Trys figūros ir trys amžiaus tarpsniai. Arba kaip susikurti asmeninį demoną

Regis, kad neturime išlikusių (jeigu tokie ir buvo) nei Matteo Castello, nei Constante Tencallos  (ar juo labiau Jacopo - mažiausiai žinomo iš jų) autoportretų, sukurtų, kad ir pieštukais ant popieriaus, aliejiniais dažais ant drobės... Tokių (bent jau antruoju atveju) galėjo tiesiog ir nebūti, nes abu šie žmonės (pavardės tiesiai-šviesiai liudija, kad susiję su Italija) buvo architektais, skulptoriais, net akmentašiais (abejotina, jog savo rankomis, ypač Matteo, būtų brūžinę kokį nors marmuro ar smiltainio luitą - gal daugiau prižiūrėjo, vadovavo). Pamiršusiems galima priminti, kad septynioliktojo šimtmečio pirmojoje pusėje šie du vyrai - giminaičiai (Constante bei Jacopo buvo Matteo sūnėnais) dirbo Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Zigmanto ir Vladislovo dvaruose. Konkrečiu atveju - Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Dar konkrečiau - tai jie sukūrė (dėdė gal pradėjo, jo ne visai tiesioginės atžalos, bet bet kokiu atveju - įpėdiniai, baigė) Šv. Kazimiero koplyčią.
Renesanso ir Baroko menuose (net nepasakosiu, kaip studijų metais Akademijoje egzamine pradėjau garsiai samprotauti apie renesansinius Koplyčios bruožus - dėstytoja manęs anuomet nesuprato, o aš tik vėliau suvokiau, jog egzamine samprotauti griežtai draudžiama - ten reikia atsakinėti - it kokius žirnius beriant) dailininkai ir menininkai savo autoportretus (ypač jeigu kalbame apie dvaro "kūrybą") tiesiog įpindavo į kuriamas kompozicijas. Pradedant Giotto, nebaigiant Michelangelo (kuris save pasivaizdavo kaip Šv. Baltramiejų  nulupta "skūra" vatikaniškoje Siksto koplyčioje), pratęsiant El Greco.
Tad žvelgiant į Šv. Kazimiero koplyčią, jos išorę (nes vidų su neblogu užmoju sudirbo - it kokie Vilniaus plėtotojai - Zolotarenkos kazokai), verta atkreipti dėmesį į tai, dėl ko ypač buvo vertinamas Tencalla - t. y.  visus tuos "akmens darbus". Kažkodėl įtariu, jog Matteo indėlis yra bendroji architektūrinė kompozicija, kurią realizavo ir detalizavo būtent Constante. Beje, šoje vietoje dar reikėtų pridurti ir pridėti pastarojo jaunesnįjį (berods) brolį Jacopo. Jo indėlis arba minimalus, arba finalinis... Nes šis, savąjį ego nustumdamas šalin, padėdamas giliau ir toliau, padėjo savo vyresnėliui.

Žvelgiant į Šv. Kzimiero koplyčią, akivaizdu, kad vienu iš kompozicinių akcentų "dirba" herbinis kartušas ir laužytame plafone įkomponuota fundacinė lenta su visokiais titulais, retorinėmis figūromis ir kitomi barokinei retorikai privalomomis figūromis. Visa tai sukomponuota po organiškai tektonišku arkiniu langu a la Andrea Palladio. 

Šioje kompozicijoje aiškiai išsiskiria (išsipreparuoja - lyg patys, lyg savaime, chirurginiu skalpeliu) trys lygmenys. Apatinis-Vidurinis-Aukštutinis. Apatinis - ai tas, atsiprašant, subinės pavidalo elementas, po kuriuo į mus spokso barzdotas veidas. Tokie anais laikais be jokių įžeidimų buvo vadinami maskaronais. Vidurinis arba Vidurinysis - tai tas, kur joja Raitelis ir sklendžia Erelis. Herbinis kartušas. Virš jo dvi riebios voliutos subtiliai dengia, remia, slepia putnų veidą. Dar aukščiau - Viršutinis lygmuo. Jšį užantsauduoja kronšteinas arba modiljonas. Voliuotos pavidalo segmentas, iš kurio išauga dar vienas veidas. Jauniausias toje trijų lygių kategorijoje. 

Šešiolikto amžiaus gale - septynioliktojo pradžioje demoniškai besivaipančio veido kaukė buvo ypatingai populiari. Ir ne tik šiaurinėje Sarmatijoje, Hiperborėjų kraštuose, bet ir Arkadijoje.

Barzdotas veidas po rubensiškų formų figūra. tai tas vadinamasis "maskaronas". Figūra, atkeliavusi iš Antikos. Susijusi su satyrais ir kitokiais laukiniais žmonėmis. Pažvelime į šio makaroninio maskarono kaktą - ji raukšlėta kaip gerai įmetėjusio personažo...
Jeigu pažvelgtume į šio teksto pavadinimą/antraštę, suprastume, jog tai kažkuo panašu į demonus.  Tikrai, glumina, žvelgiant į nacionalinio šventojo mauzoliejų, matyti tokį piktą, pagoniškai laukinį veidą. Bet, beje, antikinėje Graikijoje, bent jau Sokrato lūpose šis žodis asocijavosi ne su kokiomis piktosiomis /dvasiomis/, bet su moralinio pasirinkimo iššūkiais, vidiniais balsais ir iššūkiais. Kita vertus - Šventojo Kazimiero atveju, jo vidinėse, dvasinėse kovose, tai gal buvo pakankamai aktualu. Ar ne?

Tad ką bandome įrodyti šiuo pastebėjimu?

Ogi tą, jog kažkuris iš Šv. Kazimiero koplyčią kūrusių meistrų - Matteo, Constane ar Jacopo, - užfiksavo visus tris, visas tris ir šiek tiek skirtingas (bent jau veido bruožais - jaunas - brandesnis - vyriausias) generacijas. 

Bet pažvelkime - virš šo barzodoto senio -demono, satyro - palaispniui kyla du veidai. Vienas jaunesnis, kitas - vaikiškesnis. 

Šioje vietoje prisiminkime anų laikų vizualinį hitą - Ticiano sukurtą "Išminties alegoriją" (kokie 1550-1565 m.), vaizduojančią tris amžiaus stadijas - tokias pačias kaip iį Šv, Kazimiero pietinio fasado atveju - t.y. jaunystė-branda-senatvė, bet ir tris giminaičius (prieš laikrodžio rodyklę) - patį Tiziano Vecelli, jo sūnų Orazio ir sūnėną Marco Vecellio. Čia alegoriškai, simboliškai ir metaforiškai, kaip ir vėlesnės Šv. Kazimiero koplyčios ikonografinės programos atveju, galime pamatyti ir daugiau schemų - minumum Praeities, Davarties, Ateities "hieroglifus". Manytina, kad tą patį įmanu įžiūrėti Vilniaus artefakto atveju.

Taigi, fundacinėje Šv. Kazimiero plokštėje keliant akis viršun matyti trys amžiaus tarpsniai - Senatvė/branda, Jaunystė /o gal branda vis tik čia?/, Vaikystė. 1-2-3. Mitologiniu aspektu tai, neabejotinai - satyrai ir demonai. Personalizuotai - galbūt Matteo Castello (vyriausias ir brandžiausias), toliau - jo sūnėnai - Constante (jaunas ir įmitęs vaikinas), pastarojo brolis - Jacopo (jauniausias ir tyriausias).

Taigi - hierarchinė piramidė - senatvė-jaunystė-vaikystė. Žvelgiant iš apačios viršun. Tartum iliustruojant, kad Šventojo Kazimiero skaistumas ir pamaldumas jį jaunino kylant maldomis ir praktikomis Dangun...

 

Toliau intrepretuojant ir fantazuojant, ir žvelgiant į rytinį Koplyčios fasadą - žiūrintį link dabar atsatytos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos, pamatytume, jog čia tartum parašas arba signatūra išlieka tik pats jauniausias, aukščiausias veidas, tegiantis, jog visą Šv. Kazimiero koplyčios apipavidalino estafetę vis tik pabaigė jauniausias iš minėtosios Triados - Jacopo Tencalla. Nes tas pats veidas sušmėžuoja ir pietiniame, ir rytiniame fasaduose. Tuose pačiuose lygmenyse...

Taigi - tik barokiškai užantspauduokime.
Prie ko čia kažkokie demonai?
Ogi tuo, jog pasitelkdamas antikinę figūrą, ikonografinį "maskarono" (pasižiūrėkime, ką tai reiškia žodynuose) tipažą kažkuris iš ankstyvojo Baroko meistrų - italų Lietuvoje, Vilniuje, akmenyje, gotlandiškame smiltainyje išsikalė savo veidą. Froidiška prasme - su visomis super ego ir libido charakteristikomis. Barokiškai žvelgiant - tie kūniški, tiesiog demoniški veidai ir figūros tiesiog išgrynindavo, pabrėždavo (naudojant Baroko taip  mėgstamą antonimo figūrą) pagrindinio objekto - šiuo atveju Šv. Kazimiero šventumą.
Kita vertus, bent jau pietiniame Koplyčios fasade, trijose žmogiškų veidų kaukėse (kitokių ten ir nėra), mes matome ne tik tris amžiaus tarpsnius, bet ir tris civilizacijos, kultūringumo pakopas (et, nesu aš doras semiotikas ir nesugebu sunarstyti viso šio pasakojimo greimišku iešmu), galop - remianti analogijomis, bandykime įsivaizduoti, jog tokiu būdu save įsiamžino trys šią Koplyčią visą  septynioliktojo amžiaus pirmąją pusę statę italų meistrai - Matteo Castello, Constante Tencalli ir šio brolis Jacopo...