Sasio paslaptis

Kas yra Sasis? Sasis - tai vienakojis velniukas, kuris keliauja po pasaulį, krėsdamas išdaigas ir visiems kenkdamas. Dantyse visą laiką rūksta pypkutė, o ant galvos raudona kepuraitė. Jo jėga slypi kepuraitėje, kaip biblinio Samsono plaukuose. Jei kam pavyktų nutraukti ir paslėpti kepuraitę, tas turėtų patikimą ir visą galintį vergą. 

Lietuviškame kontekste Sasis galėtų būti kokiu nors bilduku, kibildžiuku, puškaičiu, barzduku ar bezduku. Gal net aitvaru? O pasauliniame kontekste - tai brazilų rašytojo Monteiro Lobato (1882-1948) aprašytas veikėjas. Būtent pirmojoje pastraipoje ir yra šio intelektualo, parašiusio visą seriją apie Geltonojo genio namelį, žodžiai apie keistąjį Sasį. 

Lobato - puikus, įdomus ir įvairiaplypis brazilų intelektualas.

Sacis /SACI/ - brazilų folkloro personažas.

O dar 1973 metais buvo išleista ir į mano rankas šiomis dienomis (2020 Viešpaties metai) patekusi knygelė, su nuostabiu Lino Vabalsio vertimu ir André LeBlanco (1921-1998) iliustracijomis. Apie šį Haityje gimusį, Jungtinėse Amerikos Valstijose komiksus paišiusį menininką būtų lyg ir atskira istorija, bet įdomiausia yra tai, jog net gūdžiausiu sovietiniu metu, jo iliustruota knygelė su hipiškai psichodeliniu personažu ir tokios stilistikos piešiniais buvo išleista "Tarybų" Lietuvoje.

1973 metais - kuomet "dora" ir blatais bei kombinavimais besivertusi LTSR visuomenė gyveno savo ritmu, pasirodė ši knygelė. Visiška hipiškoji psichodelika. Don Cuano mokymas, Keruaco  bitnikiškas budizmas ir senųjų kultūrų gausesys pasirodė Vilniaus "Vagos" produkcijoje. 

Lietuviška istorijos apie Sasį versija turi ilgą ir daugialypę Sasio priešistorę.
Bet pažvelkkite - koks puikus yra atvarto komponavimas. + Realistiškai ekspresyvus piešinys, sukurtas LeBlanco.

Atvartas, kuriame dėdulė Barnabesas berniukui Pedriniui pasakoja, kas yra tas Sasis. 

Mitinis Sasis man asmeniškai patiko ir padarė įspūdį tuo, kad tai yra visiškai blaiviai realybę ir gyvenimą suvokiantis personažas. 

Sasį galima pagauti kryžminiu rėčiu.
Kaip lietuvišką zuikį - žiupsniu druskos :)

Nuostabus jaguaras.
Čia, šioje knygelėje ir pasakojime vyksta istorija apie tai, kaip berniukas ir mitologinis personažas susitinka, susiduria su visokiais braziliškos realybės veikėjais. 

Smauglys ne tik "Mažajame prince" yra smauglys. 

Man labai patiko šie Monteiro Lobato žodžiai apie žmonių visuomenę - atsiprašau, mišką... 

Sasis yra kaip tikras Aitvaras.lt

Šioje, į lietuvių kalbą išverstoje istorijoje su vilkatais, begalvėmis mulomis ir kitomis pabaisomis, vina baisiausių - krokodiliškoji ragana Kuka, skaičiuojanti kelis tūkstančius savo asmeninio egzistavimo metų. Apie ją rašoma pristatomojoje knygelėje. 

Čia vaikas ir Sasis sučiumpa Kuką. 

Braziliškoji mitologija etc. 

Visiškai psichodelinė-knyginė kelionė po Braziliją. Lyg Keruako Amerika ar Hesės Magiškasis teatras.
Tekstas - Lotynų Amerikos magiškasis realizmas.
Iliustracijos - psichodelizmas.
Vertimas - sapniškumas. 

Ania Gilmore. Aleksandrijos biblioteka. Arba K.V ir K.V...

Nebedirbu K.Varnelio namuose-muziejuje. Lyg ir nereikėtų aiškinti ir dalintis tokiais - asmeniškai darbiniais dalykais. Kaip ir nebūtina girtis, kad šiuo metu darbuojuosi Vilniaus dailės akademijos muziejuje (šiam priklauso ir parodinės erdvės, pavadintos įpareigojančiu "Titaniko" titulu).

Bet gyvenime kartais dalykai susidėsto taip, kad regisi, jog nieko nėra antraeilio ir atsitiktinio.

Pirmosiomis darbo "Titanike" dienomis įtraukė parodos rengimo sūkurys - Kęstutis Vasiliūnas  (vėlgi K.V.!) instaliavo ir eksponavo jau kažkelintąją knygos meno trienalę, dedikuotą įpareigojančiam (bet tikrai ne provokuojančiam - šiuo punktu nesutinku su gerbiamu profesoriumi) "Klaidos / Error" reiškiniui.

Toliau viskas, kaip turėjo būti - virš šimto menininkų iš viso pasaulio: japonai, vokiečiai, Aliaska, Australija, Čilė, tamsioji ir santūrioji Skandinavija. Žvėriška atranka, ne visi patenkinti, jaudulingas pasiruošimo procesas ir panašiai.

Asmeninės, personalinės nuomonės nepiršiu.

Tiesiog viską stebėdamas, mąsčiau - ką rinktųsi Kazys Varnelis? Dalykas labai paprastas - Čikagos profesorius labai vertino knygos meną ir jį propaguojantį Vilniaus profesorių. Geriausias to įrodymas - asmeninėje Kazio Varnelio bibliotekoje esama ne vieno egzemplioriaus iš ankstesnių Kęstučio Vasiliūno rengtų trienalių. Įspūdingiausias dalykas man - Rimvydo Kepežinsko Apokalipsės knyga, susiūta iš sovietinio aulinio ir sujungta mokyklinėmis medinėmis liniuotėmis (pinkfloidų Siena ir jų "vy daunt nyd nau edukeišon, vy dont nyd nou bos kontrol..." čia skamba ausyse be didesnių komentarų). 

Tad "Titaniko" I a. salėje stebėjau tas visas daugiau nei šimtą knygų, mąsčiau - kas labiausiai tiktų K. Varnelio bibliotekai?

Ania Gilmore (JAV). Aleksandrijos biblioteka. 2009
tiražas 8, sendinta knyga, susukti ir apdeginti puslapiai, vaškas, šelakas, tušas, štampai
Kita vertus - knygos "dekonstravimo", jos naikinimo elementai galbūt rodėsi estetiškai patraukliais vienam K.V. (kuratoriui - profesoriui Vasiliūnui), bet nepatikti kitam K.V. (prof. Varneliui), kaip bibliofilui mėgusiam net ir senas knygas gerais, nesužalotais pavidalais

Manau (atitinka forma, medžiagos, turinys, koncepcija), kad tam ypač tiktų Varšuvoje gimusios amerikiečių menininkės Anios Gilmore Aleksandrijos biblioteka (2009 metų opusas). Čia viskas pataiko į dešimtuką - tai, kad išsaugota vartomos knygos struktūra (bet  į ją inplantuotas dar senesnis papirusinio ritinėlio formatas - o juk supjaustyta knyga kadaise padarė tokią pačią revoliuciją, kaip dabar - visi tie elektriniai skaitymo aparatai - ar verta juos vadinti knygomis - kito pokalbio tema), kad kalbama apie istoriją - kažkokie piktavaliai (Cezaris, krikščionys, musulmonai, laikas, aplinkybės?) tą biblioteką - anų laikų žmonijos duombazę sudegino, bet jos idėja (bibliotekos kaip pasaulio modelio) liko iki mūsų dienų. Bet koks kompiuteris, prijungtas prie pasaulinio tinklo su tais visokiais skaipais ir veidaknygėmis, priėjimais prie vikilyksų ir gūglbukų - juk ir yra Aleksandrijos biblioteka, tik, atsiprašant, kitoje rankoje...

Ai, bet man ta knyga pasirodė miela tuo, kad gražios spalvos, taip pat XIX amžiaus nedidelio knygelės formatas... O dar tie mieli susukimėliai! Juk dažnai (čia kalbu apie tuos, kurie skaito juodomis raidėmis ant balto popieriaus išdėstytus tekstus) skaitydami, beveik ar tiesiog automatiškai (kaip tekstas rodosi ypatingai įdomiu) imame ir pradedame sukti puslapius, it kokius bygudukus (gal čia mumyse atgimsta Aleksandrijos degintojų instinktai?)...

Dar keletas egzempliorių, kurie man paliko didelį įspūdį (nors jų būta ir daugiau - praktiškai visi). Čia kažkaip "užsiroviau" ant vokiečių, vengrų ir japonų (juk viename regione atrastas popierius, kitame - spauda)  - 

Barbara Beisinghof (Vokietija). Tau Blau. 2013
tiražas 38, rankų darbo popierius iš lino, medvilnės ir kanapių, ofortas, vandens ženklai, tapyba
Šiaip šitas darbas - su iliustracijomis a la 50-ieji, man pasirodė labai mielas...

Erich Paproth (Vokietija). Pelenai. 2013
rankų darbo popierius, pelenai
Su šiuo darbu net keliese mes apsigavome - galvojome, kad tai metalas. O iš tiesų - pelenai...

Eszter Bornemisza (Vengrija). Rinkinys nepavykusių eksperimentų. 2013
įvairios medžiagos, spausdinimas, susiuvimas
Medžiaga, skudurėliai - visuomet miela

Yuko Ebina (Japonija). Garsas ir reikšmė. 2014
tiražas 10, siūlai, tušas, rašalinė spauda
Japonai kaip visuomet - ir modernūs, ir konservatyvūs, ir labai sudėtingi, ir net kažkuo primityvūs

Mayumi Arakawa (Japonija). Narcizas. 2015
popierius, karpiniai, popup struktūra, armonikos stiliaus knyga
Pavasarinis veikalas...

Kuomet Kęstutis Vasiliūnas davė interviu nacionalinei televizijai, klausiausi ausis ištempęs (buvo įdomu išgirsti, ką pasakys). Prisipažinsiu ir išduosiu, jog vienas dalykas mane šiek tiek suerzino (bet tai asmeniškumai). K. Vasiliūnas menininkus suskirstė į "gerus" ir "blogus". "...paprastai geri menininkai nenori būti šalia blogų, o blogi šalia gerų - nori..." - taip ar panašiai kalbėjo. Galbūt tame yra šiek tiek ar net daug tiesos, tačiau pats menininkus skirstau į tuos, kurie patinka, ir tie kurie nepatinka... Nes klysti gali ir "geri", o "blogi" gali padaryti tai, kas verstų žiopčioti iš nuostabos. Šis Error juk tai ir parodo...

Stilius ir piešinys: Dionizo Barausko atvejis

Nieko galbūt ypatingo čia parašyti ir neišeitų. Tiesiog "knygų mainuose" į rankas pateko kišeninio formato  leidinys - 1967-ųjų metų L. Barauskienės knygelė SKONIS, STILIUS, MADA, skirta tarybinio piliečio (nors politikavimo, moralizavimo to meto konteksto požiūriu ten nebuvo ir labai daug) kasdienybės kultūrai - visų pirma aprangai.

Įspūdį padarė ir paliko skoningas šio veikalo apipavidalinimas. Dailininkas - D. Barauskas [turbūt tai pirmasis lėlių teatro dailininkas Dionizas Barauskas].

Iliustracijos sukurtos 7 dešimtmečio dvasioje. Piešinyje dominuoja linijinis radas (kaip tolimas pokariniu laikotarpiu įvykusio orientalizmo bumo dvelksmas) ir mados, nutviekstos Twiggy bei Brigitte Bardot įkvėptų estetinių idealų. 

Štai, kokie ano meto gražuolių tipai.

Viena taurelė, kita plunksnelė: 

Ypatingai rytietiškas - lyg iš japoniškos kaligrafijos, regisi šis gandras - 

Aišku, esama čia ir tam tikro "auklėjimo".

Pavyzdžiui - taip karikatūriškai-alegoriškai yra vaizduojama pinigams  parsidavusi "supuvusių kapitalistinių Vakarų" pasaulio mada: 

O čia sovietmečio maskulinistinio  standarto nesilaikantis vyriškis - hipis. Priminsiu, kad tais metais - 1967-ais Monterėjuje vyko garsusis POP festivalis (kuriame išgarsėjo Jimi Hendrix), kur tokie personažai - golfuoti, su aukštakulniais, barzdelėmis ir, svarbiausia, kliošinėmis kelnėmis, davė toną.

Žemiau piešinys, iliustravęs skyrelį SULAUKUS 40 METŲ. Manau, kad ne tik "Tarybinės moters", bet ir šiaip ankstesnių kartų požiūriui ("pa/si/sendinti anksčiau nei reikia", o ir patriarchatinio mąstymo klišės čia dar labai stiprios) atstovauja tokios mintys:

"Kai kurios moterys, turėdamos daug įvairių rūpesčių, atpranta rūpintis savimi. Pastebėjusi raukšlę, kuri neišnyksta, sidabrinę giją plaukuose, ne viena moteris į savo išvaizdą galutinai numoja ranka, nutarusi, jog niekas vis tiek į ją nebežiūrės, ir papildo eiles tų apsileidusių, neįdomių bei netvarkingų moterų, kurių mūsų gyvenime vis dar nemažai pasitaiko. Tačiau žinokite, kad nei suaugę vaikai, nei vyras nesididžiuoja laikui bėgant apsileidusia ir netvarkinga savo žmona ar motina!" (p. 51).

Taip - 40 metų - tai jau gili senatvė! Bet juk anuomet iš tiesų suklestėjo jaunystės kultas, prisiminkime, kad ir Micką Jaggerį, aiškinusį, kad netiki tais muzikantais (ar apskritai) žmonėmis, kuries yra per trisdešimt... (paradoksas, kad sulaukęs dvigubai daugiau, jis tiki pats savimi)...

D. Barauskas - iš tiesų geras piešėjas, puikiai įvaldęs lakoniškos linijos galimybes. Panašiai kaip smuikininkas kelių stygų pagalba išgauna turtingiausias melodijas, taip ir čia vos keli štrichai sukuria formą, apimtį, pavidalą, nuotaiką, temą, motyvą.  

Didžioji dalis piešinių neabejotinai įkvėpti to meto populiariosios  kultūros - kino, mados fotografijos, netgi karikatūros ar komikso -

Šioje vietoje vėlgi galima kalbėti apie Saulą Steinbergą ir jo taiklųjį piešinį, visą tą The New Yorker, Harper's Bazaar, TIME Magazine "ideologiją", tam tikrais aspektais susisiejančią su penkiasdešimtaisiais klestėjusiu abstrakčiuoju ekspresionizmu ir šešiasdešimtais jį pradėjusiu keisti (tačiau daug ką ir perėmusiu) POP-artu. 

Tad D. Barausko atvejis dar kartą atskleidžia, kad tam tikros skonio ar stiliaus mados sklido po visą pasaulį, nepaisant geležinių uždangų...

Geras dailės bukletas

Man nepatinka žodis "bukletas". Tačiau pasiknaisiojęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklalapyje aptikau, kad tai yra mūsų baltiškoje kalboje vartotinas terminas. Egzistuoja ir tautiniai jo atitikmenys - "lankstukas", "lankstinukas". Visgi tai, apie ką kalbu, negalima vadinti "lankstuku". Visų pirma, jis yra ne sulankstytas, o suveržtas metalinėmis kabėmis, antra - net ir formatas jo ne "-uk-", o pakankamai didelis (paliekninto rašomojo lapo parametrų). 

Maniškis pasakymas geras dailės bukletas yra šiek tiek dviprasmiškas. Tiesiog noriu trumpai pasamprotauti - kokiomis savybėmis turi būti apdovanotas menui (visų pirma - kažkokiai parodai) dedikuotas leidinys (brošiūra, katalogėlis ar panašiai - kažkas neypatingai brangaus ir šiaip paprasčiau nei knyga)? Toks, kad turėtų šiokią tokią išliekamąją vertę - kad parodą aplankęs, dailės prisižiūrėjęs žmogus dar norėtų savo namuose turėti ir suvenyrą - atminties sergėtoją apie įvykį ar reiškinį.

Atsakymas labai paprastas - tas bukletas turi būti pats kaip meno kūrinys!

Tame nėra nieko ypatingo - ne informacinis aspektas, o estetinis tokiame leidinyje turėtų būti akcentuojamas. Ir viskas!

Toks būtų nuostabiosios Čikagos popsistų ir imažinistų grupės - The Hairy Who leidinys SIDESHOW. Šešių menininkų (Art Green, Gladys Nilsson, Jim Nutt, Jim Falconer, Suellen Rocca, Karl Wirsum) grupuotė 1966-1968 metais aktyviai ir reguliairiai linksmino, glubino, stebino, relaksavo, transcendentavo ir kitaip veikė bei įtakojo amerikietiškąją parodų fauną. SIDESHOW - ant blizgaus kreidinio popieriaus ofsetinės litografijos būdu atspaustas 1967 metais reikalas (ar tik ne vieną $ kainavęs?). Tai psichodelinė knyga - kuo tikriausia kelionė po pasąmonės užkaborius. O ten yra visko - ir proto, ir šyzos, ir banalybės, ir juoko. Vartyti ją - tai tas pats, kas klausytis Seržanto Pipiro Vienišųjų Širdžių Klubo Orkestro, sėdėti Vudstoke merkiant lietui ir žiūrėti, kaip saulės aukojimo ritualą atlieka Santana ar, galop, skaityti Alleno Ginsbergo eiles...

Tad toks štai ir turi būti geras dailės bukletas.

Viršeliai

O čia jau atvartai -

Atvaizdų geidulys, arba keletas štrichų Marcijono Aleksandro Oginskio portretui

Marcijonas Aleksandras Oginskis (1632-1690) – ne toks žymus, ne toks garsus, bet savo meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenime vienodai reikšmingas ir prieštaringas (kaip Jonušas Radvila ar Mykolas Kazimieras Pacas) asmuo. Vien ko vertas yra jo išsilavinimas, karinė karjera, politinė veikla ir, žinoma, turtai! Marcijonas – tikras baroko atstovas, gyveno kontrastais ir priešingybėmis.

Leidinio Jurgio ir Jono Oginskiams puslapis su Oginskių herbu

[Michał Woyniłowicz], Śnieg Ogień, Iaśnie Oświecieni Ierzi, Woiewodzic Trocki, Ian, Marszałek Bracławski, z Kozielska Ogińscy..., [Vilnius, 1680 m.]

Štai, kad ir dėmesio vertas tikybinis Marcijono Aleksandro posūkis – kilęs iš ortodoksų, ir netgi labiau – vienų iš didžiausių stačiatikybės gynėjų šiai konfesijai nelengvais XVII-ojo amžiaus dešimtmečiais, dėl karjeros (bet kažin ar tik dėl jos?) sumetimų 1669-1670 m. šis didikas priėmė katalikybę, ir tokiu būdu ne tik pradėjo sparčiai kopti pareigybiniais laiptais (netrukus tapęs Trakų vaivada, o 1684 – didžiuoju kancleriu), bet ir tapo vienu iš didžiųjų savo meto fundatorių. Mindaugas Paknys yra priskaičiavęs net 9 Oginskio pastatytus bažnytinius objektus (tiek pat jų yra inicijavę Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis ar Aleksandras Korvinas Gosevskis), tai: restauruota Trakų parapinė bažnyčia (po 1666 m.), šoninis altorius Žiežmarių bažnyčioje (1677 m.), Raguvos bažnyčia (1678 m.), Trakų domininkonų vienuolynas ir Šv. Mykolo bažnyčia (1678 m.), Kavarsko bažnyčia (1679 m.), Rasų (dab. Baltarusija) bažnyčia (1685 m.), Rykantų bažnyčios restauravimas (iki 1688 m.), Naujamiesčio bažnyčia (1688 m.) [M.Paknys, Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK, Vilnius, 2003, p. 178].

Materialinės Marcijono Aleksandro galimybės buvo didelės, jas sustiprino santuokos – 1661 ar 1663 m. susituokta su Marcibela Ona Glebavičūte (1641-1681), 1685 – su daug jaunesne, tačiau tik kelis metus vyrą pergyvenusia Konstancija Kristina (1669-1693) iš lenkiškosios Vielopolskių giminės. Gyvenimą kartino stigiai ankstyvos sūnelių Jurgio ir Jono iš pirmosios santuokos mirtys, netrukus ir Marcibelos išėjimas – tai lyg kokia barokinė ištarmė: Memento mori.

Leidinio Jurgio Oginskio laidotuvėms antraštinis puslapis

Nadzieia Iaśnie Oświeconych Wielmoznycg Domów, w Wielmożnym Iego Mośći Panu Ierzym z Kozielska Ogińskim , woiewodzicu Trockim, ...Z Ziemi Do Nieba Przeniesiona,... [Vilnius, 1680]

Santykius tarp vyro ir žmonos, tarp Marcijono ir Marcibelos atskleidžia, kad ir kelios eilutės iš Jono Vladislovo Počobuto Odlianickio dienoraščio. Vienas iš mirčiai besirengiančios sutuoktinės reikalavimų buvo tas, kad laidotuvės būtų kuo paprastesnės ir karsto niekas neapkalinėtų juodais ar kitokiais audiniais. Karštai mylintis vyras („kochający malzonek“) dėl to už aštuonis tūkstančius muštinių talerių ant katafalko pastatė sidabrinį kartą [Pamiętnik Jana Wladyslawa Poczobuta Odlanickiego, Warszawa, 1877, s. 160].

Šioje vietoje dar galima paminėti ištarmę iš Marcibelos testamento:

„Gyvena ne tas, kuris tiesiog gyvena, bet tas, kuria gyvena nuolat mąstydamas apie mirtį“ [M.Paknys, Mirtis LDK kultūroje, Vilnius, 2008, p. 41].

Kita vertus mirčių M.A.Oginskis turėjo būti prisižiūrėjęs ir savo permainingos karinės karjeros metu. Jis kovėsi ir su maskvėnais, ir su sukilusiais kazokais, ir su turkais bei totoriais ar valachais. Verta priminti, kad gyventa ne bet kokiu, o Tvano laikotarpiu. Šioje vietoje dar galima paminėti arba atgaivinti mūsų atmintį šiokiu tokiu politiniu Marcijono politiniu nepastovumu. Jis ir pasirašė Kėdainių sutartį, ir vėliau lyg koks sūnus palaidūnas grįžo į Jono Kazimiero glėbį, ir palaikė Romanovų kandidatūrą vienos iš elekcijų metu (tam, kad nebūtų išrinktas dažno lietuvių magnato nemėgtas Jonas Sobieskis), ir pykosi su Jonu III, ir taikėsi su juo. Galop, bevaisė jo mirtis garantavo Sapiegų klano iškilimą po 1690-ųjų...

Marcijonas Aleksandras Oginskis buvo savojo amžiaus kūdikiu. Jo gyvenimas daug kuo artimas amžininkų – Jonušo Radvilos, Mykolo Kazimiero Paco biografijoms.

Šiuos žmones jungia ir iki tol nebuvęs tokiu būtinu noras būti įamžintiems. Tai lėmė ir barokinis, ir Tvano nulemtas nepastovumas, suvokimas, kad viskas gali staigiai pasikeisti, išnykti kaip į orą išmesta dulkių sauja. Tuomet ir lieka tik nemarus atvaizdas...

Galima prabilti vieno Orhano Pamuko personažo (kalbėjusio apie venecijietišką portretą) lūpomis:

„Jeigu bent kartą tave šitaip nupieš – niekada nebūsi pamirštas. Net jeigu būtum labai toli – tik pažvelgs į tavo portretą ir pajus, lyg stovėtum šalia. Ir netgi tie, kurie gyvenime bus tavęs neregėję, prabėgus daugeliui metų po tavo mirties galės pažvelgti tau tiesiai į akis, lyg stovėtum priešais juos gyvas“ [O.Pamuk, Mano vardas Raudona, vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė, Vilnius, 2012, p. 41].

Jonas Janovičius, Marcijono Aleksandro Oginskio ir Marcibelos Oginskienės Glebavičiūtės portretai Rykantų bažnyčioje, 1688 m.
Nuotraukos iš: http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Rykant%C5%B3_ba%C5%BEny%C4%8Dia

Turime visos Marcijono Oginskio pirmosios santuokos šeimyninę portretų galeriją. Ant Rykantų bažnyčios presbiterinės sienos Jonas Janovičius apie 1688 metus nutapė geradarių Marcijono Aleksandro ir Marcibelos atvaizdus. Prieš mūsų akis stovi praplikęs arba (greičiau) nusiskutęs ūsuotas, gana prakaulaus veido vyras reprezentaciškai didinga poza – viena ranka įremta į šoną, kitą ramiai apdėjęs ant aksomine staltiese uždegto stalelio (ant kurio dar galėjo būti jo kaip didžiojo kanclerio atributai – antspaudas, knyga, rašto ritinėlis). Tokia pat didinga ir savo vertę žinanti žmona (tiesą sakant – šiek tiek kurapkiška – tokių tipažų ir dabar pamatysi bet kurio miestelio turgavietėje ar autobusų stotyje) – su maldaknyge ir vėduokle (keisti, ir truputėlį prieštaraujantys vieni kitiems atributai – kaip gyvenimas tiesiog ir tikras Gyvenimas) rankose.

Turime sūnelio Jurgio – vaiko, tačiau aprengto kaip suaugusio (ir tai irgi ryškus nutrūkusio gyvenimo, sudužusių vilčių ženklas, kuriam antrina angelų barstomos nuskintos rožės) portretą.

Laurynas Willatzas, Aleksandro Oginskio portretas
Leidinio Trophaeum gloria..., Vilnae, 1667 m antraštinis puslapis (kita pusė)

Turime Marcijono Aleksandro tėvo – Aleksandro (Ɨ1667 m.) portretą – tai vienas įspūdingiausių ne tik raižytojo Lauryno Willatzo (miręs 1701 m. Vilniuje), bet ir viso XVII-ojo amžiaus grafinių portretų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailėje. Valingas veidas, žibančios akys, meistriškai perteikti bruožai, barokiškai puošni ir džiaugsminga ginklų kompozicija aplink – visa tai rodo, kad į norą įsiamžinti tiek užsakovai, tiek vykdytojai žvelgė labai rimtai ir atsakingai, kad vaizdavimo kultūra egzistavo ir klestėjo. (Tegul visa tai vėliau ir nubraukus Laikui).

Rembrandt (priskiriama), Lenkų raitelis, 1655 m., Fricko kolekcija, Niujorkas
Reprodukcija iš: http://en.wikipedia.org/wiki/The_Polish_Rider

Galop, pats žinomiausias ir kontraversiškiausias vėlgi to paties Marcijono Aleksandro Oginskio atvaizdas. Esą jam, Vilniaus Alma mater absolventui lankantis ir mokantis Leidene, pats Rembdrandtas matė, regėjo ir nutapė „lenkų raitelį“ ar „lisovčiką“ [http://hurdahurda.livejournal.com/16147.html]. Galbūt tai tik graži Oginskių giminės legenda (turint omenyje tai, kad Mykolas Kleopas XVIII amžiuje paveikslą nupirks karaliui Stanislovui Augustui), gal – mokslinė hipotezė, leidžianti suteikti raiteliui jaunojo Oginskio bruožų...