Nieko galbūt ypatingo čia parašyti ir neišeitų. Tiesiog "knygų mainuose" į rankas pateko kišeninio formato leidinys - 1967-ųjų metų L. Barauskienės knygelė SKONIS, STILIUS, MADA, skirta tarybinio piliečio (nors politikavimo, moralizavimo to meto konteksto požiūriu ten nebuvo ir labai daug) kasdienybės kultūrai - visų pirma aprangai.
Įspūdį padarė ir paliko skoningas šio veikalo apipavidalinimas. Dailininkas - D. Barauskas [turbūt tai pirmasis lėlių teatro dailininkas Dionizas Barauskas].
Iliustracijos sukurtos 7 dešimtmečio dvasioje. Piešinyje dominuoja linijinis radas (kaip tolimas pokariniu laikotarpiu įvykusio orientalizmo bumo dvelksmas) ir mados, nutviekstos Twiggy bei Brigitte Bardot įkvėptų estetinių idealų.
Štai, kokie ano meto gražuolių tipai.
Viena taurelė, kita plunksnelė:
Ypatingai rytietiškas - lyg iš japoniškos kaligrafijos, regisi šis gandras -
Aišku, esama čia ir tam tikro "auklėjimo".
Pavyzdžiui - taip karikatūriškai-alegoriškai yra vaizduojama pinigams parsidavusi "supuvusių kapitalistinių Vakarų" pasaulio mada:
O čia sovietmečio maskulinistinio standarto nesilaikantis vyriškis - hipis. Priminsiu, kad tais metais - 1967-ais Monterėjuje vyko garsusis POP festivalis (kuriame išgarsėjo Jimi Hendrix), kur tokie personažai - golfuoti, su aukštakulniais, barzdelėmis ir, svarbiausia, kliošinėmis kelnėmis, davė toną.
Žemiau piešinys, iliustravęs skyrelį SULAUKUS 40 METŲ. Manau, kad ne tik "Tarybinės moters", bet ir šiaip ankstesnių kartų požiūriui ("pa/si/sendinti anksčiau nei reikia", o ir patriarchatinio mąstymo klišės čia dar labai stiprios) atstovauja tokios mintys:
"Kai kurios moterys, turėdamos daug įvairių rūpesčių, atpranta rūpintis savimi. Pastebėjusi raukšlę, kuri neišnyksta, sidabrinę giją plaukuose, ne viena moteris į savo išvaizdą galutinai numoja ranka, nutarusi, jog niekas vis tiek į ją nebežiūrės, ir papildo eiles tų apsileidusių, neįdomių bei netvarkingų moterų, kurių mūsų gyvenime vis dar nemažai pasitaiko. Tačiau žinokite, kad nei suaugę vaikai, nei vyras nesididžiuoja laikui bėgant apsileidusia ir netvarkinga savo žmona ar motina!" (p. 51).
Taip - 40 metų - tai jau gili senatvė! Bet juk anuomet iš tiesų suklestėjo jaunystės kultas, prisiminkime, kad ir Micką Jaggerį, aiškinusį, kad netiki tais muzikantais (ar apskritai) žmonėmis, kuries yra per trisdešimt... (paradoksas, kad sulaukęs dvigubai daugiau, jis tiki pats savimi)...
D. Barauskas - iš tiesų geras piešėjas, puikiai įvaldęs lakoniškos linijos galimybes. Panašiai kaip smuikininkas kelių stygų pagalba išgauna turtingiausias melodijas, taip ir čia vos keli štrichai sukuria formą, apimtį, pavidalą, nuotaiką, temą, motyvą.
Šioje vietoje vėlgi galima kalbėti apie Saulą Steinbergą ir jo taiklųjį piešinį, visą tą The New Yorker, Harper's Bazaar, TIME Magazine "ideologiją", tam tikrais aspektais susisiejančią su penkiasdešimtaisiais klestėjusiu abstrakčiuoju ekspresionizmu ir šešiasdešimtais jį pradėjusiu keisti (tačiau daug ką ir perėmusiu) POP-artu.
Tad D. Barausko atvejis dar kartą atskleidžia, kad tam tikros skonio ar stiliaus mados sklido po visą pasaulį, nepaisant geležinių uždangų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą