Apie Lietuvos valdovų persirengimus

Kažkokia bloga lemtis buvo ištikusi kęstutiškąją Gediminaičių giminės atšaką. Niekas (gal tik dievai?) nežino – kas lėmė tokią nelaimę. Galbūt kažkas blogo atsitiko dar pačiam šios giminės pradininkui – Gediminui kuriantis Vilniuje (pavyzdžiui – kaip nors ne taip paaukotos aukos statant pilį) arba aukščiausias dievybes supykdė šio valdovo norai krikštytis? O gal kaltas buvo pats Kęstutis – juk tai jis su Algirdu neįvykdė savo velionio tėvo valios, nuversdami nuo sosto jaunėlį Jaunutį... Įtikinamiausia priežastimi regėtųsi vedybos su Birute – vaidilute, prieš dievų valią pagrobta iš Palangos...

Viena aišku, kad su Kęstučio vyriškosios linijos atžalomis baigėsi ir šioji senųjų kunigų (vartojame šią gotų kilmės sąvoką dvejopa ir teisinga reikšme – juk jie buvo ir karžygiai, ir dvasiškiai) vyriškoji linija.

Kita vertus – ir būtent čia prasideda kažkoks detektyvas, net trys šios giminės atstovai (pradedant pačiu Kęstučiu) yra žymūs tuo, kad susiję su persirengimais. Persirengimas – tai yra tipiškas viduramžiškas veiksmas (prisiminkime Johanno Huizingos homo ludens koncepciją), tad galbūt tai yra tiesiog laiko dvasios išraiška. Bet visgi –

Kęstutis 1361 metais pateko į kryžiuočių nelaisvę ir buvo įkalintas Marienburgo (dabar Malborkas) pilyje. Tų pačių metų lapkričio 11 dieną jis iš ten ištrūko persirengęs kryžiuočiu (užsimetęs šio apsiaustą)...

Kęstutis, persirengęs kryžiuočiu

1382 metais į savo pusbrolio Jogailos nelaisvę patekęs Vytautas iš Krėvos pilies, kaip rašo metraščiai, ištrūko persirengęs moteriškais drabužiais. „Vienas sargybinis kartą įspėjo Oną, jog Vytautui gresianti mirtis, pridurdamas, kad Jogailos siųsti budeliai jau atvyko į Krėvą. Žmona apie viską pranešė vyrui ir patarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargybinius ir pasprukti iš priešop rankų ir nuo tikros mirties <...>. Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje, apsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur nieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo sienų, užsėdo ant žirgo ir paspruko į Mazoviją“ [Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, vertė Leonas Valkūnas, Vilnius, 1989, p. 274]. Neaišku, kiek tame esama tiesos, o kiek amžininkų sarkazmo, tačiau viena aišku, jog ten pat kalėjusiam Kęstučiui tokia proga pasinaudoti nepavyko. Galbūt tai nepasisekė, nes su kryžiuočiais bendravęs Jogaila žinojo savo dėdės klastas, o gal tiesiog bebarzdžiam Vytautui labiau sekėsi apsimesti moteriškos lyties atstovu? Viena labai akivaizdu, kad regis nuo tų laikų būsimasis valdovas visuomet apdairiai skuto barzdą...

Įsivaizduojamas Vytauto, persirengusio XIV amžiaus moters drabužiais, portretas

Rekonstrukcijai panaudotas taip pat imaginacinis Vytauto atvaizdas, esantis Vilniaus katedroje

 Paskutinysis iš šios atšakos – Žygimantas (Kęstutaitis) 1440 metais buvo nužudytas Trakų salos pilyje keturių sąmokslininkų, kurie apsimetė jo mylimu lokiu. „... Atsitiktinis įvykis pagreitino tirono galą. Šis mat nelaikė šuns, o jį saugojo prijaukintas lokys. Tas, išleistas iš valdovo miegamojo, paprastai grįždamas nagais draskydavo duris, kad kambariniai jį įsileistų į vidų. Jonas /Čartorysko kunigaikštis/ netikėtai išvydęs lokį aikštėje, nelyginant žvėris nagais pabrūžavo į vartus. Pamanęs, jog lokys grįžta pas valdovą, vartininkas atidarė vartus, bemat sąmokslininkai, jį sučiupę, įsibrovė į rūmus..." [ A. Vijūkas-Kojelavičius, p. 464]. Toliau viskas vyko pagal banaliausią scenarijų – valdovą apsvaigino trišakiu žartekliu ir išdūrstė, iškapojo viskuo, ką turėjo. Tad persirengimas šiam paskutiniajam apsisuko prieš jį patį... 

Fantazija sąmokslo prieš Žygimantą Kęstutaitį tema

Reikia pastebėti, kad persirengimai naudoti ir bent jau ikikrikščioniškoje, XIV amžiaus lietuviškoje karinėje praktikoje. Minima, kad 1290 metais, kryžiuočiams plaukiant Nemuno pro Kolainių pilį, vieno „jauno, narsaus ir labai stipraus kario“, vardu Nodamas, sumanymu, ginkluoti kariai pasislėpė pakrantės brūzgynuose, „o pats, persirengęs lenke, ėmė, vos išvydęs atplaukiant laivą, verksmingu balsu lenkiškai dejuoti“ [Ten pat, p. 164-165]. 

Lietuvių kario (Nodamo), apsirengusio lenkų dama, rekonstrukcija

Pastebėdami, kad persirengimai vėlyvųjų Viduramžių Lietuvoje iš tiesų (ir ypač valdoviškoje aplinkoje) buvo dažnas dalykas (deja, turbūt nėra dokumentuota apie žemesniųjų socialinių sluoksnių, kuriuose šis fenomenas Vakaruose būtent klestėjo, analogiškus veiksmus), galima pastebėti, kad tie pasivertimai „kažkuo“, atliko esminę pakeitimo – die verkehrte Welt, le monde renversé, il mondo alla rovescia, funkciją. Matome, kad Kęstučio ir Vytauto atveju persirengimai sugrąžindavo ankstesnę tvarką – savąją valdžią ir net asmeninę laisvę praradę valdovai valią veikti susigrąžindavo „persikūnydami“, apsirengdami tuo, kuo nebuvo iš principo. Na, o Žygimanto atveju kitų persirengimas (apsimetimas) turėjo fatališkųjų padarinių ne tik jiems (šie simboliškai degraduoti ar degradavosi patys į gyvulių pasaulį – vis tik tegul ir tironiškojo, bet Dievo pateptojo kunigaikščio nužudymas grėsė kosminės tvarkos sutrikdymu), bet ir pačiam to vyksmo objektui.

Alytaus piliakalnis ir jo šturmas

Alytaus pilis priklausė XIV amžiaus Nemuno pilių gynybinei sistemai ir buvo vienu iš tų daugelio įtvirtinimų, kurie saugojo vakarinę Lietuvos sieną. O ją, kaip puikiai žinome (ar net atsimename - kalbant apie kolektyvinę atmintį) puolė kryžiuočiai. Viena iš daugelio pilių - nei ypatingai didelė, bet ir ne miniatiūrinė, saugojusi brastą per Nemuną. Iki šiol, ypač sausringos vasaros dienomis, puikiai matyti tas perėjimas, leidžiantis upę perbristi beveik sausomis kojomis.

Alytaus pilis stovėjo dešiniajame, rytiniame Nemuno krante - upė tarnavo kaip vienas iš natūralių, pačios gamtos sukurtas gynybinis elementas. Įsivaizduokime, kad šarvuotas ar bent sunkų ginklą rankoje laikantis karys dar turi perbristi ir vandenis... Beje - iš kito kranto Alytaus piliakalnis gal net ir atrodo įspūdingiausiai.



Geriausiai Alytaus piliakalnis regisi iš kito kranto - iš kryžiuočių ir Dykrų perspektyvos

Vasara 2012 ar 2013 su gyvosios archeologijos festivaliu

Tokie vaizdai su "viduramžišku" palapinių miesteliu, laive, šarvuotais "riteriais" (stebimais žioplių bei filmavimo kamerų - miesto valdžia rūpinasi gyventojų saugumu pasitelkdama stebėjimo aparatūrą) - beje, parodomųjų kovų metu besikeikusiais ne lietuviškai ar vokiškai (ką jau ten kalbėti apie prūsų, jotvingių dialektus), bet totoriškai-rusiškai. 

Laivas, primenantis flotilę iš Nikolajaus Rericho folkloro

Laivė, mauduoliai, Kurortas kitame krante

Palapinės - natūroje jos gal būtų spalvingos

"Jotvos vartai" - pilies maketas. Neautentiškas, muliažinis, bet vis tik...

Alytaus pilis tradiciškai yra siejama su vienu kivirču tarp kryžininkų. Visa ta istorija yra išsamiai aprašyta Vygando Marburgiečio:

"Pagaliau kunigaikštis Vytautas prašo magistrą pagalbos prieš lietuvius. Todėl magistras, pirma pasitaręs su saviškiais, pasiuntė jam Ragainės komtūrą Joną iš Rumpenheimo, Sembos teisėją Konradą Lichtenšteiną, Įsruties viršininką su kryžininkais vokiečiais - kilmingais ir narsiais, kurių vardus praleidžiu. O jie kivirčijosi dėl Švento Jurgio vėliavos, kurią nuo seno buvo paprotys patikėti vienam iš vokiečių, nors tam daug kas priešinosi. Ir patikėjo ją ponui Rupertui iš Šokendorfo. Taip pat iš anglų pusės vėliavėlę išskleidė kilmingas ponas Persis. Vokiečiai stengiasi sukliudyti, ir kilo vaidas, kol Vytautas su savo žmona nuramina, ir liovėsi skaldytis į partijas.

Ir žygiuodami pirmyn su vėliavomis įsiveržia į Alytų, ir paima į nelaisvę bei užmuša 2000 [žmonių]. Dalyvavo [ir] Vytautas su savo kariuomene" [Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, Vilnius, 1999, vertė Rimantas Jasas, p. 200-201].

Riteriai

Minėtasis "kilmingas ponas Persis" tai ne bet kas, o Henris Persis [Henry Percy, Earl of Northumberland]: http://www.luminarium.org/encyclopedia/henrypercy.htm. Tai "Seras Karštuolis" ar Harry Hotspur, arba tiesiog Karštuolis - žmogus (gyvenęs 1364-1403 metais), artimas karaliui (Anglijos karaliui Henrikui IV), riteris, pasižymėjęs kovose su prancūzais ir ypač škotais (o ir mūsiškiais lietuviais), galop tapęs siuzereno ir savo ambicijų auka ir taip praradęs gyvybę. Asmuo, vėliau aprašytas didžiojo Šekpyro "Henrike IV" ir (tikėkimės) suvaidintas didžiojo Gariko (šioje vietoje prisiminiau Marką Twainą ir jo Hekleberį Finą). Svarbu, kad galime identifikuoti asmenį ir netgi pamatyti kaip jis atrodė.

Štai čia Hotpsuras būtų regimas miniatiūroje:

Štai čia Hotpsuras būtų regimas miniatiūroje. Jis tas barzdotas žilaplaukis (priklaupęs) pačioje kairėje - iš tiesų mirė sulaukęs vos 39-ių /paveiksliukas paimtas iš aukščiau pateiktos nuorodos/.

O čia, vaidinamas Seano Connery 1960 metais

Dar galima pridurti, kad su tuo "Ponu Karštuoliu" neabejotinai bendravo Vytautas (juk taip aprašė Vygandas), spaudė jam ranką, vaišino (vaišinosi) midumi ar vandeniu ir, kas įdomiausia - Vytautas buvo šaltesnių nervų nei anglas. O juk šiaip būsimasis valdovas (tuo metu kovojęs dėl valdžios) irgi buvo gana karštas. Žmona Ona, išgelbėjusi Vytautą iš Krėvos nelaisvės taip pat glaistė tą riterių disputą dėl Šv. Jurgio vėliavos. 

Štai Ona Vytautienė - XVI a. vaizdelis iš Valdovų rūmų ir Wikipedijos. 

Bet grįžkime prie Alytaus pilies. Aukščiau pateiktose nuotraukose matome gyvosios archeologijos festivalį "Jotvos vartai" (berods iš 2013-ųjų metų), veikusį per Mindaugines, pačių liepos pradžios karščių metu. Viskas buvo gražu ir įspūdinga, ir netgi visuomenei reikalinga bei naudinga.

Tačiau patys autentiškiausi man pasirodė arkliai piliakalnio papėdėje. 

Arklys Alytaus piliakalnio papėdėje tarsi primena, jog XIV amžiuje Alytus ir aplink jį besidriekusios žemės priklausė valdovui. Šalia Alytaus (tame pačiame krante, į pietus nuo piliakalnio) esantys Kaniūkų, Balnininkų kaimai tartum teigia ir įrodo, kad Algirdui, Jogailai, Vytautui tarnavę žmonės rūpinosi LDK kariuomenės kavalerijos infrastruktūra (kaip dabar pasakytų). Kai kuriuose kaimuose augino kovinius žirgus, tarnybinius arklius, kitur ruošė jiems pakinktus, balnus ir kitą ekipuotę. 

Informacija apie piliakalnį iš stendo

Bet šiaip kryžiuočiai puolę Alytų žiemą. Per šalčius ir sniegą. Įsivaizduokime, kad visur yra ledas, jie eina sau pasišvilpaudami per užšalusius pelkynys, ežerus beigi upes.

Žiemą tautinius arklius pakeitęs nacionalinis "golfukas".

Reikia manyti, kad pagrindinius priešininkų smūgius Alytaus pilis patyrė antrojoje XIV šimtmečio pusėje (geru rodikliu būtų tai, jog Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje ši vieta jau neminima, tuo tarpu Vygandas Marburgietis ją puikiai žino).

XIV a. pabaigos - XV a. pradžios kryžiuočių kelių aprašymuose (Die Litauischen Wegeberichte) Alytus minimas keliose vietose. Labai nedetalizuojant galima pastebėti, kad kelius iš Prūsijos žinojo toks Qwewede, siūlęs maršrutą iš Tammow (dar kitur - Cammow) vietovės - greičiausiai tai Tamoviškiai arba Tamovė - ant Vangrapės kranto, netoli Įsruties stovėjusios kryžiuočių tvirtovės, pastatytos 1275 metais sugriautos nadruvių pilies vietoje [Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, vertė L. Valkūnas, Vilnius, 1985, p. 400]; taip pat Gedutte iš Wargin ["Lietuvos kelių aprašymai, padaryti kryžiuočių žvalgų XIV amžiuje", Kraštas ir žmonės, Vilnius, Vilnius, 1988, p. 27]. Tie Wargin - tai Vargiai (dabar Kotelnikovas) Sembos pusiasalyje ir žemėje. Iš tų Vargių kelią link Alytaus ir kaimyninių jam žemių žinojo dar toks Helmig su savo sūnumi Kiken [Kraštas ir žmonės, p. 33], o taip pat Jagaude su bendrininku Schlode iš Girmow (Girmavos arba dabartinės Ruskojė gyvenvietės taip pat Semboje [Ten pat]). Galima spėti, kad šie kelio rodytojai-žvalgai, galėjo būti ne sembiškos, bet sūduviškos kilmės - iš tų, kurie su kunigu Skomantu priėmė krikščionybę ir pasitraukė į Prūsiją, arba vėlesnių panašaus likimo žmonių. 

Niūrios autentikos yra labiau (mano asmenine nuomone) suteikusi ne gyvoji archeologija ir iš kapų prikelti riteriai-milžinai, o kad ir tokia bakūžėlė piliakalnio papėdėje. Kažkokiose tokiose gyveno ir mūsų protėviai - tik be krosnių ir įstiklintų langų (ir apipavidalinančių lentų) - rūsčiai ir paprastai.

Namelis tarp piliakalnio ir Nemuno.

Iškalbingas gatvės pavadinimas...

Dar galima grįžti prie aukščiau cituotos Vygando Marburgiečio ištraukos ir pabandyti įsivaizduoti, kiek belaisvių paėmė kryžiuočiai to reido su Vytautu metu - daugiau nei šiuo metu gyvena Daugų miestelyje (aišku, jeigu 2000 belaisvių - ne iš piršto laužta).

Nuotraukos yra iš 2015 metų žiemos - šalia piliakalnio esančios sodybos sode voliojosi Nemuną jungiančio tilto statytojų plaustas. Juk įtikinamesnis už tą vikingišką laivelį? Kažkokiu tokiu - savadarbiu ir grubiu, turėjo upes įveikinėti kryžiuočiai ir jų pusėje kariaujantys prūsai (et, visus romantikų stereotipus griauna kronikų ir kitokių šaltinių teikiama informacija). 

Būtina pabrėžti, kad Alytaus piliakalnis stūkso Alytupio (Alytaus) ir Nemuno santakoje. 

Alytupis - upelis menkas, tačiau jo išgraužti krantai - statūs ir gilūs. Pats tas gynybai (kasėjai, žinoma, visa tai dar labiau pagilino). 

Piliakalnis nuo Nemuno. Kairėje (mažesnis kalnelis) - priešpilis, dešinėje - pats Piliakalnis.

Savo kūnu išbandžiau Alytaus piliakalnio šturmo galimybes. Beliko įsivaizduoti, kad bėgu ne su kamera, o su kalaviju ar kirviu, kad ant savo krūtinės ir galvos laikau dar kokį šarvą, o į mane šaudo, mėto, pila viskuo, kas po ranka. Bet ir be to sunku:

Alytus ir priešpilis nuo piliakalnio.

Alytupio skardžiai

Alytupis apačioje, po piliakalnio kojomis.

Tarp pilies ir priešpilio, su vaizdu į statomą-atstatomą tiltą.

Nemunas nuo pilies, iš gynėjų pozicijų - buvusių Dykrų pėdsakas - Alytaus miško likučiai...

Pabaigai belieka pasamprotauti, kad visoje Europoje gyvavo ir egzistavo gotika. Visame krikščioniškame pasaulyje statė Dangų siekiančias katedras, o lietuviai, it kokie land art'o adeptai ar tiesiog milžinai, pylė kalnus, statė medinius kuorus ir narsiai kariavo...