Ona arba ANNA. Apie gotikinę kaligrafiją

Ona buvo Marijos motina. Marija Betliejuje pagimdė Jėzų. Tokia būtų trumpa genealoginė linijytė...

Šv. Ona Lietuvoje buvo žinoma ir gerbiama dar keturioliktajame šimtmetyje. Geriausias to pavyzdys – Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje anuomet stovėjusi mūrinė (!) bažnyčia. Gal ne bažnyčia, labiau bažnytėlė – tuo galima įsitikinti ir mūsų dienomis, žvelgiant į atkurtą tos krikščionių šventovės kontūrą. Įsivaizduokime – aplink daugybė medinių trobesių, šalia aukštas kalnas su mūriniais įtvirtinimais. Ir ji – raudonų plytų su vietomis sušmėžuojančiais lauko akmenimis.

Tai, kad ši šventoji buvo garbinama Lietuvoje, neturėtų stebinti kliaunantis vien jau tuo faktu, jog pirmoji Vytauto žmona – ta pati, kuri išvadavo savo sutuoktinį iš Krėvos pilies (o juk galėjo, pasinaudodama proga, pasižvalgyti ir kitos kandidatūros...) buvo Ona. Vokiškuose ar lotyniškuose tekstuose jos vardas būtų rašomas šiek tiek ilgesne forma – Anna.

O dabar paeikime kelis šimtus žingsnių nuo senosios Šv. Onos bažnyčios ir pasižiūrėkime į kokiu šimtmečiu vėliau – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikais pastatytą Šv. Onos bažnyčią.

„Gotikinės architektūros šedevras“, – taip kalbama apie šį statinį.

Belieka pritariamai linkčioti galva dar priduriant, jog tai yra ne tik gotikinės architektūros, bet ir kaligrafijos perlas.

Kodėl?

Ogi todėl, kad architektūrinėmis priemonėmis (tomis arkomis, nerviūromis, piliastrais ir kitais elementais) bei medžiagomis (vėlgi toji pati banalioji profilinė plyta ir trisdešimt trys jos atmainos) yra puikiai išrašytos A raidės.

Raidė A (kartu su S) yra įrašyta ir bažnyčios duryse, įrengtose XX amžiaus pradžioje ir naudojant stilizuotą gotikinį šriftą. Beje, vienas iš Šv. Onos atributų ir yra durys.

A raides mes galime pamatyti vaikščiodami aplink statinį (kiek tai leidžia galimybės ir Bernardinų vienuolyno sienos) ir stebėdami tiek jo pagrindinį fasadą, tiek šoninius, ir net „galą“ – apsidę. A raidėmis yra nusagstytos visos sienos. Nuo viršaus iki apačios. Pati smailėjanti arka veikia kaip A raidė. Bet statytojai čia dar labiau pasistengė. Jie varijavo įvairiausiomis A raidės formomis. Galime čia pamatyti ir klasikinę tekstūrą (vieną populiariausių gotikinio šrifto atmainų) – būtent tokia yra pagrindiniame fasade. Bet, jau beužsimezgantį Renesansą ir kitokią jo plastikos kalbą išvysime presbiterinėje dalyje – apsidės kampus remiančių piliastrų (atraminių elementų) viršūnes vainikuojančių pinaklių (dekoratyvinių bokštelių) siluetuose. Ten jau grakščiai dangaus fone pozuoja kuo tikriausios antikvos atstovės.

Šv. Onos fasadas yra pilnas, kupinas, tiesiog perpildytas gotikinių/tekstūrinių A.

Gal tai ir primityvu, tačiau kai kurias raides paryškinu spalvotais pieštukais. Vis tik A raidė pačiame centre, sudėliota iš dviejų - pusapskritės ir liepsnos pavidalo arkų yra ypatingai ryški ir dominuojanti. verta dar atkreipti dėmesį ir prisiminti, jog už Šv. Onos stovinti Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio šventovė savo fasade puikuojasi dviem iš profiliuotų plytų sudėliotomis Švč. Mergelės Marijos monogramomis - M. Tad Šv. Onos atveju monogramos neturėtų rodytis siurprizu.

Taip, žinoma - daugeliu atvejų tai net ne interpretacijos, o tik fantazijos, tačiau tose arkose - triforinėse, biforinėse ir net monoforinėse , labai nesunku perskaityti raides A arba N ir sudėlioti jų kombinacijas.

Virš apsidės kontraforsų kylantys piramidės pavidalo pinakliai (dekoratyviniai bokšteliai) labiau primena jau rensasnines Žygimanto Augusto monogramines figūras. VBet kokiu atveju matome - A.

Štai - pažvelkime į dar iki-unijinį Žygimanto Augusto dvidenarį - iš 1566-ųjų. Raidė A - kaip nuimta nuo Šv. Onos kontraforso.

O toliau jau – interepretacijų ir fantazijų reikalas. Labiau įsivaizduoti mėgstanti akis, žvelgdama į tuos raides primenančius architektūrinius elementus, gali net perskaityti gotiškais šriftais parašytą žodį ANNA. Jeigu šoniniuose fasaduose tai skaitytina kaip paprastoje atverčiamoje knygoje (o tiek šiaurinė, tiek pietinė dalys iš tiesų primena atverstą knygą – tik ne pergamentinę ar popierinę, o plytinę), tai pagrindiniame, puošniausiame fasade stilizuota inskripcija skaitytina ir iš kairės dešinėn, bet ir iš viršaus žemyn.

Dar labiau fantazuoti mėgstančios sielos pagrindiniame fasade iš viso galėtų įžvelgti anam laikui (XV–XVI šimtmečiams) ir šiuose kraštuose ypač mėgtą ikonografinį tapybos tipą, kuriam būdingas Kūdikėlio Jėzaus, Mergelės Marijos ir Onos vaizdavimas. Turimas omenyje vokiškasis „Anna selbdritt“, lenkiškasis „Święta Anna Samotrzecia“– „Šv. Ona trečioji“. Pažvelgę į pagrindinį bažnyčios fasadą įsivaizduokime, jog tas karūnuotas vidurinysis bokštelis yra Kūdikėlis Kristus, o du šoniniai – meiliai jį apkabinusios Mama ir Močiutė.

A raidės pagrindiniame Šv. Onos fasade

A raidės puikuojasi net ant visų trijų bažnyčios bokštelių. Nukėlus jas (lyg kokias skrybėlaites) nuo tų trijų personažų galvų, gautume siluetus, absoliučiai identiškus Bernardinų bažnyčiai.

Bet grįžkime prie raidės A.

Bažnyčios statytoju taip pat buvo (žinoma, plytų jis neformavo, nedegė ir net neklojo viena šalia kitos) ir Aleksandras. Valdovas. Tad jo inicialinės raidės sušmėžavimas irgi regėtųsi kaip tam tikras parašas, valdančiojo asmens signatūra. Nes monarchai visuomet mėgdavo girtis.