Falas kaip laikrodis. Apie Gedimino bokštą ir jo teiktą naudą

Tikiuosi, kad tie, kurie yra skaitę Umberto Eco "Il nome della rossa" (lietuviškai tai, žinoma, būtų tiesiog "Rožės vardas"), prisimena didžiulio statinio, pavadinto Buveine, aprašą...

"Jis buvo aštuonkampis, tačiau iš tolo atrodė keturkampis (tobula Dievo Miesto tvirtybės ir neprieinamumo išraiška), <...>. Žvelgiant iš apačios, kartais atrodė, jog į dangų kyla vientisa uola, vienos spalvos ir materijos, kuri, pasiekusi jai skirtą aukštį, staiga virsta donžonu ir bokštu (darbas milžinų, artimai sugyvenusių ir su žeme, ir su dangumi). Trys langų eilės bylojo apie triaukštį vertikalųjį pastato ritmą, ir tuo būdu tai, kas buvo fiziškasis žemės kvadratas, tapo dvasiškuoju dangaus trikampiu. <...> Ir nėra žmogaus, kuris neįžvelgtų čia nuostabios santarvės tiekos šventų skaičių, kurių kiekviename slypi subtiliausia dvasinė prasmė. Aštuoni - kiekvieno keturkampio tobulybės skaičius, keturi - Evangelijų skaičius, <...>." [U. Eko, Rožės vardas, vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius" Alna, 1991, p. 16]. 

Gedimino bokštas ryte. 2016 metų rugpjūtis

Visuomet praeidamas pro Gedimino kalną ir žvelgdamas į Auštutinėje pilyje vis dar besistiebiantį Gedimino bokštą - beveik išnykusių korpusų bei bokštų atžvilgiu jis taip pat atrodo donžonu (tik statė jį ne kokie ten milžinai, o visai nedidelio ūgio Vytautas Didysis - manau, jog suradę valdovo palaikus, tuo galėsime be didesnių diskusijų įsitikinti).

Žinoma, žvelgdamas į Gedimino bokštą, visuomet pamenu ir Ričardo Gavelio žodžius, pasakytus personažo lūpomis dar paauglystėje skaitytame ir sąmonę bei pasąmonę geroką supurčiusiame "Vilniaus pokeryje":

"... Vienišas bokštas, išniręs iš apžėlusių kalno šlaitų - Vilniaus falinis simbolis. Jis išduoda visas paslaptis. Simbolinis Vilniaus phallos: trumpas, bukas ir bejėgis. Seniai nebegalįs sudirgti pseudogalybės organas. Raudonas triaukštis bokštas, falinis NIEKAS, begėdiškai rodomas visiems, Vilniaus bejėgiškumo įvaizdis. Iškastruoto miesto, iškastruotos Lietuvos didysis ženklas, kemšamas į visus atvirukus, visus fotoalbumus, visus turistinius prospektus. Iškrypėliškos begėdystės ženklas: savo negalią derėtų slėpti, nepripažinti, bent apsimesti dar šį tą sugebant. Bet miestas jau seniai prarado viską - net savigarbą. Čia liko tik melas, absurdas ir baimė" [R. Gavelis, Vilniaus pokeris, Vilnius: Vaga, 1989, p. 58]. 

Šioje vietoje pastebėčiau tik kelis dalykus. Visų pirma, slapta nuo tėvų skaityta Gavelio knyga, naminis jos egzempliorius buvo sąmoningai ar netyčia (vis tik mušė paskutiniuosius kanukiškojo sovietmečio metus) buvo įrištas žemyn galva.. It koks Šventas Petras ant kryžiaus. Atvertus celofonuotą, vyriškojo kapšo linijomis susiraukšlėjusį viršelį, tekdavo prasta spaustuvine kokybe pasižymėjusį, tamsybinėse miglose skendintį ir geltonu popieriumi jau tuomet išblukusį tekstą versti į skaitymui tinkamą padėtį... Ir taip, Gavelis buvo absoliučiai teisus - nuskutus tuos apžėlusius kalno šlaitus, depiliavus anuos klevus ir uosius, Bokštas kaip miesto bei valstybės bejėgiškumo simbolis išryškėjo visomis raudonšonėmis savo formomis.

Ibid

 Bet kalba čia ne apie tai.

Vaikščiojant pro Bokštą įvairiais metų laikais ir skirtingomis valandomis, akis norom-nenorom atkreipdavo dėmesį į daugiau arba mažiau apšviestas statinio sienas. Jų, priminsiu, išaugusio iš granitiškai pilko ir keturkampio cokolio, yra lygiai aštuonios. Tiek pat, kiek Eco aprašytoje Buveinėje. Ir lygiai tiek pat, kiek Bokšto pastatymo laikais egzistavo valandų. Turimos aštuonios liturginės valandos. Nekalbėsime čia apie jų simboliką, bet vėlgi priminsime, jog tas pats Eco, savo ruožtu, besirėmęs Édouardo Schneiderio knyga "Benediktinų valandos" (Les heures bénédictines, Paris: Grasset, 1925) yra pateikęs jų struktūrą ir sudėtį:

1. Aušrinė (Vigiliae). Tarp 2.30 ir 3.00 nakties.
2. Rytmetinė ("Matutinumas"). Tarp 5.00 ir 6.00 ryto, baigiasi dienai auštant.
3. Pirmoji. Apie 7.30, prieš pat aušrą.
4. Trečioji. Apie 9.00
5. Šeštoji. Pusiaudienis.
6. Devintoji. Tarp 2.00 ir 3.00 po pietų.
7. Mišparai. Apie 4.30, prieš pat saulėlydį.
8. Naktinė. Apie 6.00 [E. Eko, ten pat, p. 8]. 

Ten pat ir tas pats Eco dar yra nurodęs, jog kanoninės valandos (jų trukmė bei fiksuojamas laikas) kisdavo priklausomai nuo vietos ir metų laiko (tad sakykime, Šiaurės Italijoje kokį nors lapkritį valandos būdavo dėliojamos vienaip, o Šiaurinėje Sarmatijoje - kitaip...). 

Žvelgiant į bokštą iš palydovo, lėktuvo ar p[aukščio skrydžio, matosi, jog jo briaunos (ne sienos) yra orientuotos pagal pasaulio šalis. Tartum kompaso rodyklės jos rodo šiaurę-pietus, rytus-vakarus bei kitas kryptis.

Taigi, ką tuo norėta pasakyti? Ir prie ko čia Tas Bokštas?

Aštuonios šio statinio sienos tartum saulės laikrodžio rodyklės sukasi ir rodo jeigu ne pasaulietines 12, tai aštuonias liturgines valandas. (Beje, prisiminus, jog boktas, kaip ir visa Aukštutinė pilis vis tik - Gotikos, ne tik Vytauto Didžiojo, kūdikis, - tas mūrų tiesimas į spindulius - lyg besideginanti mauduolė Palangoje tai darytų..., - irgi neatrodo toks jau atsitiktinis...).

Tai mums gal yra neaktualu. Bet anais - visuotiniais laikrodžių nebuvimo laikais, kuomet galėdavai kliautis tik Rotušės ar Katedros varpų malone, bei Pilies gyventojo malonybe, toks virš Miesto iškilusio bokšto altruizmas gal vis tik buvo pamatuotas...

Ir tuo įsitikinti galima vaikščiojant aplink Kalną bei stebint, kaip saulėtą dieną skirtingais metų laikais, įvairiausiu paros metu žvaigždė apšviečia skirtingas Gedimino bokšto sienas.

Bokštas žvelgiant į jį iš pietų. 2018 metų balandžio 3 dieną, apie 12 val.

Bokštas žvelgiant iš šiaurės vakarų. 2018 metų kovo 4 dieną, apie 12 val.

 

Bokštas žvelgiant iš šiaurės. 2017 metų kovo 8 dieną, apie 8 valandą ryto

Bokštas iš pietų. 2016 metų rugpjūčio 22 dieną, apie 8 valandą ryto.

R. Gavelis buvo visiškai teisus. Tas falinis organizmas iš tiesų regisi kaip pseudogalybės organas, bet jau anuomet, savo atsiradimo valandomis, jis puikiai galėjo skaičiuoti įstabųjį laiką, kuris anuomet, kapsėdavo ne tik lašais, tiksėdavo ne tik mechaninėmis rodyklėmis, bet ir sukdavosi šviesotamsos ritmu.

Ona arba ANNA. Apie gotikinę kaligrafiją

Ona buvo Marijos motina. Marija Betliejuje pagimdė Jėzų. Tokia būtų trumpa genealoginė linijytė...

Šv. Ona Lietuvoje buvo žinoma ir gerbiama dar keturioliktajame šimtmetyje. Geriausias to pavyzdys – Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje anuomet stovėjusi mūrinė (!) bažnyčia. Gal ne bažnyčia, labiau bažnytėlė – tuo galima įsitikinti ir mūsų dienomis, žvelgiant į atkurtą tos krikščionių šventovės kontūrą. Įsivaizduokime – aplink daugybė medinių trobesių, šalia aukštas kalnas su mūriniais įtvirtinimais. Ir ji – raudonų plytų su vietomis sušmėžuojančiais lauko akmenimis.

Tai, kad ši šventoji buvo garbinama Lietuvoje, neturėtų stebinti kliaunantis vien jau tuo faktu, jog pirmoji Vytauto žmona – ta pati, kuri išvadavo savo sutuoktinį iš Krėvos pilies (o juk galėjo, pasinaudodama proga, pasižvalgyti ir kitos kandidatūros...) buvo Ona. Vokiškuose ar lotyniškuose tekstuose jos vardas būtų rašomas šiek tiek ilgesne forma – Anna.

O dabar paeikime kelis šimtus žingsnių nuo senosios Šv. Onos bažnyčios ir pasižiūrėkime į kokiu šimtmečiu vėliau – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikais pastatytą Šv. Onos bažnyčią.

„Gotikinės architektūros šedevras“, – taip kalbama apie šį statinį.

Belieka pritariamai linkčioti galva dar priduriant, jog tai yra ne tik gotikinės architektūros, bet ir kaligrafijos perlas.

Kodėl?

Ogi todėl, kad architektūrinėmis priemonėmis (tomis arkomis, nerviūromis, piliastrais ir kitais elementais) bei medžiagomis (vėlgi toji pati banalioji profilinė plyta ir trisdešimt trys jos atmainos) yra puikiai išrašytos A raidės.

Raidė A (kartu su S) yra įrašyta ir bažnyčios duryse, įrengtose XX amžiaus pradžioje ir naudojant stilizuotą gotikinį šriftą. Beje, vienas iš Šv. Onos atributų ir yra durys.

A raides mes galime pamatyti vaikščiodami aplink statinį (kiek tai leidžia galimybės ir Bernardinų vienuolyno sienos) ir stebėdami tiek jo pagrindinį fasadą, tiek šoninius, ir net „galą“ – apsidę. A raidėmis yra nusagstytos visos sienos. Nuo viršaus iki apačios. Pati smailėjanti arka veikia kaip A raidė. Bet statytojai čia dar labiau pasistengė. Jie varijavo įvairiausiomis A raidės formomis. Galime čia pamatyti ir klasikinę tekstūrą (vieną populiariausių gotikinio šrifto atmainų) – būtent tokia yra pagrindiniame fasade. Bet, jau beužsimezgantį Renesansą ir kitokią jo plastikos kalbą išvysime presbiterinėje dalyje – apsidės kampus remiančių piliastrų (atraminių elementų) viršūnes vainikuojančių pinaklių (dekoratyvinių bokštelių) siluetuose. Ten jau grakščiai dangaus fone pozuoja kuo tikriausios antikvos atstovės.

Šv. Onos fasadas yra pilnas, kupinas, tiesiog perpildytas gotikinių/tekstūrinių A.

Gal tai ir primityvu, tačiau kai kurias raides paryškinu spalvotais pieštukais. Vis tik A raidė pačiame centre, sudėliota iš dviejų - pusapskritės ir liepsnos pavidalo arkų yra ypatingai ryški ir dominuojanti. verta dar atkreipti dėmesį ir prisiminti, jog už Šv. Onos stovinti Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio šventovė savo fasade puikuojasi dviem iš profiliuotų plytų sudėliotomis Švč. Mergelės Marijos monogramomis - M. Tad Šv. Onos atveju monogramos neturėtų rodytis siurprizu.

Taip, žinoma - daugeliu atvejų tai net ne interpretacijos, o tik fantazijos, tačiau tose arkose - triforinėse, biforinėse ir net monoforinėse , labai nesunku perskaityti raides A arba N ir sudėlioti jų kombinacijas.

Virš apsidės kontraforsų kylantys piramidės pavidalo pinakliai (dekoratyviniai bokšteliai) labiau primena jau rensasnines Žygimanto Augusto monogramines figūras. VBet kokiu atveju matome - A.

Štai - pažvelkime į dar iki-unijinį Žygimanto Augusto dvidenarį - iš 1566-ųjų. Raidė A - kaip nuimta nuo Šv. Onos kontraforso.

O toliau jau – interepretacijų ir fantazijų reikalas. Labiau įsivaizduoti mėgstanti akis, žvelgdama į tuos raides primenančius architektūrinius elementus, gali net perskaityti gotiškais šriftais parašytą žodį ANNA. Jeigu šoniniuose fasaduose tai skaitytina kaip paprastoje atverčiamoje knygoje (o tiek šiaurinė, tiek pietinė dalys iš tiesų primena atverstą knygą – tik ne pergamentinę ar popierinę, o plytinę), tai pagrindiniame, puošniausiame fasade stilizuota inskripcija skaitytina ir iš kairės dešinėn, bet ir iš viršaus žemyn.

Dar labiau fantazuoti mėgstančios sielos pagrindiniame fasade iš viso galėtų įžvelgti anam laikui (XV–XVI šimtmečiams) ir šiuose kraštuose ypač mėgtą ikonografinį tapybos tipą, kuriam būdingas Kūdikėlio Jėzaus, Mergelės Marijos ir Onos vaizdavimas. Turimas omenyje vokiškasis „Anna selbdritt“, lenkiškasis „Święta Anna Samotrzecia“– „Šv. Ona trečioji“. Pažvelgę į pagrindinį bažnyčios fasadą įsivaizduokime, jog tas karūnuotas vidurinysis bokštelis yra Kūdikėlis Kristus, o du šoniniai – meiliai jį apkabinusios Mama ir Močiutė.

A raidės pagrindiniame Šv. Onos fasade

A raidės puikuojasi net ant visų trijų bažnyčios bokštelių. Nukėlus jas (lyg kokias skrybėlaites) nuo tų trijų personažų galvų, gautume siluetus, absoliučiai identiškus Bernardinų bažnyčiai.

Bet grįžkime prie raidės A.

Bažnyčios statytoju taip pat buvo (žinoma, plytų jis neformavo, nedegė ir net neklojo viena šalia kitos) ir Aleksandras. Valdovas. Tad jo inicialinės raidės sušmėžavimas irgi regėtųsi kaip tam tikras parašas, valdančiojo asmens signatūra. Nes monarchai visuomet mėgdavo girtis.

Kuri bažnyčia yra gražesnė: Šv. Onos ar Bernardinų?

Žinau, kad toks klausimas suformuluotas (mažų mažiausiai) neetiškai. Bet juk ir kalbame ne apie etiką, o apie estetiką! Ši retorinė figūra taip pat yra anti-akademinio pobūdžio, bet juk ir kalbame apie gotikos laikotarpį, kuriame jokių akademijų dar nė nebūta (nebent universitetai).

Į bažnyčias verta pažvelgti nuo VDA "Titaniko" dizainerių terasos - viskas kaip ant to legendinio Napoleono delno

O grožiui Viduramžiais, kaip žinome dėmesio skirta labai, netgi labai-labai daug. Suvoktas jis irgi specifiškai. Apie tą sampratą elegantiškai ir įtaigiai yra rašę ir Umberto Eco, ir Władysław Tatarkiewicz, ir daugelis kitų. Tereikia kažką šioje vietoje pakompiliuoti. Antai, Šv. Augustinas, nuolat kartojęs trinarę grožio formulę - "norma, forma ir darna", teigė, jog "patikti gali tik grožis, grožyje - forma, formoje - proporcija, o proporcijoje - skaičiai" [W. Tatarkiewicz, Šešių sąvokų istorija, vertė Tamara Bairašauskaitė, Vilnius, 2007, p. 151].

Bet verta pastebėti, jog ir gotiškaisiais Viduramžiais tikėta Antikoje sukurta universalaus grožio teorija, teigiančia, jog grožis yra dalių proporcingumas. Be to, svarbu atkreipti dėmesį, jog konkrečiais "tamsiaisiais amžiais", bet ne tik akcentuota šviesos estetinė funkcija, šviesa kaip grožio įsikūnijimas apskritai. 

Kaip pastebėjo Eco: 
"Proporcingumo siekis iš pradžių buvo išreiškiamas kaip teorinė doktrina ir tik pamažu nusileido į praktinių nuo­rodų ir kūrybos taisyklių sritį, o spalvos ir šviesos po­mėgis, atvirkščiai, - tai veikiau tipiška viduramžiams spontaniška estetinė reakcija, ne iš karto patekusi į moks­linių interesų akiratį ir atradusi savo vietą metafizikos sistemoje (nors nuo pat pradžių šviesa mistikų ir neoplatonikų raštuose buvo dvasinės tikrovės metafora)" [https://monoskop.org/images/0/0b/Eco_Umberto_Menas_ir_gro%C5%BEis_viduram%C5%BEi%C5%B3_estetikoje_1997.pdf, p. 67].

Tad į šias dvi bažnyčias - Vilniuje stovinčias Šv. Onos ir Bernardinų (tiksliau - Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino) šventoves reikėtų žvelgti per dvejus tų pačių akinių stiklus, vienas jų privalėtų išryškinti harmoningą vienovę ir atskirų dalių visumą, o kitas - šviesą (bei spalvas).

Iš tiesų abi bažnyčios viena prie kitos glaudžiasi kaip kokios dvi meilios katės, viena kitai simpatizuodama ir šiek tiek kartodamos viena kitą. Tos į kadrą atsitiktinai patekusios žmonių figūrėlės taip pat yra simboliškos - bėgančioji - tai Šv. Ona, sparčiai einanti kresnesnė - Šv. Pranciškus (apie tai žr. žemiau).

 Bet pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad kalbame apie du priešingus polius. Jų skirtumai ypatingai ryškūs yra todėl, kad abu šie statiniai stovi vienas šalia (ir vienas už) kito. 

Banalu, bet:

• Šv. Onos bažnyčia yra maža, Šv. Pranciškaus - didelė;
• Šv. Onos bažnyčia yra puošnesnė, Šv. Pranciškaus - saikingesnė;
• Šv. Onos bažnyčia yra smulkesnė (kalbame apie detales, proporcijas ir pan.), Šv. Pranciškaus - monumentalesnė ir sunkesnė;
• Šv. Onos bažnyčioje sienos ir visa esybė yra "nukūninta" (esmė čia slypi šviesos ir šešėlių žaisme, susidariusiame piliastrų, kolonėlių, kontraforsų, nišų ir langų arkų dėka), Šv. Pranciškaus - "kūniškesnė";
•  Šv. Onos bažnyčios kompozicijoje tas tipiškas ir substanciškas gotikai kilimas viršun yra energingesnis, Šv. Pranciškaus - solidesnis.

Bendram vaizdui šiek tiek trukdo Nikolajaus Čiagino "produktas" - neogotikinė varpinė. Tai nėra pats bjauriausias šio architekto kūrinys (tikrai buvo stengtasi), bet jo buvimas šalia abiejų bažnyčių nei garbės jam teikia, nei pridėtinio grožio sukuria.

Remiantis šių opozicijų ypatumais, o taip pat prisimenant Vitruvijų (kurio XV-XVI šimtmečiais gal nelabai kas žinojo Vilniuje ar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) ir jo įžvalgas apie dorėniškąjį bei jonėniškąjį orderius, galime sakyti, kad Šv. Onos bažnyčia yra "moteriška", o Šv. Pranciškaus (ir Bernardino) - "vyriška". Juolab, kad tokią mintį suponuoja ir abiejų šventovių titulai.

Abi bažnyčios yra gotikinės, abi jos veržliai kyla lėktuvo kryptimi - į Dangų.

Dabar pažvelkime į abu statinius proporcijų - harmonijos ir darnos aspektu.
Aišku, mums, XXI amžiaus žmonėms, praradusiems skonius ir regėjimo dovaną apkritai (mes juk žiūrime, bet dažnai nieko nematome!) lengviausia būtų pasianalizuoti, kad ir kokio į XVI amžiaus Vilnių atvykusio italo akimis. "Kodėl italo?", - paklausite jūs (ir būsite teisūs). Ogi todėl, kad abu šie statiniai, tegul ir pradėti statyti dar penkioliktojo šimtmečio gale, buvo statotomi, perstatomi, "restauruojami" ir visą ateinantį amžių. Laiką, kuomet visame normaliame pažangiame pasaulyje jau pavasariškai klestėjo Renesansas. Antikinio "atgimimo", reikia pastebėti, esama ir šiuose objektuose - tegul ir nedrąsiai (tartum pirmosios žibuoklės Vilijos krantų šlaituose) jau sušmėžuoja pusapskritės arkos (tipiškas renesansinis elementas). Viena tokia yra ganėtinai patogiai įsitaisiusi netgi Šv. Onos pagrindiniame fasade kaip vienas iš "plastinių mazgų" - tokią formuluotę, tikrą profesinį burtažodį mėgsta vartoti šalia bažnyčių, buvusiame bernardinų vienuolyne įsikūrusios Dailės akademijos Tapybos katedros profesūra... Taigi, tas italas (sakykime, kad tai koks nors akmens tašymo, kupolų mūrijimo, skulptūrų drožimo meistras Giovanni iš šlovingojo Sienos miesto) šioje niūrioje sarmatiškoje padangėje pamatęs Šv. Oną ir Šv. Pranciškų, turbūt iš karto sušuktų (arba net tą ir darė): "Oh, Dio, Šv. Onos bažnyčia yra pernelyg neproporcinga - joje pernelyg išryškintas tas vertikalizmas, o La chieza di San Francesco d'Assisi šia prasme yra tobulesnė!".

Šiuo punktu užtenka tik pasibraižyti abiejų bažnyčių, kad ir šoninius fasadus, įsprausti juos į pagal "auksinę formulę" (puikiai žinotą ir Viduramžiais) nubraižytą stačiakampį, kad visas harmonijos grožis ir negrožis išryškėtų mūsų akyse ir protuose.

Matome, kad Bernardinų bažnyčia idealiai sutelpa į "auksinį" stačiakampį. Pagal Leonardo Fibonaccio apskaičiuota spiralė puikiai apsisuka ir baigiasi ties didžiuoju altoriumi.

Šv. Onos bažnyčia taip "puikiai" neįsikomponuoja į stačiakampį. Aišku, regime, jog presbiterinė dalis puikiai paklūsta šiai logikai - kraigo linija sutampa su stačiakampio kraštine. Tačiau ypatingai pagrindinio fasado bokštai - jie styro (beje, jų aukštis atitinka bažnyčios ilgį - tokiu būdu susidaro kvadratas), pažeisdami visą klasikinės harmonijos sampratą.

Tad belieka tarti verdiktą "normos, formos, darnos" požiūriu - Bernardinų bažnyčia šiuo atveju yra gražesnė (sic! - nepriimkite tai, vis tik, už gryną pinigą).

Dabar meskime akį kitaip - žvelkime kito (šviesos ir spindesio) stiklo dėka.
Kad jau prakalbome apie stiklą, tai akivaizdu, jog šios medžiagos (t.y. langų ir kitokių angų bei kiaurymių) yra daugiau Šv. Onos bažnyčioje. Matuojant kiekybiškai, ploto matais, svertai galbūt vėl pasvirtų Šv. Pranciškaus pusėn. Bet šiuo atveju kalbame apie esmę. Štai, tik užmetę akį į pietinį Šv. Onos bažnyčios fasadą (pažvelkite į tas brėžinių nuotraukas), mes pamatytume 7 (4 + 3 - jeigu kalbame apie pagrindinio tūrio ir apsidės santykį) smailėjančias langų arkas. Bernardinuose - netgi 8 (5 + 3). Tačiau kardinaliai priešingas yra sienų ir langų santykis. Jeigu Šv. Onoje langas glaudžiasi prie lango, juos vieną nuo kito skiria tik trečdalio storio sienos, tai Šv. Pranciškuje intervalai tarp langų užima visą, netgi šiek tiek platesnį tarpą.

Man gražiausi yra šie Šv. Onos bažnyčios langai.

Be abejo, tai sąlygoja ir geresnį pirmosios, bei prastesnį antrosios bažnyčios apšvietimą (vėlgi reikia pastebėti, jog skirtingi masteliai čia irgi diktuoja sąlygas), tačiau juk kalbame ne tik apie interjerus, bet ir eksterjerus (gotikinėse bažnyčiose akivaizdžiai svarbūs yra abu).

Toks įspūdis, kad Šv. Onos bažnyčia ir atspindi, ir sugeria šviesą (tai turbūt lemia tas nepakartojamas šviesotamsos efektas), o Šv. Pranciškaus - daugiau atspindi (šviesos spinduliai daužosi į tas raudonas sienas it kokie žirniai). Tad vėlgi tęsiant opozicijų paieškas, galime tarti, jog Šv. Ona yra intravertė, o Šv. Pranciškaus - ekstravertė. Tame esama šiokio tokio paradokso, kadangi sakyčiau, remdamasis savo personaliai subjektyvia nuomone, jog Šv. Onos bažnyčios vidus, ypatingai po visų XX amžiaus pradžios rekonstrukcijų, yra žymiai neįdomesnis, skurdesnis; kita vertus - Bernardinams "padeda" jų dydis, sienų plotas, travėjų skaičius etc., galop - galimybė prie pagrindinio tūrio, kaip prie kokios perekšlės viščiukus, glausti koplyčias - visa tai  sąlygojo atskirų įdomybių, visokiausių detalių ir fragmentų gausą. Bet kokiu atveju - šviesos ir spindėjimo požiūriu Šv. Onos bažnyčia yra "gražesnė".

Pagrindiniai fasadai - artimi, giminingi, bet skirtingi.

Žvilgsnis į pietinį Šv. Onos bažnyčios bokštą - nišos, glifai, karnizai, kontraforsai - visa puokštė detalių

Žvilgsnis į pietinį Šv. Pranciškaus bažnyčios bokštą - "kampuotoji" gotika

 Įdomumo-neįdomumo, atraktyvumo-nuobodulio kategorijos yra žinomos ir vartojamos bent jau dailėtyriniame diskurse (o buitiniame lygmenyje tai dar ir kaip!). Šiame ekskurse gal jau net labai į tai nesigilinkime. Tik verta užmesti akį į abiejų bažnyčių, kad ir žvaigždinius skliautus.   Šv. Onos bažnyčios skliautai nėra seni - tai 1902-1909 metų restauravimo (projekto autorius - produktyvusis Varšuvos politechnikumo dekanas Józef Pius Dziekoński) rezultatas. Akivaizdu, kad  architektas-restauratorius paisė tokio dalyko kaip kontekstualumas - naujuosius skliautus jis labai akademiškai "nukopino" (kaip sako mano vaikai) nuo Bernardinų bažnyčios šoninės navos travėjos. Tačiau tai rodo ne tik skirtumą tarp gotikos gyvumo ir neogotikinės stilizacijos. Taip, Šv. Pranciškaus bažnyčios skliauto nerviūros yra ne tokios "taisyklingos", taip, visos kompozicijos piešinys ne toks geometriškai tikslus, tačiau būtent tuose "nukrypimuose", tose "klaidose" ir slypi visa gyvastis...

Šv. Onos bažnyčios skliautai

Bernardinų bažnyčios skliautai

Tam, kad nepatikėtumėt, jog visa tai buvo sakoma rimtai (iš kitos pusės - kiekviename karnavale slypi didelės tiesos), deklaruočiau, jog abi bažnyčios yra puikios ir gražios. Ginčytis ir aiškintis - kuri iš jų gražesnė ar negražesnė - yra ne tik ne etiška, bet ir neestetiška...

Iš tiesų į abejas bažnyčias reikia žvelgti kaip į vientisą ir nedalomą, netgi simetrišką (jeigu žvelgiame ypatingai iš pietų taško) ansamblį, prasidedantį Šv. Onos bažnyčios vakariniu fasadu, kulminaciją pasiekiantį ties jos presbiterija ir pakitusiu Šv. Pranciškaus frontonu, pasibaigiantį nuostabiuoju pietiniu bokšteliu.Ansamblio (ir gotikos stiliaus) ypatingumas yra akivaizdus lyginant jį su baltaplyčiais sandėliukais kitame Vilnios krante.

Apie Lietuvos valdovų persirengimus

Kažkokia bloga lemtis buvo ištikusi kęstutiškąją Gediminaičių giminės atšaką. Niekas (gal tik dievai?) nežino – kas lėmė tokią nelaimę. Galbūt kažkas blogo atsitiko dar pačiam šios giminės pradininkui – Gediminui kuriantis Vilniuje (pavyzdžiui – kaip nors ne taip paaukotos aukos statant pilį) arba aukščiausias dievybes supykdė šio valdovo norai krikštytis? O gal kaltas buvo pats Kęstutis – juk tai jis su Algirdu neįvykdė savo velionio tėvo valios, nuversdami nuo sosto jaunėlį Jaunutį... Įtikinamiausia priežastimi regėtųsi vedybos su Birute – vaidilute, prieš dievų valią pagrobta iš Palangos...

Viena aišku, kad su Kęstučio vyriškosios linijos atžalomis baigėsi ir šioji senųjų kunigų (vartojame šią gotų kilmės sąvoką dvejopa ir teisinga reikšme – juk jie buvo ir karžygiai, ir dvasiškiai) vyriškoji linija.

Kita vertus – ir būtent čia prasideda kažkoks detektyvas, net trys šios giminės atstovai (pradedant pačiu Kęstučiu) yra žymūs tuo, kad susiję su persirengimais. Persirengimas – tai yra tipiškas viduramžiškas veiksmas (prisiminkime Johanno Huizingos homo ludens koncepciją), tad galbūt tai yra tiesiog laiko dvasios išraiška. Bet visgi –

Kęstutis 1361 metais pateko į kryžiuočių nelaisvę ir buvo įkalintas Marienburgo (dabar Malborkas) pilyje. Tų pačių metų lapkričio 11 dieną jis iš ten ištrūko persirengęs kryžiuočiu (užsimetęs šio apsiaustą)...

Kęstutis, persirengęs kryžiuočiu

1382 metais į savo pusbrolio Jogailos nelaisvę patekęs Vytautas iš Krėvos pilies, kaip rašo metraščiai, ištrūko persirengęs moteriškais drabužiais. „Vienas sargybinis kartą įspėjo Oną, jog Vytautui gresianti mirtis, pridurdamas, kad Jogailos siųsti budeliai jau atvyko į Krėvą. Žmona apie viską pranešė vyrui ir patarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargybinius ir pasprukti iš priešop rankų ir nuo tikros mirties <...>. Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje, apsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur nieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo sienų, užsėdo ant žirgo ir paspruko į Mazoviją“ [Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, vertė Leonas Valkūnas, Vilnius, 1989, p. 274]. Neaišku, kiek tame esama tiesos, o kiek amžininkų sarkazmo, tačiau viena aišku, jog ten pat kalėjusiam Kęstučiui tokia proga pasinaudoti nepavyko. Galbūt tai nepasisekė, nes su kryžiuočiais bendravęs Jogaila žinojo savo dėdės klastas, o gal tiesiog bebarzdžiam Vytautui labiau sekėsi apsimesti moteriškos lyties atstovu? Viena labai akivaizdu, kad regis nuo tų laikų būsimasis valdovas visuomet apdairiai skuto barzdą...

Įsivaizduojamas Vytauto, persirengusio XIV amžiaus moters drabužiais, portretas

Rekonstrukcijai panaudotas taip pat imaginacinis Vytauto atvaizdas, esantis Vilniaus katedroje

 Paskutinysis iš šios atšakos – Žygimantas (Kęstutaitis) 1440 metais buvo nužudytas Trakų salos pilyje keturių sąmokslininkų, kurie apsimetė jo mylimu lokiu. „... Atsitiktinis įvykis pagreitino tirono galą. Šis mat nelaikė šuns, o jį saugojo prijaukintas lokys. Tas, išleistas iš valdovo miegamojo, paprastai grįždamas nagais draskydavo duris, kad kambariniai jį įsileistų į vidų. Jonas /Čartorysko kunigaikštis/ netikėtai išvydęs lokį aikštėje, nelyginant žvėris nagais pabrūžavo į vartus. Pamanęs, jog lokys grįžta pas valdovą, vartininkas atidarė vartus, bemat sąmokslininkai, jį sučiupę, įsibrovė į rūmus..." [ A. Vijūkas-Kojelavičius, p. 464]. Toliau viskas vyko pagal banaliausią scenarijų – valdovą apsvaigino trišakiu žartekliu ir išdūrstė, iškapojo viskuo, ką turėjo. Tad persirengimas šiam paskutiniajam apsisuko prieš jį patį... 

Fantazija sąmokslo prieš Žygimantą Kęstutaitį tema

Reikia pastebėti, kad persirengimai naudoti ir bent jau ikikrikščioniškoje, XIV amžiaus lietuviškoje karinėje praktikoje. Minima, kad 1290 metais, kryžiuočiams plaukiant Nemuno pro Kolainių pilį, vieno „jauno, narsaus ir labai stipraus kario“, vardu Nodamas, sumanymu, ginkluoti kariai pasislėpė pakrantės brūzgynuose, „o pats, persirengęs lenke, ėmė, vos išvydęs atplaukiant laivą, verksmingu balsu lenkiškai dejuoti“ [Ten pat, p. 164-165]. 

Lietuvių kario (Nodamo), apsirengusio lenkų dama, rekonstrukcija

Pastebėdami, kad persirengimai vėlyvųjų Viduramžių Lietuvoje iš tiesų (ir ypač valdoviškoje aplinkoje) buvo dažnas dalykas (deja, turbūt nėra dokumentuota apie žemesniųjų socialinių sluoksnių, kuriuose šis fenomenas Vakaruose būtent klestėjo, analogiškus veiksmus), galima pastebėti, kad tie pasivertimai „kažkuo“, atliko esminę pakeitimo – die verkehrte Welt, le monde renversé, il mondo alla rovescia, funkciją. Matome, kad Kęstučio ir Vytauto atveju persirengimai sugrąžindavo ankstesnę tvarką – savąją valdžią ir net asmeninę laisvę praradę valdovai valią veikti susigrąžindavo „persikūnydami“, apsirengdami tuo, kuo nebuvo iš principo. Na, o Žygimanto atveju kitų persirengimas (apsimetimas) turėjo fatališkųjų padarinių ne tik jiems (šie simboliškai degraduoti ar degradavosi patys į gyvulių pasaulį – vis tik tegul ir tironiškojo, bet Dievo pateptojo kunigaikščio nužudymas grėsė kosminės tvarkos sutrikdymu), bet ir pačiam to vyksmo objektui.