Atvaizdų geidulys, arba keletas štrichų Marcijono Aleksandro Oginskio portretui

Marcijonas Aleksandras Oginskis (1632-1690) – ne toks žymus, ne toks garsus, bet savo meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenime vienodai reikšmingas ir prieštaringas (kaip Jonušas Radvila ar Mykolas Kazimieras Pacas) asmuo. Vien ko vertas yra jo išsilavinimas, karinė karjera, politinė veikla ir, žinoma, turtai! Marcijonas – tikras baroko atstovas, gyveno kontrastais ir priešingybėmis.

Leidinio Jurgio ir Jono Oginskiams puslapis su Oginskių herbu

[Michał Woyniłowicz], Śnieg Ogień, Iaśnie Oświecieni Ierzi, Woiewodzic Trocki, Ian, Marszałek Bracławski, z Kozielska Ogińscy..., [Vilnius, 1680 m.]

Štai, kad ir dėmesio vertas tikybinis Marcijono Aleksandro posūkis – kilęs iš ortodoksų, ir netgi labiau – vienų iš didžiausių stačiatikybės gynėjų šiai konfesijai nelengvais XVII-ojo amžiaus dešimtmečiais, dėl karjeros (bet kažin ar tik dėl jos?) sumetimų 1669-1670 m. šis didikas priėmė katalikybę, ir tokiu būdu ne tik pradėjo sparčiai kopti pareigybiniais laiptais (netrukus tapęs Trakų vaivada, o 1684 – didžiuoju kancleriu), bet ir tapo vienu iš didžiųjų savo meto fundatorių. Mindaugas Paknys yra priskaičiavęs net 9 Oginskio pastatytus bažnytinius objektus (tiek pat jų yra inicijavę Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis ar Aleksandras Korvinas Gosevskis), tai: restauruota Trakų parapinė bažnyčia (po 1666 m.), šoninis altorius Žiežmarių bažnyčioje (1677 m.), Raguvos bažnyčia (1678 m.), Trakų domininkonų vienuolynas ir Šv. Mykolo bažnyčia (1678 m.), Kavarsko bažnyčia (1679 m.), Rasų (dab. Baltarusija) bažnyčia (1685 m.), Rykantų bažnyčios restauravimas (iki 1688 m.), Naujamiesčio bažnyčia (1688 m.) [M.Paknys, Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK, Vilnius, 2003, p. 178].

Materialinės Marcijono Aleksandro galimybės buvo didelės, jas sustiprino santuokos – 1661 ar 1663 m. susituokta su Marcibela Ona Glebavičūte (1641-1681), 1685 – su daug jaunesne, tačiau tik kelis metus vyrą pergyvenusia Konstancija Kristina (1669-1693) iš lenkiškosios Vielopolskių giminės. Gyvenimą kartino stigiai ankstyvos sūnelių Jurgio ir Jono iš pirmosios santuokos mirtys, netrukus ir Marcibelos išėjimas – tai lyg kokia barokinė ištarmė: Memento mori.

Leidinio Jurgio Oginskio laidotuvėms antraštinis puslapis

Nadzieia Iaśnie Oświeconych Wielmoznycg Domów, w Wielmożnym Iego Mośći Panu Ierzym z Kozielska Ogińskim , woiewodzicu Trockim, ...Z Ziemi Do Nieba Przeniesiona,... [Vilnius, 1680]

Santykius tarp vyro ir žmonos, tarp Marcijono ir Marcibelos atskleidžia, kad ir kelios eilutės iš Jono Vladislovo Počobuto Odlianickio dienoraščio. Vienas iš mirčiai besirengiančios sutuoktinės reikalavimų buvo tas, kad laidotuvės būtų kuo paprastesnės ir karsto niekas neapkalinėtų juodais ar kitokiais audiniais. Karštai mylintis vyras („kochający malzonek“) dėl to už aštuonis tūkstančius muštinių talerių ant katafalko pastatė sidabrinį kartą [Pamiętnik Jana Wladyslawa Poczobuta Odlanickiego, Warszawa, 1877, s. 160].

Šioje vietoje dar galima paminėti ištarmę iš Marcibelos testamento:

„Gyvena ne tas, kuris tiesiog gyvena, bet tas, kuria gyvena nuolat mąstydamas apie mirtį“ [M.Paknys, Mirtis LDK kultūroje, Vilnius, 2008, p. 41].

Kita vertus mirčių M.A.Oginskis turėjo būti prisižiūrėjęs ir savo permainingos karinės karjeros metu. Jis kovėsi ir su maskvėnais, ir su sukilusiais kazokais, ir su turkais bei totoriais ar valachais. Verta priminti, kad gyventa ne bet kokiu, o Tvano laikotarpiu. Šioje vietoje dar galima paminėti arba atgaivinti mūsų atmintį šiokiu tokiu politiniu Marcijono politiniu nepastovumu. Jis ir pasirašė Kėdainių sutartį, ir vėliau lyg koks sūnus palaidūnas grįžo į Jono Kazimiero glėbį, ir palaikė Romanovų kandidatūrą vienos iš elekcijų metu (tam, kad nebūtų išrinktas dažno lietuvių magnato nemėgtas Jonas Sobieskis), ir pykosi su Jonu III, ir taikėsi su juo. Galop, bevaisė jo mirtis garantavo Sapiegų klano iškilimą po 1690-ųjų...

Marcijonas Aleksandras Oginskis buvo savojo amžiaus kūdikiu. Jo gyvenimas daug kuo artimas amžininkų – Jonušo Radvilos, Mykolo Kazimiero Paco biografijoms.

Šiuos žmones jungia ir iki tol nebuvęs tokiu būtinu noras būti įamžintiems. Tai lėmė ir barokinis, ir Tvano nulemtas nepastovumas, suvokimas, kad viskas gali staigiai pasikeisti, išnykti kaip į orą išmesta dulkių sauja. Tuomet ir lieka tik nemarus atvaizdas...

Galima prabilti vieno Orhano Pamuko personažo (kalbėjusio apie venecijietišką portretą) lūpomis:

„Jeigu bent kartą tave šitaip nupieš – niekada nebūsi pamirštas. Net jeigu būtum labai toli – tik pažvelgs į tavo portretą ir pajus, lyg stovėtum šalia. Ir netgi tie, kurie gyvenime bus tavęs neregėję, prabėgus daugeliui metų po tavo mirties galės pažvelgti tau tiesiai į akis, lyg stovėtum priešais juos gyvas“ [O.Pamuk, Mano vardas Raudona, vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė, Vilnius, 2012, p. 41].

Jonas Janovičius, Marcijono Aleksandro Oginskio ir Marcibelos Oginskienės Glebavičiūtės portretai Rykantų bažnyčioje, 1688 m.
Nuotraukos iš: http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Rykant%C5%B3_ba%C5%BEny%C4%8Dia

Turime visos Marcijono Oginskio pirmosios santuokos šeimyninę portretų galeriją. Ant Rykantų bažnyčios presbiterinės sienos Jonas Janovičius apie 1688 metus nutapė geradarių Marcijono Aleksandro ir Marcibelos atvaizdus. Prieš mūsų akis stovi praplikęs arba (greičiau) nusiskutęs ūsuotas, gana prakaulaus veido vyras reprezentaciškai didinga poza – viena ranka įremta į šoną, kitą ramiai apdėjęs ant aksomine staltiese uždegto stalelio (ant kurio dar galėjo būti jo kaip didžiojo kanclerio atributai – antspaudas, knyga, rašto ritinėlis). Tokia pat didinga ir savo vertę žinanti žmona (tiesą sakant – šiek tiek kurapkiška – tokių tipažų ir dabar pamatysi bet kurio miestelio turgavietėje ar autobusų stotyje) – su maldaknyge ir vėduokle (keisti, ir truputėlį prieštaraujantys vieni kitiems atributai – kaip gyvenimas tiesiog ir tikras Gyvenimas) rankose.

Turime sūnelio Jurgio – vaiko, tačiau aprengto kaip suaugusio (ir tai irgi ryškus nutrūkusio gyvenimo, sudužusių vilčių ženklas, kuriam antrina angelų barstomos nuskintos rožės) portretą.

Laurynas Willatzas, Aleksandro Oginskio portretas
Leidinio Trophaeum gloria..., Vilnae, 1667 m antraštinis puslapis (kita pusė)

Turime Marcijono Aleksandro tėvo – Aleksandro (Ɨ1667 m.) portretą – tai vienas įspūdingiausių ne tik raižytojo Lauryno Willatzo (miręs 1701 m. Vilniuje), bet ir viso XVII-ojo amžiaus grafinių portretų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailėje. Valingas veidas, žibančios akys, meistriškai perteikti bruožai, barokiškai puošni ir džiaugsminga ginklų kompozicija aplink – visa tai rodo, kad į norą įsiamžinti tiek užsakovai, tiek vykdytojai žvelgė labai rimtai ir atsakingai, kad vaizdavimo kultūra egzistavo ir klestėjo. (Tegul visa tai vėliau ir nubraukus Laikui).

Rembrandt (priskiriama), Lenkų raitelis, 1655 m., Fricko kolekcija, Niujorkas
Reprodukcija iš: http://en.wikipedia.org/wiki/The_Polish_Rider

Galop, pats žinomiausias ir kontraversiškiausias vėlgi to paties Marcijono Aleksandro Oginskio atvaizdas. Esą jam, Vilniaus Alma mater absolventui lankantis ir mokantis Leidene, pats Rembdrandtas matė, regėjo ir nutapė „lenkų raitelį“ ar „lisovčiką“ [http://hurdahurda.livejournal.com/16147.html]. Galbūt tai tik graži Oginskių giminės legenda (turint omenyje tai, kad Mykolas Kleopas XVIII amžiuje paveikslą nupirks karaliui Stanislovui Augustui), gal – mokslinė hipotezė, leidžianti suteikti raiteliui jaunojo Oginskio bruožų...