Kazimiero koplyčios angelai. Jų yra lygiai...

Jų yra lygiai trisdešimt KELI. Tikslaus skaičiaus nepamenu ir net nežinau. Esu blogas matematikas (skaičiuotojas) ir katalikas (tikintysis). Blogai skaičiuoju angelus koplyčioje ir daugiau žioplinėju žvilgsniu Šventųjų Mišių metu, o ne meldžiuosi.

Pamaldose stebiu žmones, žiūriu į paveikslus, mintyse, o kartais net pusbalsiu (jeigu šalia pasitaiko išgirsti linkusi artima ausis) kritikuoju pamokslus. Gal tokia mano "misija"? Ir taip jau šešiolika metų. Sekmadienių laukiu... Et, bet daugiau neatsivėrinėsiu. Nereikia. Nes tai ne išpažintis, o trumpas tekstas apie angelus. Dar tik... Kai  būna labai blogai, einu arba į Vartus ("Ostra Bramą") arba Koplyčią. Kazimiero. Čia visuomet bandau suvesti reikalus su sąžine ir suskaityti stiukinius angelus (bet gal nebūna taip jau blogai, kad bandau juos suskaičiuoti).

Kiek jų?

Dar toks lyrinis nukrypimas...

Pirmaisiais savo studijų metais žodžiu ir mintijimu dažnai diskutuodavau, nesutikdavau, net šokdavau į akis vienai nuostabiausių dėstytojų ir dailėtyrininkių - Rasai Janonytei. Dėstė ji mums, viščiukams, ikonografijos (na, taip, Warburgas ir Panofskis, plius Pseudodionisijus Aeropogitas - tokia ta dailėtyrinė Trejybė, ir čia nekalbėsiu, kuo yra reikšmingas kiekvienas iš šio trejeto) pradmenis. Dėstytoja, stovėdama pseudo-Andriuškevičiaus kabinete (su ta mintimi, kad ta celė jam nepriklausė! - bet kartu jis ją, buvusią prie savojo Vedėjo kabineto, ir užleisdavo) priminė Janis Joplin. Būtent aistra, su kuria ji rėždavo apie meno tyrimus. Ech, tokių sakytojų nebeliko... Dabar, po laiko, sakyčiau, kad trūksta ir tokių rašytojų, akademiškai-poetiškai, lokaliai-universaliai rašančių apie senesnius ir naujesnius meno reikalus, nematant tarp jų konceptualios skirties generacijų aspektu. Taigi, šokdavau į akis, bent jau kartą, sakydamas, kad svarbiau yra išraiška, o ne literatūrinis simbolizmas ir prasminės reikšmių paieškos... Ačiū, Dievui ir dailės istorijos dievams, Dėstytoja tuomet pažiūrėjo kaip į tipinį "fuksą" (šie žino viską, bet, ačiū dievams, magistrantūroje, ar, blogesniu atveju - po "daktarinių", dėkui mūzoms, suvokia, jog nenutuokia nieko).

Žvelgiant į Šv. Kazimiero koplyčios visumą labai aiškiai matyti, kad visa ta angelų armada liepsnos, mandorlos, aureolės formate yra aiškiai grupuojama į tris sluoksnius, lygmenis, hierarchijas. Rerljefiniu aspektu akivaizdus ir jų santykis su sienos plokštuma - apatinis ir vidurinysis sluoksniai yra horeljefiniai (išlindę iš Dangų ir debesis įkūnijančios sienos), viršutiniai - bareljefiniai (pakankamai suplokštinti). Na, o viršuje lengvabūdiškai, it koks Karlsonas, gyvenantis ant stodo, kunigaištišką mitrą laikantys - apimtiniai. 

Taigi, bet nenukrypkime.

Šv. Mišių ar asmeninių kontempliacijų metu Šv. Kazimiero koplyčioje esu linkęs skaičiuoti angelus (gerai, kad ne varnas! - nors, kartą, pamenu, žvilgsniu sekiojau po centrinę navą lekiojantį žvirbliuką). Stiukinių angelų, manykime ir tikėkime, kad juos sukūrė Giovanni Pietro Perti, būrys skrajoja aplink sidabrinį sarkofagą su Šventojo palaikais. Priekyje angeliškus sparnus (puošnių aptaisų pavidalu) yra išskėtęs renesansinis (tik, kaip ir dera vilnietiškajam bei lietuviškajam Renesansui, dengia jį storas ir puošnus Baroko sluoksnis) trirankio Kazimiero atvaizdas. 

Kiekvieną kartą bandau susikurti sistemą, atrasti atramos tašką ir nuo jo pradėdi angelų skaičiavimą. Kartais pradedu galvoti, jog mane apsėdo kažkoks numerologijos šėlsmas (beje, tą esu patyręs ne vieną kartą kokio nors barokinio artefakto - kad ir Šv. Kotrynos bažnyčios - atveju). Bet akis ir atmintis susipainioja po lioliktojo angeliuko.

Šiame, viduriniajame angelų tarpsnyje (tem anot Pseudo Dionisijaus Aeropogito, "siautėja" Viepačiai, Jėgos ir Valdžios (kaip tik ir matome tris anelų grupes - vieni neša debesis, kiti - diskutuoja tarpusavyje, treti - tempia apsiaustą) puikiai matomas barokinės asimetrinės simetrijos principas. Figūros tarrtum ir grupuojamos abipus simetrijos ašies (kaip formalistiškai tai skambėtų, bet šią funkciją atlieka Kazimieras, Marija, Jėzus), bet tikrai gestikuliuoja ir pozuoja ne veidrodiniu principu - kaip būtų Baroko tėvo Renesanso atveju. 

Žvelgiant į tą angelų būrį - kuo tikriausią plejadą ar net kariauną (taip lyg sakoma, bet šie neatrodo militaristiškai) matyti bandžiajam barokui būdingas ovalas - tokia konfigūracija išsidėstę "sparnuočiai" sukuria kilimo, Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi sklendimo viršun, į Dangų iliuziją. Angelai tartum aureolė - kuo tikriausia mandorla grupuojasi aplink besišypsančią Madoną ir ant sidabrinių debesų tvirtai stovinti sarkofaginį Šv. Kazimierą.

Atkreipkime dėmesį, kad (nesvarbu koks yra tas skaičius), angelai baltumu švytiančiame horeljefe yra nevienodi. Vieni - aukšti, stambūs, jau įmetėję vaikinai. Būtent jie (du, dar keli būriuojasi abipus, o vienas saugiai slepiasi už tabernakulio - bet negalima sakyti, jog jis nematomas - visuomet nusišypso pažvelgus į jį iš šono) rankomis ir muskulingais pečiais (pasak Aeropagito, pečiai, plaštakos ir rankos reiškia gebėjimą kurti, veikti ir daryti) laiko sarkofagą su Šventojo palaikais; tokių pačių mitruolių pora prilaiko, atidengia  baldakimą viršuje. Tuomet aplink Dievo Motiną, aistringai gestikuliuodami, lyg kregždės ar čiurliai lekia, kaip vėjai pučia kur kas jaunesni, Jie laiko debesis, esantys dešinėje link Mergelės tiesia apsiaustą, o vienas viršugalvyje atskrenda su kryžiumi ir žydinčių lelijų šaka - Šv. Kazimiero iš Jogailaičių giminės atributu. Galop, tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų, pačioje gilumoje smalsiai veizolais žlibina (ir tai nieko nuostabaus, nes pasak Dionisijaus, angeliškos blakstienos ir antakiai išreiškia angelų gebėjimą išsaugoti dieviškąjį žinojimą) ir iš smalsumo net prasižioję stebi patys mažiausi - tiek menamo amžiaus prasme (atrodo kaip visiški kūdikėliai), tiek fizinėmis apimtimis - tai tik galvutės. Visiški putto. Ir čia jie puikiai atlieka savo, kaip tarpininkų tarp Ano pasaulio ir šio, rolę.

Trys angelai, laikantys sarkofagą, galėtų būti ir trijų angeliškų hierarchijų (anot Aeropagito) ir  Švenčiausios Trejybės simboliu. Potridentiniams katalikams tas buvo svarbu ir aktualu, teisinga ir reikalinga žinoti, jausti bei simbolizuoti. 

Kita vertus, būtent čia, Šv. Kazimiero koplyčioje į tuos angelus ir angeliukus, putus ir net dvasinguosius kupidonus galima žiūrėti dvejopai. Ir grynai jusliškai, emocionaliai, ir Pseudo Dionisijaus stiliumi. Manau (ir ne tik manau, bet ir žinau, jog apie tai buvo kalbama Tridente), Baroko menui, tam, kuris susipynęs su Bažnyčia, vienodai buvo svarbu ir tai, ir ta. O juk Aeropogitas visus angelus buvo suskirstęs į tris hierarchijas (kurios, tie trys hierarchiniai sluoksniai, it koks Napoleono tortas, labai puikiai šiame reljefo orkestre puikiai matyti): apatinę /1/, viduriniąją /2/, aukštutinę /3/. Pastarosios vėlgi sudarytos iš savų triadų - 1/ Gynėjų (principatus), Archangelų (archangelus), Angelų (angelus), 2/ Viešpačių (dominationes), Jėgų (virtus), Valdžių (potestates), 3/ liepsnojančiųjų Serafimų (seraphim), besiliejančiųjų išmintimi Cherubimų (cherubim), aukščiausiųjų Sostų (thronos). 

Tad koks šios angeliškos temos moralas?

Pirma, kad visas šis angelų choras, kurį sukūrė Perti, regis, jog 1691-1692 metais, yra surežisuotas vieno iš krikščioniškosios ikonografijos (ir ne tik jos, o ir teologijos bei filosofijos) autoritetų, tariamo Šv. Pauliaus mokinio - Pseudo Dionisijaus Aeropogito teksto "Apie dieviškąją hierarchiją" (De Coelesti Hierarchia) (iš tiesų atsiradusio V amžiuje) pagrindu.

Antra, kad aš iki šiol nesugebu suskaičiuoti (sugrupavęs juos į tris lygmenis po tris grupes - ir tas aiškiai matyti net plika bei nesuinteresuota akimi) - kiek Šv. Kazimiero koplyčios Vilniaus katedroje altoriuje yra tiksliai tų angelų...

Trečia, manau, kad Pierti, kurdamas šias stiukines ir dangiškas figūras, sąmoningai ir dėsningai siekė, jog žioplinėjanti akis jas sunkiai suskaičiuotų. Baroke mėgo tokius triukus. Kitaip juk būtų nuobodu - kaip per sausą pamokslą Mišių metu. 

p.s. norėčiau, kad angelų aplink Šv. Kazimierą būtų lygiai trisdešimt trys, tiek, kiek Išganytojo metų, arba 31 - tiek, kiek įprastame mėnesyje yra dienų. Turint omenyje barokinį simbolizmą, tai stebinti labai neturėtų. Bet vis tik būtų nuostabu. 

Ech, tie mėsingi, kūniški Baroko angeliukai. Ir ypač išraiškingos jų akys a la Bernini. Pasak Dionisijaus, angeliškos blakstienos ir antakiai išreiškia angelų gebėjimą išsaugoti dieviškąjį žinojimą...