadaise buvęs vienu iš Maskovijos kunigaikščių, po didžiojo kunigaikščio Bazilijaus, palikusio mažametį sūnų, mirties, pabėgusio iš šalies dėl šalyje kai kurių ponų sukelto maišto, pas nenugalimąjį Lenkijos karalių, kur buvo priimtas taip meiliai ir švelniai, kaip nusipelnė jo gudrumas ir proto gyvumas. Prieš keletą metų ponas Sigismundas Herbersteinas, imperatoriaus Maksimiliano pasiuntinys pas Maskvos didįjį kunigaikštį Bazilijų, daugelį kartų prašė to /Liackio/ , kad jis pasirūpintų sudaryti Maskovijos aprašymą. Pastarasis niekuomet nepraleisdavo progos ištyrinėti visko, kas leistų pažinti šią šalį. O vėliau, viską atlikęs dėl teisingo tos šalies pažinimo, jis perkėlė visą darbą man. Šio darbo atvėrimui, maloningasis pone, paskatino dėkingumas, kurį tau jaučiu, nes matau, kad ne tik šiuo atveju, bet ir susiklosčius kitoms aplinkybėmis tu visuomet būni kupinas aukščiausio gėrio ir apdovanotas ypatingu kilnumu. Iš dalies mane paskatino tavyje pastebėta savybė su dideliu malonumu studijuoti kilniuosius menus - tokius kaip geografija. Ir todėl tegul jūsų kilnybė neatmeta šių mano pastangų ir visuomet laiko mane tarp ištikimųjų žmonių, ir jeigu aš to nusipelnysiu, tai nieko daugiau ir nelinkėčiau, tik tavo laimingo buvimo ir visiškos sėkmės. Iš Vilniaus būnant 13 dienų iki balandžio kalendų 1555 metais". 

Šioje vietoje galima paaiškinti, kas buvo šios dedikacijos adresatas - Ioann Coppenius. Arba tiesiog Janas Kopas. Jis buvo ne tik Gdansko, bet ir Kauno miesto piliečiu ir XVI amžiaus 5 dešimtmetyje sėkmingai pardavinėdavo prieskonius (nuo krokų iki alyvuogių ir kaparelių) vilniškiam Žygimanto Augusto dvarui. 

O minėtasis Ivanas Liackis, maskviečių vaivada, 1534 metais su savo "kolega" Semionu Belskiu perbėgo iš Maskvos valstybės į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (priminsime, kad praktiškai tas pabėgimas ar/ir jį nulėmusios aplinkybės sąlygojo 1534-1537 metų karą tarp dviejų valstybių - https://lt.wikipedia.org/wiki/LDK-Maskvos_karas_(1534%E2%80%931537)) ir šios Trakų vaivadijoje gavo valdyti Aukštadvarį bei Žoludoką. Tai buvo neeilinė asmenybė, davusi ne vieną Lietuvai nusipelniusį Liackų giminės atstovą.

Būtent karas ir ne kas kitas (o tuo pačiu Lietuvos kaip propugnaculum christianitatis manifestaciją rodantys ženklai) tarp dviejų civilizacijų - azijietiškos Rytų ir europietiškųjų Vakarų - užfiksuotas tose dalyse, kurios susijusios su rytinėmis Baltijos jūros teritorijomis.

"4 maskvėnų pilys / 4 livoniečių pilys".
Neaišku kaip dėl kelių trijų, tačiau pirmoji antipodų pora iš kairės - tai be jokių abejonių maskvietiškasis Ivangorodas ir livoniškoji Narva.  Po kelių metų - 1557 metais sudarius Pasvalio sutatį, toji livoniškoji Narva tapo "lietuviška".  

Štai tokie yra tie įtvirtinimai - maskvietiškas (rusiškas) Ivangorodas viršuje ir livoniška (estiška) Narva žemiau  -  

Ivangorodas

Narva

"1514 metų mūšis". 
Apie jį turbūt neverta čia ir detalizuoti. Žr. kad ir čia - http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/1514-m-orsos-musis-europoje-nuskambejusi-ldk-ir-lenkijos-ginklo-pergale-/1154

Pasak Mykolo Lietuvio, iš romėnų kilę lietuviai tarsi buvo "užprogramuoti" (nuo amžių amžinųjų) ginti Europą nuo barbarų: "Iš tikrųjų į šias vietas atkeliavo mūsų proseniai, Romos piliečiai ir kareiviai, kitados pasiųsti į nausėdijas (kolonijas) sulaikyti besiveržiančių į jų kraštą skitų giminių, arba, kaip sako tikresnis padavimas, K. Juliaus Cezario laikais jie buvo šičion atnešti Okeane siautusių audrų ".  Būtent ši idėja ir įvaizdinta pateiktame žemėlapio fragmente. Reikia pastebėti (gal tai ir tam tikras pritempimas, kad šis Wiedo "Moskovijos žemėlapis kompoziciškai turi sąsajų su minėtojo Altdorferio didžiuoju darbu - Die Alexanderschlacht (1529 m.) [https://en.wikipedia.org/wiki/The_Battle_of_Alexander_at_Issus], kuriame pirmajame plane taip pat vaizduojama batalinė scena - graikų/makedonų ir persų susidūrimas, o akiai tolstant į gilumą, pereinama link kosmologinio patoso - civilizacijų konfliktuose dalyvauja net gamtos stichijos.

Antono Wiedo "Moskovijos" žemėlapio atveju galima kalbėti apie daug ką - apie civilizacinius ir kultūrinius karus, tarpvalstybinius konfliktus, besitęsusius šimtmečiais, apie Renesanso žmogaus norą pažinti pasaulį, apie gamtos ir to paties žmogaus įvairovę ir, galų gale, apie meną, kuris kartais (netgi dažniau - išnyksta), o neretai pasilieka ir žavi savo formomis bei turiniu, suteikdamas progų interpretuoti ar tiesiog pasimėgauti...

Karalius Alytuje

1543 metų lapkričio 14 dieną Žygimantas Augustas, bėgdamas nuo Gardine ir Vilniuje įsiplieskusio maro, iš Geranainių atvyko į Alytų.

Kaip teigia Darius Antanavičius, trūkstant rašytinių šaltinių teikiamos informacijos, yra sunku nustatyti, kodėl valdovo dvaro įkurdinimui buvo pasirinktas Alytus, „tuo metu mažytis miestelis, neturėjęs net miesto teisių“ [D. Antanavičius, Įvadas, „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543-1548), 1543 VI 21-1544 XI 15“, Vilnius, 2012, p. XVI]. Pasirinkimą turbūt lėmė administracinis aspektas – Alytus buvo valdovo domeno dvaras.

Logistikos prasme tai nebuvo pats geriausias pasirinkimas. Nemaža palyda reikalavo didelių maisto ir pašaro sąnaudų ir visa tai buvo perkama ne tik Alytaus apylinkėse (tik nedidelė dalis), bet ir kituose karališkuose dvaruose bei Vilniuje [Ten pat, p. XVII].

„Kiek maisto reikėjo Alytuje apsistojusiam didžiojo kunigaikščio dvarui išmaitinti, gerai iliustruoja Stanislovo Bzovskio, Alytuje pavadavusio dvaro ūkvedį Stanislovą Lagoviecą, gautų ir išleistų maisto išteklių apyskaita nuo 1543 m. gruodžio 3 d. iki 1544 m. kovo 23 d. Iš jos suvestinės matyti, kad šiuo laikotarpiu vien Alytuje rezidavusio dvaro virtuvės reikmėms buvo sunaudota: 8 jaučiai, 575 karvės, 69 kastruoti avinai, 67 veršiai, 4436 gaidžiai, 213 kaplūnų, 565 žąsys, 282 kurpakos, 91 naktikovis, 1125 strazdai, 616 fazanų, kurtinių, tetervinų ir t.t.“ [Ten pat].

Nemažai sunaudota ir avižų – iš viso 4341 statinė [Ten pat].

Žygimantas Augustas Alytuje praleido visą žiemą – nuo 1543 m. lapkričio 14 d. iki 1544 m. kovo 23 d.

Žinoma, kad Naujuosius metus valdovas sutiko Geranainiuose (čia buvojo nuo gruodžio 29 dienos iki sausio 2), taip pat medžiojo Užnemunėje, miškuose prie Šešupės (nuo sausio 11-osios iki 24), o nuo vasario 3 d. iki 13-osios gainiojo žvėris priešingoje pusėje – Valkininkų, Dubičių ir Beržtų giriose [Ten pat, p. XVIII-XX].



Žygimantas Augustas medžioja. Čia iš tiesų jo paradiniai šarvai Alytaus šilelio fone. Su tokiais žiemą būtų šalta. O ir medžioti nepatogu.

Medžioklės, pats išvykimas į jas turėjo būti įspūdingu reginiu, pakanka atkreipti dėmesį į keletą su palyda susijusių skaičių: vykstant į Šešupės medžioklę, „Didįjį medžioklį“ lydėjo 175 arkliai, dalis jų tempė 10 šešiakinkių ir 8 keturkinkius vežimus [Ten pat., p. XVIII]. Dvaro sąskaitų knygose labai aiškiai yra nurodytos arklių ūkio narių „teisės ir pareigos“. Štai Alberto Ruseko, „kuris Alytuje užėmė /avižų/ dalytojo vietą apskaitoje nurodomos tokios Žygimanto Augusto arklių (jų iš viso buvo 188) rūšys:

• Eržilai (31)
• Eidininkai (14)
• Kastratai ir kuinai (41)
• Kinkomųjų 9 kinkiniai po 6 arklius (54 arkliai)
• Kinkomųjų 7 kinkiniai po 4 arklius (28)
• Kinkomieji į karietą (3)
• Medžiokliniai žirgai (16)
• Siuvėjo vengro arklys (1) [„Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543-1548), 1543 VI 21-1544 XI 15“, Vilnius, 2012, p. 121].

Kita vertus, galbūt toks arklių kiekis iš dalies ir paaiškina priežastį, kodėl nuo maro Žygimantas Augustas traukėsi būtent į Alytų. Taip, Alytus buvo ir valdovo domeno dvaras, ir (svarbu) susijęs su karališkuoju žirgų bei arklių ūkiu. Bent jau taip galima interpretuoti aplink šią vietovę išsidėsčiusius Kaniūkų ar Balninkų, kiek toliau esančius Kalesninkus (beje, esančius vilniškėje Nemuno pusėje – ir tai natūralu, nes priešingas „Dykrų“ krantas dar tik buvo kolonizuojamas).

Lygiai taip pat galima atkreipti dėmesį į Žygimanto Augusto sąskaitų knygose pateiktą informaciją apie sumedžiotus (galbūt net Šešupės medžioklės metu – į Valkininkus dar nebuvo patraukęs), šiuo atveju tiksliau – pagautus žvėris. Štai tas pats A.Rusekas mini 3 prijaukintus lokius ir vieną laukinį [Ten pat, p. 143], dar vieną (pagautą kažkur prie Valkininkų) lokį (jis taip ir apibūdintas – „ką tik pagautas lokys“ – urso noviter capto [Ten pat, p. 149]). Į šią informaciją dėmesys atkreiptinas dėl to fakto, kad į šiaurę nuo „užnemuniškio“ (Antrojo) Alytaus esantis Šilelis, vietinių žmonių kadaise buvo vadinamas Žvėrynu arba Žvėrinčiumi. Tad galbūt tie naminiai ir laukiniai lokiai ten ir buvo saugomi? Šioje vietoje prisiminkime vilniškį valdovišką Žvėryną.

Vaizdas į Nemuną (Vilniaus krantą) iš Šilelio pusės. Šilelio (Žvėryno) miškas gana siaura juosta glaudžiasi prie Nemuno, iš trijų šonų jį remia kalvos, pietinėje dalyje prasideda miestas (XVI amžiuje - mažoji, antraeilė jo dalis).

Rašant apie Žygimanto Augusto medžiokles ir jo buvimą Alytuje, akyse vis šmėkščiojo Alytuje taip pat gyvenusio dailininko Arūno Jansevičiaus iliustracijos Vytauto Rudoko eilėraščiams (1984 m.). Čia rašoma apie kitą - danų karalių, bet nuotaika - analogiška.

Dar taip pat verta atkreipti dėmesį į žmones, kartu su Žygimantu Augustu 1543-1544 metais apsilankiusius Alytuje. Po Kryžiaus karų prieš Lietuvą XIV amžiuje, ši jos dalis seniai turbūt buvo mačiusi tiek ir tokių garbių asmenų. Tarp jų tokie pareigūnas kaip Punios ir Alytaus seniūnas Sebastijonas Jundzilas ar Kauno seniūnas ir laikytojas Jonas Volminskis ar Barboros Radvilaitės dvaro ūkvedys Laurynas Jelitovskis [Ten pat, p. 113-115]. Paminėtinas dvariškis Petras Viesiolovskis – tai jo, žuvusio 1556 m. medžioklės metu ir išgelbėjusio Žygimanto Augusto gyvybę, antkapinis paminklas yra Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Galop tarp kasdienių arklių pašaro davinių gavėjų yra minimi 6 fletinininkai, 3 trimitininkai, šaltkalvis ir kalvis (serifabro et fabro) italai Dominykai [ten pat, p. 123]. Arba štai Jono Hozijaus 1543 m. apyskaitoje minima, kad vežikui, kuris iki Alytaus atvežė Melcherį [graverį, monetų raižytoją Melchiorą Schlesingerį], „raižantį akmenis“ (czo kamyenye riye) už du arklius buvo sumokėta 24 grašiai [Ten pat, p. 288-289].

Kaip atrodė Alytus Žygimanto Augusto laikais? Sunku pasakyti labai tiksliai, kadangi bent dvaro sąskaitose apie tai nekalbama. (Aišku, kad jis atrodė paprasčiau, nei po kelių dešimčių metų, kuomet gavo Magdeburgo teisę ir tai turėjo skatinti jo plėtrą). Vaizdiniu pavyzdžiu norinčiam pasikliauti žmogui reikėtų užmesti akį į su Šv. Romos imperatoriaus pavedimu 1567 metais Gardine apsilankiusio Hanso Adelhauserio piešinius arba tiksliau – tai, kas iš jų išlikę, – Mathiaso Zündto vario graviūrą, vaizduojančią ir konkretų istorinį įvykį – tų metų liepos 27 dieną įvykusį Maskvėno pasiuntinio Fiodoro Kolyčevo atvykimą į Seimą. Svarbu yra ne tik pirmajame plane pateiktos figūros (suteikiančios galimybę įsivaizduoti, kaip Alytuje regėjosi margaspalvė Žygimanto Augusto palyda), bet ir visas buitinis fonas, suteikiantis peno fantazijai apie kito panemunės miesto, daug mažesnio ir smulkesnio kasdienybę. Tiesiog žvelgiant į Gardiną reikėtų labiau matyti prie upės esančius medinius namus – jie gal ne tokie aukšti, kaip „Antrojoje sostinėje“ savo išvaizda ir funkcija neabejotinai buvo panašūs. Galop net pati situacija be galo gimininga (tas būdinga daugeliui prie Nemuno išsidėsčiusių miestų ir miestelių) – užtenka Alytuje atsistoti ant A.Juozapavičiaus tilto ir pažvelgti į kairį ar dešinį krantą: prie vandens medinės trobelės (ačiū Dievui, kai kas likę iki mūsų dienų), aukščiau – šventyklos.

Atvirukas "Alytus, Vilniaus pusė", XX a. 3 dešimtmetis
Kitame krante, kairėje pusėje, ten kur medžiai slepiasi Šv. Liudviko bažnyčia. Kas įdomiausia - mediniai Alytaus (XX a.) ir Gardino (XVI a. - žr.. žemiau) tiltai beveik identiški. Kaip ir minėtas miestų išsidėstymas landšafte.



Mathis Zündt, Gardino panorama, 1567-1572 m. (iš Wikipedijos)

Verta atkreipti dėmesį į tai, ką dvariškiai ir tarnai pirko Alytuje iš čia gyvenusių pirklių. Platus ir įvairus prekių asortimentas rodo, kad nebuvo čia jau ir tokia skylė. Nors, žinoma, tokį optimizmą galima iš dalies paneigti karališkąja prieskonių apyskaita („Apyskaita, sudaryta dėl prieskonių, pagal pinigų apyskaitą pirktų, gautų ir šventosios karališkosios didenybės bei velionės jos karališkosios didenybės virtuvės reikmėms į jo bei velionės jos karališkųjų didenybių virtuvės viršininkų, prakilnių ponų Zigmanto Fanello ir Jono Lesieckio  rankas išduotų nuo 1543 metų gruodžio 1-osios iki 1544 metų lapkričio 15 dienos“) – štai, pavyzdžiui, pipirų Alytuje anomis dienomis nebuvo taip jau ir lengva nusipirkti, juos pirkdavo arba Kaune, arba Trakuose, arba Piotrkove (Ten pat, p.255). Vieni aktyviausių prieskonių pirklių aprūpinę karališkąjį stalą prieskoniai, buvo žydai Mykolas (Michael) ir Abraomas (Abraham) iš Trakų. Į Alytų 1544 metais jie atveždavo imbiero, cinamono, gvazdikėlių, ryžių, cukraus, net šviežių alyvuogių aliejaus – pačias alyvuoges pirko iš Varšuvos kanauninko Jono Vojslavskio tarno, bet irgi Alytuje. [Ten pat, p. 255-261].

Patogi Alytaus geografinė padėtis – visų pirma Nemunas, buvęs viena svarbiausių ne tik Trakų vaivadijos, bet ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magistralių, keliai nuo senų laikų vedę iš Prūsijos (Vakarų) į Vilnių ir kitas vietas, garantavo miesto jeigu ne klestėjimą, tai bent jau buvimą tikrai ne kažkur valstybės užkaboryje ir net ne pasaulio pakraštyje.