Sfinksas, arba katinas, ėdantis akmenis

Kiekvienas miesto kiemas turi savą katiną ir asmeninį sfinksą. Tai būtinybė. Tobuliausia, kai tai susipina į vieną visumą. Katinas būna ir sfinksu, o šis – murkliu. Paprastai juk taip ir būna. Nes kokios katės be sfinksiškos paslapties?

Mūsų kieme gyvena katinas, kuris ėda tik akmenis. Negalima sakyti, kad jis beglobis. Namo pensininkės – net ne viena ar dvi, o daugiau, – margu, pūkuotu padaru rūpinasi kaip šeimynykščiu. Anūkėliu. Nesvarbu, kad šis gyvena lauko sąlygomis. Miega ir šiaip nejudrų laiko tarpą (o toks užima mažiausiai dvidešimt trejas valandas per parą) užsklęstų ir nedarinėjimų, skarda apkaltų laukujų durų nišoje.

Akmenų ėdimas – tai metafora. Kaip ir sfinksiška to katino poza. Nors nuolat pagalvoju, jog maniškio kiemo katinas iš tiesų ėda akmenis. Toks įspūdis kyla žvelgiant į akmenimis ir plytgaliais prislėgtus plastikinius šio padaro dubenėlius. Globėjos taip padaro – kad varnos ir balandžiai neišnešiotų taros po visą kiemą. Ir kad vėjas neišbarstytų nereikalingų dalykų. Paukščiai paprastai tupi ant virš minėtosios nišos esančio stogelio ir kantriai laukia, kol katinas pasisotins. Panašiai šakalai Afrikos savanose lydi liūtus. 

Katinas ir akmenys

Kalbant be jokių metaforų, jis dar, netikėlis, man nuolat apsiusioja automobilį. Šioje vietoje reikia nusukti kalbą ir papasakoti apie žiurkę. Nes įtariu, kad reguliariai paženklindamas „tojotos“ kėbulą, katinas taip vis sureaguoja į po kapotu kadaise įsikūrusios graužikės kvapą. O šis stiprus – kaip ir katinų šlapimas.

Kažkada važiuojant su jau pasenusia mieląja japoniuke, vaikai užprotestavo: „Tėti, mašinoje smirda!“. Tai žiemiškos drėgmės prisisunkę kilimėliai. Atsidarykite langelius!“, – atrėžiau anuomet. Po neilgo laiko nepadėjo net praverti automobilio langai. Dvokė iš peties. Vieną pavakarę grįžus namo ir vaikams dar palaimingai bežaidžiant namo kieme („ant medinukų“), susiprotėjau atsidaryti kapotą. Ten gulėjo žiurkė! Visas pacas. Tiesa, jau gerokai apiręs. Nežinojau net ką ir daryti. Suradęs du pagaliukus ir perkreiptu veidu bandžiau mumifikuotis nenorintį graužiką (įlindo ir nebesugebėjo išlįsti – gal net tas sfinksiškas katinas jį ten užginė?) delikačiai išimti iš susisiekimo priemonės. Bet jis nenorėjo. Šlumštelėjo dar giliau. „O, siaubas!“, – surypavau, akies krašteliu stebėdamas, kaip mano atžalos palaimingai supasi sūpuoklėse. Beliko ant rankos užsimauti juodą šiukšlių maišą ir yrantį nelaimėlį ištraukti už jo žiurkiškos uodegos. Iki šio ant radiatoriaus liko keletas pilkos vilnos atplaišų. Minėtasis sfinksiškas katinas Diogeno stiliumi visą šią sceną stebėjo iš savo nišos, kelioms kuosoms desperatiškai besipešant dėl jo priešpiečių likučio – virtos dešrelės ar kiaulės inksto gabalėlio. 

Katinas ir jo patiekalinis akmuo